Ir ko tik nepripasakota apie vienatvę!.. Ji – ir dramblio kaulo bokštas, ir paslapties gėlė, ir kobros akys antracitinėj tamsoj... Man viskas atrodo paprasčiau: jei iki šiol nepasiekta socialinių sluoksnių lygybė (kuri niekados ir nebus pasiekta, nes dangiškasis Dievas – ne partija), tai ir vienatvė vienatvei nelygu.
       Štai mano draugas R., nusikraustęs į pusiau išmirusį rusų sentikių kaimelį Jonavos miškuose, nepaprastai ja džiaugiasi. Savo laiškuose prisipažįsta visą gyvenimą troškęs rytais atsisėsti ant plataus medinio slenksčio ir žiūrėti, kaip virpa rasa ant krapų – „kaip ašaros ant apatinuko mezginių“. Laiško pabaigoje jis būtinai prirašo kokį sonetą ar verlibrą, kurie, parašyti džiaugsmingos vienatvės prieglobstyje, kažkodėl gerokai prastesni už tuos, kuriuos jis kūrė nekokios reputacijos užeigose, antikvarinėje meilužės lovoje ar savo blokinėje „kišenėlėje“ Viršuliškėse – pro jos langus matėsi siaubingai raudonas prekybos centras ir „Lukoil“ degalinė su plevėsuojančiomis vėliavomis.
       Meilužė, vardu Viktorina (jos tėvai labai mėgo viską, kas prancūziška – aukštino Hugo, gyrė Napoleoną, gerą žodį būtų radę net „prancūziškai“ ligai), niekaip nenorėjo patikėti, kad vienatvės vardan galima atsisakyti pusryčių lovoj (minkštai virtų kiaušinių, skrebučių, uogienės ir balintos kavos), rytinių laikraščių ir vonios, į kurią, rodos, ką tik išpurkštas visas gesintuvas – putos drimba per kraštus, dienos, kuri pralekia, kulniukais bedaužant šaligatvį, vakaro, kai myliesi toj pačioj lovoj, ir pusrytiniai kiaušinio lukštai trakši po nugara. Ji vos puoduko į mane nepaleido (tai būtų buvę džiaugsmo pagiringam kritikui, sėdinčiam už kaimyninio stalelio), nes atsisakiau išduoti R. slaptavietę. Viktorina buvo tikra, kad taip elgiuosi norėdama pasiglemžti jį sau – tyrais, draugiškais vyro ir moters santykiais ji netikėjo.
       O jei dar būtų sužinojusi, kad R. savo laiškuose net neužsimena apie ją!.. Garbsto tik rasotus krapų mezginius, pelėžirnius lygina su rausvais krūtų speneliais, prietemoje glosto karčias garšvas, įsivaizduodamas, kad tai drėgni Veneros trikampio plaukai, ir priskiria visa tai ne moteriai, o abstrakčiam „gamtiniam pradui“.
       Viktorina nebuvo verta šitokio abejingumo. Tiek laiko maitinusi ir mylavusi (nesvarbu, kad tie mylavimai primindavo budelio aistrą) veltėdį eiliarašį, ji nusipelnė bent jau kuklaus soneto. Tačiau ir pati gera – kam reikia įsikalti į galvą, jog esi poetui mirtinai reikalinga – kaip oras, vanduo, vynas, kad turi jį slaugyti ir saugoti nuo velnių, angelų, venerinių ligų ir blogos nuotaikos.
       Todėl vieną birželio pavakarę, kai tuščias miestas priminė dykumą, kurioje pasilikę tik skėriai, paklaikusi nuo karščio ir vienatvės, su degtinės buteliu „BG“ pirktame rankinuke, nusėta strazdanomis ir pagirių dėmėmis, pas mane įsiveržė Viktorina.
       Gerai dar, kad nebuvo mano šeimininkės: prieš porą savaičių ji susipažino su Jehovos liudytojais ir, kadangi „Teleloto“ jai nesisekė, „Milijonieriaus“ nemėgo dėl vedėjo, „Teletabių“ – dėl prastai rezgamos intrigos, o kriminalinę kroniką – nors skaitė susikaupusi ir įsigilinusi – perskaitydavo labai greitai, neištvėrusi išėjo į jų susirinkimą.
       Galima būtų kalbėti apie visus tuos beprasmius žodžius, kuriuos viena kitai pasakėme; žvilgsnį, kuriuo Viktorina nusmaigstė mano plyšio kampus – nė kiek neabejojau, kad po šito papuvusiose sienose po margais tapetais atsiras dar daugiau naktimis nykiai grikšinčių kinivarpų; akis, kurios, ir taip didelės, vos neišvirto iš orbitų, bespoksodamos į mano lovą, kur pagalvės įdubime (nuo vaikystės mėgau taip daryti) stovėjo stiklinis indelis su nebaigtu valgyti varškės sūreliu. Bet, kadangi kiekvienas žodis ir pamatyta detalė tolino mus viena nuo kitos greičiau nei vėjas pienės pūkus, aš tik padaviau Viktorinai visus R. laiškus, ir ši, įsimetusi juos į nepakenčiamai brangų rankinuką, išlėkė pro duris, žinoma, jų neuždariusi.
       Daugiau laiškų nuo R. nebegavau.
       Nebemačiau nei jo, nei Viktorinos; pastarosios bute, rudeniui atėjus, įsikūrė kažkokia nekalbi teta, turbūt giminaitė.
       Man telieka vaizduotis, kaip jie abu, Viktorina ir R., susėdę ant plataus medinio slenksčio, žiūri į geltonus rugsėjo krapus, panašius į kiaurus skėčius, ir nežino, ką sakyti.
       Viktorina laiko ant kelių pundelį R. laiškų, perrištų rožiniu kaspinėliu, ir jau ne vaizduotė, o logika diktuoja tolesnį vyksmą: įkvėpusi oro taip, kad net nosiaskylės susitraukia, Viktorina metaliniu balsu pareikalauja manųjų. Tų, kuriuos brūkšteldavau R. tarp kavinių ir šunparkių, tarp skurdžių viešnagių pas pažįstamus, tarp atlaidų kaime (ten gyveno mano tėvai) ir neatlaidžios kasdienybės. R. sakosi jų neturįs, išmėtęs, palikęs traukiny, sudeginęs berūkydamas ir taip toliau, o Viktorina, besiurbama orą visai įtraukusi nosį, šaižiai juokiasi, pamėlynuoja ir pasilenkusi vemia į krapus, R. nusivylęs žiūri, pakyla, eina į trobą ir atneša tuos nelemtus laiškus, kur ne kur pradegintus cigarete, su nešvariu puodelio dugno atspaudu.
       Tad tegu kalba šie laiškai, tegu šnekasi ir nesusišneka dvi vienatvės, tegu trečioji klausosi ir negirdi.
       Pirmajame laiške R. rašo, kad iš pradžių pigiai išsinuomotame senos trobos gale jautęsis nejaukiai ir bjauriai, tarsi miegodamas su nepažįstama moterimi, kuri, aistrai išblėsus ir išsiblaivius, tampa svetimesnė už svetimą čiužinį. Toliau jis rašė visokius niekus: aptarinėjo priebučio detales, skundėsi, kad seniau čia gyvenusiųjų paliktas „matracas“ dvokia ir pro skyles išlindę šiaudai duria į nugarą, išvietėj gi radęs nustipusią žiurkę. Skaitydama jutau, kad ir aš esu jam „nepažįstama moteris“, juk kiek čia betrūko, kad kokią girtą naktį atsidurčiau jo lovoje, ir tarp mūsų nebūtų jokio kardo, juk mes ne Tristanas ir Izolda.
       Laiško pabaigoje R. įdėjo opusą apie žiurkę, parašytą, matyt, iš įkvėpimo drebančia ranka – tą liudijo kreivos, nevienodo dydžio raidės ir nubėgusios eilutės.
       Atsakiau, kad Vilniuje puikus oras, Gedimino prospekte jau pardavinėja žibutes, kad penktadienį „Andalūzijos šunyje“ susimušė J. ir M., kiek teko girdėti, dėl kažkokios literatūrinės pastraipos.
       Antrajame laiške R. skundėsi, kad prie jo ima įkyriai kibti sena kaimynų katė (mat buvo toks kvailas ir porą sykių pašėrė „Sostinės“ paštetu) ir Katka, „samogonščikė“, sąvadautoja ir girtuoklė – kodėl būtent tada, kai jis nori susikaupti, nuskaidrėti ir paleisti kūrybos vandenis nauja vaga. Tokios būtybės kaip Katka, rašė jis, yra „moteriškumo nuosmukis“, o jos elgesys jau prilygsta prievartai. Jis gi prieš moterį niekada nenaudojęs smurto anei jėgos, tik poezijos įtaigą ir asmeninį žavesį. Mielasis R!.. Kodėl kiti vyrai ne tokie kaip tu?.. Mano meilužis, nuobodžių statybų direktorius, norėdamas pasirodyti žavingas, griebdavosi jėgos, nes, būdamas po žmonos padu, o darbe nustelbiamas kolegų ir net sekretorės, kentėdavo prikalto Prometėjo kančias.
       Atrašiau R., kad Gedimino prospektu vėjas neša dulkes, kad ir artimiausią savaitę nelis, lietų pranašauja tik gegužės pradžioj, kad „Andalūzijos šuny“ sutikau prislėgtą, konjaku apsilaisčiusią Viktoriną ir kad R. eilėraštis apie varpučius ant nustipusios žiurkės kapo man buvo gražiausias šio mėnesio literatūrinis įvykis.
       Trečiasis laiškas, prasidėjęs deminutyvais, mane beveik nugąsdino: R. tvirtai laikėsi nuomonės, kad genialumas gali apsieiti be meiliažodžių. Tai esąs „jausmų praskiedimas“, proto sumenkinimas, logikos profanacija. Ir štai dabar... Ar tik nebus pasidavęs Katkos prievartai?.. Paisto apie krapus, ašaras ir apatinuko mezginius, vadindamas juos švelniai – „mezginėliais“ (nors užmuškit, netikiu, kad „samogonščikė“ nešiotų apatinuką, ir dar su mezginiais!..). Auksinės krūtys, juodi speneliai, gėdos plaukai kaip violetiniai viržiai... Kai žmogus nebejaučia spalvų, jam turbūt metas mirti. Bet kaži ar pomirtinis gyvenimas nėra panašus į netvarkingą dailininko dirbtuvę, kur paveikslai nutapyti visai ne tavo mėgstama maniera?..
       Bet šito R. nerašiau, brūkštelėjau tik, kad Viktorina per šokius, matyt, norėdama nužudyti ilgesį, svaidė į vyrus savo aukštakulnius, kol pataikė vienam – iš išvaizdos advokatui – tiesiai į kaktą, tada ją išvežė namo, įgrūdę į taksi. Kodėl tu visai nemini Viktorinos vardo?.. Net ketvirtame, priešpaskutiniame laiške garbstai tik naktį ir „gamtinį gaivalą“ juodais krūtų speneliais. Atplėšusi penktąjį, beveik buvau tikra, kad tasai gaivalas – senokai nesipraususi Katka: laiškas dvokė spiritu, kamputy, prie „geriausių linkėjimų“, aptikau kažką panašų į rudus lūpų dažus – gal tavasis „gaivalas“, prisiminęs paauglystėj skaitytą sentimentalų romaną, bandė taip laišką užanstpauduoti. Rašei tame laiške grynus niekus, nors iš veržlių eilutės posūkių, kablelių, panašių į skerdyklos kablius, ir užsiraičiusių aukštyn raidžių uodegų rodėsi, kad kiekvienas žodis tau – kaip žaibas tamsioj nakty.
       Nebeatsakiau, nes darėsi aišku, kad abu rašom patys sau, ir klausdami, ir atsakydami.
       Gal kada nors tu grįši į Vilnių. Ko gero, pas Viktoriną. Vėl rašysi jos lovoje eilėraščius apie viržiuose gulinčias violetines veneras be aukštakulnių ir be apatinukų. Kritikai įžvelgs juose „kokybinį“ pokytį, o leidykla gal išleis plonais viršeliais, nespalvotai, menku tiražu ir su didele nuotrauka. Tai, kad būsi mieste, o aš tavęs nesutiksiu, bus paprastas dėsningumas, toks kaip korektūros klaida.
       Tačiau toksai nebus pasaulis, pasilikęs tenai, tarp miškų, neatrastas ir nesuprastas: bet tai nerūpės ne tik Katkai, kuri lietuviškai prastai kalba, o skaityti turbūt nė nemoka, bet ir „gamtiniam gaivalui“, kuris, naktį prislinkęs prie lango, žiūrėdavo, kaip tu gadini popierių, prisikišęs prie stalo lyg trumparegis, ir patyliukais juokdavosi, nes matė ne pirmą žmogų, bandantį aprašyti tai, kas neaprašoma.
       Neverk, Viktorina, nei tu kvaila, nei ką, tiesiog nelaiminga. Daugelis nelaimingų žmonių savo būseną sieja su kvailumu, o tai neteisinga. Kvailas veikiau yra džiaugsmas, nes atrodo, kad tęsis amžinai.
       Neklausyk R., kuris mala liežuviu kaip senas sofistas, įtikinėdamas, kad greičiau eitum atgal į traukinio stotelę, nes kitas traukinys bus tik po mėnesio, ir tu pražūsi be kosmetikos ir be higienos reikmenų, o jei eidama pavėluosi, tai nespėsi grįžti su šviesa, ir tamsoje tave sudraskys žvėrys – ne, Viktorina, tavęs jie nedraskys, jie priims tave į savo draugę, ir tavo pusiau vilkiška siela pagaliau ras atilsį.
       Tu gulėsi prie kojų „gaivalui“, didelei moteriai auksinėmis krūtimis ir šlapių garšvų prižėlusių tarpkoju, ir ramiai žiūrėsi, kaip troboj už parudusia marle uždengto lango R. plūsta Katką, kam šioji lipa į guolį kraiku aplipusiais padais – jis gi ne koks kuilys, jis mėgsta subtilią švarą, mieste turėjęs moterų, kurios, prieš jam atsiduodamos, maudydavosi piene ir konjake, ir rožių žiedlapiuose, o Katka tik urgztels, kad netiki, kad praustis užtenka kaip katei, nuo muilo ir vandens baisiai niežti odą.
       O paskui, paryčiais, pro nakties nuplikintą marlę besiskverbiant rūgščiam sueities kvapui ir nuo tvenkinių keliantis apsisapnavusiam rūkui, tu nueisi „gaivalo“ paliktom brydėm per nešienaujamas pievas į mišką, kur drėgnose išvartose dar užsilikusi tamsa, kur laukia žvėris, galingas patinas, pasiruošęs ir krimstelti, ir pamylėti, priimti be kalbų, be raudų, be priesaikų ir įtikinėjimų.
       Taip man reikia vaizduotis išėjimą žmonių, prie kurių pamažu prisirišu.
       Tegul jie būna tokie, truputį nerealūs; o ar gyvi, ar mirę – tai svarbu tik jiems patiems.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.