Pro siaurą balkono durų plyšį plūsta aptemęs dangus. Jo vėsūs vandenys netikri, neužspringsi chloruotu gurkšniu.
Įkniaubiu galvą į pagalvę ir ieškau joje šviežio skalbinio kvapo – dar vakar užvalkalas džiūvo balkone, plevėsuodamas lyg didelė nosinė.
Pagalvė kaip subliuškęs seno žmogaus skruostas. Ko gero, jau nuprausto ir pašarvoto.
Atsiverčiu ant nugaros ir stebiu nuo lubų švelniai tįstantį voratinklio siūlą.
„Aš miegu. Jei nemiegočiau, jis manęs neieškotų, nepereitų savo puikių, o mano klampių dirvonų, idant mane pasiektų. Kad tik kas manęs nepažadintų! Koks nerimas!“
Dangaus vandenys semia nebylius kambario daiktus. Tamsi vėsa susiskliaudžia virš galvos. Aš žinau, kad nepramušiu jos lyg ledo.
Ledas primena man uždarą indą. Tiksliau, dangtį. Skauda, kai trenkiesi į jį pakaušiu.
(Visgi reikėtų kur nors išeiti.
Nors į artimiausią barą.
Išgerti gurkšnį džino.)
Ant ledo guli negyva gyvatė, aplink ją spindi sudužusio butelio šukės, žalias nugaros raštas panašus į kaimo parduotuvėj užsigulėjusį audinį. Šalimais, apgailėdamas savo lobį, žliumbia vaikėzas. Paraudonavusiuose nuo šalčio pirštuose - tik butelio kamštis.
– Taip tau ir reikia!.. – šaukiu stripinėdama ant ledo, arčiau kranto, nes toj upės vietoj, kur žliumbia vaikėzas, po ledu slypi pavojingos duobės, jų dugne kera kibios šiurkščios žolės, tikri pančiai; ačiū Dievui, dabar jos panašios į juodoj šiurpioj tamsoj trūnijančius plaušus, – šaukiu, ir raudonos pirštinės, kabalduodamos ant gumelių, daužosi į alkūnes, ir aš su nuostaba pamatau pamėlynavusius savo pirštus, ir atrodo, kad jie tokie pasidarė ne nuo šalčio, o nuo pikto džiaugsmo – -
(Vaikystė... ji labiausiai iš visų būties tarpsnių primena savotišką miegą. Net mirtis, ir ta protingesnė.)
Turbūt eisiu.
Lyti nustojo, balos asfaltuotoj mašinų aikštelėj nuo atsispindinčios kaštonų lapijos atrodo žalios. Retkarčiais iškyla ir supliūkšta koks burbulas.
Kažkur giliai nosies ertmėj tarsi pasiklydusį jaučiu aitrų kadugių kvapą.
(Dažnai meldžiuosi prašydama to, ką galbūt ir gaunu, bet tokiam trumpam laikui, kad nė susivokti nespėju. Laikas dvilypis kaip baltosios lelijos taurelė; vienoj pusėj rasa renkasi, kitoj – garuoja... Ar protinga prašyti garuojančios rasos?..)
Pinigų pasiimsiu daugiau.
Iš pradžių juk išgersiu ko nors lengvo. Svarbu apgauti save.
O paskui...
(Sodas, aptvertas vieline tvora. Vis skaudesnė akims brėkštančių rytmečių šviesa. Prie tvoros apačios lietaus priplakta laikraščio skiautė. Kaip išsigelbėjimas, kaip tekanti pilnatis.)
Baras buvo apytuštis.
Šampano burbuliukai nerimo taurėj, televizoriaus ekrane žygiavo į žaidynes susirinkę pasaulio lietuviai.
– O kodėl tu ne ten? – šalia prisėdo mergina.
– Nesidomiu sportu, – atsakiau, pro nuleistas blakstienas žiūrėdama j jos kojas. Batelių nemačiau, tik juodą kojinių spindesį.
– Nekalbi angliškai?..
Ne.
– Ai ai, – apgailestaudama tarė ji ir atsisuko į savo palydovą, geraširdiškai švytintį blondiną.
Šalimais suurzgė kavos aparatas, pakilo garai nuo karšto vyno taurių, pakvipo gvazdikėliais.
– Ar tau nekeista, kad aš tave kabinu?.. – mergina nežiūrėjo į mane. Raudonmedžio spalvos garbana krito ant strazdanoto peties.
– Ne.
– Jis tau dar nupirks šampano, – mergina ilgu dažytu nagu pastūmė tuščią taurę.
Baro paviršius suraibuliavo kaip auksu ataustas šilkas.
Jie gyveno tylioj gatvėj. Namo sienos apaugusios raudonais vijokliais. Viskas atrodė tarsi susapnuota. Blondinas padarė man kokteilį su kažkokiu nežmoniškai brangiu grietinėlės likeriu, o Raudonplaukė paruošė džakudzi. Išsimaudėme visi trys, putos plaukiojo kaip didžiausi švyliai. Išsitepėme odą persikų kremu. Jo kvapas toks svaiginantis, kad ir be žodžių aišku, jog praslys pro mus visus ir mus pamirš, atsiguls po juodu vandeniu tarsi puvimui pasiruošęs lapas.
(Aš meldžiuosi, ir jei pati negirdžiu savęs, tai turbūt ir Tu negirdi, Viešpatie?.. Ar Tu tiki manim?.. Ar Tavo tikėjimas mane išgelbės?..)
Raudonplaukė ir Blondinas dar lovoje. Žinau, kad jie tuoj prabus, bet toji akimirka tokia ilga.
Jei dabar sėdėčiau Marinos bare, spėčiau peržiūrėti laikraštį. Pilkai juodas dailės kūrinių nuotraukas. Gal kur kamputy aptikčiau nežinomos kaimo primityvistės darbelį. Jos piešta šv. Marija atrodytų kaip sena bobutė susiraukšlėjusiu veideliu, o spindinti aureolė primintų šiltą geltoną blyną.
Jis truputį pridegęs ir girgžda tarp dantų ~ močiutė visada šiūpteli į tešlą smėlio, kurio drėgnus pėdsakus ant stalo palieka kačiukas, grįžęs iš lauko. Išdžiūvęs smėlis pabąla ir mažai kuo skiriasi nuo miltų.
Močiutė neleis, kad prapultų nors krislas švento daikto.
Apsidairau.
Didelė svetainė mane baugina. Ko gero, jaukiau jausčiausi sandėliuke. Arba malkinėje, kur ant karčių kaba sulopyti bulvių maišai ir pro sienų plyšius veržiasi siauri šviesos ruožai, akindami kaip išgaląstų peilių ašmenys, o siena tarsi saga nurieda voras, tempdamas paskui save spindintį siūlą.
Ką tai reikštų?..
Kad nesu civilizuotas žmogus?..
Turbūt taip.
Blondinas atsikėlė ir pripylė į lėkštę kukurūzų dribsnių. Pasakiau jam angliškai labas rytas.
O Raudonplaukė pro dušo ūžimą suriko, kad pavėžės mane iki Sereikiškių parko.
Tas gerai.
Ne visi sapnai taip baigiasi.
(Skamba „Eagles“. „Hotel California“. Pušies viršūnėje lyg paklaikęs sukasi lapas, bet matau ne lapą, o save – tenorėjau prisiglausti prie samanų, užuosti, kuo kvepia nederlingi priemiesčio miškelio uogienojai (gal šlapimu, gal nuorūkom, bet tai nesvarbu), tačiau šilto oro srovė suko kaip Malstrimas ir nenorėjo paleisti... Kojinės kabojo ant krūmo lyg dvasią išleidusios angys, nebenuodingos, gailios. Nežinojau, ar ilgai ištversiu tame sūkury – kažkuriam posūky baigiasi ir žinojimas. O kas tada?..
Miško keliuko pakrašty guli dvi karamelės, pusiau įmintos į rudą dirvą, paprastais, nepaauksuotais popieriukais. Ir nors aš – maža mergaitė, visuomet alkana saldumynų, - aš jų neimu...)
(Virš tvenkinio tartum vėlės, pamiršusios, kur skrido, plakasi du dideli laumžirgiai.
Tarp pušų matosi pilkas namelis su duryse išpjauta širdele. Saulė leidžiasi, ir širdelė švyti kaip rubinas.
Pavėsis už nugaros tylus ir juodas, apsunkęs nuo neiškritusios rasos.
Viešpaties akis, rūsti, neleidžianti sau verkti.)
– Bai!.. Koks, sakei, tavo telefonas?.. Du penki keturi... – Raudonplaukės balsas ištirpo gatvės šurmuly.
– Bai, – nėriau į parko ūksmę, vos neatsitrenkdama į ateinantį senuką.
Suoliukai buvo šlapi, vėsi lenta prigludo prie šlaunies kaip didelis delnas. Rankinuke susiradau cigaretes. „Pierre Cardin“ Ar žiebtuvėlio vakar neišmečiau pro baro langą?.. Ne, ačiū Dievui, štai jis.
Parko taku nueina moteris gėlėtom kelnėm, vedasi pasišiaušusį pekiną.
Ar mėlynam kaip ledo kvadratas Munko paveiksle gali būti jauku?..
Suleidžiu pirštus į plaukus. Raudoni nagai sublyksi tarsi nulakuoti dviračių laku.
Tuoj viskas atitirps. Tuoj...
Išsiverš trūnijančios žolės, atgis žalia gyvatė, sužaižaruos sveikas butelio stiklas.
Užsirūkau.
Neįkyriai, negarsiai bambteli bokšto laikrodis. Tarsi cherubinas sudaužtų dvi variu plieskiančias lėkštes. Jau dešimt?..
Palendu po tamsia senamiesčio arka. Senė, panaši į raganą iš pasakos apie Joringį ir Joringę, lėtai pasuka mano pusėn rūdžių spalvos kyką suglamžytais raukčiais. Kad tik nenukristų jai galva!..
Ilgam koridoriuj švytėdamos skraido dulkės. Iš tualeto su švariai išplautu puodeliu išlenda moteriškė ir nuvirvena pasieniu.
Reikėtų paprašyti Anodijos, kad išvirtų kavos.
Kavos ji išvirė ir panosėn pakišo lėkštutę su trimis sudžiūvusiais kvadratiniais sausainiais. Ant vieno juodavo kelios arbatžolės.
Šefas žingsniavo po kabinetą ir kartojo, kad jam vėžį varo toks kolektyvas, kuris dirba be jokios kūrybinės ugnelės.
Anodija, dirstelėjusi į jo nugarą, išsitraukė įskilusį veidrodėlį.
Nei Blondino, nei Raudonplaukės daugiau nesutikau.
(...dirva tarsi prariektas šiltas kepalas, kinkuojantis arklio pasturgalis, riebūs pavasariniai vikšrai, Bodlero kumelės griaučiai tarytum gėlės, mėtomos į vagą bulvės, tolybėse, kur nesiekė nei ausis, nei akis, klykaujantis paukštis, – o gal ne paukštis, gal likimas, besiskundžiantis pats savimi ir savęs nesuprantantis.)
Dangaus vandenys semia nebylius kambario daiktus, ir nepramuši sėlinančios prietemos lyg ledo.
Pirštu rašau ant pilkai dryžuoto tapeto žodžius, kurių reikšmės visiškai nenoriu aiškintis, ir paskutinis saulės spindulys seka pirštą, kol nejučia kambario tylą užgula tamsa.
Šerelytė, Renata. Balandų ratas: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.