vaiciunaitevaiciunaite


Via Appia


Šypsosi balzganos kaukės
       žaliam tūkstantmečiam kely.
Nudaužtos statulos –
       pinijų ūksmėje ir žydrynėj.
Stebi abipus kelio veidai – nebylūs, akli.
Kaitros ir liūtys
       patricijų pėdsakus nykiai ištrynė.
Priemiesčių debesys tik
       ant senų mauzoliejų užlėks.
Švilpia į vėjus ir į avarijas automobiliai...

Ką gi romėno galva,
       nusiritusi ant žolės,
kužda mergaitei po saulės šydu,
       dabar jau nebyliai?..

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



Kiemas su arkadomis

Paskui bus vėl pavasaris.
       Ir sniegas vėl sutirps
       kaip klavesino garsas,
ir purvinas kiemų galerijas
       pripildys rūkas –
       mėlynas ir salsvas,
ir nudažys padžiautas paklodes...
       Tas vienas vakaras.
       Tas vienas kartas.
Paskui nubluks kaip rašalo dėmė
       ant paliktų stalų,
       kaip renesansas...
Ir vėl kitaip pasikartos
       šiaurietiškos,
       lengvu ledu aptrauktos arkos.
Ir bus itališkas pajuodęs kiemas
       panašus į mažą tuščią salę.
Ir prievartėj girdėsi tuos,
       kurių seniai nėra –
       tuos kiemsargius ir arklius...
Kažkur arbatą gers...
       Arkados prieblandoj nubrėš
       simetriją ir saulę...

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



Senės

(Sesuo Maura,
sesuo Marija,
sesuo Marciana

susėda prie surūdijusio fontano.)
Apdaužyta liūto galva įsimontavo
į aukštą akliną sieną. Spontaniškai

skraido klevų ir liepų sėklos.
Ir senės lyg statulos – tylios ir sėslios.
(Baltam debesų šešėly ilsėkitės...)

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



Pilka diena

Tik margos turgaus chrizantemos vėjy
dar mirga temstančia rudens šviesa,
tik stogo čerpės, lyjant parausvėję,
negęsta,
       tik stoty besišypsą
miglos gėlynai – rūkančios čigonės
dar skleidžia svaigulį, tik pilkame
rūke –
       koridoriuj senos ligoninės
dar džiūsta juodas lietsargis kampe.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.




Trylika strofų

       (Pagal M.K.Čiurlionio „Pasaulio sutvėrimą“)

***
Sutverk mane – man taip baisu,
aš sklidina tylos balsų,
aš dar esu beformė masė,
dar niekas manimi nemąstė,
aš dar tik laikas beasmenis,
dar tik raukšlėjas mano smegenys...

 
***
Ledinių ūkanų kalnuos
sutverk mane – aš kankinuos,
aš trokštu gyvasties: gal nervų,
o gal akių, kad atsivertum
ligi sužeidžiančio tikrumo
žaibavimu uolų karūnoj...

 
***
Sutverk mane iš nebūties,
ištaręs tamsai – tebūnie!
Iš nesuvokto siaubo įsčių
iššauk į begalybę blizgančių
žvaigždynų, nes po ta ranka
mane valdys šviesos trauka...

 
***
Aš gaivalas dar tebesu –
sutverk mane iš debesų,
aš dar chaosas ir miglynai,
bet atsiskirs krantai, gilyn
nuslūgs vanduo, ir iššviesėjęs
mane išplaus visatos vėjas...

 
***
Sutverk mane vandens ženkle,
apaugusią bangų žole,
jau vandenų beribėj sferoj,
gal kažkurioj pirmykštėj eroj
pasėti dugno augalai
dėsningai, dosniai ir aklai...

 
***
Kad palytėjimą pajustum,
sutverk mane iš jūros putų,
praskleisk miglas – kažkur kriauklėj
aš jau stangrėju, gal jau greit
priversi plakti mano širdį,
raudonai saulei tekant šįryt...

 
***
Sutverk mane iš savo sapno,
iš atskalūniško alsavimo,
iš plaukiančios lelijos sėklos,
aš trokštu formos, trokštu sielos,
o vos pražydusi, tau šviesą
išspinduliuosiu tarsi viesulą...

 
***
Man kūną, kaip diena realų,
sutverk iš kraujo ir koralų,
iš prasiskleidusios ugnies –
jos neužpūs visatoj nieks,
bus ligi šiurpulio šviesu,
vos tik suvoksiu, kad esu...

 
***
Sutverk mane – ugninį aisbergą,
tamsos gelmėj pažinęs aistrą,
pašventink dugno augmeniją,
jau spindesio per daug many,
pro ledines bangas nudeginęs,
ligi dangaus išauga medis...

 
***
Kol kūne liepsnos neužduso,
sutverk – aš plauksiu, kur medūzos,
kur gelmėje sustingsta gintaras,
kur visa raibuliuoja, kinta,
kur visa, kas yra, sudievinta,
sutinkant stulbinančią dieną...

 
***
Sutverk mane, o jūrų rojau,
aš tau nenorom atkartojau
pražystančią šviesos ekstazę,
kada septynios spalvos tęsia
tau septynių natų gilybę,
jų prasmę, aiškią ir dvilypę..

 
***
Lyg padermę miglos miražų
sutverk mane iš mineralų
ir juos atspindinčio vandens,
paskui jame pasivaidens
ir oro bokštai vėjų miestuos,
ir nepasiektos niekur sietuvos...

 
***
Sutverk mane. Drėgna ir vaikiška
dar neregėtų jūrų žvaigžde,
dabar tu iš bedugnės atneri
į skaidrią saulės geometriją,
dabar sukrūpčioji, pajutusi
tą amžiną gyvybės judesį...

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



Kamelija

1


Jos kimono išmargintas šikšnosparniais,
ją nupiešė japonų dailininkas
kažkada
prieš porą šimtmečių.
Iš veidrodžio
juodais lakuotais rėmais
jos akis išimčiau,
kad tamsoje šypsotųs.
Po pudra ir po dažais lyg nokstantis
naktinis persikas jos veidas.
Teptuku įkūnydamas sapno personažą,
gal pats pamilo ją – į nieką nepanašią,
nešiną
kvapiu arbatos puoduku
tai mėnesienoj, tai šešėly –
tirpstančią ir filigranišką
lyg žavią liūdną raganą
tą, kažkada taip geistą
keistą
geišą...

 
2

Tu akmuo, kamėja, kamelija,
tu bekvapė balkšva gėlė,
neapykantoje ir meilėje
tavo šaknys many gilės,

tu iš sapno kamelijos medis,
aš nemoku tavęs nupiešt –
ant vandens ir ant stiklo merdės
tik skaidrus atspindys lyg prieš

prabudimą, lyg prisilietus
prie snieginių pečių, nekaltai
nuskinta
– plauna stiklą lietūs,
balzgani debesų kalnai.

 
3

Kaip juokiasi tavo akys!
       Bet jos po dujokauke.
Kaip juokiasi mano akys!
       Bet jos jau jokiai
komedijai ar tragedijai nebetinka –
per kaitrą saulėtas mūsų mansardos tinkas
įskilo nuo tolimo bandomos bombos sprogimo.
... Dabar abu pagailėkim negimusio,
nes tėvas negali nuplėšti nuo veido dujokaukės,
nes motina guli ant kalkių nuoga ir be kaukės,
nes prakeiksmą grojantys miestai
       lyg pragaro chorai
mus amžiams atskyrė.

Palikim kapeikų programai.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



Būgnininkas

Kasnakt sapnuoju kalnus. Dulkinos draperijos
dulsvu šešėliu dunkso už manęs lyg fonas.
Ir prietema dabar be pragiedrulių –
       Prarajos
apakina snieginiais skardžiais.
       Vos geltonas
elektros ar mėnulio ruožas.
       Perkam vyną,
šviesos haliucinacijas ir džiazo transą...

Bet šlubas būgnininkas eina per kavinę
ir daužo langus į ledinę tuščią tamsą.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



***
Kai kvepia baltas hiacintas
ant mano stalo,
       kai pavasaris
pro sienas skverbiasi,
       kai švintant
sužimba kavinuko varis,
kai dar eilėraštis negimęs,
kai nerimas dar nepratrūkęs,
kai gestas glostyt –tik mėginimas,
kai stogus dar skandina rūkas,
kai šiltas oras pilnas kuždesio,
o baltas lapas vis dar baltas,
kai saulė, rodos, tyčia uždelsė, –
staiga džiaugsmu užlūžta balsas.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.


Raudona suknelė

Plakas raudona suknelė ant virvės
       lyg paliktas deglas.
Daužos į viešbučio langą
       ošiančios dreskiančios eglės.
Skalbė iš ryto:
       raudoną suknelę išgręžė.
       Begalės
spindesio. Oras –
       beprotiškai saulėtas, drėgnas, aštrus.
Plakas raudona suknelė ant virvės –
       vis tiek ištrūks.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



***
Ateis sekmadienis.
       Ant duonos tepsim bučinius ir sviestą.
Ir cirko afišas skaitysim padrikai.
Ir klaidžiosim
       po margaspalvį saulėtą triukšmingą miestą
lyg du neklaužados vaikai.

Ir – tarsi dulkes tarp dantų – dienovidį pajutę,
pripilsim bokalus oranžinio alaus,
ir baro dūmuose –
       toj laivo perkimštoj kajutėj
prie broliško peties nedrįsim prisiglaust.

Ir plauks pro šalį kupolai, kolonos, tiltai,
už lango laikas plauks,
       ir mes užmiršime, kad jis yra...
Ateis sekmadienis.
       Ir septyni žibintai duš į miltus.
Spalvotais konfeti ištrykš aušra.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.



Kriaušė žydi


Bet seną fotelį kampe prie durų
dabar toks drumzlinas lietus skalauja,
bet kambariai pilni miglų ir dūmų,
sugėrę balzganą miegūstą saulę,
bet su manim sulietas tavo laikas,
laimingas liūdnas laikas, žydint kriaušei,
kai medis veidrodyje graudžiai laibas,
nerealus nuo nėrinių...
Tikriausiai
nubirs žiedai, bet aš tave mylėsiu,
bet blankios sienos švies lyg perlamutras...

Tik kraujo kvapas, tvyrantis virš mėsinių,
tik peilio blizgesys, tik smurtas.

Vaičiūnaitė, Judita. Gatvės laivas: Eilėraščiai. – Vilnius: „Vyturys“, 1991.