vaiciunaitevaiciunaite


ANAPESTAI

1


Dar išgirsti man leisk
     šitą nemigos giedantį strazdą
mėlynžiedžių alyvų kvepėjimo,
     rūko naktim,
kai balkonas senamiesty
     virsta į mažą estradą,
kai beribis aušros horizontas,
     dar man neatimk
šito nemigos aukšto pasaulio,
     kai blyškūs žvaigždynai
tebespindi į širdį
     vienatvės šventoj valandoj,
kai prabundantis miestas
     alyvinį dangų išdidina,
kai suūžia po tiltais
     skaidrėjantis upių vanduo.

 
2

Kalendoriai
     su Vilniaus senamiesčio
     gatvių planais,
kalendoriai
     su bronziniais mušančiais
     mirusių laikrodžiais,
šimtamečiai vijokliai,
     voratinklių raštais plonais
kiemo arką apraizgę,
     atgal į namus
     nebeleidžiantys,
man baisu jūsų šlamesio –
     auga ant stalo krūva
užmirštų, išrašytų,
     nublukusių saulėj bloknotų
su kurčiais telefonais,
     tuščiais adresais –
     kruvina
praeitis,
     jau pavirtusi strofomis,
     po ūkanotu
atminties dangumi,
     kai diena,
     prisipildžius kartybės,
kris geltonu lapu
     ant užsnūdusios kariatidės.

 
3

Vėl kirpyklos kvadratiniam veidrody
     keiskitės,
     metų laikai,
atspindėkit purių chrizantemų
     rusvėjančias garbanas
     vazoje
ir tą veidą, kurį,
     troleibusui atūžus,
     tamsoj palikai,
įvažiavus į lapkričio naktį –
     bežvaigždę, bevaisę,
     bedvasę;
vėl kirpyklos kvadratiniam veidrody
     kerpamas krisk,
     liūdesy,
vėl užmiršk, kaip diena po dienos
     mus beviltiškas nerimas
     vijos,
vėl apgobk chrizantemų krūmyną
     šarmos nėriniais,
     ko delsi:
tie praeiviai, tos gatvės, tie miestai –
     jau prieblandos veidrodžio
     vizijos.

 
4

Tai atodrėkio gyvas vanduo –
     tai čelestą, čelestą, čelestą
išgirstu,
     tai į smegenis laša šviesa
     nuo snieginių stogų,
čia neleista tylėti
     lyg marmuro kaukei ant sienos,
     čia leista
gaivalingai dainuoti
     iš džiaugsmo giedroj
     be jokių pastangų.
Tai begonijos degantį žiedą
     regiu besiskleidžiant,
     palangėj
mažas molio vazonas
     su žemės kvapu,
     tai dienos vidurys,–
nors atodrėkio saulė
     nušvinta virš miesto
     šaltai dar ir blankiai,
spinduliais tartum gebenėm
     raizgo
     pravertas balkono duris.

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



Gėlės senuose portretuose

Įsegtos į plaukus
     tulpės, pakalnutės, astros,
juodas kaspino aksomas,
     nėriniai ir perlai,
akys iš tamsių auksinių rėmų –
     gyvos aistros,
likusios iš nebūties
     jaunystės nykiai pergalei...

Rožės tarp krūtų,
     dar skleidžiančios miglotą kvapą,
rožės, degančios po dulkėmis
     baroko saulėj,
tebežydit drobėj,
     mestos kažkuomet į kapą,
sėklom spinduliavę iš gilybės
     tauriai, blausiai...

Gėlės senuose portretuose –
     o grakščios puokštės
sapno veidrodžiuos,
     o jūs, kurios prieš vėją puošėtės...

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



Vasara su mėlynu dienoraščiu

Vasara su mėlynu dienoraščiu
pustuščiam skvere, kai skaudžiai, nykiai
tvieskia saulė, kai pasiutęs noras
prapulties,
             kasdien nekasdienybei
švintant, aš tave gavau lyg dovaną,
iškaukšėjai mėlynom basutėm
pragarišką kaitrą – bossa nova
iš senamiesčio langų,
                          prieš sutemas
degė vaiskiu lūkesčiu man tavo
vakarai,
              beviltiška, bevaisė –
gatvėj prie išsekusio fontano
mėlynais balandžiais plakės laisvė...

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



Pilka diena

Tik margos turgaus chrizantemos vėjy
dar mirga temstančia rudens šviesa,
tik stogo čerpės, lyjant parausvėję,
negęsta,
         tik stoty besišypsą
miglos gėlynai – rūkančios čigonės
dar skleidžia svaigulį, tik pilkame
rūke –
         koridoriuj senos ligoninės
dar džiūsta juodas lietsargis kampe.

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



Dar sunešti pelargonijas

Dar sunešti pelargonijas
į koridorių prie lango,
dar adyti juodas kojines,
kol geltoni lapai sklando,

lyg šedevrą be klastotės
rytą spinduliu nuskaidrinti –
dar pro ašaras šypsotis
prieš apvalų dulsvą veidrodį,

dar kasdien gilyn – į žiemą,
į vienatvės buto žiotis,
dar tą profilį kaip gemą
prie širdies slapčia nešiotis...

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



Staccato

gal
    kris
        tie
            lašai
                nuo
                    stogų
gal
    jau
        jie
            nestings
                        gal
                            tegu
gros
    tau
        lyg
            liutnia
                    be
                        stygų
vien
    tik
        ta
            šviesa
                    nuo
                        stogų

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



Prieblanda

Kvepia ištryptas sniegas
    prie vaistažolių fabriko
pievom ir saule,
    ir gelžkelio dūmais,
    žalsvas šaligatvio plytų slidumas
veda į prieblandą –
    šerkšnas ant medžių nuo padriko
tavo alsavimo,
    ten, kur esi pražengęs,
kalas pro ledą žolė,
    į širdį
krinta žibinto šviesa –
    aš irgi
pridengiu delnu
    sausy prisirpusias žemuoges...

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




Kauko laiptai

Raustančios raugerškių kekės,
geltonų akacijų ankštys –
stebuklingoji švilpynė,
tyloj nuo saulėto kriaušio
grįžta aidai pro krūmynus,
jau nebepasiekiamas aukštis
grimzta gilyn į fontaną,
kur srūva pačios skaidriausios
versmės po jaučių granitinėm kaukėm,
šviesa lyg taurė
trykšta rudens spinduliais,
per baltas pakopas –
šešėliai
blaškomų lapų...

Paleisk, ilgesy,
nebereikia tau rėkti
dingusių vėjy vardų –
juk ir tu
kaip šviesa
išlašėjai...

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



Atsimink

keltą per marias su alkanom žuvėdrom,
sunkvežimius, žalią vandenį, laivų stiebus,
tas kriaukles, tas perluotes, kurias užvėrėm
ant plonytės nujautimo nyties,
                                            autobusą,
tuos bereikšmius, tuos drovius žodžius –
tuos jūros brangakmenius
atsimink lyg užrašą ant sraigės amen,
XVII – ojo amžiaus jūrininko rankom
amžinai įrėžtą, atsimink,
                                   nesąmonė –
triukšmas, vėjas, vandenų tyla, muziejus –
iškamšos pabaisiškų žuvų, tamsa ir
                                                 vakuumas,
nujautimo nytis, jūržole mus siejanti,
vos tik užsimerkus – nykios tavo akys...

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.




PARAFRAZĖS

1

Ir aš stojaus skripkelė:
iš petelių skripkelė,
iš rankelių smičėlai,
iš pirštelių sukalai,
iš plaukelių striūnelės...

Mano kūnas kaip klevas prie kelio sutvisko:
čia buvau nužudyta,
    čia sedulos uogas
tarsi kraują išsirpdė,
    čia mirtino nuogąsčio
prisipildė širdis,
    bet padirbai iš dvišako
gyvo medžio mane –
    aš esu tavo smuikas,
mano šviesūs plaukai
    graudžiai virpa, vos delnas
prisiliečia,–
    ir saulė pro debesis sunkias,
ir ant samanų tavo glamonės vaidenas;
aš esu tavo smuikas –
    ranka tarsi strykas
lyti daiktus,
    ir sielvartas iš kasdienybės
išvingiuoja giesme,
    ir liepsnoja kasnykas
nuo birželio vainikų –
    lakus ir aistringas.

 
2

Nuženk pas stiklinį kalną,
užlipusi rasi dvarą –
ten yra tavo baltas vilkas...

Nepabūgau žvėries akių,
plėšrios rankos apglėbia, sustingdamas
gaubia miškas – užmiegam kartu,
o ant mūsų sninga ir sninga.

Pasidžiauk tuo nakties sniegu,
kol dar žydi mėnulio drignė,
kol šviesos ratile saugu,
kol laukinės darnos nesutrikdėm.

Spindesys ir pusnynai aplink,
lyg į baltą kailį įvilktų,
mano sielvartą, sielą paimk –
pamilau, kad neliktum vilktaku.

 
3

Ir gulėjo stirnelė prie vaikelių,
ir šildė mažus vaikelius,
ir mokė karališkai...

Motina –
užpjudyta šunimis,
sergėk vaikus
neužgęstančiu žydru žvilgsniu –
papartynai paslėps
jų, miegančių, kūnus.

Motina –
nupjautom krūtim,
pienas ištrykš
iš priklydusios stirnos spenių
sotūs bus
abu tavo sūnūs.

Motina –
lazdynų prieblandoj,
šviečia saulė
tavo sūnaus kaktoj –
ji nuskaidrins
girios gūdžiausias glūdumas.

Motina –
šviečia mėnuo
tavo sūnaus pakaušy –
spindesy atsistok,
tu – karalienė,
krauju paplūdus.

 
4

Negrįšiu, broleli, nepareisiu,
apversiu sūnelį ąžuolėliu,
o kitą ūsuolėliu...

Miškas apglėbia, spygliais sužeidęs,
druskinos jūrų žvaigždės
viršūnėse įsidegę –
iš kurio kamieno išeisi,
Egle?

Gal dar išgirsiu, kanopoms trypiant:
plaka širdis po žieve, kantrybei
samanom apželiant –
kuriame kamiene kamuojies,
Ąžuole?

Surištas virvėm, kai uostas žiebias,
burlaivio stiebu
vėjyje suoksi –
kuriame kamiene blaškaisi,
Uosi?

Už jūrų putą baltesnė tošis,
niekad neliausi ant kranto ošęs
tu, žaliakarti jūrų eržile –
iš kurio kamieno ištruksi,
Berže?

Jusiu pro šviesią, mirgančią, šlapią,
nakčiai ir ūkanai slepiant
tave nerealią –
kuriame kamiene tu virpi,
Drebule?

Vaičiūnaitė, Judita. Smuikas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.