tamosaitis regimantastamosaitis regimantas       Kavinėje, eidamas pro barą, paspaudžiau ant stalo padėtą skambutį.
       Netyčia paspaudžiau, jis patraukė dėmesį, tas blizgantis patrauklus daiktelis. Ranka pati išsitiesė ir spustelėjo. Net nesupratau iš karto, kad tai skambutis, negalvojau apie jo paskirtį.
       Kavinė buvo tuščia, bet po skambučio iš kažkur iššoko smagi barmenė. Su plačiausia šypsena, į kurią reagavau netikėtai gyvai.
       – O tu ką čia veiki? – šūktelėjau jai.
       Tą merginą mačiau pirmą kartą. Iki šiol čia darbuodavosi kita moteris – labai neryškių bruožų ir visai nepanaši į šitą linksmuolę.
       – Pradėjau dirbti.
       – Šit kaip! Sveikinu, – tuoj pat atsiliepiau, nesuprasdamas, iš kur manyje tiek noro kažką sakyti. Mėginau prisiminti prieš tai šioje vietoje dirbusios moters bruožus, bet pastangos buvo bergždžios. Gal anoji moteris buvo bergždžia arba kažkas su manim ne taip...
       – Ko norėsite?
       Nieko ypatingo nenorėjau, nebent kokio kavos puodelio, tiesiog ėjau pro šalį, kaip jau minėjau, ir akį patraukė tas blizgantis skambutis. Sakau, paspausiu aš tą skambutį...
       Bet dabar pagalvojau, kad iš tiesų reikia ką nors daryti, pateisinti tos merginos lūkesčius.
       – Noriu sūrio.
       Nepasakyčiau, kad iš tiesų norėjau sūrio – tai buvo tik kažkokios televizijos reklamos liekana įspūdžių perkrautoje mano galvoje. Reklama man įteigė mintį, kad valgydamas jų siūlomą sūrį būsiu laimingas. Nuo tos reklamos sūris man ėmė asocijuotis su laime. Maloniausia yra tai, kad per televiziją visus gražius dalykus siūlo man, kreipiasi į mane ir puikiai žino, ko man reikia, kad būčiau laimingas. Aš pats nežinau, o jie mat – žino!
       Barmenė ėmė aiškinti apie jų kavinės sūrio patiekalus, o mane graužė rūpestis, susijęs su televizija. Sukau galvą, kaip čia yra – kol žiūriu reklamos intarpus, pamirštu, kokį filmą žiūrėjau. Sunku prisiminti. Kol rodo reklamą, dažnai perjungiu kitą kanalą, ten randu ką nors kito, kol tą kitą užstoja kita reklama, ir pagaliau visiškai nebesuvokiu, ką išvis žiūrėjau, ko ten noriu. Visur viskas panašu. Ir reklaminiai intarpai beveik nesiskiria – visur tie patys produktai. Ir išvada tik viena: jei ką nors iš tų puikių daiktų nusipirksi, būsi laimingas.
       Ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas padarė mane be galo jautriu, bet visiškai pasyviu stebėtoju. Jis išmokė mane svajoti ir visiškai nieko neveikti. Tegul veikia kiti – tam jie ir gyvena. Išliko tik vienintelis valingas veiksmas – poreikis spaudinėti bet kuriuos daiktus, primenančius nuotolinio valdymo pultelį. Nerimas verčia keisti aplinką, perjunginėti kanalus, kažko juose nuolatos ieškoti. Atrodo – pakeisi vaizdus ir pats stebuklingai pasikeisi, išvydęs kažką nuostabaus. Tik niekaip nepavyksta rasti to ypatingo, vienintelio kanalo. O kol jo neradai, televizorių išjungti yra baisu. Galva gali aptemti, kai vaizdų prieš akis nebeliks.
       Kai prieš akis nešmėkšo nieko nauja, atrodo, kad nustojai gyventi.
       Kokie šviesūs tie vaizdai, savo mylimą regiu...
       Televizorius visuomet kreipiasi tiesiai į mane, o ne į ką kitą, tik aš jam esu reikšmingas. Kaip tik man vienam praneša naujoves ir parodo visokių svarbių bei puikių dalykų, lyg kiti žmonės visai neegzistuotų ar neturėtų pinigų. Man patinka visa tai stebėti. Patinka, kad televizorius mane įtikinėja. Jis man rodo dėmesį. Ir jam niekuo nereikia atsakyti. Gali nė piršto nepajudinti, jis vis tiek tave myli, šypsosi, rodo visokius daiktus.
       Kol mąsčiau apie bergždžias valandas, praleistas prie televizoriaus, kažkur dingo barmenė. Prisiminiau mane sudominusį skambutį. Ištiesiau ranką ir vėl paskambinau.
       – Ak, čia vėl jūs! – sušuko iššokusi barmenė. – Ko dabar pageidausite?
       – Ar jūs nepamiršote, apie ką mes čia kalbėjomės? – mandagiai paklausiau, nes jau džiaugiausi šia diena, kuri žadėjo tiek netikėtumų. – Apie visokius patiekalus su sūriu.
       – Tuojau bus. Užsakiau jums, kaip pageidavote. Pas mus viską daro greitai.
       Atsisėdęs prie staliuko pagalvojau, kad tą barmenę matau pirmą kartą. Jau antrą kartą pagalvojau tą patį, kad matau ją pirmą kartą. Lyg neturėčiau daugiau apie ką galvoti. Šioje kavinėje nebuvo televizoriaus. Čia apskritai nieko nebuvo, nes barmenė vėl kažkur dingo. Atrodo, kad iš nebūties ją ištraukia mano žodžiai ir skambutis. Kai pradedu kalbėti, ji tuojau pat atsiranda ir stengiasi atspėti visus mano pageidavimus. Kažkuo panaši į televizijos reklamą.
       Susimąstęs pabeldžiau pirštais į stalą. Tuojau pat pro duris įėjo moteris ir pasuko prie manęs. Pakeliui užsisakė kavos ir lyg niekur nieko prisėdo prie mano staliuko. Pasirodo, čia ne tik į skambučius kas nors atsiliepia – net ir į stalą beldžiant gali ką nors prišaukti.
       Kadangi jau prisėdo, pradėjau su ja kalbėtis. Ir ne veltui – pasirodo, kaip tik buvome susitarę čia susitikti ir apie kažką pasikalbėti. Reikėjo išspręsti kažkokius reikalus, bet nieko asmeniško. Asmeniškus reikalus tvarko asmenys, o aš nesijaučiau esąs asmuo. Aš esu tiesiog subjektas. Stebintysis subjektas.
       Toji moteris kalbėjosi keistai – kiek palinkusi į mane ir nenuleisdama juodų hipnotizuojančių akių, lyg kokia kobra. Jos laikysenoje yra kažkas gyvatiško, pasakiau sau mintyse. Tai bruožas, kurį reikia įsiminti. Norėjau užsirašyti šią svarbią mintį ant lapelio, bet pagalvojau, kad galbūt prisiminsiu. Gal dar kur nors ją pamatysiu. Jos gyvatiškumas tuoj pat išstūmė iš atminties mintis apie barmenę, kurią antai nevalingai iškvietinėjau spaudinėdamas skambutį. Mano pašnekovė buvo kur kas stabilesnė, visą laiką matoma. Taip pat ji buvo liauna, atkakli ir reikli. Jai iš manęs kažko reikėjo. Kai imdavau nuo jos trauktis ir atsilošdavau kėdėje, toji liauna moteris palinkdavo į mane, nepaleisdama manęs iš akių, o kai aš imdavau artėti prie jos, atsiremdamas alkūnėmis į stalą ir mėgindamas įsiklausyti, ką ji ten man sako, ji taktiškai išsilenkdavo atgal. Vienu metu nusprendžiau pažiūrėti jai į akis iš labai arti – man buvo įdomu pamatyti jos vyzdžių formą – tada ji greitai pakilo ir nuėjo į tualetą. Bet man pabarbenus į stalą sugrįžo, ir mes vėl pradėjome bendrauti tuo pačiu linguojančiu stiliumi.
       Taip ir siūbavome abu kokią valandą, apie kažką kalbėdamiesi. Paskui jinai visai išėjo, tarytum pro duris, nieko tikro nepasakiusi, ir mano regėjimo laukas vėl išblėso. Pasirodo, žmonėms bendraujant žodžiai neturi jokios prasmės, svarbūs yra tik judesiai, žvilgsniai, vizualus bendravimo įspūdis. Tik tai ir įmanoma įsiminti. Per televizorių viską sako daug aiškiau.
       Supratau vieną dalyką – aplinka smarkiai veikia smegenis. Visi daiktai ir reiškiniai įsispraudžia į galvą ir primeta smegenims tam tikrą turinį, suteikia joms konfigūraciją, atitinkančią daiktų išsidėstymą erdvėje, taip pat perkelia į smegenis jų ryškumą, intensyvumą, judėjimo trajektorijas ir pan. Antai aš matau viską, kas dabar yra aplink mane, todėl visa tai atsiduria manyje ir pradeda mane veikti jau iš vidaus – viską esu priverstas jausti. Būtinai viską turiu jausti – štai kur esmė! Niekaip negaliu būti nejautrus.
       Svajoju apie absoliutų nejautrumą. Kai pabeldi, ir absoliučiai niekas neateina. O per televizorių staiga praneša, kad esi absoliučiai niekam nereikalingas. Net televizoriui. Mat jau esi miręs. Gal ne fiziškai, bet absoliučiai.
       Žiūriu į skrudintą sūrį lėkštutėje, ir sūris žiūri į mane. Sūrpalaikis. Nori būti suvalgytas.
       Negana to, aplinka mane brutaliai valdo, siunčia impulsus, į kuriuos esu priverstas nedelsdamas reaguoti. Štai todėl ir paspaudžiu skambutį, kuris blizgėdamas šoka man į akis, ir turiu kalbėtis su barmene lyg su kokia gera pažįstama, nes kaip tik tokia yra jos nuotaika. Ji laukė gero žodžio ir įsiveržė į mane su savo plačia šypsena, o mano smegenys pasiuntė jai smagaus pasisveikinimo atsaką. Labai paprasta fizika. Objektų ir subjektų sąveika.
       Po mano galvą dabar vaikštinėja šauni barmenė, o dar vakar ten vaikštinėjo benamis šuo, kurį pastebėjau grįždamas namo. Jie vaikšto toje pačioje vietoje, bet nesusitinka. Ta viena vienintelė vieta esu aš, o visos kitos vietos yra įvairios ir kintančios. Iš jų atsiranda atsitiktiniai objektai. Atsiranda vienas po kito – tokia yra mano mąstymo tvarka, visų iš karto neaprėpčiau. Jie į mane veržiasi po vieną.
       Esu lyg vaikščiojantis atsakiklis. Dažnai parduotuvėje, paveiktas išorės impulsų ir reklamos įtaigos, ūmai nusiperku visokių nereikalingų daiktų, nesuprasdamas net jų paskirties. Kartais halogeninių lempų, kad šviesiau būtų, kartais nieko.
       Šioje kavinėje keista yra tai, kad man vos kur nors pabeldus ir paskambinus pasikeičia aplinkos konfigūracija, įsiveržia nauji objektai arba asmenys. Ką jie visi veikia, kai nėra kam belsti, kai manęs nėra? Ką tada jie terorizuoja?
       Pasaulis ir smegenys yra taip padaryti, kad normaliai jų sąveikai būtinas artimas kontaktas. Tolimi objektai manęs nebeveikia, aš jų nebeprisimenu. Pamiršau draugus, niekam neberašau laiškų. Juos išstūmė veidai ekrane. Jie man ryškūs, akivaizdūs, savaime suprantami. Tie veidai, kurių šiuo metu nematau, tarytum ir neegzistuoja. Juk egzistuoti – reiškia būti suvoktam.
       Kartais ir neegzistuojantys mėgina prisišaukti, kažką apie save pranešti, lyg maldaudami malonės. Antai gavau internetu laišką.

 

       kartais grazhus trumpi palinkejimai
       ar trumpa dienos atradimu suvestine
       kartais pikti ilgi paaishkinantys laishkai
       kai tau nepriimtinas kitoks pasaulio matymas
       bandai iteigti jo nepilnavertishkuma ar bevertishkuma
       bet koktu nuo tavo grazhiu trumpu linkejimu
       kuriais megini iteisinti tushtuma savo
       kai su tavim nesusije dalykai tau visai neidomus
       tu siunti zhinutes apie savo grazhu buvima
       keletas zhodzhiu, keletas fraziu
       kaskart sudeliotu kitaip
       bet kasdiena tas pats
       ishties nuostabus savaitgalis trankviliantams
       kai esi toks tobulai nebegyvas

 

       Kokie gražūs tie laiškai...
       Tokių laiškų nesudeginsi. Juos galima tik ištrinti. Kitaip tariant – išmagnetinti. Tada jau nieko neprisiminsi.
       Pabeldžiau pirštais į stalą, tuoj atbėgo barmenė, rodydama gražiai įdegusį pilvą. Kažin kur tie pilvai taip gražiai įdega? Kiek jiems už tai moka?
       Ji man pateikė sąskaitą už sūrį, aš apmokėjau. Dar paklausiau, kas buvo toji moteris, kuri antai su manim čia kalbėjosi. Barmenė patikino nemačiusi jokios moters, aš kalbėjęs pats su savim. Ji pamaniusi, kad mokausi eilėraščius atmintinai. Sutikau, kad taip galėjo būti. Kartais taip būna. Ritmiškai organizuotą kalbą lengvai įsimenu, kad ir kokia ji būtų beprasmiška. Kuo beprasmiškesnė, tuo lengviau.
       Paskui, jau grįžęs namo, susivokiau, kad galiu tą moterį išsikviesti. Reikia tiesiog linguoti ant kėdės, barbenti pirštais į stalą, ir ji atsiras.
       Bet pasirodo, kad nebūtinai ir ne visuomet. Ji sudėtingesnė už televizorių. Kartais nenori būti suvokta. Tada leidžiu vakarus vienas.
       Aš galvoju apie laukinius. Juos antai rodė per televizorių. Laukiniai žmonės nemoka nei virti, nei kepti, jie neturi gyvenimo krypties, jų tikslai migloti, neapibrėžti, neryškūs, nespalvotos jų svajonės. Bet gal – spalvotos?
       Jų niekada neparodo.

 

       2002 m. spalis

 

       Šiaurės Atėnai 2005-03-05 nr. 739