***
Maurice Friedbergui
Ankštokoj salėj plieskia aparatas.
Tik trys žiūrovai. Keturi, įskaitant
atvykėlį, pasiūliusį studentams
tą juostą. Pailgoj dėžutėj slypi
šalis, kur jo neatmena net akmens
ir juo labiau – bičiuliai. Kelios kalbos
nesutaria pasąmonėj. Vainikai,
veidai ir vėliavos pripildo drobę.
Nenuolanku ir šventiška. Užaugęs
valstybėje be švenčių – nesiryžta
žiūrėti į ekraną. Jis jau žino,
kas bus toliau: tamsokos šiltos dėmės
ir purvas. Jų negalima išskirti,
kaip raidžių ir ugnies, tiesos ir nieko.
Kaitra kamuoja koledžo miestelį.
Netekę nuovokos jazminai siaučia
skaldos takus ir prakaituotą pievą,
kur serijomis šaudo laistytuvas.
Atstumai plečiasi. Ateivis taria
kitam: „Bet viskas baigėsi laimingai“ –
ir bando patikėti tuo, ką sako.
Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
Reginys iš alėjos
Ten, kur būta agrastų, nauji šeimininkai sukasė lysves.
Melsva dvilypė tvora sandariai atriboja kiemą
nuo gatvės kaštonų. Sumenko matmens, išskyrus
laiką. Erdvės šičia buvo daugiau, negu pridera vienai vaikystei.
Užsimerkęs gali palypėti nebesančiais laiptais
į mansardą, kur grindys dar girgžda po pusbrolio kojom.
Ar ilgam? jis tada paklausė mudu. Tik vienai
nakčiai (bet tai atsitiko vėliau). Pirmajam aukšte
akmenėjo veidrodžio masė, be vargo talpinus
tolimos perkūnijos šerkšną, slyvos vainiką, flakoną
su dusliais kvepalais. Tos ankstyvos nemigos: dūžiai
iš anapus sienos, mokę suprasti, jog viskas praeina,
bet praeina negreit; jog laikas paklūsta kalbai;
jog blogiausia, kas gali įvykti, yra truputį mažiau,
nei pajėgiam ištverti. Fotografijų dausos už durų.
Vienoje atpažįstu šešėlį su vyšnių sunkos stikline
ir šunį. Tos nuotraukos dar kažkur gyvuoja,
nors šiandien mažoka žmonių, kurie sugebėtų
jas išskaityti. Šuo pakastas daržo kertėj
(dabar nematau tos vietos anapus dvilypės tvoros),
o šešėlis, priglaudęs prie lūpų stiklinę, dar slysta daiktų
paviršium, šalia randuotų tapetų,
skurdžios žalumos, prišiukšlintų metų, kurie
nepriklauso nei jam, nei naujiems šeimininkams, nežymiai
tikresniems negu jis. Nežinia, kas geriausiai
atliepia šiam žuvusiam plotui, tuščiai akiai alėjų tinkle –
abejingumas ar skausmas? Keista, bet jie sutampa.
Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
Homage to Shqiperia
Įvertink dūbsantį amfiteatro dangų.
Uolinis puslankis – ir stipinai, lyg pauzės
monologe. Scena beveik ideali.
Mums moja veltėdys iš Plauto protingiausios
komedijos. Kadais čia būta Epidamno –
šioj vargšėj, pernelyg tikroviškoj šaly.
Jos liekana – delnuos įplyšęs popierėlis
su kalno kontūru, dviem žodžiais pese leke
ir juodu garvežiu, kuris, berods, tėra
banknotuose. O šiaip – tušti langai, suplėkę
šiaudai šaligatviuos ir bunkerio šešėlis
ties asilo ruda įdiržusia kupra.
Užuovėjoj, kame liepsnoja Flegetonas,
suskaldo veidrodį pliki ginkluoti šlaitai.
Europa, tarkime, tai saulės sistema
(planetų virpesys, aidingi sferų saitai),
o ši šalis – kaitrus, bet vis dėlto Plutonas,
kurio gyvenvietė – spraga ir tyluma.
Ten gera, kur manęs nėra. Kelintas kartas
stveriuos to priežodžio. Granatai neprinoko,
granatos pernoko. Aš pergyvenau tris
diktatorius, o tris regėjau iš saugoko
atstumo tremtyje. Tačiau čionykštis vertas
šešių ar septynių. Jis užtrenkė duris
sakytum, į visur. Po padais grikši stiklas.
Kulkosvaidžio anga, nei perpuvus gyslainė
marsiečio kaukolėj. Slėptuvių rezginys
įstrigo klintyse, idant atmintų ainiai,
kad niekad nebebus nei rojaus, nei skaistyklos,
nei oro, nei vandens, o bus nebent ugnis.
Arčiau saulėlydžio lepi uoslė nenoriai
užčiuopia sąšlavų, rakijos, žiurkių kvapą.
Žvaigždynas sukrebžda po peleno gija.
Kaip šlama negyvi, balti akanto lapai,
kaip gaudžia tuštuma! Ji skolinasi svorį
iš kūnų ir lėtai prisirpsta erdvėje.
Ant sauso marmuro boluoja vaisių žievės,
ir seno komiko apybraiža skaidrėja
tabako dūmuose. Pro miegą išgirstu:
„Kur buvo sąstingis, ten smelkias panta rhei –
o kas geriau, beje, nežino netgi Dievas.
Už vyną – doleris. Už aforizmą – du.“
Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
***
R.K.
Žinau tik tai, kad jis praėjo (ar praeina) –
tas juodas šimtmetis, galbūt ir nejuodesnis
už keletą kitų, bet ypatingo masto.
Jis buvo nuoseklus. Jis kūnus vertė skaičiais,
o sielas trupino į puvenas ir nulį,
kad protas tartųsi laimėjęs. Praraja
apsimetė viltim – sakyčiau, gan sėkmingai.
Puikybės užmačioms dorai tarnavo krosnys,
o gretimam rate – neperregimas ledas
po akmenio žvaigžde. Vagonai dusdami
riedėjo į Nėra, į vakarus ir šiaurę.
Bet viskas laikina. Imperijų paminklai –
purvynuos, tarp kibių dagių ir varnalėšų.
Nutilo ruporai, ir skeldėja granitas.
Mes gimėm toj šaly. Dabar, kai ją paliekam,
nedrįstam atsigręžt, nelyginant Orfėjas.
Kas buvo su mumis? Ironija, kantrybė,
labai retai – drąsa. Dažniau neaiškus jausmas,
kad padarei kur kas mažiau, nekaip derėtų
(išblėstanti kaltė – ar nuodėmė, kurios
tau neatleis vaikai, net jei atleistų Dievas?)
Tik tiek ir rinkomės. Ir vis dėlto mokėjom
tarytum dovaną priimti karčią tiesą.
Negarbinom mirties. Virš bėgių ir betono
stebėjom angelus. Mylėjom. Žiebėm lempą
bibliotekoje. Vardu vadinom blogį
ir gėrį, jusdami, kaip juos keblu atskirti.
Tat nešamės tamson. Ir to galbūt gana.
Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
***
Iš lengvo atsimerkdamas matai,
kaip standžiai blizga tinko plokštuma
ir dumba drėgno priegalvio kraštai.
Krenti dienon. Blakstienos ir kietai
prigludęs skruostas. Debesys, žiema,
tramvajų bruzdesys. Ar vėl matai,
kaip laikas ardo antspaudus, krantai
išsiskiria su upėm, dykuma
apsigyvena gyslose? Kraštai,
salynai, uostai, lygumos – tiktai
smiltis klepsidroj. Neatšaukiama
tikrovė. Metų nebedaug. Matai
vien spindulį. Jis užgema aukštai,
ir svetimą lėliukę liesdama,
šviesa sustoja, nes vokų kraštai
dar sklidini nutraukto sapno. Tai
byloja žodis. Aidi tamsuma,
ir brėžias tai, ko dar neįmatai –
nesimo, ritmo, skambesio kraštai.
Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
***
Mes deginom šią lempą vakarais.
Ant knygų plūdo tamsuma, sumišus
su kaistančio arbatinio garais
ir lagamino blizgesiu iš nišos.
Kai merkėsi nugąsdinta ugnis,
bičiulis taisė sumazgytą laidą,
idant, paneigę naktį ir pusnis,
save stebėtume iš kito laiko.
Ir jis atėjo. Dingo kambarys,
ir siela baigė perdeginti kūną
senajam jo gyventojui, kuris
paniekino šiaurietišką lagūną.
Dar žybčioja arbatinio ąsa.
Knyga ir atvirukas virš gobtuvo.
Bet sienų nebėra. Ir tik šviesa
gyva, dėkodama už tai, kas buvo.
Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
Arieliui
Grimztu į staigų girios debesį.
Tarytum laiko pradžioje,
Mane įveikia padūmavusi
Aštrios žolės karalija,
Ir ten, kur saulė stabdo proskyną,
Žėruojančiuose spygliuose,
Randu tave, tarnavus Prosperui
Sparnuota muzikos dvasia.
Tu klaidini, juokauji, ryškini,
Kas beprasmybė, kas – vertė.
Kaip niekas, tu žinai, kad išmintį
Apmoka gniuždanti kaltė.
Jos neįmanoma sumažinti.
Suskaldyk kūno grandines,
Palaimink atmintį ir pražūtį,
Tačiau nesigailėk manęs.
Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.