tamosaitis regimantastamosaitis regimantas       Kai man vieną gražią dieną pradėjo skaudėti proto dantį, neapsikentęs nuėjau pas stomatologą. Gydytojas baltu chalatu sėdėjo baltame kabinete ir skaitė didelę baltą knygą. Buvo labai susikaupęs, manęs ilgai nepastebėjo, o gal šiaip nekreipė dėmesio. Nedrįsau jo trukdyti, tyliai stovėjau jam už nugaros, per petį mėgindamas įžvelgti, ką jis ten skaito. Ilgokai staipiausi, bet nieko neįžvelgiau. Gal todėl, kad raštas buvo smulkus ar kad raidės buvo kažkokios keistos, lyg senoviškos. Tarytum būtų parašyta ranka.
       Regis, jis pastebėjo mane, nes, versdamas puslapį, vieną kartą žvilgterėjo per petį, lyg kažko ieškodamas. Gal net pamatė mane akies krašteliu, bet nesu tikras, nes tuo metu iš baimės buvau visai sumažėjęs ir susitraukęs. Mėgindamas įveikti nerimą, išsiėmiau iš kuprinės nešiojamąjį kompiuterį, ėmiau glostyti jo nugarėlę mąstydamas apie techniką, apie nuostabius žmogaus išradimus. Kiek vis dėlto žmogus yra padaręs, koks stebuklingas jo protas! Kokie drąsūs žmogaus užmojai!
       Ypatingose situacijose kartais labai aiškiai pamatai esminius gyvenimo dalykus, pradedi mąstyti filosofiškai. Štai ir dabar – į galvą ėmė lįsti visokios didingos mintys. Kaip niekuomet aiškiai suvokiau, kad gyvenu civilizuotame pasaulyje ir naudojuosi visais jo patogumais, džiaugiuosi žmogaus kūrybinės minties laimėjimais. Mano ranka tvirtai laiko pelę, kompiuterio manipuliatorių, o mano mintys skraido po internetą kaip iš kūno išsivadavusi dvasia. Matyt, internetas ir bus tos didžiosios žmogaus nemirtingumo idėjos išsipildymas, mąsčiau, laukdamas gydytojo dėmesio. Tokių svarbių idėjų akivaizdoje kūniška baimė dėl proto danties truputį lyg sumažėjo, o aš šiek tiek išsitiesiau, vėl ėmiau dairytis pro gydytojo petį. Kaip šaunu, kad pataikiau pas tokį nuostabų, tokį protingą gydytoją! Gal jis manęs visai nepastebės ir galėsiu tyliai ramiai iš čia išeiti, o tas proto dantis kaip nors pats nustos skaudėjęs. Juk, atėjus laikui, vis tiek iškris visi dantys, kam dar kankintis?
       Ūmai apėmė nenugalimas troškimas sugrįžti į internetą – ten niekam nieko neskauda, ten laimingas klajoju tarytum laisvas paukštis erdviose padangėse... Gera, kai žmogui yra kur pasitraukti nuo tokių nemalonių problemų.
       Pagaliau gydytojas padėjo tą baltą knygą į šalį, atidžiai pasižiūrėjo į mane ir tarė:
       – Esi apsėstas.
       Išsitraukė iš spintos kažkokių kvapių žolelių, užkūrė jas ir ėmė smilkyti, sukdamas prieš mane dūmų ratus ir murmėdamas nesuprantamus žodžius. Dar mėginau, sukaupęs valios pastangas, priešintis, vis glosčiau ir glosčiau nešiojamojo kompiuterio nugarėlę, bet galiausiai apsvaigau, nurimau. Leisgyviu balsu, pats savęs nepažindamas, pasiteiravau apie proto dantį.
       Apžiūrėjęs mane tarė:
       – Nesąmonė. Tas dantis negali skaudėti.
       – Kodėl? – paklausiau silpnu balsu.
       – Todėl, kad jis yra netikras. Kaip gali skaudėti netikrą dantį? Toks įspūdis, lyg kažkas jame būtų bandęs įtaisyti mikroschemą, – svarstė be ypatingo susidomėjimo. – O gal tai tik paprasta plomba? Tačiau koks beprotis dėtų plombą į netikrą dantį? Nebent kokį įrenginį norėjo užmaskuoti. Sakykite, ką ten turite?
       – Nieko neturiu, ten nieko nėra. Maniau, kad dantis tikras. Jaučiau skausmą, bet gal man taip tik pasirodė. Gal jau galėčiau eiti?
       – Keistas jūsų dantis. Ir mintys mintys. Sakote, skaudėjo? Man, pavyzdžiui, nieko neskauda.
       – Negi manote, kad tyčia apsimetinėju? – šiek tiek įsižeidžiau. – Tas įkyrus nenuslopstantis maudulys...
       – Pojūčiai žmogų dažnai apgauna, – pertraukė gydytojas. – Skauda kurį nors vieną organą, o žmogui atrodo, kad kitą. Negi pamatysi, kas ten viduje darosi? Ar esate kada nors pažvelgęs sau į vidų? Ten tiek visokių organų, net plaukai šiaušiasi pagalvojus. Į kai kuriuos neverta pernelyg įsijausti, galima suklysti, ypač kai pojūčiai tokie nepatikimi. Sakote, ne pats susigalvojote? Na, gal jums ką nors ir skauda. Bet tik ne šitą dantį.
       Abu kiek patylėjome. Maniau, kad jis vėl paims savo knygą, o aš galėsiu tyliai ramiai iš čia išeiti. Reikia tik nukreipti jo dėmesį ir daugiau nebesiginčyti. Gal man tikrai skauda ne proto dantį, o kažką kita. Juk skausmas turėtų ateiti iš smegenų arba bent per smegenis. Gal ten pakeliui kas nors susipainiojo, kokie nors ryšiai ne taip susijungė ir tas mano neuroninių ryšių mazgas pradėjo rodyti ne tą skausmo adresą? Koks kvailas daiktas – proto dantis! Kas taip galėjo sugalvoti? Juk žmogus mąsto ne dantimis, jo protas yra neapčiuopiamas. Jei smegenys pakankamai gerai funkcionuoja, galima prisijungti prie unifikuotų žmogaus proto resursų, kurie padėti internete. Dar visai neseniai žmonijos išmintis buvo saugoma knygose, dabar viskas yra perrašoma elektroninių skaitmeninių impulsų kalba. Kada nors knygų kalba bus pamiršta. Kada nors ir gydytojų nebereikės, nes nebebus ką gydyti. Štai tada ir pažiūrėsim, ko verta jūsų išmintis.
       – O ką jūs ten skaitote? – atsargiai paklausiau.
       – Taip ir būna, – tęsė jis, lyg neišgirdęs mano klausimo. – Žmonės įsijaučia, įsikalba sau ligas... Tiek to, patyrinėkim atidžiau.
       Pasirausė mano gerklėje.
       – Na štai tau! – lyg nustebo. – Ne tik dantis, bet ir žandikaulis netikras.
       Mikliai, kaip fokusininkas, ištraukė iš mano nasrų kažkokią žiauną. Žvelgiau į visa tai pastėręs, netekęs žado.
       – Matote, čia ne jūsų, čia asilo žandikaulis, – paaiškino gydytojas. – Ne jūsų daiktas.
       Ir prikišęs tą vadinamąjį žandikaulį prie pat mano ausies smarkiai sutrimitavo. Kažkas manyje iš karto subyrėjo, atrodė, lyg iš mano asmenybės liko tik nuolaužų krūva. Mat garsas buvo labai stiprus.
       Staiga suvokiau, kad nebegaliu prisiminti TCP/IP protokolo – kaip dabar rasiu kelią į unifikuotus žmonijos proto resursus? Kaip naršysiu po internetą? Tai buvo tragedija!
       – Supratai dabar, ką aš skaitau? – pasakė jis, žvelgdamas man tiesiai į akis. – Ar žinai, ką tai reiškia?
       Buvau visiškai sugniuždytas, tylėjau. Bet kartu jaučiau keistą palengvėjimą, tarytum atsigaudamas po sunkios operacijos.
       – Kaip trimitas baisus Jerichono... – nejučia ėmiau murmėti ne savo, o iš kažkur kitur atplaukusius žodžius. – Kas čia man atsitiko?
       – Dantis yra tik dantis... – mįslingai nutęsė gydytojas. – O žmogus yra tik žmogus.
       Netikėtai prisiminiau mokyklą, kur mus mokė, kad žmoguje viskas turi būti gražu. Ypač viduje. Tada nekreipdavau į tai dėmesio, galvodavau, kad vis tiek niekas nemato, kas ten yra, tavo viduje. Niekas tuo tavo prakeiktu vidumi nesidomi. O kai niekas nesidomi, kai niekas nemato, tai ir pačiam darosi nesvarbu – ilgainiui aš visai pamiršau tą vadinamąjį vidinį gyvenimą, persikėliau gyventi kitur. Laikui bėgant pasidariau beveik visai nematomas – žmonės manęs tiesiog nepastebėdavo. Ir niekas net nepasigedo, kai iš šio pasaulio patyliukais pasitraukiau į internetą.
       – Tu visas esi netikras, – tarė jis po ilgokos pauzės. – Ar moterys tau niekuomet nekalbėjo, kad tavo jausmai netikri? Susigūžęs tylėjau.
       – O kai esi netikras, tai ir skauda. Jeigu būtum tikras, čia nevaikščiotum, – pasakė, ranka siekdamas baltosios knygos.
       – Iš kur tokios žinios? – pagaliau išdrįsau paklausti. – Kaip jūs viso to išmokote?
       – Esu dantistas, – tarė jis susimąstęs, žvelgdamas kažkur pro langą. – Tik paprastas dantistas. Ilgai mokėmės. Ne iš karto leido praktikuotis su žmogumi, pradžioje mokė taisyti lydekos dantis. Kartais dar ešerio ar pūgžlio, kai trūkdavo lydekų. Amžinai tas žuvis kas nors suvalgydavo. Kuo smulkesni ir aštresni dantys, tuo sunkiau juos gydyti. Tokia buvo rūsti ir sunki mano gyvenimo praktika, darbas su lydekomis. Kai jau moki sutaisyti smulkius dantukus, kurie panašesni į spyglius nei į dantis, tau leidžia protezuoti vėžius. Vargšeliai neturi dantų, maistą sutrina geldelėmis. Vėliau praktikuojiesi su žinduoliais, smulkiaisiais ir stambiaisiais, kol pagaliau pereini prie žmogaus. Taip šioje gyvybės grandinėje atrandi save, atrandi žmogų, kuris nuo kitų skiriasi ne tik tuo, kad yra nevalgomas, – pasakojo gydytojas. – Žmogaus gyvenimas yra be galo prasmingas, jo jausmai labai išsivystę, o psichika – nepaprastai sudėtinga. Gal esi girdėjęs apie tai? Reikia labai ilgai studijuoti, kol išmoksti atpažinti gyvybės formų vienovę, apčiuopti jų ryšius, o kartu ir atskirti viena nuo kito. Žmogaus ir lydekos dantų niekuomet nesupainiosi, nors iš esmės tai tas pats organas. Nepaprastai svarbu suvokti, kad dantys visuomet yra tiktai dantys...
       – Bet ne visi mes tapome dantistais, – tęsė gydytojas savo pasakojimą. – Kai kurie pasuko šunkeliais – taip ir neišmokę taisyti dantų, ėmė tas lydekas farširuoti ir valgyti. Įsigijo kulinarijos specialybę... Po daugelio metų suvokiau, kad ši praktika buvo moralinis išbandymas, būtinas tikrajam žmogaus gydytojui. Tikras gydytojas yra humanistas. Mus net savotiškai provokuodavo sakydami: jei gali negydyti – negydyk. Atseit Hipokrato etikos naujovės. Su menkais negalavimais tegul susidoroja pats organizmas, o kas yra nepagydoma – to jau nebepagydysi. Todėl nieko ir negydau. Sėdžiu čia, skaitau knygas, gilinuosi į save, o ne į tave. Taip kiekvienas turėtų daryti, tada nebūtų ir ligų... Tegul išpuikėliai gydo, tegul stengiasi... Bet žinok, kad atsidavusiam gydytojui nėra nykesnio vaizdo už įkyrų ligonį, trypčiojantį prie jo kabineto durų. Naivus ir beviltiškas, jis atsivelka čia su savo skausmais, tarytum gydytojas būtų kaltas dėl jo apsileidimo. O juk jeigu neskaudėtų, niekur ir neitų, spjaudytų į gydytojo pusę. Tūnotų sau patenkintas prie šeimos židinio, internete ar dar kur nors ir piršto nepajudintų – ar ne taip? Kaip gydytojas humanistas, jaučiu didžiulę gėdą dėl žmogaus, kuris serga. Nes sirgti yra gėda! Juk pasakyta: pirmiau išgydyk save, o jau tada eik pas savo gydytoją. Todėl kartais nepagalvok, kad man labai rūpi tave išgydyti. Pats susirgai, pats ir gydykis. O jei nenori, niekas tavęs neprivers...
       Visa tai gydytojas pasakojo neskubėdamas, susimąstęs, įsižiūrėjęs kažkur pro langą. Supratau, kad jau galiu eiti.
       Man išeinant, paprašė pasirašyti į baltąją knygą. Pamaniau, kad tai yra kokia nors garbės svečių knyga, bet pasirodė, kad jis tiesiog norėjo patikrinti – ar dar moku rašyti.
       Ranka, jau prisitaikiusi laikyti pelę ir spaudinėti klavišus, sunkiai valdė rašiklį, bet man pavyko. Pastebėjau, kad mano rašmenys, nors ir negražūs, nelabai įskaitomi, suteikė gydytojui šiokio tokio džiaugsmo. Pavartė knygą, paglostė jos nugarėlę.
       – Tau pavyko, – tarė jis tyliai, žvelgdamas man į akis. – Tu dar moki rašyti. Kelkis ir eik!
       Aš strimgalviais šokau iš kėdės, bet prie durų sustojau kaip įbestas.
       – O mano kompiuteris?.. – suaimanavau. – Kaip aš be jo gyvensiu?
       – Eik, sakau tau! Susirask geriau kokią moterį, tegul tave išgydo...
       Ir šveitė mano kompiuterį bei visus kitus mano neva netikrus daiktus į konteinerį, kur jau gulėjo panašių žmogaus nuolaužų krūva. Pilna visokiausių dantų, įvairiausių žandikaulių bei kitokių kaulų. Toje unifikuotų žmogaus organizmo resursų krūvoje neatpažinau nieko, kas galėjo būti esmiškai mano.

 

       1999–2002

 

       Šiaurės Atėnai 2003-02-01 nr. 638