tomas_venclova_jtomas_venclova_j



EILĖRAŠTIS APIE ATMINTĮ


Tu lauki pasitraukusių? Giliai
Jie pasitraukė. Juos paliko sienos,
Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,
Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,
Nemirtingumas ir pušų spygliai.

 

Nebežinia, kuris iš jų teisus,
Ir kai rašai išsiskyrimų sumą,
Nebetenki betikslio vientisumo
Ir pats skiries į priešingus balsus.

 

Belieka ratas, brėžiamas peiliu,
Žymė stikle ir dulkės ant lentynų –
Tiek netiesos, tiek laisvės ir eilių
Ir taip nedaugel tikrojo likimo.

 

Belieka du balsai. Jie palytės
Šio miesto šiltą ir nejaukų tūrį.
Jiems buvo duotas lašas atminties.
Tu. ją turi. Ir niekas jos neturi,

 

O blaškosi, sparnuota ir akla,
Tarsi kregždė, kurios negeidžia lizdas,
Ir ko bevertas tavo klasicizmas,
Linksma ir iškilminga mokykla?

 

Taip valanda, nuo mūsų atskirta
Ji pasmerkta, nukrinta kaip skara
Ant kambarių, koridorių ir laiptų,
Ir ant spragos, kuri vis tiek yra
Tarp būtojo ir būsimojo laiko.

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


***
Dar neištirpusį ledyną
Paženklina morenų grupė
Ties gelžkeliu, kuris klaidina
Ir gaudžia lyg dvilypė upė,
Nugrimzdus duburin. Skardingi
Krantai sustingdo rezonansą,
Ir priemiestis anapus vingio
Boluoja pro nebylią tamsą.

 

Neturto prieglobsčiai, slėpynės,
Vielų tankmė, išmiręs sodas...
Staigus pavasario slėgimas
Įveikia pojūčius, ir, rodos,
Pati savęs neatpažįsta
Nuo parko atsitvėrus gatvė –
Riba, kur baigiasi jaunystė,
Ertmė, kur keičiasi vienatvė.

 

Keli vagonai įvažiuoja
Asfalto ir anglies dykynėn,
Praeityje susikryžiuoja
Nebesutampantys likimai,
Ir rojaus sargas išgalanda
Nesvarų gelsvą kalaviją,
Nuo mūsų gindamas balandį –
Vandens ir sniego viešpatiją

 

Po saulės rutuliu. O naktį
Mašinos ritasi į centrą,
Ir skersvėjis, pakandęs dagtį,
Išblaško dūmus virš koncerto.
Šalia pasaulio aidi choras,
Šalia įgriuvusios kloakos
Nenuodėmingai virpa oras,
Kaip troško Mocartas ir Bachas.

 

Jie susimokė mus pakviesti
Į keistą mirtį. Kas belieka
Iš muzikos, iš mūsų miesto?
Sakyčiau, net mažiau kaip nieko –
Ne tuštuma, ne juodas skliautas,
Kur tarsi jūroj skęsta sielos,
Bet akmenys, afišų skiautės,
Dažų dėmė ant mūro sienos.

 

Charonas priima obolą,
Ir eskalatorius iš lėto
Lyg valtis plaukia palei uolą
Ne į Kocitą, o į Letą.
Naktis užsidega žibintą.
Į mūsų sapną įsibrovęs,
Negyvas spindulys sušvinta
Anapus laiko ir tikrovės.

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


***
Viskas būna ilgai, lyg dulkėto vandens panoramos,
Išardyti stogai ir išnykusio priemiesčio namas,
Kur net vasarą šaltis apsunkina slenkstį, ir blyksi
Kelios nuostabios valtys, lig pusės nugrimzdę į Stiksą.

 

Labas vakaras tau. Pasirinkusiam niekas nekeista.
Kol tavęs nematau, tu vis tiek negali pasikeisti –
Kol bevaisė migla nuo akių atitolina skardą,
O dvilypė tyla apgyvendina svetimą vardą.

 

Kur po kojų giliai susitinka ir aidi vagonai,
Kur juoduoja stiklai ir baltuoja spygliai, Antigone,
Švyti svarios lagūnos, ir sienos laivyno nesaugo.
Kur dabar tavo kūnas – be sielos, be dvynio, be draugo?

 

Tarp žibintų garų, panardintų į sąnašų tvaiką,
Po karų ir gaisrų, po sėkmingai praslinkusio laiko
Amžinai gyveni, atsisakiusi sapno ir alkio,
Ir ilgam išeini, ir sužvangini nesančią velkę.

 

Taip kartojas būtis, ir šešėliai tavęs nebemato,
Taip tuščia atmintis pamažu atsilieka nuo datų,
Atsilieka lietus, išblaškydamas dūmus ir miegą,
Ir pas miesto vartus du. sargybiniai stovi ant bėgių.

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


***
Aš čia seniai negyvenu
Ir lyg nebylią mūro salą
Kasdien iš tolo apeinu
Šį tuščią paupio kvartalą
Be tinko, stiklo ir spynų.

 

Jo lempos kupinos tamsos,
Jo kambariai – dienos ir miego
Paskirstytas daiktų balsuos,
Jis tarp tiesos ir netiesos,
Kaip atspindys, kaip alter ego,

 

Kaip kūnas, atrastas sapne,
Ar pavėlavusi žinia,
Kurią skalavo kelios jūros –
Todėl ir gąsdina mane
Jo forma, medžiaga ir tūris.

 

Kas, pasilikęs tuos namuos,
Paveldi pavojingą dalį
Ir saugo vienkartinę šalį
Nuo sutemos lig sutemos
Virš dabarties ir tuštumos?

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


***
kai kurie melsvai pilki balkonai primena žievę;
jie giliai išrašyti marsietišku medžio raštu;
šviesios vinys rikiuojas it skaitmenys;
oras dvelkia šalčiu. ir sakais; dažai dar nespėjo išnykti
po sniego našta. Sveikas, lakus, taškomas kelio
kraštuos terpentinas,
nereikalingų laiškų atvirumas ir svarūs, beveik
nerealūs ledokšniai,
juodas apskritas miestas tarytum šelako plokštelė
po sniego našta.
Juodi kamienų šešėliai, tramvajai,
paskui telefono skambutis, aštrus lyg įtrūkę žaislai;
ir metaforų tirščiai. Kada išeinam į gatvę,
laikrodžiai švyti languos ir ant pulso.
Kas dabar mus pavaduos? Kam bus reikalingas
gruodžio lietus, vasario perkūnija, kovo sausra?

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


EILĖRAŠTIS APIE VASARĄ IR LAIMĖJIMĄ


Įkaitęs šaligatvis trenks į stiklus,
Kad tu sužinotum, kaip mirštama.
Nekvėpuojantį skersgatvių tinklą užplūs
Valanda, nebevilganti pirštų.

 

Tilto akmenis virins triukšminga giedra,
O erdvė bus tuščia ir nustebusi,
Ir nutolstantis oras lig lašo išgręš
Paskutinį pasaulyje debesį.

 

Įkvėpsime plaukiančių miestų dažus,
Upokšnių aliejų ir aitrą.
Neužgimęs vidurnaktis bus panašus
Į sutrūkusį saulėtą veidrodį.

 

Gal tai vakar, gal ryt, nebūtais laikais,
Bet skliautas – baltas, ne mėlynas,
Ir jau baigta žymėt paskutiniai taškai
Eilėse, grindiniuos ir žemėlapiuos.

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


***
Per naktį sapnas buvo lygus laikui,
Ir smigo miestas – adatom į veidą.
Nebežinau, kas bus. Gal upių tėkmės –
Jos visą kelią švyti po langais,
Kartodamos kalnyno patvarumą.
Padangių sniegas, žiburį slegiąs,
Žolės arkadija n tuščios aikštės.
Geriau užmiršk. Juk viskas netiesa,
Tik perėjos, nugrimzdusios į šaltį:
Čia rankomis gali užčiuopti skliautą,
Lyg akmenys akytą. Čia turėtum
Gyventi amžius – ir kiekvieną datą
Lyg salą apiplauktum pasroviui.
Šviesos taškų pripildyta erdvė,
Svarus kristalas tarp Kaukazo pirštų.
Geriau užmiršk. Juk viskas netiesa,
Tik patyrimai, prieangiai ir pradžios.
Nebežinau, kas mūsų prisiliečia –
Gal būt, tik oras, po sniegu sudygęs,
Šį vakarą pramokęs mintinai
Netobulo ir aukšto mūsų mokslo.

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


EILĖRAŠTIS APIE PABAIGĄ


Todėl išsigiedrija dykumos
Ir smėlį įveikia voras,
Ir niekas netars, kad likome,
Kur slegia išretintas oras,
Kad miegam su ašarų priemaiša,
Druska išmokėdami grąžą,
Netars, kad vidurdienio priemiesčiuos
Išaugo poezijos medžiai.

 

Jų šakos nukrinta keliautojams,
Per naktį nusvyra virš tiltų,
Nutoldamos ir reikalaudamos,
Kad niekas ilgai neprabiltų,
Nes žodis, nuo vakar nutylimas,
Į žmonių kalbas neišverčiamas,
O plaučiuose plaukia flotilijos,
O pirštai pavirsta paparčiais.

 

Gilyn ir gilyn įsisėtrija
Ir skyla, sugriaudamas pragarą
(Prakaituojanti planimetrija
Ledyne ir tuopos sėkloje
Rasta pajaunėjusio Brako,
Bet aidas iš ryto atsvėrė ją,
Atvėręs vardų artileriją
Šcharoj, Teberdoj, Tegeneklyje).

 

Todėl nebereikia, netinka,
Per amžius atleista ir galima
Skandinti peizažą lyg inkarą
Į slėnio aptemusią gelmę.
Atleidžiamos žiemos ir sąmyšis,
Klevų neišsprendžiamas guotas,
Ir žvaigždės po galva – lyg samanos,
Ir kieta, ir kieta miegoti.

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

 

 


***
Už mūsų sienų kvadratus
Ir durų kvadratus,
Už aukštą langą – du kartus
Ir lempą – du kartus,
Už atkirstų šalių vardus,
Žemėlapių vartus,
Už tai, kad oras neklaidus
Ir kad klaidus vidus.
Už baltus garvežių ratus,
Patikrintus raktus,
Už mus visus – tuos du kartus,
Tuos keturis kartus.
Už tai, kas plaukia nuo laidų,
Kas gimsta po ledu,
Už tai, kad du ir du – ne du,
Ir dukart du – ne du.

 

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.