tereskinas arturastereskinas arturas        A. Tereškino poezijoje iškyla nedarnus, niūrus pasaulis, kuriame subjektas mėgina ieškoti savojo tapatumo. Vyrauja sukonstruoti, vaizduotės ir literatūriškumo dėsniams paklūstantys erdvė ir laikas. Eilėraštyje bandoma aktualizuoti ir literatūrologinių tyrinėjimų objektą (bažnytinę XVI–XIX amžių literatūrą). Poetinėje kalboje ryški Algimanto Mackaus „neornamentuotos kalbos“ ir Alfonso Nykos-Niliūno erozuojančios būties sampratų įtaka. Kultūrologinėse studijose Tereškinas mėgina taikyti modernios psichoanalizės, feminizmo teorijas. Toks yra A. Tereškino „taiklus nepataikymas“ į tą XX a. pabaigos lietuvių poetinės savijautos flangą, kuriam įdomūs ne tiek aštunto dešimtmečio debiutai, modernizmą atgaivinusi bei aktualizavusi „naujoji banga“ (A. Grybauskas, G.Patackas), o devyniasdešimtųjų simptomai: tikėjimas ne pamokymais ar juos neigiančiomis estetinėmis pozomis, bet organiškumu, kuris teka „mėnulio žaizdomis“, ištirpdamas „Išganytojo venose“.


tereskinas_Absoniatereskinas_Absonia


***
mąstau apie seną lemties mėnulį,
kasdien pilnėjantį ir blykštantį —
džiovininką mėnulį, kuris išmokė
mus nekęsti gatvės ir dienos,
garsų ir rankų;
mąstau apie iškrypėlį mėnulį,
pavadinusį mus alkana ruja
(ji blaškosi tarp vakar ir niekad,
tarp niekad ir rytoj); mąstau,
kol aitrūs skiemenys sudūžta
burnose, o kraujas lūpom
ir smakrais varvėdamas
pavirsta mėnuliu: spermos
spalvos jo akys trykšta
ironijos šalčiu, abejingumo ašarom,
sadistišku vienatvės žvilgesiu;
mąstau apie save, panašų
į mėnulį, raudantį vienatinę
žvaigždę — die Kuppler kurzatmig
ji laikinai apsinakvojus manyje

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



INFERNO

rytą nubusti balandžiu, burkuoti
pragarą tiems, kas miega
apsikabinę meilės karstį,
šypseną, sustingusią vokuos,
ir ant blakstienų žibantį prisikėlimo
                                 sakinį:
garsiai, su įniršiu burkuoti kelią,
kuriuo visi turės praeiti:
dulkės, piktas vėjas, verkiantis karalius
ant rankų neša nudilusią karūną;
ji atspindi gašlią ir ištvirkusią
senio burną, išpuvusius dantis,
negyvėlio kvapą (jis mirė XVIII a. pabaigoj
Peterburge, tremtyje, rašydamas man laiškus
ir Memoires); suklupęs nuogas kunigas
verkia vienatinę maldą:
Ex Inferno nulla redemptio, —
baltos rankos laiko rausvą žuvį
(ją vadina mirtim); barzdotas
kūdikis klykdamas šalta ugnim
renka pakelės akmenis, jie —
nužudyti vaisiai, dusliai skambantys
                          (išgelbėk!); —
beviltiškai burkuoti
                     balkoną,
kuris pavirto vartais amžinybėn:
skrieti, klykti, ištikšti —
mano sapno žingsniai,
             burkuoti juos,
teršiant ant galvų praeiviams

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



***
senus pavargusius angelus
apdegusiais sparnais,
kurie leidžiasi iš dangaus
tarsi margaspalviai balionai
su skėčiais, juodų gėlių
puokštėmis tiesiai ant veido —
užrašyk verkiančius sunkiom
sieros rūgšties ašarom;
jos išdegina šaligatvio žolę,
tavo delnus, pėdas, paliktas
smėlio dėžėse, pasislėpusias
pridvisusiuose užkaboriuose
mintis —
užrašyk angelų kanopų aštrų
kaukšėjimą tavo kauliais,
purvinus lietaus latakus, kartu su angelais
jie susigeria tavo gyslosna

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



***
mano rankos buvo paaukotos sergančiai,
raupsuotai minčiai, jos karštligiškam
žvilgsniui, išnyrančiam iš Bernardinų
kapinių apgriuvusios koplyčios;
minčiai, buvusiai ir prieglauda, ir priešu
ilgai mirčiai — tobulai vienuolei,
kuri naktim apsikabinusi mėnulį
atjodavo ant balto žirgo,
o jos įniršis kapojo
klajūnėms sieloms galvas:
barzdoti kunigai, jaunučiai klierikai
ir vyskupai, pavirtę kruvinų klevų
ir liepų ošimu, pratrūkdavo giedoti
Credo,
kol kapinių takai, prikritę lapų,
išdūsaudavo tik mane:
bejėgis kūnas, rudi jo judesiai
byrėdavo į rudeninį purvą.

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



DYLA KRAUJUJ DELČIA

Pilnatis atšipina veidus. Į šipulius
byra prigimtoji kalba,
                   neišduota
pažįstamo vėjo.
          Sieja kažkas nei balso
skeveldros ar peilio ašmenys — mus,
užmirštas skausmas,
       baltarūbis šėtonas
jį nutrynė nuo mūsų akių,
kad galėtų svarstyti praeinančios dienos:
ką atpūs į šią juodą gyvenimo pusę?
kas linguos lygu varputis brolių tarpe?
kas nuteis?
       neatleidęs ir nepaguodžiamas
tarnas žaizdos?
       ore svarstyklės sūpuosis,
tapydamos pavargusių judesius,
       kai dainuodamas žengsi
į nemylėtas žvaigždes, į krentantį rūką
                              lūposna:
       jau buvo tamsa
       ir buvo
                  sidabro rakštis
                  dyla kraujuj delčia
                  sesuva pilnatis
                  atsigrįš į tave
                  klaustukų naktis:
       ar Su mumis Tai
       ar Čia?

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



***
prigludus prie nušiurusio peizažo
mintis gleivėta ieško atilsio, kur nieko
seniai nebegirdėti, nematyti — tik mėnulis
fantasmagoriška akim žolyną apvelka:
žolė nei violetiniai plaukai pas mano kojas,
žuvis nei mirus motina, oazė —
iš smėlio ir akmens, iš nevilties ir garso,
kurį sutiksiu tarsi brolį (neateik!) —
kai prisiartinęs prie drumzlino putoto
upės vandenio
pajusiu iš burnos išnyrant paukštį
(kuo jis vardu — tik paukštis?),
                           užsimerkiu:
migla ir geležis, benzinas, alkanas šunytis —
tavo kūnas, ištroškęs artumos, lytėjimo,
                            gal vakarykščių
klystkelių, kai sapnavai ir Babelę, ir kardą,
                                       ir namus,
sutinkančius tave lyg vieškelį ir dulkę (glauskis...)
stikliniuose vyzdžiuos — įskilusiuose veidrodžiuos
atsimuša drėgmė ir kraujas, šiukšlė ir krūties
žaizda — lyg ašara ant mano skruosto užsidegus..
mintis ir sniegas — niekam niekam niekam...

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



***

         Linksminkitės Viešpačiu ir džiūgaukite, teisieji,
         ir krykštaukite, visi tiesiaširdžiai!
         Ps 32, 11


linksminkis manimi, girdėdama kaukiantį šunį,
už lango, miške, klausydama vėjo ūbavimo —
delčia, linksminkis mano kvapu, kuris pritilo
iš nuobodžio, bučiniu linksminkis, pareidama
iš lauko po trumpų darbų, delčia, džiūgauki
savo miegu ir krykštauk, susirangius mano glėby,
lyg sūnus ar našlaitis, užrašantis savo tamsią
odą, žaizdas, sužydėjusias paežerėj, varpus, kurie
jam skambino po kiekvieno keiksmažodžio; —
krykštaukime sykiu šiuo dangumi, šia dylančia
naktim, įšvitusia į mūsų burnas, krykštaukime
susikabinę nei du bejėgiai gyviai, tikintys
krykštavimu

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



EILĖRAŠTIS SU MYLIMĄJA

kilstelk aukščiau savo purviną galvą,
apaugusią piktžolėm, kirmėlėm ir mintim,
kurios teka žemyn tarsi pūliai,
uždengia akis; burna prisipildo
                       gleivėtų garsų:
riksmas aiktelėjimas slopus juokas —
(kikenti sau į kumštį kikenti)
kaklo raumenys, pasišlykštėję staigiu
galvos mostu, įsitempia, ir sprogsta vena,
panaši į dykumos gyvatę;
                       kraujas
myšta su geltona odos ochra, su mėlynais
lūpų ašmenimis, žaliu pečių fosforu,
su baltu krūtų šnaresiu, asketišku
pilvo moliu, su laikina kojų poezija —
                   ir išsilieja
man ant rankų negyvas
   vaizduotės spazmas, prikėlęs
meilės metafiziką, kurią vakar užklojo
                          penktoji
Pragaro giesmė; ji atgimsta
ir nugali ribą, atversiančią
                 kvėpavimo baimę,
plaukų isteriją ir judesio tuštumą

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



***

       Tegul aš giedosiu ir
       skambinsiu!
       Pabusk, mano siela!
       Pabuskite, arfa ir kanklės!
       Noriu pažadinti aušrą!
       Ps 57, 7-8


tegieda mano kojos: pabusk,
apsisiautusi pilku apdaru, mirusioji,
mano siela, pabuskite akys, užlietos
bejėgio vandens, kuris sunkias pro
vakaro debesis: purvas, lietus,
vėjas, pakvipęs saldarūkščiu puvimo
dvelksmu: tegul mano sėdmenys
gieda: pabuski, nužudytas mano
rytojau, apkarstytas vėliavom,
duonos kriaukšlėm, lūpomis,
pabuskite mano sūnūs, užsidarę
nežinomų moterų įsčiose, noriu
prižadinti duobę, duobkasį, girtu
žingsniu šlitiniuojantį kapinių grindiniu,
smėlį, kuris byra iš mano burnos,
iš mano rūstybės

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.



***

       Krykštaukite Dievui, mūsų stiprybei...
       Ps 81,1


Aš krykštauju šią baisią naktį, lyg beprotis
iškrykštauju aš tavo kojas, krūtis, lūpas,
aš krykštauju kaip mėnuo, slenkantis
į rūką, (pro tavo kūno poras dvelkteli
puvėsiais, kirminais ir pūliais) — juos krykštauju —
nes argi mums nelinksma? — kai linksta
grindys (o užuolaidos lyg vartai, amžiams
užverti) — plačiai atverki savo įsčias,
kad jos iškrykštautų šios šventės naktį...

Artūras Tereškinas. Absonia: eilėraščiai. A. Mackaus knygų leidimo fondas, Chicago, 1995.