***
Dėkoju už atsakymus, kurių
Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorį,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.
Už juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino,
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
***
Tvankumoj, ties nelaukto žemyno riba,
Ne iš karto kitėja sapnai,
Ir tikriausiai po jų pasiduoda kalba,
Nes ir ji netesės amžinai.
Kalboje neišliks nei pušų juosvuma,
Šiurkščiaveidžio rudens duburys,
Nei drėgna ir auksinė mirties lyguma,
Kur ledynas klabena duris.
Pasitraukia atomazga, klampūs balsai
Ir ertmė, sklidina netiesos,
Ir paneigdamas gaublį per naktį klausai
Tolimos kito kūno tamsos.
Visą naktį klausai kito kraujo tėkmės,
Kur lyg veidrody pats gyveni,
Kai sunkus atspindys nepalieka žymės
Nei Nevos, nei Neries vandeny.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
***
S. T.
Aš išmokau matyti tamsoj, skirti laimę nuo laimės,
suvokti, koks tolis – kitos gyvybės artumas,
netikėtai pagauti, kaip keičiasi metų laikas,
kaip vidurdienio oras pasunkėja dviem trim atomais.
Atspindys vitrinoj, prieš pusę mirksnio pradingęs,
balso priemaiša lapuose, painios alsavimo pėdos
man sakydavo, jog sugrįžai į miestą, kai draugas,
geranoris, priešas, pats Dievas nebūdavo spėjęs
apie tai prasitarti. Nei Delfų bėglė, slapsteisi
vyšnių, guobų kamienuos, dilai, klaidinai kalendorių,
nusigręžus nuo spindulio, virtus beveik į netiesą
ir į nebūtį – tą, kuri nedrįsta laiduoti
jam nė lašo savęs. Čia mainai visuomet nelygūs:
Febas gyvas tik tavo dėka, tu esi savaime
(ką nuspėja mitas, ką nuslepia verbum ir logos,
tą, manau, be vargo patirsim, peržengę baigmę), –
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
***
o dabar, kai reflektoriams aidint užgriūva dvigubas startas,
kai betonas ir ratai išsiskiria per milimetrą,
lyg pūga sibiriokui, gerkle nudegina vardas,
pažodžiui, tiesą sakant, ir reiškiantis sniego vėtrą.
Tavo bruožus kartoja išlinkęs drėgnas žemynas.
Nesuprasi, ar sukasi žvaigždės, ar supasi sparnas,
ir visatos nedaug. Vandenų ir vėjo žaidimas,
debesų ankštuma virš Genevos, Londono, Varnos.
Jau pamirštas Wertheris. Visos pasaulio vietos
atžymėtos dienorašty. Užbrauktas žodis „myliu“.
Daug arčiau sudužimas, arčiau tėvynė ir Viešpats,
nei kūnas ir siela vos už penkiolikos mylių.
Už šešiolikos, šimto. Vis viena žmogus dar mato
paskutinėj tamsoj, prieš ugnies ar prieš ledo erą.
Pasakyta, kad laiko nebus. Du tūkstančiai metų,
du lašai, du lėktuvai nusirita per hemisferą.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
Как поздно отпираются кафе, И как свежа печать сырой газеты! |
|
Boris Pasternak |
DIALOGAS VASARĄ
Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias.
Nei vienas telefonas neatsako
Ar atsiliepia nesavu balsu,
Pranešdamas, jog numeris nuo pernai
Kiek pasikeitęs.
Iškalbinga juosta
Nenori tau atskleisti naujo šifro.
Juk tu ir šiaip jau nemažai žinai.
Sakysim, tau visai ne paslaptis,
Kad už kertės – aptriušus Place des Vosges,
Sparnuotas genijus kieme, balkonas,
Nesaugūs rąstais paramstyti skliautai
Lyg Užupy. Apsnūdęs darbininkas
Kapoja kaltu grindinį. Kregždė
Įkaitintam ore nubrėžia veidą,
Kuris išlieka atminty tiek pat,
Kiek ir kiti veidai. Motoras kosti,
Paskui girdėti žvangesys ir keiksmas.
Akmuo krantinėj – šiltas it korys.
Šaligatviuos akacijų šluotelės.
Lyg proskynoje – debesys. Beprotis
Tour Montparnasse. Vidurdienis, kurio
Teisybe sakant, negalėjo būti.
„Kiek atmenu, tau buvo nuskirta
Kitokia tuštuma. Prie jos turėjai
Priaugti“. Žingsniai tolsta aikštėje,
Ir varpas atsišaukia šiapus Senos.
„Ar beturėsim apie ką šnekėtis?
Štai tos kavinės, tie pūkai ore,
Kuriuos tu pažinai dar jų nematęs.
Jie dovanoti tau turbūt be tikslo.
Tu gyveni žemėlapio spragoj,
Anapus kalendoriaus.“
Notre-Dame
Pilka briauna arčiau, nekaip tikėjaus:
Aš ją matau po kojom, vandeny,
Kur ji palengva plaukia mano linkui,
Atsijusi nuo pastato.
„Žinau,
Tu stengiesi. Bet kas gi tau belieka?
Čionai kita akustika“.
Suklydau,
Tatai ne Notre-Dame.
„Beje, tu pats
Netrukus pasikeisi. Tyluma
Ragelyje, kaštonai, šviesios gatvės
Atliks tą darbą už tave. Žinau,
Bandysi viską. Bet paskui pavargsi.
Varnai, barakai šimtamylėj pelkėj,
Smėlynai, vielos, batų girgždesys
Vis vien pavirs į laikraščio petitą,
Bereikšmį blyksnį sąmonės tinkluos,
Nerealesnį netgi už tave,
Nors tau gerokai stinga realumo“.
Bastilijos aikštė, didžiulė saulė.
Matyt, ėjau prieš srovę.
„Aš pridursiu
Dar vieną smulkmeną: vilties nėra.
Yra dalykų, svarbesnių už viltį“.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
PESTELIO GATVĖ
...a low dishonest decade...
W.H. Auden
Vasara apsemia miestą.
Stiklas atspindi vien dulkes.
Į padūmavusią taurę
Laša įšilęs vynas.
Oras pagardintas saulėj
Blėstančio kupolų aukso.
Dumbliai, nelyginant rašmens,
Tamsina siaurą kanalą.
Ko tu čia ieškai, poete?
Senas balkonas, išdilęs
Tekstas ant byrančio tinko,
Dulkėmis virtęs pasaulis.
Atmegztas Gordijo mazgas,
Kalkės, asfaltas ir malksnos,
Purvas tarpuvartėj, laiptų
Šiukšlės, neuždaros durys.
Čia, kur kadaise sutapo
Gestas, gyvybė ir garsas,
Ošiančios minios vartoja
Kiek pasikeitusią kalbą.
Plazda birželio baltumas,
Ir akmenėjančios, aklos
Smegens nebeaprėpia
Viso prarasto laiko.
Amžius nudažo akcentą,
Sintaksę, architektūrą,
Saulės lašus ant kolonų,
Bronzinę šypseną nišoj.
Gal tik neturtas ir alkis
Vis dar atsispiria amžiui,
Gal tik šešėlis ir baimė
Lieka iš mūsų jaunatvės.
Pratinkis plaukioti baimėj
Tarsi žuvis vandenyne.
Baimė čionai ilgalaikė,
Daug patvaresnė už kūnus.
Taikios apskritos aikštės
Ragauja vidurdienio dūmą.
Kalkės, asfaltas ir gipsas,
Rašmens ant byrančio tinko.
Jau ir gyvenimo liko
Kelios varinės monetos –
Laiko grąža, atskaičiuota
Čionykščio absurdiško banko.
Stingsta melodija, mostas,
Skersgatvius neigia prospektai.
Keista, kad mes pasimatėm
Kiek anksčiau, nei numanėm –
Ne Juozapato pakalnėj,
Ne giraitėj prie Letos,
Net ne beorėj visatoj,
Kur tarsi dievai viešpatauja
Kelvinas ir Becquerelis.
Laša įšildytas vynas.
Nemigo debesys plaukia
Virš balto ir karšto birželio.
Plaukia minia ir garsynas,
Bet tas pat mūsų amato svoris –
Baimę paversti į žodį,
Laiką sutelkti į prasmę.
Plazda tik dulkės, tik balsas.
Balsui neduota žinoti,
Kiek tiesos išsitenka
Jo spindesy ir vienatvėj.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
UGNYJE
ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje ugnyje
kur erdvė pasitraukia į šalį ir lenkiasi laikui
mano sielą išbrauk sunaikink ne mane manyje
kad išaukštintas niekas patyręs nežemišką taiką
būtų žiežirba krislas brūkšnys ir spraga ugnyje
vandeny vandeny vandeny vandeny vandeny
po imperijos kupolu sklidinu šalčio ir aido
tu šiandieną mane dar gini ir kitiems dalini
tenegrįšiu namo nepažink neregėk mano veido
kur aštuonetas tiltų siūbuoja žvarbiam vandeny
po žeme po žeme po žeme po žeme po žeme
kur suyra akmuo ir begarsis upokšnis išlieka
kur subręsta žiema ir netenka spalvos žaluma
kūnas traukias į peleną pelenas traukias į niekad
ir iš niekad į niekad srovena ertmė po žeme
tamsumoj tamsumoj tamsumoj tamsumoj tamsumoj
mūsų oras retėja ir mūsų materija sklaidos
viskas parengta mirčiai kada prasiskleidžia skiemuo
ir juoduoja įspaustos į nesantį popierių raidės
štai šitoj tamsumoj štai šitoj aklumoj
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
***
Užplūdusi lūpas, vilnis atsitraukia ūmai,
Ir vėl susikaupia, ir tampa savim. Nemarumas –
Tik ženklas, tik įgūdis. Atsikartoja kiemai,
Aptirpusi žvakė, langinę brūžuojantis krūmas.
Apakina kūnas, tarytum akmuo vandeny.
Suklūsta naktiniai drugiai, parafinas garuoja.
Mes tolstame vienas nuo kito. Girdžiu, kaip eini
Iš sapno į sapną, iš rojaus į mirtį ir rojų,
Į spragą tarp žodžio ir daikto. Dabar tu visa –
Tik tat, ką prisimena pirštai. Žinau, kad pradingsi
Ir grįši atgal. Kambary karaliauja tamsa,
Ir krūmas prabyla, ir jūra sulėtina žingsnį.
Tik ženklas, grįžimas. Šešėlių, bangų dovana,
Nereiškianti nieko, pranokstanti matą ir saiką.
Ir girgžda langinė, ir plakas kalba ir liepsna –
Pati amžinybė, aklai atsišliejus į laiką.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.
***
Už pusmylio, kur kertas autostrados,
Įžiebia liepsną titnago grandis.
Atodrėkis. Paversmiuos krūpsi ledas
Ir netelpa uosyno atspindys.
Kol kas pradžia, kol kas ne pats kartumas.
Skaidrioj migloj suakmenės krantai,
Ir netgi Dievas, apsimetęs dūmais,
Išsisklaidys. Bet aš ne apie tai.
Tikėk žiema. Gerk palaimingą šaltį.
Didžiuokis tuo, kad netekai namų.
Nelyginant bėglys, prigludęs valty,
Alsuok tamsa ir druskos giedrumu.
Itakės kauburius apgaubia miegas,
Ir kūdikiai neatmena skriaudos,
Ir bus tiktai mirtis, ir drėgnas sniegas,
Ir muzika, ir nieko niekados.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.