Teofilio Tilvyčio kūrybai būdinga efektinga parodijos ir satyros žanrų plėtotė, komizmo raiškos įvairovė. Poezijos žanro statusą parodijai suteikė T. Tilvyčio 3 granadieriai (1926), 13 (Parnasas parodijose). Nuo Maironies iki manęs (1929), kur virtuoziškai imituojami parodijuojamo autoriaus įvaizdžiai, ritmika, net garsų sąskambiai, charakteringi stiliaus bruožai hiperbolizuojami iki komiškų grimasų. Parodijų knygos „Nuo Maironies iki manęs“ pretenzija atpažįstama ir šiandien: tai siekis ritualizuotai nuvainikuoti autoritetus.
PARNASO GIESMĖ
Galva nulinko, plaukas baluoja,
girioj gegula nebekukuoja...
Oi, liūlia liūlia, oi liūlia liūlia —
girioj gegula nebekukuoja.
Viskas praėjo tarytum dūmas —
sensta ir sensta Vaižgantas—Tumas.
Oi liūlia, liūlia...
Nurimo Jakštas, tyli Maironis —
trauk juos į balą — būsim klebonais.
Oi liūlia, liūlia...
Pirma nuo Jakšto Kirša drebėjo
dabar, nabagas, linksta nuo vėjo...
Oi liūlia, liūlia...
Kur dingo Vaitkus nežino niekas —
gal kur klajoja paliai aptiekas...
Oi liūlia, liūlia...
Viskas išnyko, laimė sudužo,
neliko Kiršos anei aidužio...
Oi liūlia, liūlia...
Kur dabar Sruoga, kur tie karoliai —
viską išmainė del biznio — brolio...
Oi liūlia, liūlia...
Liūdna, oi liūdna — Putino nėra,
metė rašyti — daro karjerą...
Oi liūlia, liūlia...
Petras Vaičiūnas sau vienas verkia —
viską prarado už kontramarkę.
Oi liūlia, liūlia...
Gira dar gyvas, bet nieko gero —
kur tik įeina — tuojau išvaro...
Oi liūlia, liūlia...
Binki, Kazeli, krūtinėn muškis
tave suvalgys šitos dainuškos...
Oi liūlia, liūlia...
Nėra, oi nėra Šemerio — Salio —
su Buivydaite ruošia veselią...
Oi liūlia, liūlia...
Tysliava laksto aplink Paryžių —
drąsiai jam galim statyti kryžių.
Oi liūlia, liūlia...
Nuo Zengės raštų Tumas nubalo,
dabar sau vaikšto paliai stadalą...
Oi liūlia, liūlia...
Kur Buivydaite nežino niekas —
gal registruoja jaunystės griekus...
Oi liūlia, liūlia...
Vaikšto Rimydis paliai vitrinas
ir kabinėja jaunas merginas...
Oi liūlia, liūlia...
Miškas pageltęs, beržas nuvytęs —
užteks dainuoti.
Jūsų
Tilvytis
MAIRONIŠKAI
Kur šiandiena jisai?
Pasakysiu drąsiai —
jis vaikšto po senąjį miestą.
Jis lig tol nedainuos,
kol Skvireckas neduos
kokios vyskupijos, ar sviesto.
Kas iš tos Lietuvos,
jei ji laikosi vos —
kunigų neprileidžia prie vairo.
Voldemaras gabus
dar ilgokai pabus —
nuliūliuos mūs tėvynę į kairę.
Ar nebenumanau,
o gal jau pasenau,
nejau taip ir žus idealas?
Nebe tie jau laikai,
nebe tie klierikai,
nebeklauso vyresnio ir galas.
Ar giedra, ar palys —
miega bočių šalis,
užmigo štai Jakštas, Maironis...
Kur šiandiena jinai? —
Gal ir ji laikinai,
kaip šneka dabar visi žmonės?..
POEZIJA
Išvydau ją, kai vakarinė
žvaigždė viena akim mirksėjo.
O ten paliai Kazimiero knygyną
sau vienas Vaitkus vaikštinėjo.
Dangaus ramumas glostė širdį
taip pat, kaip dainius mūzą.
Tik paliai Rotušę dar vis... pasmirdę —
gal kas nors išmetė sugedusį arbūzą.
Ateik, širdie, gyvybe mano,
aš tau padovanosiu liepos žiedą.
Nebežinau, kodel rašau dar Tvaną
ir abelnai kuriem galam aš giedu?
KIRŠOS AIDUŽIAI
Kas čia, mylimoji,
kaip, viešnia, manai?
Ar ant gulbės joja,
ar tik pelenai?..
Dėsiu ir sudėsiu,
tu atspėki — ką?
O jei nusidėsiu —
į Ameriką.
Būt poetu noriu —
juokiasi visi.
Ryt ir akuliorių
gal nesurasi...
Visi tie calūnai
supelėjo jau.
Pasakyk, Bičiūnai,
kur aš atėjau?
Kur žurnalai mano,
gulbe, pasakyk?
Baigsime romaną,
daugiau — kitą syk...
ROMANTIKA
I.
Sugrįški vėl, mieloji mano,
su šėmu kaspinu plaukuos...
Tenai už kalno karvės ganos,
tenai, drauguže, kaip debesuos...
Šią naktį gązdino miražas,
kai grieščius krimtome dviejuos,
Krūtinė mano — platus garažas,
širdy lelijų, kaip patvoriuos...
Ant išsvajotų mano būrių
pakoriau šlapią tinklą jos.
Kažykur pamečiau kepurę —
paieškok, drauge, tos vienos...
***
Putotos gulbės senai nuskrido
ir nusileido languos Makausko...
Ausyse mano gaidys pragydo
balsais Petrausko.
Aidų aidužiai ledan sustingo
«Aušros» knygyne, pas Vitkauskytę.
O, mylimoji, kaip aš patingau —
nenoriu nieko daugiau rašyti.
Užgeso žvakės — pelenai liko;
kakta nupliko,
nėra skatiko,
nejaugi giesmės niekam netiko?
GAL KLYSTU
Motto:
Kas į Tave, o Dieve, tiki —
nenusivils, nors rodos būtų iki...
L. Gira. „Cit paklausykit”.
Gal taip tikėdamas ir klystu,
mat gana jaunas dar esu.
Kaune visi mane gerai pažįsta,
kaipo pilietį su pasu.
Man rodos žmogus aš neblogas —
galų gale ir pats nebežinau.
Gavau iškart net penkias slogas
ir renome pagadinau.
Buvau poetu, komendantu,
buvau kadais bolševiku.
Bendrai visur sunku gyventi —
gerai, kad sutvarkiau viską laiku.
Gal taip tikėdamas ir klystu —
aš pats suprasti negaliu...
Namo pareidamas dažnai paslystu
ir taip stumiuos gyvenimo keliu...
Į ŽINYNĄ EINU
Į žinyną einu,
nešu tau dovanų,
nešu rožių gražių,
nešu plunksnų gaidžių...
Į žinyną einu
su dėžutėm dainų —
pasakykit kas bus,
ar sula, ar medus?
Į žinyną einu
paieškot sau panų,
marmoriniais laiptais,
marmoliadu teptais ...
Į žinyną einu
ten rasiu apynių —
jei ji ką pasakys
ištepsiu jais akis
Į žinyną einu
dešiniuoju kulnu,
jei sugriūsiu nepyk —
ateisiu kitą syk ...
NEGENDANTI DŪDELĖ
Žinau dabar tik vieną:
gėriu kas rytą pieną,
kas vakarą, kas rytą
ir vis del apetito.
Dūl-dūl-dūl-dūl dūdelė,
graži mano mergelė...
Myliu aš vieną žmogų,
tarnyba jo nebloga.
Myliu iš viso vieko,
paskui pirksiu aptieką...
Dūl-dūl ir t. t...
Esu visuomet jaunas —
tegu poetai piaunas.
Rašau kas tik užeina —
graži man toji daina.
Dūl-dūl ir t. t...
DIEVŲ TAKAIS
Virpėdamas Sruoga kažkur išėjo —
nežino nieks...
Gal tyruos kur, ar kur kašėje —
nematė nieks...
Užmiršk, Baly, spaustuvę Lano —
užmiršk, Baly...
Vistiek neparašysi jau romano —
tikėk Baly...
Kalnų gatvėj iškabinau žibintą —
lai dega sau...
Kažin, kad taip biznelį pamėgintum? —
Lai plaukia sau...
Gal būt poeto kelias — platūs tyrai —
nebus naudos.
Bet pasakyk tai Liūdui Girai —
ką jis tau uždūduos?
Senai pažįstu Bičiūną mano —
jis geras žmogus.
Jis studijuoja devintą meną,
o ašai katalogus...
IŠ POEMOS „BERLYNE“
I.
Žviegia tramvajai, dunda asfaltas,
rangosi minios, autai mauroja...
Sumirko batai, pradilo paltas,
naktimis vaikštau gatvės doroje.
Mėlynos akys, rankos pakeltos,
baidosi žmonės, šaukia gevaltus.
Vaikštau, kaip Dievas, skersai asfaltus
o viduriuose autai mauroja.
II.
Žiopso dentistė, klounai, docentas,
Šopeno valsas kvepia ragaišiu...
Publika mato — neturi centų
anei dentistė, anei docentas.
Sėdi poetas tarytum maiše;
sėdi ir rašo — gaudo momentą...
Šopeno valsas kvepia ragaišiu —
žiopso dentistė, klounai, docentas.
III.
Tilto pakriaušėj ištisas karas —
imasi svečias su akušere...
Šaukia, burnoja, keikiasi, baras
— tilto pakriaušėj ištisas karas ir t. t.
BINKIO BŪTA
I.
Margaspalvis sijonėlis
kur tik neisi — ten kęsnojas....
Ar iš lovos prisikėlei —
margaspalvis sijonėlis.
Mano butas — sijonėlis;
ar čia žemė, ar čia rojus?
Margaspalvis sijonėlis
tik kęsnojas, tik kęsnojas...
III.
Raudonos, juodos, ilgos, storos
apspito mergos visos kartu.
Dievuliau mano, koksai čia oras!..
Aplinkui — juodos, ilgos, storos...
Kad neišnyktų kvapas nedoras,
kad Jakštas veido nesuartų —
raudonos, juodos, ilgos, storos
apstojo mergos visos kartu...
V.
Kažin koks kvapas ore plauko,
nors niekur nieko nematyti...
Naktis atėjo... Štai ant lauko
pagedęs kvapas ore plauko...
Širdis manoji myli daug ką,
bet tai jau negražu, Būdvyti...
Kažykoks kvapas ore plauko,
nors niekur nieko nematyti...
VI.
Vien tik rašalas akyse.
Žemėj, ore ir danguj
daugiau nieko nematysi —
vien tik rašalas akyse...
Atsisėsi, parašysi,
vėl užbrauksi... O paskui? —
Vien tik rašalas akyse,
žemėj, ore ir danguj...
ALIJOŠIŠKAI
Jonas myli Marijoną,
Marijona myli Joną.
Jonas savo Marijoną
vedasi štai pas kleboną,
išgeria alaus uzboną —
abiem šilta ir malonu...
Vakare štai ponas Jonas
meta dryžąjį žiponą,
pasikviečia Marijoną,
kad gyvent būtų malonu
pasiverčia ją ant šono... ir t. t.
Alijošiau, duok pakajų,
tai jau niekniekiai, ar ką jau?...
SAULĖTAS VIEŠPATS
P. Vaičiūnui
Saulė mano saujoj mano,
o delnuose tyrai.
Ten žąsis piemenė gano —
nesakysiu Girai...
Dramos mano duonos gandas,
eilės — saulės gunda...
Duokš, meiluže, savo žandus
bus kita rokunda...
Saulę rankomis nešioju,
o žvaigždes užanty...
Gatvėse vaikai pešioja —
sunku man gyventi.
Rašiau eiles, rašiau dramas —
vis neapsimoka.
O del sekančios programos
pirksiu sau tartoką.
ŠEMERIO BALADĖ
Jakštui — pykšt!
Tumui — bumt!
Girai — girkšt...
Klaipėdos uosto švyturiu
vienam,
antram,
trečiam
paplykst, paplykst, paplykst!
Staiga
nekokia užbaiga:
aš pats į Kuršių balą kojom
keberiokšt!..
Ir tokiam
kraujo šniokšty kažkas po manim —
urr, urr, urr...
O lelijingoji, magnetine, mergele,
tu nežinai pati, ką tu turi...
Tau apipinti pentinai,
o aš laikau viską po kepure...
TARP DVIEJŲ AUŠRŲ
(Iš Putino)
Užgeso žiburiai. Sudužo trys stiklinės,
pragaišo jau aidai, kaip melsvas dūmas.
Kaip deimantas dar žiba kelios rašalinės
ir ką tai sako kanauninkas Tumas.
Baigta puota. Ir staltiesė girliandom iždažyta,
kertėj dar grikšteri paklydus žiurkė.
Nebepriseis jau man dainuot, mažyte;
žinai — geriau tu su spilka mane nudurki.
Užgeso žiburiai. Po sienas slankioja šešėliai,
ant stalo žiba sidabrinis šaukštas.
Už sienos neramu, gal Vaitkus ieško guzikėlio,
o gal Gira dar vis neužlipa ant aukšto.
Nurimo štai pilis. Ten voras musią smaugia,
pirma atlaužia sparną, vėliau koją...
Už lango jovarai kažkaip keistai išaugę,
aš nežinau, o gal tai viskas ir tvarkoje...
***
Aš tarytum senas grafas
iš auksinių rėmų.
Ir kiekvienas mano lapas —
tai kava su kremu...
Pilki rūmai, pilkas vynas,
pilkos mano dienos.
Kartais einu pas merginas,
bet dažniausiai — vienas.
Buvau kunigas, poetas,
o dabar docentas.
Visus talentus išmėtęs
uždarbiauju centus.
Dar pas Konradą užeinu,
bet visur man bloga.
Nusipirksiu sau saldainių;
gal praeis ir sloga...
RYGA—PARYŽIUS—VILKAVIŠKIS—HELSINKIS
Aš kol kas da be sparnų;
mano kojos kaip sparnai!
Tysliava „Tolyn”
FINLAND
Puukko, puukko suomių žemėj...
Tysliava kalnais nurūko
ir pamatęs suomių puukko
kai padūko —
sprando vos nenusisuko...
Puukko, puukko tysliavukui,
puukko, puukko vakarai,
puukko, puukko— mano dainos,
puukko — mano akys rainos —
man begalo čia gerai.
Suomių puukko
vakar partrenkiau bursiuką
riebų, deglą, kai paršiuką —
man begalo bus gerai...
Puukko, puukko, mylimoji;
šiandien gulsim duknos pūko...
Puukko... puukko...
HELSINKIS
Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn,
aukštyn žemyn,
rytuos, pietuos;
Helsinkio vėjuj supuos, supuos...
Helsinkio vėjau, ar tu girdėjai
Lietuvos kraštą — poetų šalį;
aš ten karalius,
Helsinkio vėjau!
Kiek aš dainuškų tenai pasėjau,
kaip suvaikėjau,
Helsinkio vėjau!
Helsinkio vėjau, tolyn, tolyn...
Grįžtu tėvynėn,
Helsinkio vėjau —
rytoj Berlynan pasižadėjau;
penkias maniškas sau insidėjau,
Helsinkio vėjau!..
Tolyn, tolyn,
aukštyn, žemyn,
rytuos, pietuos...
Helsinkio vėjus vejuos, vejuos...
PARIS
Štangos
šoka tango
Kojos, kaip orangutango
užu štangų
rangos
tango.
Stop —
radio!
Eiffelio padangėj
bangos
teršia
maršą—
kažykoks paršas
asfaltą teršia!...
Atleiskit kolonadas,
aš pirmas Lietuvos poeta
tokiuos palociuos
pirmą kartą...
(gerai būtų iš jūsų pasimokyt...)
Kai iš Tour Eiffel sublioviau
100 kekšių atsigrįžo;
mat nemačiusios dar vyžų
nuaustųjų Suvalkijos lygumos...
Sena,
mylimoji, daugvandene, Sena,
ar tu žinai iš kur man velnias čia atgrūdo;
ar nebūtų užtekę Suvalkijos prūdo;
priglauski pirmąjį Lietuvos krašto blūdą!
Žinai ką, mylimoji Sena,
čionai bastaus kelinta diena;
čionai nei karvės pieno,
nei daržinės,
nei Suvalkijos šieno...
Mylimoji, Sena,
jei tu pažjsti, kartais, Nemuną
nuplauki greit,
praneški jam,
kad Tysliava Paryžiuje paklydo!...
Kioskai,
vežikai,
chuliganai,
kekšės,
Tysliava ir t. t...
AFRIKOJ
I.
Horizontuos žirafos,
horizontuos strausai ir levai,
horizontuos krokodilai, asilai...
Na tai ką, jei mes taipogi asilai?!...
Akyse raina ir tamsu,
akys drambliai,
gorilos.
Viena truputį panaši,
tartum išaugus Suvalkijoj.
O gal mes ir visi bezdžionės —
na velnias žino!?
Rytoj iš ryto kertam į Berlyną
pas daktarą Darvyną!...
Rikiuojasi žirafos,
rykiuojamės ir mes penkies poetai
iš visų penkių pakampių
vis tolyn, tolyn, tolyn..,
II.
Vis tolyn, tolyn, tolyn...
Elli —
jau mes Sacharoj!
Saulės rampa
tampa
keturkampe.
Strausas koją kai patampo
net panosė mūs pašlampa...
Ėė vyručiai,
griebkimės už savo kampo!
Vis tolyn, tolyn ,tolyn...
Velnias mus čionai gal tampo —
rėkia rusas ten iš kampo —
kam, kam,
o jau Tysliavai nepagailėsime kokio nors kampo
vis tolyn, tolyn, tolyn...
IŠ JUOZO ŽENGĖS
(Šiaip, arba taip)
Rupūžė gerai,
gyvatė gerai,
dainės gerai,
laipsnis gerai, gerai...
Bet — taip,
jei viskas gerai,
jei meilė gerai,
tai kasgi negerai?...
Kitą kartą čia buvo bubi,
bubi sniege buvo gerai...
Bubi turėjo mažą bubi...
Ach, vot kas negerai?...
Sakyk, Ženge,
ar dar toli ta pakirpta akacija?..
***
Saulė — rupūžė,
mėnuo — gyvatė.
Bėga žaltys —
klaupkis, Darata.
Velnias, devyni,
ką jūs čia matot?
Gausiu milinę —
bus ir čebatai...
Pilka gyvatė —
pilkos ir dienos...
Gulkis, Darata —
kas čia do krienas?...
TYRŲ DUKTĖ
***
Aš ir Tu.
Tu ir aš.
Ką mielasis
man parneš?..
Aš ir Tu —
mes kartu...
Jei nebūtų čia kortų
jis tuojau pasikartų
***
Saulė šoka per rugienas,
ant krūtinės žalias šienas...
Jis tik vienas,
jis tik vienas...
Mano pienas,
jo rugienos...
kas supras jaunystės dienas?
kas geriau — rugiai ar pienas?..
***
Pabučiuosiu,
pamyluosiu...
jei dar ryt neišvažiuosiu —
susitiksim vėl rugiuose...
Mano akys —
tavo kojos...
Mylimasis,
kas pradūrė
Tau kepurę,
kas pasakė
Tau į akį
apie mylinčią plaštakę?..
Pabučiuosiu
dar rugiuose...
O kai būsiu Anykščiuose
lauksiu vėl kol atvažiuosi...
DRAMA
Iš manęs nei patriotas,
nei tai stabas, nei žmogus.
Mėgstu kombinė su šprotais,
mėgstu kaulus ir ragus.
Sudrumstė ramybę mano
nuodėmingi angelai.
Noris vėl kokio romano,
bet turbūt jau pervėlai.
Tuščios pastangos, mieloji —
nieko, nieko neišeis...
Veltui kojas dar kilnoji
ir bendrai ko čia maišais...
ŪKIŠKAS RIMYDIS
Tėvai,
kurs Tytuvėnuos
turi vos pusę ha —
aha —
svajoji naują lūšną statyt —
nestatyk!
Žinai,
aš manau saulę
ant baslio smailgalio užstatyt!
Gaila tik —
mano mūza neėdus,
girdėjau akys išvarvėjo..
Valio žemaitiška barščių virėja
nuo Rokiškio iki Klaipėdos.
Trauk minties kumelaite,
trauk,
poemos ne čia dar galas...
Mano auditorijoj 3.000.000,
o pats —
trejų devynerių bokalas.
MISTIKA
Vyrai,
kurių dar kelnės neprairę,
kurie dar apetito turite —
likimo pirštinę
gerai susupkite į marškinius.
Dar pažiūrėkite tarpupirščius
dantų pasta išplaukite
visus literatūros barškalus...
Paskui,
paskui į patį vidurį gyvenimo
...prispiaukite...
Kas kelia lermą,
Rimydi,
kas daro ūkišką
ermyderį?!.
Ir aš ant žemaituko
nešuos pro Kauno katedrą...
O kas toliau? —
Kapa kopūstlapių
ir kelnės gal nusmukusios...
Poezija —
tai marškiniai ir pirštinės,
o pats gyvenimas —
tai žalias muilas su magnezija...
ATVIRAS LAIŠKAS
Viskas taip paprasta,
tarytum nieko naujo...
Kaip žinote — dabar žiema,
vėliau ateis pavasaris...
Aš nieko neturiu,
tos vienos kelnės ir... nešvarios,
dainuoja musės apie guzikus —
vaikau dabar su kepure...
Palovėj suvynioti popieriai,
iš užpečkio kažykas dvokia...
Pakviesiu sau naktinį šoferį,
o pats užsidarysiu voke... ir t. t.
IMPROVIZACIJA
Visur burokai,
visur ir andarokai...
Jei paraityt gerokai,
tai matos blauzdos kaip burokai...
O jei pagalvot gerokai —
taip rašo tik berniokai...
ROMANTIŠKA POEMA
Prašom.
Galų — gale, kaip norit.
Galiu rašyt —
galiu ir ne...
Kampe blusa ant šiaudo pasikorė,
prigėrė musinas kavos klane,
Tai kas —
rytoj laukan išnešim.
Aplinkui nieko —
penkiolika šiltų lašų į sieną trūko,
paskui,
už grįčios...
...atsiprašant...
Romantika dalykas nieko,
mylėti galima.
Bet žinot ką —
užpeckioti takus paliai aptieką —
tegul velniai ją paima.
Įėjo.
Pabuvo —
kaip ir visuomet moterys...
O aš pasiėmiau skustuvą,
rankas sudėjau
ir sukalbėjau penkis poterius.
Išsprogo rytas,
nulipdė saulėm stogus
Žiūriu, gyvatė, pasiritus —
ir štai poemos epilogas.
LITERATŪRIŠKA VAKARUŠKA
Oi, ievuže, ievuže —
Žengė gaudo rupūžę.
Oi—ja, oi—ja—ja,
Žengė gaudo rupūžę...
Daužo pusbačius Gira—
tiktai Tumo čia nėra.
Oi—ja... ir t. t.
Vos išlaiko kambarys
suka Sruogą Šemerys...
Oj—ja... ir t. t.
Binkis daužosi kulnais —
„Eik tu, Kirša, po velniais!”
Oi—ja... ir t. t.
Jakštas sėdi ant šėpos,
Sruoga šaukia: «Balabos»...
Oi—ja... ir t. t.
Striupas, Kirša, S. Neris
šnekasi paliai duris...
Oi—ja... ir t. t.
Vaitkus vaikšto neramus: —
„Eisim, brangi, į namus”...
Oi ja... ir t. t.
Bėk, Rimydi, bus blogai —
ruošias mušti ubagai?..
Oi—ja... ir t. t.
Puida eidamas ratu
Lastą kibina dratu...
Oi—ja t. t...
Ei, Tilvyti, bus gana —
Buivydaitė tau sena.
Oi—ja... ir t. t.
O Vaičiūnas po stalu
daužo galvą bokalu.
Oi—ja... ir t. t.
Su trispalve vėliava
aplink laksto Tysliava...
Oi—ja... ir t. t.
Teofilis Tilvytis. 13. Nuo Maironies iki manęs: parnasas parodijose. „Naujo žodžio“ leidinys, Kaunas, 1929.