simkus vladassimkus vladas


KĄ DARYTI?


Kartą gatvėj, po šviesų girliandomis,
rodos, prieš Naujųjų Metų rytą,
tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas,
toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“

Nelabai tvirtų, matyt, jau kojų,
nelabai, matyt, aukštų dorybių,
graibstė jis praeiviams už rankovių,
„Ką daryti, – sako, – ką daryti?“

Iš tikrųjų- ką daryti žemėj?
Lekia miestai šviečiantys – tarytum
įsukti nuodėguliai, ir šiąnakt
toks žmogelis klausia: ką daryti?

Ir be kvapo, proskynom, asfaltais,
rodos, bėgtum ir nesidairytum,
nors nekaltas, bet kažkaip ir kaltas,
kai už rankos kimba – „Ką daryti?“

Nežinau, ar laidojo, ar šventė,
ar tiesiog – nereikia šitiek ryti, –
bet pačiam ausų dugne ir šiandien
„Ką daryti? – šaukia. – Ką daryti?“

Šimkus, Vladas. Geležis ir sidabras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.



***
Lapkritį,
ką! pasidarai didžiausias nevykėlis,
kai pradedi lenktis draugų
ir viskas krinta iš rankų, –
eik j stotį
(nevykėlis, nevykėlis!)
ir išvažiuok.
Yra tokie miestukai –
su cisternomis,
viešbučiais,
50-tų metų tipo kultūros namais –
išvažiuok.
Yra laukai,
pašiurpę medžiai, lizdai,
yra daug laiko.
Pagalvok –
gal iš tikro kažkas ne taip.

Šimkus, Vladas. Geležis ir sidabras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.




PAKELIUI Į DARŽELĮ

Durų bildesy, sūnau, nedaug jaukumo.
Kažin kur ankstyvas gramofonas rėkia.
Irkimės į priekį, mes tarp kūnų kūnai,
tarp žmonių mes žmonės, irkimės į priekį.

Rytą kepurėti mudu ir batuoti.
Didelė kelionė. Mūsų jūros dugnas.
Tarp miegūstų lempų, tarp šaltų betonų
plaukia tavo baltas nuskriaustas veidukas.

Perplauksim, sūnau, buitį kondensuotą,
protui neprieinamą, juntamą tik šonais.
Irkimės į priekį, virš kvartalo suokia
ta graudi plokštelė, ryto gramofonas.

Šalto ryto prietemoj, amžinoj savaitėj,
irkimės į priekį, riestainio įsitvėrę.
Kaip visiems, ir tau reikės šį tą nuveikti –
nupaišyti eglę, pragyventi tėvą.

Perplauksime visą savo vandenyną,
jis be pavadinimo, ir sunku aprėpti,
kiek vidinio verksmo, žygdarbio vidinio
slepia ryto prietema. Irkimės į priekį.

O po daugel metų, kai labai pavargsi,
rytmetinės lempos vėl išplauks tinklainėj,
vėlei gramofonas, grojantis be garso,
ta liūdna plokštelė ir vadinas laimė.

Šimkus, Vladas. Geležis ir sidabras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.



SENIENOS

Laikrodžiai nukaršta.
Susivalgo šaukštai.
Praeitim kaip karčiais
                                 pirkios pasišiaušia.
Pučiasi muziejai.
Darbo bus pelėms!
Lygumos nusėtos
                           Žalgirio strėlėm.

Patys mes –
                    jauni
                            tų daiktų sūnėnai –
tik pusiau nauji;
o pusiau – seniena.
Bučiavau gal pernai, – viešpatie mano! –
girioj nepereinamoj
                            šiemet ji gyvena.
Sidabriniai kailiai,
                            žili plaukai.
Tetule Meile,
kaip besilaikai?
Rodosi, tik vakar...
... Juodvarniai ratu.
Aš ne antikvaras,
bet šį tą renku.
Mano senienos
kartais be sistemos:
                    keletas lapų „Iliados“,
                    neaiškaus senumo saga,
                    Teisybės akiniai,
                    gilzė
ir kiti daiktai.

Protėvių gyventa gerokai padrikai.

Šimkus, Vladas. Geležis ir sidabras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.



VIDUNAKČlO SVEČIAS


Atėjo vaiduoklis ir sako man:
– Ak!
Atsiimkite savo akmenį
bent mėnesienos naktį,

geriau, kada vėjas šluoja,
negu – sargas už algą,
atsiimkite savo šlovę
bent prieš saulėtekį žalsvą,

plaukioju aš kaip karklas,
kaip karklas miglom bekraštėmis,
mano vardu bent kartą
neloškit nei žodžiais, nei šaškėmis,

leiskite tirpti, lapoti,
man –
medžiai, vėjai, apuokai,
jums gi –
niekas neatmatuota,
ir esat gyvi tik tuo.

Mano naktys,
mano ošimas.
Jūsų dienos,
jūsų lošimas.

Šimkus, Vladas. Geležis ir sidabras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.



SEKMADIENIS

Akademikai eina grybauti,
mosuoti lazdelėm karklinėm.
Ir mudu už margo šlagbaumo
savaitės balastą palikim.

Ir mudu – tenai, kur už bėgių
prasideda miško kaskados,
ir mudu – į žolę! Žiūrėki,
žiūrėki, kas dedas, kas dedas!

Viršūnės ir mirga, ir verda,
viršūnės lyg potvynis plaka
raudoną nuo saulės mansardą,
ir krinta blyksėdami lapai.

Žiūrėk, ąžuolai sutvirtėjo,
ir tapo šaltinis švaresnis,
žiūrėki, nuo laiko ir vėjo
miškai apsilupo lyg freskos.

Ir gera palikt kalendorių,
ir gera visai negalvoti,
ir mesti į čežantį orą
sekmadienį vieną geltoną...

Šimkus, Vladas. Geležis ir sidabras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.




***
Augink mane, mama.
                               Medinėje pirkioj
švenčiu savo pirmą gimtadienį.
Pirmą! Išdygo vaivorykštė mano pirmoji.
Tik metai kaip musės per veidą ropoja.

Nuvyk tas muses ir augink mane, mama.
Miške mano pirmosios uogos ir samanos.
Miegojau, tik sapnas negeras kamavo:
degėsiai ir miestai, ir kitos nesąmonės.

Sapnavos minia – lyg šventykloj, lyg rinkoj.
Augink mane, mama, man vardą parink.
Augink mane tokį, kad medžiai aplinkui
braškėtų ir linktų. Teisingą augink.

Švelniausiai migdyki ir bauski skaudžiausiai.
Taip lengva ir paprasta viskas.
                               Užaugsiu,
paimsiu kaip saulė žaibuojantį kardą!
O jei neužaugsiu – auginki dar kartą.

Šimkus, Vladas. Geležis ir sidabras: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1968.