Škėma Antanas

Antanas Škėma (1910–1961) – rašytojas, dramaturgas, aktorius, režisierius,.vienas žymiausių XX a. lietuvių literatūros novatorių. Mokėsi Radviliškio progimnazijoje, Aušros gimnazijoje Kaune. 1929 m. įstojo į Lietuvos universiteto medicinos fakultetą, 1931 m. perėjo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. 1935 m. įstojo į V. Sipavičiaus-Fedoto vadovaujamą dramos studiją. 1936–1940 m. – Kauno, 1940–1944 m. – Vilniaus Valstybės teatro aktorius, vėliau ir režisierius. 1941 m. birželio ginkluoto sukilimo dalyvis. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, dirbo įvairius fizinius darbus (fabriko darbininku, lifto aptarnautoju), vaidino ir režisavo išeivijos teatrų trupėse, dalyvavo kultūriniuose sambūriuose. 1960–1961 m. dirbo „Vienybės“ redakcijoje. 1961 m. žuvo autokatastrofoje. Debiutavo 1929 m. „Lietuvos aide“ išspausdinta novele „Baimė“. 1947 m. išleido pirmajame novelių rinkinį „Nuodėguliai ir kibirkštys“. 1952 m. „Literatūros lankuose“ pasirodžiusi „Giesmė“ tapo naujosios lietuvių išeivių kartos literatūros manifestu, politiškai neangažuotos, Vakarų kultūros įtakas sugėrusios, bet autentiškos saviraiškos nepraradusios kūrybos prototipu. Antrajame novelių rinkinyje „Šventoji Inga“ (1952) autorius pažeidė daugelį lietuvių literatūrinių tabu (erotinių, religinių), natūralizmo elementus derino su siurrealistininiu braižu, metafizine simbolika, pesimistine ironija bei grotesku. Rinkinyje „Čelesta“ (1960) įsigali sąmonės srauto technika, asociacijų tėkmė pagal muzikos kūrinio vidinę logiką. Žymiausias autoriaus kūrinys – romanas „Balta drobulė“ (1958). Keliaaukštė romano struktūra, laiko planų žaismė lemia teksto daugiareikšmiškumą. Autorius apmąsto menininko likimą pokariniame pasaulyje, atskleidžia kūrybinio proceso dinamiką, svarsto poeto prigimties ir atsakomybės klausimą, siedamas jį su egzistenciniu istorijos ir pasaulio beprasmybės idėjų kontekstu. A. Škėmos kūrinių herojus – ironikas ir nihilistas, išgyvenęs tragišką XX a. vidurio žmogaus lemtį, patyręs vertybių griūtį ir egzistencinę neviltį, tačiau neatitrūkęs nuo tradicinės moralės normų ir skausmingai tebesprendžia amžinus būties klausimus.

Apie Antaną Škėmą ir jo tekstus:
Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas (2010)
Rima Palubinskienė. Ironiškoji Antano Škėmos kritikos plunksna (2009)
Vytautas Kubilius. Egzodo literatūra. Antanas Škėma (1996)
A. Škėmai – 40 metų (1951)

Antano Škėmos tekstai: