slepikasSVETIMAM MIESTE
septynerius metus tavęs lauksiu
septynis šimtus plaštakių gyvenimų
nugalint viską kas laikina nukertant viską kas laikina
viską paliekant
tušti lagaminai ir pelės
šalna ant žolės ir sodai
ryjantys vėją ir vėjas nešantis rudenį
ir ruduo žudantis sodininkus
Šlepikas, Alvydas. Taika tavo kraujui: Eilėraščiai. – Scena: Vilnius, 1997.
ŽUVĘS VAIKAS
Mėlynas mėnulis tau kaktą nulaižė
taika tavo kraujui
Malda teka tavo rankų šakom
taika tavo guoliui
Išėdė akis tau šviesos žvėris
taika tavo tamsai
Raudoni bateliai raištelių šaknis
įleido į kojas
Liežuvis lietaus
tavo plaukus ištirpdė
Stiklas lietaus
nutaškytas ašarų sėklom
taika tavo kraujui taika tavo guoliui
Akimis tavo verkiu
tavo balsu dainuoju:
mano rankos stiklinės
vaškinė kakta
mano akys švininės
eketės veido lede
Šlepikas, Alvydas. Taika tavo kraujui: Eilėraščiai. – Scena: Vilnius, 1997.
LAIKO JUOSTOS
I
ką ten rankose laiko vaikai
žoles aštrias kaip
peiliai? ar
liežuvius išnykusių kadais žvėrių
šešiomis galvomis žiūrėjusių
į žmones skruzdėles
statančias piramidžių miestus
mirusiems dievams pusdieviams
poetams ir kunigams kurių nėra
pelkių žemės pilnos šarvuotų
raitelių
pasirengusių šokt iš akivarų
nuleistais antveidžiais ant
tuščių akiduobių
ir surūdijusiais kalavijais
griauti nežinomas gyvenvietes
nežinomas žemes parklupdyti
pjaustyti mėsą peiliais dviašmeniais
ar ne juos laiko rankose vaikai?
jie gimė iš metano burbulų
kurie dega pelkių dumble
mes miegosime švylių pataluos mylimoji
virtusi ragana
žarijų akimis
trylika eilėraščio eilučių gilūs šuliniai
virš jų vieniši albatrosai iš raudonųjų
dykumų ir raudonųjų knygų
gęstantys saulių laužai
panirsta į bangžuvių guolius
vaikų sapnai panašūs į praėjusius gyvenimus
su vagantų dainom ir bjauriais
skomorochų pokštais
juokdarių kepuraitės raudonos
supuvo ir liko
tik skambalėliai
kuriais žaidžia blyškūs naujagimiai
jų rankose aštriosios žolės
aštriosios žemės iltys
liežuviai žaliosios liepsnos
ak! teka saulė virš balų rudos
virš viksvų siūruojančių pučiant
musonams
tylinčios burės
rėjų girgždėjimas
antveidžių surūdijus tartis
verkia sugriautos bažnyčios
senos moterys gretimame pasaulyje
už sienos kurios nematom
ir negalim paliesti
piramidžių miestuose atgulsim
galvomis į rytus kaip
rodyklės rodančios kryptį
į buvusį gyvenimą
II
į įlankas susirenka laivai
jie stovi nuleidę bures
kaip nuleidę rankas stovi žmonės
prispausti netikėtų žinių
vėjas miršta sunkiai vaitodamas
jų vaiduokliškose formose
jų bronzinės patrankos
šaltos ir neliestos gal jau
šimtmetį
per paskutines nepriklausomybės
kovas
kruvinas mėnulis pranašauja kartuves
girgžda rėjos lyg pakaruoklių kaklai
sidabrinis medalijonas
su maža šypsena viduje
ir mėlynu geltonplaukės žvilgsniu
tyliai skęsta drumzlinam vandeny
pasilikdamas tik šviesia dėmele
atminty kurios nebėra
III
įlankų paukščiai klykia pragertais balsais
užgerdami džiazo trelėmis
juodą nesveiką alų
jų galvos seniai nebegirdi
sakinių kuriuos neša vėjas nuo jūros
tik dumblių kvapai tik žuvys
žuvusios mirusioj įlankoj
e-he-hej! juodieji medžių lavonai
nukirstom rankom drumstam vandeny
e-he-hej! baltos mergaitės peteliškių pulkais
pabirusios prieplaukų laisvėje
ho-ho-ho! žviegiančiam saksofonui
ho-ho-ho! mirčiai kurios nėra
atsigręžk ir mane pamatysi
pradingstantį kaip vaiduoklis
tu pažinsi mane iš akių
klykia sunkios žuvėdros virš Beringo
atsigulk ant
šlapių lentų dykvietėj
ir klausyk – staugia gaterių pjūklai
ilgaplaukiai įlankų paukščiai
sunkiai bunda ir kalba sunkiai
apie nieką –
seniai apie nieką
IV
mes gimę iš vandens kuris paplūsta į pievas
iš nėščių pavasariu drumzlinų upių
iš naktų nėščių pelėdų ūbavimais laužais
iš tylos kuri tvyro prieš rytą iš rūko
nieko nėra nieko nebuvo ir nieko nebus
neįvyks bombardavimai hirosimos skerdynės
bažnyčios nebus pastatytos ir kapinės
nepavirs negyvais akmeniniais miestais
nei vienas žmogus neskaitys senųjų dantiraščio tekstų
nebūsim paliesti nei ligos nei bedantės senatvės
nesirūpinsim sielų išganymu maldomis nei pragaro ratais
tu gimęs iš mano kvėpavimo aš iš tavo atodūsio
lietus nuplaudamas medžių lapus mus ištirpdo
ir tušą išlieja į molį raudoną į dulkes
mes tampam žeme mes esam žeme mes jau žemė
Šlepikas, Alvydas. Taika tavo kraujui: Eilėraščiai. – Scena: Vilnius, 1997.
PAVEIKSLAS
Eugenijui
paveikslo kampą aria žmogus
skrenda antys ir potėpiai
nugula plaštakas
upės šaltuos duburiuos
užmigdytos padegėlių valtys
šaltas vėjas alavo siela
ir ugnis kuri šoka ražienose
pilkas vakaro pelenas
miestas šąla ir gniaužiasi
o poetas sapnuoja pasaulį:
kuris krito į šitą paveikslą
kuris kirto šitą paveikslą
kuriame plyti peleno miestas
o mieste vien tik vėjas ir avys
kurios siaučia poeto sapne
o paveikslo kampe skrenda antys
o dangus virš tų ančių baltas
o žmogus spėriai aria lauką
kojos klimpsta į baltą dangų
antys skrenda ir mato poetą
kuris aria paveikslo kampus
Šlepikas, Alvydas. Taika tavo kraujui: Eilėraščiai. – Scena: Vilnius, 1997.