tamosaitis regimantastamosaitis regimantas       Anais laikais Kepeninės dešros gatvėje žengiau pirmuosius savo gyvenimo žingsnius, pažinau žmones ir pasaulį, – tai buvo mano jaunystės gatvė. Ne tik mano, bet ir visų mūsų – praėjusio laiko žmonių gatvė. Nepasakyčiau dabar, kad toje gatvėje buvo daug džiaugsmo, anaiptol, – žmonės laiką leido vangiai, dažnai dūsaudavo, lėtai valgydavo ir sunkiai virškindavo. Bet ypatingų bėdų nepatirdavo, dūsaudavo tiesiog iš įpročio, kad neišsiskirtų iš aplinkos ir nesiskirtų vienas nuo kito. Gyvenimas buvo sėslus ir ramus, lyg pridusintas, žmonės – panašūs vieni į kitus tarytum koks giminių klanas, o dienos slinko vienodai – visos kaip viena. Nuo pat vaikystės su draugais sukdavome galvas – kaip čia užmušus laiką, – jo visuomet būdavo per daug, to nykaus, neįdomaus, niekam nereikalingo laiko.
       Neįdomus laikas, nereikalingi žmonės. Visi jie į pasaulį ateidavo atsitiktinai ir iš pasaulio iškeliaudavo taip pat kažkaip nepastebimai. Buvo žmogus, ir nebėra, o jo išnykimas sukeldavo šiokį tokį pagyvėjimą nebent artimiausiems giminėms ar kaimynams. Porą dienų artimieji pasišnekėdavo tarpusavyje apie nereikšmingą gyvenimo permainą, o paskui vėl nebūdavo ką veikti.
       Ką čia padarius, kad nenumirus, – dažnai girdėdavau sakant, o ir pats kartais taip pasakydavau mintyse ar net balsu. Mirtis Kepeninės dešros gatvėje nieko negąsdino, bet aimanuoti būdavo gera. Toks buvo šios gatvės žmonių elgesio ir bendravimo stilius, taip sakyti įprasdavome nuo mažens ir jau augdami neišsiskirdavome iš bendruomenės. Kaip išsiskirsi, kai kasdien valgai tą pačią dviejų rūšių kepeninę dešrą, matai tuos pačius suvienodėjusius veidus. Visi panašiai nusipenėję, visi kažkuo truputį nepatenkinti ir ieškantys panašaus nepasitenkinimo savo artimojo veide. Bet nieko ypatingo neveikiantys, nes ką nors nuveikti buvo nepaprastai sunku, sėsli aplinka neleido.
       Ar dar kruti, kaimyne? – klausdavo žmonės vieni kitų, susitikdami kur nors prie vartų ar gatvėje, ir su tyliu pasitenkinimu pasitvirtindavo, kad kiekvieno gyvenimas yra tiesiog krutėjimas. Krutantys žmonės – jie niekada neišsišoks, neerzins vienas kito, negriaus įprastos, visiems patogios tvarkos. O kas vyksta už Kepeninės gatvės ribų – niekam nerūpėjo, pasaulis anapus šios gatvės buvo nesvarstomas, nemąstomas ir nematomas.
       Vienas pirmųjų mano minties atradimų, kilusių stebint tikrovę, buvo toks: ką žmogus valgo, tuo ir tampa. Valgymas – tai susitapatinimas su pasauliu, nuolatinis ryšio su aplinka kūrimas ir didžiosios vienovės siekis. Valgantis žmogus įveikia vienišumo jausmą ir patiria gyvenimo pilnatvę. Valgymas yra pati didžiausia mistika. Kiti įsigudrina net savo dievą ryti, kad tik būtų laimingesni ir stipresni, bet tai naivuolių išmonės.
       Mes, valstiečių kilmės žmonės, buvome realistai. Patys pasyviausi realistai ir atkakliausi valgytojai. Nes žemės žmogus yra grynas materialistas. Kitaip tariant, pilvo žmogus.
       Pasaulis – tai didelė materijos masė, mums jis apreikštas kepeninės dešros pavidalu, todėl lieka prie jo tik prisitaikyti. Gyvenimas yra prisitaikymo menas, gyvenimo esmė – kimšti į save organišką pasaulio masę ir supanašėti su ta mase. Šioje gatvėje net ir vaikai gimdavo jau būdami panašūs į kepeninę dešrą, o ką kalbėti apie jų gimdytojus? Švelniausias jausmų demonstravimas šioje terpėje – kreiptis į patinkančią būtybę: mano kepenine!.. O ką susijaudinęs mėsgalis gali daugiau jausti, ką jis gali pasakyti? Nebent, jei krutantiems kaimynams nori pasirodyti šaunesnis, – mano boba, mano diedas.
       Tokioje ėdrūnų bendruomenėje būdavo ir išimčių. Išimtys – nelaimingi žmonės, ploni ir nepritampantys. Prisimenu, spoksos kokia tetulė į mane iš viršaus ir su nuostaba sakys: žiūrėk tu man, koks nususęs... Galima atspėti, kad ten nesijaučiau labai laimingas. Nes kol neprarandi, nemoki vertinti.
       Buvo ir kita šio egzistencinio proceso pusė – žmogų maitinančios masės šalinimas. Mus mokykloje mokė filosofinių tiesų, kad gyvybė yra baltyminių kūnelių buvimo būdas, kurį sudaro asimiliacijos ir disimiliacijos procesai. Šitų tiesų išmokti nebuvo sunku, juk kasdien visi vien tik tai ir darėme. Asimiliuoji kepeninę dešrą, paskui šiek tiek jos disimiliuoji, o viską, kas lieka, nešiojiesi savyje kaip esminę savo tapatybės dalį. Tapatybe virtusi dešros masė tarytum pelėsiais apauga šiokiomis tokiomis mintimis, jausmais, – taip ir gyveni. Visi žmonės padaryti iš mėsos. Ir dešra virto kūnu, ir kūnas gyveno tarp mūsų, niekuo nesiskirdamas nuo dešros. Dešra yra pirminė, kūnas – antrinis, o sąmonė – paskutinės eilės produktas šioje gyvybės grandinėje. Visa kita lieka nesąmonės ir apgaulės sferoje.
       Jei šią filosofiją kiek sublimuotume, sakytume, kad pirminė yra visai ne dešra, o natūrali kiaulė, tačiau toks teiginys anuomet reiškė pernelyg aukštą ir drąsų minties skrydį. Tyliai būdavo kalbama, kad esama žmonių, kurie valgo ne tik pigią kepeninę dešrą, bet kerta ir tikrą kiaulieną, tačiau tai buvo aukštesnio rango būtybės, mums nepasiekiami ir nematomi didvyriai, kepeninės dešros skirstytojai. Jie, žinoma, sutapdavo su kitos kokybės substancija ir būdavo labiau panašūs į tikras kiaules nei į perdirbtus produktus, kokie buvome mes, paprasti žmonės, tarybinė liaudis. Dideli pilvai, blizgantys veidai – kur nors netyčia pamatęs tokį iš karto suvoki, su kuo turi reikalą, net kūnas pagaugais nueina. Šiurpu iš arti pamatyti kiaulę valgantį didžiavyrį. Bet dabar aš kalbu ne apie vaikštančius kumpius, o apie paprastą liaudį, kuri kažkada bandomis buvo atvaryta iš valstietiško kaimo ir įkurdinta Kepeninės dešros gatvėje. Kuri nuo tada šventai įtikėjo vien savo pilvo balsu. Pilvas yra išminties buveinė ir didžiausias gyvenimo patarėjas. Šito balso nepaisantieji visuomet pralaimi, nes jie yra bepročiai.
       Toks buvo mūsų tikėjimas, mūsų didžiosios moralinės vertybės. Tėvai ir seneliai mus mokė: niekada neniekink maisto, valgyk maistą tylėdamas ir pagarbiai nusiteikęs, galvok apie jį ir džiaugsmo, ir liūdesio valandą! Jei koks dešrigalis netyčia nukrito ant žemės, tuoj pat pakelk jį, pabučiuok ir įsidėk į burną. Ir gerbk artimą savo kaip savo paties dešrą!
       Mano pirmoji filosofinė gyvenimo nuostaba buvo tokia: kaip šie žmonės dauginasi! Kokia nesuprantama jėga priverčia suartėti ir susijaudinti du kepeninės dešros gabalus, kaip toks dalykas apskritai įmanomas?! Tai, matyt, kažkoks gamtos gudriai suplanuotas laikinas organizmų pamišimas, sąmonės apakimas, beprotystės priepuolis! Nes kai priepuolis praeidavo, organizmai nutoldavo vienas nuo kito ir vėl nebejausdavo vienas kitam jokių emocijų. Kažkokį bendrumą patirdavo nebent dalydamiesi maistu, kurį asimiliuoti pradėdavo tardami sakralinę formulę: duok mums dešros kasdieninės... Duoti privalėjo tie, kurie gyveno aukščiau ir iš Dievo malonės mito tikromis kiaulėmis. Kiaulės tada buvo paslėptos nuo visuomenės, o šiandien – visuotinio pertekliaus laikais – jų visur pilna, sunku gatvėje atskirti nuo žmogaus.
       Kepeninės dešros gatvėje svarbus žodis buvo duok. Tai gyvo, mėsingo organizmo sąmonės veiklumo požymis, kartais išaugantis iki religijos, atveriantis kelius tikėjimui. Juk turi būti kažkas toks, kas visą laiką duotų dešros! Jeigu mes jau kažkaip egzistuojame ir net dauginame vienas kitą, kažkas privalo mumis rūpintis! Žinojome, kad viską duoda tie, kurie panašūs į kiaules ir iškilmingai rodomi per televizorių, bet turi būti ir už juos aukštesnė jėga! Turi egzistuoti tikras kiaulių dievas, kitaip jį reikėtų išgalvoti.
       Mėsgalio tikėjimas paprastas: aukščiausioji būtybė jam miglotai asocijuojasi su pačiu didžiausiu dešros gabalu, kabančiu danguje, taip pat ją galima įsivaizduoti kaip milžinišką mėsmalę, iš kurios driekiasi begalinės kepeninių dešrų virtinės.
       Toje mėsmalėje maistinga masė atsiranda iš nieko, ji stebuklingu būdu tampa kūnu, o paskui kūnas vėl pavirsta į nieką, kad būtų iš naujo permaltas dešroms. Ir šiam procesui nėra pabaigos, todėl ir mūsų gyvenimą dusino begalinio, cikliško, visiškai beprasmiško laiko pojūtis. Gyveni, kad valgytum, – mokė mus senieji, – kad krutėtum. Bet juk valgymas – varginantis ir nuobodus darbas, jis anksčiau ar vėliau įgrįsta, – begalinis valgymas žmogų pribaigia, todėl ateina laikas, kai Kepeninės gatvės žmogus nejučia pradeda ieškotis virvės. Mūsų naivūs, civilizacijos nesugadinti, iš kaimo kilę žmogeliai įsivaizdavo, kad virvė – patikimiausias kelias į dangų. Krutančiam žmogui, kuris saujoje laiko virvagalį, nusispjauti į viską: jis darosi ryžtingas ir jam nebaisūs jokie autoritetai. Taip mūsų žmonių drąsa išgarsėjo pasaulyje, nors jie patys to nežinojo, nes pasaulis anapus šios gatvės jiems buvo nematomas ir nepasiekiamas. Dešra juk vietinės gamybos, ir tai buvo visų mūsų pasididžiavimo bei solidarumo pagrindas. Mes buvome pilvo dvasia susieti patriotai, ištikimi savo tradicijoms ir sekantys tėvų bei protėvių keliu. Mums svarbiausios buvo valgomos vertybės.
       Vienas Kepeninės dešros gatvės gyventojas – santechnikas ir laisvalaikiu dievadirbys – bandė išreikšti mūsų tikėjimą tokia liaudiška skulptūra, kurios modelį mačiau jo virtuvėje ant stalo: dugnu aukštyn apvožtas dubenėlis sriubai, ant to dubenėlio masyviu varžtu pritvirtintas didžiulis šaukštas, o prie šaukšto prilituotas alavinis Nukryžiuotasis, kurį tas liaudies meistras, matyt, parsinešė iš kapinių ar iš bažnyčios. Gal net nusipirko iš bobelių, kurios dešrai užsidirbinėjo pardavinėdamos visokius pigius tikėjimo reikmenis. Beje, tada viskas buvo pigu – ir maistas, ir tikėjimo reikmenys. Skulptūra, kurią šiandien pavadinčiau instaliacija, buvo nutupėta musių, bet man ji patiko. Šaukšto forma yra tobula, ir ta ant jo nukryžiuota figūra tokia ekspresyvi... Vis dėlto vienintelis meninio įkvėpimo pavyzdys, kilęs iš kepeninės dešros dvasios. Kuklus tiesos liudijimas prie kasdienio maisto stalo.
       Kuklus kasdieniškas dubenėlis yra mūsų Golgotos kalnas, šaukštas – mūsų kryžius: tai krutančio žmogaus gyvenimo kelias ir jo prasmė, našta ir palaima, mirtis ir prisikėlimas.
       Daugiau jokių meno kūrinių Kepeninės dešros gatvės gyventojai nesugalvojo, o ir šis vienintelis liko visuomenei nežinoma, privati autoriaus nuosavybė.
       Bet ta mūsų šaukštu pagrįsta religija buvo labai tradiciška, dekoratyvinė ir visai nenaudinga. Ji nieko negelbėjo. Kaip sakiau, pasaulyje, kur vienintelė gyvenimo prasmė yra asimiliacijos ir disimiliacijos procesai, mirtis žmogui nebaisi – tokia nebaisi ir neįdomi, kad neištvėręs tai vienas, tai kitas šios gatvės pilietis imdavo ir pasidarydavo sau galą. Ne dėl kokių nors problemų, bet šiaip sau, tarytum iš smalsumo ar dėl pramogos, lyg norėdamas kažkuo nustebinti kaimynus ar pats sau kažką įrodyti. Pasigriebs, būdavo, šiaip ramus ir apatiškas pilietis kokį virvagalį ar susiras kokį apleistą šulinį, tolimesnį upelį, šoks žemyn galva, ir pašvilpk tu tokiam patrakėliui. Jei pamatei Kepeninės dešros gatvės pilietį vakare be jokio tikslo slampinėjantį užmiestyje ant tiltelio – geriau jam netrukdyk, nieko neklausinėk ir apeik jį iš tolo, nes tavo dėmesys jį tik suerzins. Tegul daro sau, ką nori, į kito žmogaus reikalus kištis mes nepratę. Nekišk savo nosies, kur nereikia – nuo mažens mus mokė tėvai ir seneliai. Ir pridurdavo visų mėgstamą priežodį: tegul sau pasikaria...
       Taip ir tempėme savo laiką, niekur nesikišdami. Kepeninė dešra – pigi, parduotuvės – tuščios, kiaulės gyvena toli, iki jų neprieisi.
       Vieną dieną kepeninė dešra kažkur dingo, po to vėl atsirado, bet jau blizgančiuose apvalkaluose ir daug brangesnė. Niekas nesuprato, iš kur tokia dešra atsiranda, kas ją tokią blizgančią padaro. Kodėl jos tokios didelės kainos?
       Parduotuvėse pradėjo rastis vis daugiau visokių prekių, jos buvo vis naujesnės ir vis nereikalingesnės ir nepaprastai traukė tokių grožybių neregėjusio Kepeninės gatvės žmogaus akį. Vienas kitas sukruto greičiau suktis, kad galėtų šitų prekių įsigyti, kiti priešingai – išsigando, neberasdami savo įprastos dviejų rūšių kepeninės dešros, skirtos žmonėms ir šunims. Kažkas mūsų sėsliame gyvenime pakriko, jame neliko stabilumo, pusiausvyros, o ypač sutriko asimiliacijos ir disimiliacijos procesai. Kai negali nieko asimiliuoti ir jau visai neturi ko disimiliuoti, jautiesi dar labiau atitrūkęs nuo pasaulio, praradęs ryšį su būtimi. Tada mūsų žmonės dar drąsiau ir masiškiau žengė tradiciniu liaudišku keliu – išeities ieškojo nusitvėrę patikimo ir paprasto virvagalio.
       Išretėjo mūsų žmonės, sumažėjo bendruomenė. Vieni iškeliavo tradiciniu virvės keliu, kiti šiaip pasklido po pasaulį ir išmoko valgyti kitokį maistą. Bet visai neišnyko, nes įvyko neįmanomi dalykai: tarp mūsų atsirado ir ėmė mitriai suktis tie, kurie visuomet mito tikromis kiaulėmis. Jie yra spindintys, taurūs ir reikšmingi, nes žino šio pasaulio paslaptis. Jie tuoj pat užėmė visų virvės keliu išėjusiųjų vietas, išstumdė likusiuosius ir pradėjo plėstis į visas puses. Dabar net prie vandens taip lengvai neprieisi ir virvės taip pigiai negausi. Bet mes, likusieji, bandome prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir džiūgaujame. Spindintys įpakavimai, daugybė pavadinimų, – koks judantis ir greitas gyvenimas! Kaip šiandien viskas lengva ir išsipūtę! Mes perkame išpūstus paketus ir esame patenkinti.
       Šiandien jau daugelis aplinkui blizga, žmonės tarytum kitokie. Išaugo nauja paršelių karta. Jie labai sparčiai virsta paršais ir kuria naują informacinę visuomenę. Visos naujosios informacijos esmė – kur rasti kuo daugiau ėdesio ir kaip greičiau prie jo pripulti. Naujųjų paršų generacija...
       Gerai įsižiūrėjęs į naujuosius žmones, atpažįstu Kepeninės dešros gatvės palikuonis. Paviršius pasikeitė, bet masė – ta pati. Viduje tas pats minties pelėsis ir begalinis pilvo apetitas. Tik organizmas kitaip įpakuotas.
       Ir mūsų simboliai išlieka tie patys: spindintis šaukštas su Nukryžiuotuoju – bet jau iki pat dangaus. Parasta virve šiandien tu jo nepasieksi. O ir pasiekęs nieko nerasi – ten tavęs niekas nelaukia.
       Mes esame iš Kepeninės dešros gatvės, nors to jau beveik nebeprisimename. Sakome, kad parandame tapatybę, nors nežinome, ką tai reiškia. O juk tai taip paprasta. Pagalvok, kur slypi tavo išminintis ir su kuo tu susitapatini, kuo tampi? Įvertink, ką tu šiandien asimiliuoji ir kiek disimiliuoji, kaip tau tai sekasi daryti – šiame procese atrasi savo tikrąją tapatybę. Visa kita priklauso nesąmonių ir apgaulės sferai.

 

       Nemunas 2006-09-21 nr.32 (120-561)