Accessibility Tools

zagrakalyte melerzagrakalyte meler        „Agnė yra gimusi ne žudyti. Ji gimusi būti lyderė. Nugalėtoja iš prigimties, t. y. arba bus pirma, arba mirs. Čia Adlerio aptartas lyderio, arba nepilnavertiškumo, kompleksas. Mes daugiausiai pasiekiame ten, kur labiausiai bijome, kur manomės esą silpni. Kovojame, varžomės, tampame tos srities lyderiais. Tai su kuo ir dėl ko, mano manymu, varžosi A. Žagrakalytės eilėraščių subjektė? Ogi, mano manymu, ji varžosi su visomis pasaulio (arba, sakykim, jos poezijos pasaulio) moterimis dėl moteriškumo. Visos moterys yra varžovės ir visas reikia nugalėti. Tokios tendencijos ryškėjo jau pirmojoje eilėraščių knygoje, bet antrojoje... Tokio ryškumo varžytuvių ir iš proto eituvių dar nebuvau matęs. Ir man tai baisiai gražu. Baisiai galinga, negailestinga, maniakiška, o visa dar pagardina tai, kad nėra vyriškos atsvaros tam pašėlusiam eilėraščių subjektės maniakiškumui, ji tiesiog demonstruoja, kad nėra prilygstančio vyro (čia vėl sukuklinu, kaip buvau žadėjęs, todėl tie, kurie nenori gilintis į tikrąją prilygstančio vyro trūkumo dramą, gali saugiai pračiuožti paviršiumi, paskaitydami eilėraštį „Suvenyrinių meilužių krautuvė“, p. 98–100).“ (Gintaras Bleizgys)




Kalbu apie gražų vyrą,
dailų it jaunas dievas, bet vyrą nejauną:

 

blausiai švytintis, kaip jaunas dievas,
aštrus ir sausas, kaip vėjas,
žvilgsnį apblausiantis dievas aguonų
ir vokus klijuojantis miego niūniuojantis dievas

žvarbią kovo mėnesio kaktą
rūsčios upės vagoja
kerta tamsiai mėlynos gyslos
smilkinius, lipnius kaip vėjas gegužy.
nuostabos raukšlės ir rūpesčio raukšlės
kryžiuojas, tvoskia vėjas birželio
į įkaitusį narvą kaktos.

raukšlių pinučiai – byrantys,
mano mylimas gi antikvarinis,
sidabriškai antakiai švelnūs,
bet šiurkšti jų šerkšnota žolė,
lūpų lankas dailus,
bet per skaudžios
iš jo kartais paleidžiamos strėlės.

sensta sparčiai – viskas ilgėja nes smunka
munka net veidas žemyn –
nosis ilgėja betgi pagilėja širdis,
sparčiai trupa ir skeldi jauno dievo paveikslas –
lieka jo vietoj ožys su dūdelėm,
strapaliojantis girtas satyras,
iš meilės baubiantis panas,
– kurio nesibaido tik vėl į siūbuojančio
kvietko, į augalo būvį sugrįžus mergelė –
fleita, blizgi siauraklubė,
prasčiokė šilta lumzdelė,
ar vienkartinė žilvičio triūbelė,
išsipjauta po griaustinio.

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Per tave


per tave
išaštrėja mano klausa
šikšnosparnio ausys užauga man
kas naktį girdžiu: audra jau nurimus,
ir vėjai nebesitranko į langus,
rimsta virpėję stiklai –
bet per speigą, per siaubą, per žviegiančius it
skerdžiami tūkstančius kilometrų
girdžiu sniegą tau žyrant į plaukus.

cypia savaitės – kas valandą
ilgėja pasiilgimo virvė, kuria prie tavęs prisirišus
kaukia atstumų laukai, kaip gaudomos radijo stotys

– kurioje stotyje mane pasitiksi?
parbėgančią, parbėgant apsidraskiusią
pro krūmus ir šabakštynus braunuos,
traukia mane it stebuklingoji fleita
tavo lūpose ultragarso švilpukas.

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Per tave II


Per tave
mano sapnai spalvoti ir
pimpina juose lyriška muzikėlė,
dūzgia ten cherubinų pulkai
sapno lubas šiurena giedantys ventiliatoriai

per tave aš it dūdmaišis, –
kartą priglaudei lūpas, ir
gaudžiu blerbdama
it tūkstantis pilvan subestų dūdelių.

Per tave aš meluoju lengvai,
lyg kvėpuočiau
saulės, vandens ir nuo vėjo
nelinkstančių palmių
prismaigstytam sapne.

Per tave pabundu, ir laikau
save apkabinus, kad užspausčiau
šaltą it špagos geležtė
geliančią tylą,
šniokščiančią iš visų mano ertmių ir
siauriausių skylučių.

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

***
nepaleisiu tavęs iš rankų
net jei svertumei tūkstantį tonų.
net jei nupliktum taip, kad
visokios valtys trintųsi šonais
aplink, palaikę už švyturį, –
(jaunutės jachtos ir laiko daužtos krevetės)
net jei tamsa nusileistų, ir tu, per apakimo
užuolaidas
baisiai teatrališkai šauktum – kas tu, tavęs
nepažįstu, ir
net jei stumdyčiau tave liūdesio vežimėliais,
bambantį, ir visąlaik prisijungusį prie
pypsinčių aparatų, išklekenusių visą sistemą
net jei baltų arklių karietaitės kartais
išvežtų tave, ir grąžintų rytais, lyg
pakramtytą, bet sugalvotą išspjaut, ir
net jei išplauktumei jūrom ir snarglių vandenynais
į man dar nežinomus pakraščius,
net jei nežinomi man pakraščiai susiskliaustų
virš mano galvos, ir toj suvokimo sterblėj
isteriškai ridinėčiaus – nei išsprūst, nei įkvėpt,
net jei visiems žiūrovams nutilus
rodos, dantim nusigraužčiau šitą
kaklą veržiantį žiedą.

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

DJ Prozerpina


be skyrybos ženklų,
be ženklo skyrybų
išsiviepę džiaugsmingai
klakena laptopai klavišais,
kol išmuša nakties kamščiai
ir mėnesiena užgęsta.

ar kviestis karmos elektrikus,
ar pasidžiaugti
aštrianage dienos šviesa,
žaižaruojančia Prozerpinos apyrankėje,
it užburtiem, nuščiuvus, žiūrėt,
kaip katiškai ji pasirąžo,
slysteli savo žaidžiančia letena,
vis giliau raižančia mūsų veidus.
žeria mums į akis ryto šviesos smėlio
Prozerpina, naktinio drugio sparnais
vėduojanti garso kolonėles.

muzika rimsta, girdėt tik kaip
drugiškai plakasi nieko nebijančios širdys.
dvėsuodama šniokščia tolstanti garsų mūša,
jau girdim, kaip kiauksi po žemėm
trigalvis šios damos jorkšyras.

tylos kolonos laiko šitą šokantį mūsų pasaulį.
po barkodų lietum, po iš noro gyvent
trypiančiom mūsų kojom
požeminiai tylos garažai,
gaudžia
rudens drėgmė, po Prozerpinos sparnais
sparčiai blunkantis miestas.

šviesos sėklelės, lekiančios jai iš burnos,
saldžiarūgštės it granatai.

sparnuota hilerė,
moteris tūkstančio veidu
sėja daugtaškių sniegą

Prozerpina prie DJ pulto
atskiria ir į skirtingas puses
stumteli
spėjusias susiglaust
mudviejų valtis.

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

45 iliustracijos eilėraščių knygai „Visa tiesa apie Alisą Meler“

 

1. Išėjo Alisa į mišką. Paukščiai čiulba, grybautojai kokakolą geria, kiaušinius pusryčiams lupa, dviračių vagys patenkinti miegot eina. Taika, ramybė. Ir sutiko Alisa lapę. Ir klausia lapė:

– Alisa, gal nori aviečių?

– Noriu, – nudžiugo Alisa, – uuoj, kaip noriu!

Susidrovėjo lapė, neturi jokių aviečių, iš mandagumo pasiteiravo, ir iš kur jos išdygtų, gi sausis, sniegai ir ledai visus avietynus nukloję ir vėl apkloję.

– Turiu tik aviečių džemo, – prisipažino nusiminus lapė, – gal padžeminam?

– Viskas gerai yr, – atsakė Alisa, – viskas gerai, aš turiu romo savo krepšelyje, trauk tą savo džemą, sumuštinių suvožtinių pasidarysim, susitepsim ir susivošim, linksma bus!

Ir buvo joms linksma, ir ryte prabudus labai liūdna nebuvo, vienąkart gyvenam, ai, ką čia graudensies ar graušies, pasakė Alisa lapei ir išjungė kompiuterį.

 

2. Eina Alisa mišku, džiaugiasi, gėlytes skina, su dviračių vagimis sveikinasi, sušalusiems grybautojams savo gertuvę atkiša, žodžiu, gražiai būna. Iiir – kad šoks iš krūmo Buberis, kad užbubos tragišką komentarą, tokį, kad net akių nėr kur dėt.

– Nekreipk dėmesio, – glosto alkūnę lapė. – Pabubers ir nutils – ramiai, gražiai pabūkim.

 

3. Dviračių vagys žaidė: pilstė „Utenos“ raudoną į bokalus ir ant putų kepurėlių dėliojo centus, skaičiuodami, kiek laiko tie išsilaikys nenugrimzdę. Grybautojai ramstė sienas, rėmėsi vieni į kitus ir taip avėsi botus.

– Buitinis alkoholizmas prie gero nepriveda, – jau dešimtą kartą pasakė Alisa. Lapė sukrutino ūsą. Miegojo. Alisa išjungė kompiuterį.

 

4. Šįvakar viriau kilogramą moliuskų. Prieš mesdama į puodą perskaičiau, kad jie privalo būt gyvi, tokie jie ir buvo. Tada susigraudinau, išgėriau 50 g romo dėl drąsos ir supyliau jas, nabages geldeles, į verdantį vandenį, taip ir nevalgiau. Ketinu dabar vegetare darytis, oba – ir vegetarė Alisa, nuostabu, nuo ryt aš vegetarė, jau ir žuvies bijau, gi ir ji visaip žiopčioja ir kraujo apykaitą turi, ir vaikus augina, kai kurios net namelius statosi... Ar būtina atsisakyt triušinio paltuko ir odinio švarko? Nesulauksit, jie man juos trumpam paskolino, na, tuos savo kailiukus.

Bijau tik, kad neužsičiaupčiau kaip ta nudvėsus geldelė, kurios vienintelės neviriau.

 

5. „Alisa myli lapę“ – ant virtuvės stalo išraižė grybautojai ir paprašė įsiūti lietpalčio sagą. Dviračių vagys liūdnai sriaubė arbatą. Alisa pasirąžė ir išėjo parduotuvėn dviračio. Po pusvalandžio, linksmai šnibždėdamiesi, dviračių vagys pirkinį nusivarė.

Visiem gerai.

 

6. Stumia Alisa per mišką karutį, dairosi susirūpinus, kol apsidžiaugia radus – ant kelmelio sėdi drūta stora svari Priežastis Nedirbti. Įrita karutin, parsiveža namo. Vonioje girdėti, kaip ulba lapės masažuojama Priežastis Nedaryti Mankštos. Prie virtuvės stalo dviračių vagys kutena pasmakrę kikenančiai Priežasčiai Nemiegoti, o pro langą matyti, kaip grybautojai tempiasi besispyriojančią Priežastį Neplauti Indų. Plona kaip adata, kulnais rausdama griovelius kiemo žolytėje, ji spigiai atsikirtinėja. Aušros nurausvintos jos ausys juokingai kruta.

 

7. Noriu atgal, ten, kur turėjau įskilusį didelį veidrodį. Pasistiebus matydavau ilganosę, kimiai murmančią Sigutę, pritūpus – trumpanosę, spigiai dainuojančią Irmutę, o žingsnį nuo įskilimo – ir aš, raiškiai gestikuliuojanti veidrodžio televizijos laidų vedėja. Trys pačios geriausios draugės, nepalikusios manęs iki pat dienos, kai žalių pomidorų prigrūsta kuprine išsišvilpavau į pažadų miestą.

Keičiu miestus, braukiu jų žemėlapių turinius į rakinamų dienoraščių dėžutes, pirkinėju naujus veidrodžius – visuose vien aš, liūdna, atsargiai tiesianti besilaistančią taurę. Tų smulkiaveidžių, kurių atkarpas rankioju nuo kilimo – neatpažįstu.

 

8. Mano kaktoj plyšys, ir pro tą plyšį pėdkelnės lenda, dar spalvoti kaleidoskopo stikliukai ir juokingi dantratėliai su varžteliais. Ateitų dabar kokia stora boba musulmonė vėl prašyt išmaldos, trenkčiau jai su buteliu, tegu visom kaktose skylės atsiranda, kas iš jos išbyrėtų? Alyvuogių kauliukai, krevečių lukštai ir sudžiūvę kuskuso trupinėliai?

 

9. Kūrybinė tikrovė, nekūrybinė tikrovė, tai kokia ta tikra tikrovė? Nors į kitą pusę išsiversk – prasivėdinti. Bet kaip tada vaikščiot – plaučiai plazda, pasilenki batų užsisegt – skrandis tintaluojasi kaip per didelis pakabutis, pilna aerobikos salė išvirkščių judėtojų: kai darai tiltelį – iškrenta du inkstukai, du inksto formos baseinėliai, iš vieno išneria piktas instruktorius, visų judėtojų judintojas, įsiutęs, nes neturi kur susigrūsti švilpuko – visi, net instruktoriai, išvirkšti vaikščiot turėtų.

 

10. Du puikūs nusiklausyti sakiniai:

1. „Rašau eilėraščius, pati nieko neskaitau, nes bijau įtakos.“

2. „Tu jį myli, labai myli ar šiaip tik myli?“

 

11. Bet kaip dėl mūsų, namų š., tie kažkokie stengiasi, kiek visokių linksmybių prigalvota: va bliūdus mazgoji – citrinom kvepia, grindis plauni – rožėm kažkokiom, tūliką šveiti – pušynai ir šilojai, po visko vandenį nuleidi – jūros gaiva – gali visą dieną neit iš namų, tik liuobtis visaip, ir būsi daugiau užuodus ir prisilinksminus nei tie anie, kontorose – o jiems kas – popierių dulkės, kava ir kaimyno pažastys?

 

12. Šįryt sapnavau, kad gavau pėdos protezą – sunkus, metalinis, gulėjo suvyniotas į ryškiai geltonus, kiaušintryniškus vyriškus marškinėlius su perlamutro sagutėm. Džiaugiaus, kad tuo marškinėlių-protezo paketu bus gerai kam nors trenkti per galvą.

Ir šiaip labai gražus rytas, saulės gabalai ant kilimo, šokau kaip balerina kilnodama kojas ir dainavau: „Tik stringai aistringai įstringa.“

 

13. „Dėvėtų“ knygų knygyne radau lentynėlę su tokiais pratybų sąsiuvinukais vaikams, iš kurių norima išauginti būsimus dailininkus. Vieną nusipirkau: blizgantis aplankas, jame – Modigliani biografija, reprodukcijos ir didelis lakštas su puse „mergaitės mėlynais drabužiais“, kad galėtum nuspalvint, taip lavindamas akį. Iš pradžių galvojau: baaa, kokia nesąmonė, o paskui apsiraminau – ėmiau vaizduotis tokius kokių didžių poetų sąsiuvinukus – gauni tokį lyg ir trafaretą, į kurį reikia žodžius įrašyt ar panašiai.

Pinigų uždirbtume, ir iš ko – iš poezijos! Epigonų treniruoklis būtų. O ką – raskit kokį gryną padorų epigoną dabar, tokį, kuris socialiniu kontekstu mojuodamas neišsigintų.

 

14. Ir tiek liūdesio vatos, tiek, kad net nuovargis nebepersišviečia.

 

15. Metro sėdėjau prieš storą kostiumuotą suodį, kuris nužiūrinėjo mane pro savo tamsius akinius, jo galvoj visą kelią tiksėjo muzika – taip jis niūniavo. Kažkas jo galvos mechanizme tikriausiai vis užsikirsdavo, nes kartkartėmis sukteldamas žvitriai ją kresteldavo, kad atsikabintų. O kylant eskalatorium viršun prieš mane čiuožė baisiai liekna tūkstantnaktė, dėl visa ko laisva ranka prigriebusi savo raino apdaro padurkus, kad tik nieks po jais nepažvelgtų.

 

16. Kadaise norėjau turėt kvepiantį trintuką – pradinėse klasėse kvepiančio trintuko turėjimas reiškė aukštą padėtį visuomenėje. Dar – pieštuką su trintuku kitam gale, tai reiškė visiškai aukštą padėtį.

Pirkau sūrio – apvalučiai, vaškan įvynioti, visi į tinklinį maišelį suvaryti, o ten – pirkėjus masinanti dovanėlė – kvepiantis, su paveiksliuku, ir dar Ant Pieštuko Užmaunamas Trintukas!

Kiek nebeaktualaus džiaugsmo sūrio maišelyje. Viskas, apie ką aršiai svajoju, pildosi. Koks skirtumas, kad smarkiai pavėluotai.

 

17. Šįryt susapnavau eilėraštį, bet buvau Šiurkščiai Pažadinta, tad smegeninėj liko teliūskuot tik paskutinis žodis: „r. lietuvis“. Rrrrlietuvis.

 

18. Jiem visiem atrodo, kad aš lenkė, net kai neprasižioju.

O po mūsų virtuvės grindim įsikūrė vietnamiečių ir tajų užkandinė, tai ištisą parą radiatoriai transliuoja, kaip vietnamietės kniaukia. Kai ten buvo žuvies restoranas, buvo daug tyliau.

 

19. Būčiau bliovus iš bejėgiškumo, bet ką ten. Ar ką čia. Ar – ką? Arką man ir taburetę – ne, virvelės nerišiu, amžius nebe tas, bet va lemputes tai nušveisčiau.

 

20. Jei į perpildytą lėktuvą įlipa vienut vienutėlis durnius, jis, aišku, atsisėda šalia manęs.

Visą skrydį šnekėjos. Net ne su savim, su įvairiais man nematomais pašnekovais, gestikuliuodamas, su pauzėmis, laukiant atsakymo, su „kai susitiksim, papasakosiu daugiau“ – vieniems nematomiesiems buvo meilus, kitiems visais būdais keikė stiuardeses, kurios jam nebedavė vyno. Iššnekėt pustrečios valandos su nematomais pašnekovais? Ir dar normaliai susiriet su matoma manim?

 

21. Metro vagone išsigandau keisto sieros kvapo, – negi kokia bombikė? O ką, jeigu po mano sėdyne? Pasitraukiau kiton pusėn. Niekas nesprogo. Išskyrus lėtai sproginėjančius – kas trečioj sėdynėj vis kas bučiavosi.

 

22. Pro žiūronus įmanoma žiūrėt ir akinių nenusiėmus. Padėtis nesikeičia – tie masonai kitoj gatvės pusėj kaip visad slaptingi. Dešiniajam kabinete dega stalinė lempa, su gaubtu. Vis dar bijau, kad lange nepamatyčiau irgi ko nors su žiūronais. Toks šiurpas kiekvieną kartą sprandą saldžiai sutraukia. Į mano etiketę dar reikia įrašyti vujaristės kategoriją.

 

23. Filmų nuomos mergaitė, baisiai graži, tokia graži, kad dėl jos net su vyru pešamės, vakar manęs nedrąsiai paklausė, ar čia tatuiruotė ant mano nugaros. Aha, sakau, tatuiruotė. Ar čia... jūrų arkliukas, klausia, nes mato tik susisukusią uodegą. Pamirštu, kaip prancūziškai „driežas“, ruošiuos tiesiog kilstelt švarką ir parodyt, bet kaip tyčia pro duris – kiti klientai. Taip ir neišsiaiškinom. Reikėjo sakyt bent „gyvatė su kojom“ ar dar ką, tik netylėt. Išraudom abi. Tokia graži, tokia graži, mes ją vadinam „mergaite“, neaišku, koks gali būt tokio gražumo vardas.

 

24. Kaip norėčiau kokį eilėraštį parašyt ar dar ką tokio dvasingo nuveikt. Arba bent atsipliurpt iki soties, arba daug bučiuotis, arba susimušt su kuo, arba panardyt, bet kad vanduo būtų šiltas, arba tiesiog užmigt be baimės būt tuoj pažadintai.

 

25. Rašiau kreida eilėraštį ant asfalto, ir du gražūs bernai sustojo pasižiūrėt, bet nesuprato, kokia čia kalba, tai tik tarptautinkalbiškai nusišypsojo.

 

26. Na, aš suprantu, kad dabar va penktadienis. Ir net šiek tiek atsimenu, kad ta diena visokias linksmybes ir susitikimus su draugais reiškia. Ir svečius visokius, sumuštiniai ir degtinė, ir kiti traliabumai, šokiai ant stalo. Bet kodėl aš turiu sumautai viena sėdėt, kai kiti visaip kultūrinasi, niekaip nesuprantu. Žiūriu didelėm akim, nemirksiu. Dar nulašės kas.

 

27. Taip staugčiau, kad gyslos purslais išsitaškytų. Noriu kalno, sniego ir nusivoliot žemyn. Ar plėšyt ką, kaip skudurą skudurėliams. Dantim ir iki kraujo. Ir kad cyptų, kaip putplastis traiškomas, ir kad trekšteltų, kaip nulinkstantys pienių kakliukai, tirštai garuotų, kaip šalty maukiamas kailis. Noriu, kad būtų komiksiškai spalvotai ir stambiašriftiškai, bizūniškai čaižiai ir švelniai, klipiškai kūliais, kad būtų, na kad būtų, kad tik kas nors sumautai būtų.

 

28. – Manau, kad mirusieji turi daug daugiau proto ir atskiria, kas pasišaipymas, kas ne.

– O samurajai iš vis negalvoja.

– „Iš vis“ ar „išvis“ – kartu ar atskirai?

– Tu parašyk geriau kokį eilėraštį. Gi daug kas rašo.

 

29. Sapno višta, nudurta ožkos, uždaužyta tylos šuorų. (Čia taip sapne buvo pasakyta – „uždaužyta tylos šuorų“.) Pabudau nuo mėšlungio, sutraukusio dešinę blauzdą. Skaudžiai, tikriausiai koks tylos šuoras į ją įbedė ragą.

 

30. „Šventa kova, bet dar šventesnė lova“ tuoj mane ištiks, klangtels kaip alaus butelio kamštelį. Klangt tššššš.

 

31. Pakabų klaustukai ant kilimo.

 

32. Prie tvenkinio antis lesinau, nes rankinėj radau sutrupėjusį vaflį, bet jos visai į mane nežiūrėjo – persiėdusios, kalnai duonos pakrantėj supilti.

Vienu gabaliuku kliudžiau ančiai šoną, tai pagaliau sureagavo ir tą trupinį sulesė. Dar pamėtėjau – surijo ir tuos, matyt, skanesni už duoną pasirodė. Tada ji kryptelėjo porą žingsnių į mane. Viena jos koja – be plaukmens, tiesiog strypelis, ir tiek. Tupėjau nutirpus, kaip ji plaukioja? Gal visai nelipa į vandenį, vienu plaukmeniu beirkluodama, tik suktųs ratu, ir viskas?

 

33. Koks skirtumas – akis sugadinsi akis sugadinsi akis sugadinsi akis sugadinsi. Na ir ką. Turėsiu tokį piratiškai elegantišką juodą raištį ant dešinės akies. Labai gražiai ant viršelių turėtų atrodyt.

 

34. Šiandien filmų mergaitė buvo graži kaip lapių medžiotoja.

 

35. Oi ką prisiminiau, net išraudau.

Buvo laikas, kai dar paauglė, visa tokia jautri ir dvasinga, ganykloj, gan toli nuo namų – žalios lygumos, numelioruota viskas, saulėlydis ašaras spaudžiantis ir kiti privalomi dalykai – roviau triušiams žolę, gal net oi griežle griežlele manoo dainavau – labai gerai vakare atsiaidi – o paskui taip susijautrinau, kad – oooo – kokia gėda, jei gerai atsimenu – pradėjau eilėraščius deklamuot, visokius, tik prisimenu, kad jau suklupus ražienose ir tikrai o jopšikmatj V. M. Putiną deklamuodama, maždaug „dievuliau mano, kokios...“, galvą kryptelėjau, skruostą ašarotą pasukau – visai šalia tėvas stovėjo. Gal avies kokios perkelt atėjęs.

 

36. Noriu galvos. Sau ant kelių.

 

37. Stūmiaus lėtai vežimėlį, stebėdama šaligatvį, kad vėl į kokį šunšūdį neįvažiuočiau, ir pažemėj pamačiau dieviškai gražias kulkšnis, aptemptas smulkaus pilko tinklelio kojinėm, kaip jos judėjo po santūriai banguotu sijonu, kvapą užėmė. Bet ne, man būtinai reikėjo pakelt galvą ir pažiūrėt, kas ten tokias kulkšnis turi – oooh. Senutė, žila, dažyta, pilki plaukai iš po violetinių lenda – greit pasukau į šoną, kad kulkšnys visai nesusigadintų.

 

38. Ką tik, rašydama apie literatūrą ir brangakmenius, padariau dvi, mano manymu, stebuklingas ortografijos klaidas: Kiteratūra ir Brangalmenis.

 

39. Buvo toks kilimėlis, ant sienos, prie lovos – siuvinėtas stirnelėm, gulbėm ir kitais grakščiais padarėliais, ryto rasoj virpančiais. Ir kas, ir kas ten dar buvo išsiuvinėta? Ir dar buvo išsiuvinėta – raudonom raidėm, besipinančiom – „gražus tik meilės rytas“. Kaip juokiaus pirmąkart išgirdus. Ir kaip suplukus siuvinėsiu tokį kilimėlį, kai tik išauš.

 

40. Pagrobkit mane kas nors ir išsivežkit ten, kur pirštų galai blizga nuo arganų aliejaus, kuskuso trupinys lūpos kamputy, kur naktys karštos ir drėgnos, kur galėčiau plazdėt suknelėm, kur plazdėt galėčiau, galvą atlaužus, pagrobkit ir išsivežkit.

Aha, einu vilnonių kojinių skalbt, išlupau naują ūkinio muilo gabalą.

 

41. Dabar pasakysiu blogą ir gerą nenaujieną. 1. Nepakeičiamų nėra. 2. Yra tik nepakartojami.

 

42. Pardavėm tą visiškai surūdijusią mašiną – vargše reno kaimynas dabar malkas vežioja – vietoj traktoriaus, mat dyzelis ūkininkams kompensuojamas. Kaip jis darda, visas burgzdamas riaumodamas, kaip šąla kojas pro dugnaskyles vėjui košiant, kaip jis veža tas savo malkas, su lipduku ant buferio – dideliu šviesiai mėlynu lipduku: „Natural American Spirit“. Ar tam indėnui, ant lipduko ilgakotę pypkę žindančiam, nešalta tarp pušynų ir nevalomų kelių? Tas lipdukas ten ir liko, gaila, bet negi dabar nulupinėsi.

Turiu tuščią „american spirit“ pakelį – suplotas ir įrėmintas, šalia jo, geltonai šviečiančio – iš tėvo kolekcijos nuknista „markutė“, Picasso „mergaitė ant kamuolio“, SSSR počta 1971 goda. Raumeningas ir didelis sėdi sau, mėlyna skraiste klubus atsainiai apsivyniojęs. O mergaitė, berniukiškai liauna, ant kamuolio kregždiškai balansuoja. Ir jiems visai nė motais tas indėnas šalia. O gal jie kartais net pasišneka visi trys, gi už vieno stiklo sugrūsti, šiaip ar taip.

 

43.Kada nors parašysiu eilėraštį „moralistas ir kregždutė“.

 

44.Kamazai man paausiuos dūzgia ir leipsta ten uždaryti pavargę vairuotojai, nebegaliu aš taip, bet dar daugiau galiu dėl šito kitaip.

 

45. Bučiuotis noriu. Einam bučiuotis.

 

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Defektas


gerai, negaliu jau tylėti.
turiu tokį defektą –
ant savo galvos jį nešioju:
trankiau galvą į sieną
trankiau galvą į visas jūsų sienas ir
štai:
delno dydžio defektas man ant galvos!

kai bendraamžės nusikerpa plaukus
kai bendraamžės ausis atidengia ir
spindi tenai auskarai ir kvatojimas ir
treniruotės jaunų įsakmių panelyčių
aš ieškau šešėlių slapstaus po knygutėm
dangstaus pyragėliais daužau pianiną
ir savo nušiurusią kasą prisėdu
ir ilgą nušiurusią kasą prisėda
nevaikiškai daug kilogramų.

skaitau tik ir valgau, kai
valgau – skaitau ir bijau tik
tamsos ir kirpyklų ir vyrų:
jei kasą nukirpčiau, kaip
šviestų iš tolo defektas, ak,
kaip sužinotų visi!
ak, nenorėtų draugauti, kalbėtis,
todėl ir žmonių jau baidaus, tik
nuneriu galvą tiktai prisimerkiu tik
trupantis šiltas beplaukis skydelis
po sklastymu mano sala,
nuo vienatvės pabalusi, tyli ir
auga, pasiutusiai auga ir tyli.

tad vėjo baidaus ir vandens ir
kedenančių pirštų baidaus nes
vėjas vanduo ir jų pirštai
mano defektą atras ir visiems
kuo garsiausiai parodys!

ir jau nežinau, kas nutiko tada –
gal gerta iš vakaro buvo, gal
meile kokia nusivyliau gal
sielvartas smilkinius kaustė gal
gedulą šitaip parodyt norėjau, tik
Op!
jau riaumoja karšti džiovintuvų zefyrai
jau suima smilkinius vėsūs gražuolės delnai
jau vysto supančioja skraistėm guminėm jau
kaklą suveržia kad daug nekalbėčiau,
kaip kirpsiMĖS, klausia ir žiūri visai
nesibaido!
Defektas, švokščiu aš, defektas,
defektą turiu baisiai didelį, ponia, paleiskit!
ak, visos jų turim, brangioji,
ak, ištaria ir prisimerkus
čekšteli man prie ausies.

 

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Apatija, mano sesuo


Vėl – grublėto stiklo akidangčiai
lygintuvo šnarėjimai meilūs
dailiai nuovargis virpina daiktus
bet mūkia, už nugaros stovi
Apatija, mano sesuo –
ji galėtų dainuoti tyliau,
tirštas oras, gerklėj –
kasdienybės drebučiai,
ant peties jos švelnus įkandimas
it įdagas žydi, paženklinta būki –
ji mūkia, „užsimerkusio vyro
spalvos suknele“ –
mano veidas, mėsingas bijūnas,
slystantis rūko siena.
šlamėjimas temdo skalbyklą
plėšaus žiedlapius, glebūs liežuviai
čia mano daina, ir čia mano
užsimerkusiovyrospalvossuknele,
prašau, bet ji atsuka čiaupus
ir užtrenkia kriokliai
mano žiedlapiais raudančią gerklę.

Kai iššluostau grindis ir
laižausi sukandžiotą petį
ir tyla suskystėjus per skruostą
į ausį įrieda
jau džiaugiuosi, kad baigės
viešnagė, išėjo
jaunesnioji sesuo –
(kraujo rinktis negalim)
savo galvą suėmusi švelniai siūbuoju
ir nešu ją pamerkti, jau blunka
bijūno raudonis
cingsi ledas vazoj, kai dainuodama
užverčiu galvą bei traškėdama stiebu
laiminga lapoju –
„"užsimerkusio vyro spalvos suknele“ –
aš viena, tik
– ne, ne, –
ji kampe įsitaisiusi,
sėdi, mezga ir vaiposi bjauriai.

 

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

DVD nuoma


Susimokėk.
Dabar suplok delnais
ir aš tūptelsiu, prasiskleidus užuolaidoms
ir aš tūptelsiu ir prasiskleisiu.

Dabar suplok delnais, pliaukštelk,
suplok delnais mane kaip limpantį paplotėlį
dabar iki žvilgėjimo įkaitink
dabar nagu įrėžk tiek apskritimų,
kiek gali skirti man laiko.

sustok ir įkvėpk, kad įkvėpčiau.

Dabar paimk už kraštelio
paguldyk ant virpančio liežuvio
žvilganti ostija, traškus blynelis
dabar spustelk, rinkis kalbą,
rinkis apdarą, formas, detalę
lūpas ir plaukus.
Dabar dainuosiu ir šoksiu
dabar suksiuos ir suksiu ir
seksiu jei seksis.
...
dabar gali sustabdyti.

akys – žali skaičiukai.

dabar šniokšiu lietum
spragsėsiu užstrigus
užstrigus
užstrigusužstrigus
užstrigus ir
nebeišjungiama.

 

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

 

 

Odaliskos raudai atminti


Man nereikia Giesmių Giesmės
– užteks ir dainų dainelės:

Gražios ir piktos, eina –
Skyla asfaltas tratant kulniukams
Leipsta iš gėdos žolė
Vos paliečia ją tūkstantis švelniapėdžių
Keturiasdešimt karingųjų
Kart keturiasdešimt mylinčių
Keturiasdešimt įniršusių aštriaskruosčių
Kart keturiasdešimt šokančių
Žengia mergelių armija
Kiek alsių pavėsių po jų blakstienomis
Temsta miestas vilnijant jų garbanoms
Jos pralaužia aprasojusių veidrodžių lukštą
Nusišluosto barkodo eilutę nuo išlenkto klubo
Žvilga išaštrintos žirklės
Nuslysta suknelės tvarstis
Pokši nėrinių ledas –
Žvilga gyvatė žolėj, bet nežvelk į jos blauzdą;
Švelniai drugeliai plasnoja, bet uždaryk langus,
kai ji prisimerkia;
Graužia metalą rūgštis, bet nešluostyk jos ašarų;
Kaitri atminimų ugnis, bet nesileiski paglostomas –
Rankinės pilnos slaptos amunicijos
Darniai siūbuoja ir virsta apynasriais:

– man nereikia Giesmių Giesmės
– užteks ir dainų dainelės:

Garbanų pakulos gerklėj:
Nulenkite galvas, ponai –
Meskit šalin kepuraites
Skrybėlių aureolių šalmų
Jums taip pat neprireiks – neišgelbės
Eina ir dailiai nuraško
Užsimojusios kerta
Palinkusios skina
Traška tarp pirštų gurgždūs kaklai
Virpa čiurkšlė purpurinė
Puk! Tarsi pienę nuspriegus
Šauna aukštyn galvutės –
Betgi žvaigždėm nevirsta –
Blondinas brunetą lenkia
Papsi į žolę galvos
Plasnoja pilkais plaukiukais
Blizga rasotos plikės
Garbanota medy pakimba
strykčioja kaip serpantinas
Šitokia šventė, ponai –
Badmintono raketė atmuša ilgaplaukį
Klykianti kometa!
Boulingą mėgstančios pirštai
Slysta į šnerves storulio –
Štai riaumojantys baikeriai
Spalvotos galvytės su numeriais
Štai Odaliska tingi
Botagėlį dar kartą sujudina:
Šimtas piktų juditų
Šimtas godžių salomių
Tūkstantis įžeistųjų
Armija paliktųjų!


– Man nereikia Giesmių Giesmės
– Užteks ir Dainų Dainelės.

 

Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.