Saulius Šaltenis. Henrikas Montė (1972)

Kino apysaka

 

ET EGRESSUS IBAT SECUNDUM CON-SUETUDINEM IN MONTEM OLIVA­RUM. SECUTI SUNT AUTEM ILLUM ET DISCIPULI. POSITIS GENIBUS ORABAT, DICENS: „PATER, SI VIS, TRANS­FER CALICEM ISTUM A ME; VERUM­TAMEN NON MEA VOLUNTAS, SED TUA FIAT.“ APPARAUIT AUTEM ILLI ANGELUS DE COELO, CONFORTANS EUM. ET FACTUS IN AGONIA, PROLIXIUS ORABAT. ET FACTUS EST SUDOR EIUS SICUT GUTTAE SANGUINIS DECURRENTIS IN TERRAM.

(Ir išėjęs patraukė pagal savo paprotį į Alyvų kalną. O paskui jį sekė taip pat ir mokytiniai. Puolęs ant kelių meldėsi, sakydamas: „Tėve, jeigu nori, ati­tolink nuo manęs tą taurę, tačiau ne mano, bet tavo valia tegul būna.“ Pasirodė iš dangaus angelas, stip­rindamas jį. Ir, perimtas mirties baimės, dar karščiau meldėsi. Ir jo prakaitas buvo kaip kraujo lašai, kurie krito ant žemės.)

 

Aušo rūškanas rytas. Kryžiuočių ordino magistras Hartmundas fon Grumbachas už­vertė evangeliją.

Tarnas Johanas prinešė dubenį.

– Ne mano, bet tavo valia tegul būna...– sumurmėjo Hartmundas, panėrė rankas ir rieškučiom užsipylė vandens ant išdžiūvu­sio barzdoto veido.

– Ką veikia prūsai? – paklausė jis.

– Tą patį, ką ir vakar... Sėdi ir geria.

Johanas žiūrėjo į magistro nugarą, žaiz­dotą nuo įsirėžusių į kūną aštrių vielinių marškinių, ir kramtė lūpą.

– Magistre, – pratarė jis. – Šiąnakt aš vėl sapnavau tą patį sapną: mačiau palai­mintuosius Bernardą, Dominyką, Pranciškų ir Augustiną, beeinančius su savo broliais, ir jus, magistre...

– Šarvus! – įsakė Hartmundas. – Joha­nai, aš jau girdėjau šitą sapną... Tu imi sap­nuot, kai bandai nuslėpt savo nuodėmingus darbelius.

– Bet šiąnakt, šviesiausias magistre, pa­nelė Marija, pakėlusi jūsų apsiaustą, paro­dė žaizdas ir pasakė: „Mano išrinktasai die­vo malonėj šviesiausias magistras sielos iš­ganymui baigia sunešiot trečius geležinius marškinius...“

– Meluoji, – niūriai ir piktdžiugiškai per­traukė jį Hartmundas. – Tu perdaug kvai­las, kad sapnuotum... Aš tave vis tiek pa­karsiu už apsirijimą ir tinginystę... Man pra­nešė, kad tu vakar išlakei visą mano šventinį vyną... O dabar paliepk broliams, kad pradėtų!

Prūsai kartu su ordino broliais antra die­na sėdėjo už ilgų stalų ir persivalgę nega­lėjo pagalvot nei apie žvėrieną, nei apie vy­ną. Ir kai patarnaujantys broliukai didžiu­lėse medinėse lėkštėse atnešė kopūstų, kry­žiuočiai džiugiai sujudo, o prūsai pritilę su nuostaba žiūrėjo, kaip ordino broliai triauš­kina tą prūsams neregėtą valgį.

Apgirtęs sembas, mosikuodamas ordino išduotu raštu su vaškiniais antspaudais, šnibždėjo savo kaimynui natangui:

– Matai, jie tokie pat žmonės, kaip ir mes, tačiau pranašesni ginklu... Mes niekada jų nenugalėsim, nes jie gali valgyt žoles... ir tyruose jiems nebūtų baisu....

Kryžiuočiai su pasigardžiavimu valgė ko­pūstus, ir tas pats prūsas, iš padilbų stebė­damas juos, ūmai trenkė raštą į stalą ir gar­siai, kad girdėtų visi prūsai, pasakė:

– Nieko, ir mes išmoksim.

Ir su pasišlykštėjimu ėmė graužti kopūst­lapį. Keli prūsai pasekė jo pavyzdžiu. Kry­žiuočiai atlaidžiai šypsojosi.

Hartmundas fon Grumbachas stovėjo už­sislėpęs galerijos šešėly ir, suraukęs kaktą, žiūrėjo į prūsą, atkakliai kremtantį ir ryjan­tį kopūstą gabalais, kol to žandikauliai stai­ga sustingo ir jis pakėlė akis į galeriją.

– Garbė mūsų viešpačiui Jėzui Kristui, prūsų vadai! Aš matau, jūsų sielos ilsisi tai­koje ir ramybėje... – pasakė magistras, išei­damas į šviesą. – Ar jūs patenkinti mūsų brolišku susitarimu?

– Taip, – atsakė prūsai.

– Ar su šia gera žinia išvyko pasiunti­niai į jūsų žemes?

– Taip, – atsakė prūsai.

– Psalmėse pasakyta: tepasibučiuoja tai­ka ir teisingumas, – pasakė magistras, iškeldamas ranką. – Tad išgerkit...

– Už fon Grumbachą! – pakėlė taures prūsai.

Magistras nuleido ranką ir staiga negarsiai paklausė:

– Brangūs mano svečiai! Ko nusipelno žmogus, kuris vaišinamas ir girdomas smo­gia durklu šeimininkui?

– Ugnies – pagal prūsiškus papro­čius... – atsakė senyvas prūsas šermuonėlių kepure.

– Vakar, užgesus deglams, kažkuris iš jū­sų užpuolė mane, bet, ačiū dievui, aš buvau šarvuotas... – geležim skambančiu balsu iš­tarė magistras.

Kryžiuočiai lyg pagal komandą atsistojo ir greitu žingsniu išėjo iš menės. Prūsai pa­statė taures ir susižvalgė. Kai subildėjo užšaunamų durų skląsčiai, jie pašoko ir tik tada pastebėjo, kad jų ginklai buvo dingę.

– Melas! – sušuko kažkuris iš prūsų. – Melas!

– Gana burnot prieš dievą! – riktelėjo Hartmundas ir pakėlė dešinę ranką.

Kryžiuočiai ėmė mėtyti ant prūsų liepsno­jančius malkų ryšulius, pilti dervą. Liepsna plėtėsi, ir menė pavirto ugnies jūra. Viršuj, galerijoj, pasidarė nepakenčiamai karšta.

Hartmundas grįžo į savo celę. Net ir čia girdėjosi prislopinti deginamųjų klyksmai. Jis pabučiavo nukryžiuotąjį ir nukabino jį nuo sienos, sakydamas:

– Jėzau Kristau, tu visados rodei ordinui kelią, tu persodinai ir įdiegei jo šaknis Prū­sijos ir Livonijos žemėse, tad padėk, vieš­patie, nulenkt kietus prūsų sprandus ir už­gniaužt maištą pačiose jo įsčiose... Ir kai prūsai liks be vadų, aš nukreipsiu savo ka­laviją į rytus – prieš užkietėjusius pagonis lietuvius, jotvingius ir jų kaimynystėje gy­venančius schizmatikus rusus... Amen.

Paskui atlėkė Johanas ir pranešė, kad ug­nis persimetė į kitas patalpas ir gaisro jau nebeįmanoma užgesinti.

– Tegu dega. Išvesk žirgus, grįšim į Ka­raliaučių, – pasakė Hartmundas. – Vietoj ši­tos prūsai pastatys savo rankom dešimt tokių pilių... Dabar jie bus romus kaip avi­nėliai! Gyviau, Johanai!

Prabėgdamas galerija ir dengdamasis ap­siaustu nuo pragariško karščio, magistras akimirksniu išvydo liepsnojantį prūsą, gal būt, tą patį, kuris norėjo išmokt valgyt žo­les. Jis giedojo priešmirtinį himną savo pa­goniškam dievui, ir ugny lyg gyvas raitėsi pergamentas su tirpstančiu antspaudų vaš­ku...

Kryžiuočių būrys neatsigręždamas jojo Prūsijos lyguma per ramius, kvapą sulaikiu­sius kaimus, miškais ir Priegliaus pakrante. Lijo lietus. Hartmundo veidu bėgo vanduo ir lašėjo nuo šlapios barzdos. Vakare nusto­jo lyti, buvo keistai tylu, lyg ramybė am­žiams būtų nusileidusi į Prūsų žemę.

Vilkdama šiurpią, į vakarus nutįsusią uodegą, iškildama rytuose iki dangaus skliauto vidurio, skriejo kometa, ir ant Mag­deburgo stogų, katedros bokštų, tamsių kaip šulinys kiemų ir gatvelių krito keista, lavo­niška šviesa. Ir pratisas, nesiliaujantis šunų kauksmas tik sustiprino tą neaiškų baimės, atgailos, nerimo ir neišvengiamos pražūties jausmą.

Tuščiomis, išmirusiomis gatvelėmis ėjo keturi vyrai, apsiaustais pridengę virpančias žvakių liepsneles, o kažkur už kampo smuklėj aidėjo girta daina ir riksmai, klyksmas ir išspirtos lauk tuščios statinės, šokinėjančios gatve per akmenis, dundesys...

Katedroj nutilo giesmė, kaukšėdamas bėg­te užbėgo į sakyklą vienuolis pamokslinin­kas ir sustingo iškėlęs rankas, žiūrėdamas virš Magdeburgo miestelėnų galvų pro at­lapas katedros duris į tuščią, keistai kome­tos nušviestą aikštę.

– Dievo pirštas danguj! – suriko vie­nuolis. – Viešpats dievas siunčia naują iš­bandymą savo tautai!.. Į kryžiaus žygį, krikščionys! Dar nespėjom apverkt geriau­sių mūsų šventos Marijos Teutonų ordino brolių, kuriuos užkietėję pagonys lietuviai išskerdė Durbės lauke, kai Prūsijos nauja­krikštai, kurstomi velnio sėklos Henriko Montės, atkrito į senąsias klaidas ir žiau­riausiai išžudė daugybę mūsų mylimų...

Vienuolis akimirkai nutilo, išgirdęs mo­terišką klyksmą šoninėj navoj. Liesas pa­niuręs vyras su berniuku ant rankų stūmė nuo savęs besidraskančią moterį. Ji par­krito ir, raitydamasi ant žemės, pro ašaras šaukė:

– Mano įsčios išdžiūvo! Sugrąžinkit iš Prūsijos vyrą...

Vienuolis įkvėpė oro ir, smeigęs pirštu į tą pusę, griausmingai sušuko:

– Į kryžiaus žygį!.. Net jeigu tavo tė­vas atsistotų slenkstyje ir tavo brolis pa­kibtų tau ant kaklo, ir tavo motina primin­tų tau krūtis, kuriomis maitinaisi, išeik, pa­mynęs po kojomis tėvą, išeik, pa­mynęs po kojomis motiną, ir išskrisk prie kryžiaus vėliavos...

Paniuręs vyras, nešdamas vaiką glėbyje, asketišku, lyg iš akmens iškaltu veidu ty­lėdamas išėjo iš katedros.

Keturi vienuoliai su žvakėm rankose ėjo tuščia, kometos nušviesta gatve.

– Tai tu čia, mokytasis Hirchalsai? – paklausė jie vyrą.

Hirchalsas nusilenkė, ir jie visi ilgai ty­lėdami žiūrėjo į vaiką.

– Aš išvykstu į Prūsiją. Palaiminkit mane! – staiga karštai paprašė Hirchalsas, palenkdamas galvą. – Man apsireiškė mer­gelė Marija ir pasakė: „Hirchalsai, mirties kūdiki, greitai tu būsi mano sūnaus puoto­je...“ Palaiminkit mane, šventieji tėvai!

– Tegul dievas tave saugo... – atsiduso seniausias vienuolis, pakėlė veidą į šiurpiai nušviestą dangų, persižegnojo ir, nueidamas su kitais broliais, stabtelėjo. – Ko mes turėtume prašyti dievo motiną savo maldose?

Katedroj ėmė daužytis varpai, iš pradžių didysis varpas, paskui jį, aliarmuodami ir gailiai spengdami, mažieji.

Hirchalsas užsimerkė, išsitempė, kietai ir sielvartingai šypteldamas:

– Kad dievo motina leistų man atvykti į jos sūnaus puotą, tik ne tuščiom... su Mon­tės galva lėkštėje.

Sūriąja jūra audra nešė kryžiaus žygio lai­vus suplėšytom burėm. Flagmaniniam grafo Barbi laive degė žibintas, ir penkiolika iš­blaškytų laivų stengėsi nepamest raudonos lyg gęstantis nuodėgulis ugnelės. Grafas Barbi šlitinėjo po denį, Hirchalsas, buvęs Montės mokytojas Magdeburge, ir kiti trys tokie pat senyvi kariai sėdėjo prie stiebo. Velso princas ir riteris iš Burgundijos vėmė, persisvėrę per bortą. Laivagaly stovėjo pri­rišti arkliai – laivui krentant į duobę, jie netekdavo pusiausvyros ir pakibdavo ant virvių.

– Koks velnias sugalvojo mus vežt van­deniu! – keikėsi riteris. – Visas žarnas išvemsiu!

– O sausuma keliaujant, Montė paleistų mums žarnas pirmiau, negu spėtum ateit or­dinui į pagalbą, – perrėkdamas jūros ošimą, šūktelėjo grafas Barbi.

Ėmė pliaupi lietus, ir visai sutemo. Vėjas aprimo. Basas apiplyšęs jūreivis laivavirvėm įkopė į stiebą.

– Kur žemė?! – sušuko jam Barbi.

– Dievas žino... Kai prasišvies, pamaty­sim, – siūbuodamas su stiebu, suriko jūrei­vis.

Burgundijos riteris išmušė statinaitės dug­ną ir užsivertęs maukė vyną.

– Po Velykų, kai pasirodė kometa, – pa­sakė jis atsipūsdamas, – tą pačią dieną mano geriausias arabiškas arklys pastipo...

– Bet ar teisybė, – paklausė Velso prin­cas laibu, beveik vaikišku balsu, – man sakė, kad Prūsijoje užmuštų krikščionių sielos, ap­lenkdamos skaistyklą, lekia tiesiai į dangų?

– Šventa teisybė, prince, – atsiduso Bur­gundijos riteris. – Ne veltui dievo vietinin­kas žemėje Aleksandras mūsų žygį prilygino žygiui į Jeruzalę šventam grabui vaduoti ir suteikia mūsų sieloms atleidimą. Išgerk, prince, už savo sielos išganymą!

– O ar teisybė, – vėl prabilo Velso prin­cas – jam buvo bloga nuo vyno ir nuo su­pimo, – man pasakojo, kad Montė vogdavo Vokietijoj arklius ir pardavinėdavo juos prū­sams.

– Montė senas arkliavagis ir niekšas, – burbtelėjo Burgundijos riteris, – seniai jį reikėjo pakart...

– Montė nėra pavogęs nė vieno ark­lio! – griežtai pasakė Hirchalsas, atsistojo ir slidinėdamas nuėjo į laivagalį.

Grafas Barbi nusijuokė:

– Jis neranda vietos, trokšdamas vėl iš­vyst mylimą Montės veidą...

– Riteris yra matęs piktadarį Montę? – nustebo Velso princas. – Kaip jis atrodo?

– Deja, be ragų ir uodegos, prince. – Hir­chalsas atsigręžė ir susierzinęs pridūrė: – Aš ne tik jį mačiau, sūnau mano, bet ir už­auginau, išmokslinau ir net savo seserį išlei­dau už jo. O dabar...

Hirchalsas pralindo pro kartį ir atsistojo tarp arklių, glostė jų sprandus, drėgnus, ap­neštus jūros druska. Jis girdėjo, kaip rite­riai vėl kažko griausmingai nusikvatojo, ir piktai nusispjovė į jūrą.

Denis liko tuščias, visi sulindo į triumą, slėpdamiesi nuo vandens ir vėjo, tik vienas Velso princas išblyškęs gulėjo prie stiebo, įsikibęs virvagalio. Laivas šokdavo nuo ban­gos žemyn, ir Hirchalsas klausydavosi, kaip subraška stiebas ir visi laivo sąnariai.

Šlapia nučiuškusi žiurkė pasirodė denyje, ji slydo, kabindamasi nagais į lentas, kol ūžtelėjusi banga nuplovė ją į jūrą. Hirchal­sas persižegnojo ir žiūrėjo išplėtęs akis į tamsą, bet daugiau žiurkių nematė. Iš triu­mo sklido dainos ir girtų šauksmai; pasigir­do trenksmas, ir su keiksmais į denį išvirto kryžiaus kariai. Burgundijos riteris mosavo švento Jurgio vėliava ir šaukė:

– Salin visi! Aš nešiu švento Jurgio vė­liavą, ir Montę kaip šunį...

Grafas Barbi įsikabino į vėliavą ir pra­švokštė:

– Šventas Jurgis tiktai mūsų, vokiečių ri­terių, patronas!

Burgundijos riteris trenkė kumščiu Barbi į galvą, vėliava nukrito ant denio. Barbi iš­sitraukė kalaviją, Burgundijos riteris griebė­si už diržo, užčiuopė tik peilį – apdujęs nuo mirtino įžeidimo ir pykčio, šoko į priekį, ir sutriuškinta galva nusivoliojo deniu. Sve­timšaliai riteriai ir jų ginklanešiai susibūrė prie stiebo ir ėmė spausti vokiečius prie bor­to, norėdami išstumti juos į jūrą. Hirchal­sas matė tik krūvą sumišusių, kaip kirmėlės tamsių kūnų, kriokiančių, krintančių nuo smūgių ir vėl puolančių. Jis prisiartino prie jų iš užpakalio, pasilenkė ir jėga ištraukė kažkieno kojų prispaustą vėliavą.

– Atsigręžkit, galvažudžiai! – riktelėjo Hirchalsas galingu balsu, ir visi akimirkai sustingo, nuleido ginklus.

Kryžiaus kariai, nieko nesuprasdami, dar giliai tebealsuodami, žiūrėjo, kaip Hirchal­sas, sučiaupęs lūpas, apsuko virš galvos švento Jurgio vėliavą ir sviedė ją į jūrą.

Paryčiu nustojo lyti, dangus pabalo, vėjas visiškai nurimo.

– Žemė! – gergždžiančiu balsu sušuko nuo stiebo jūreivis, ištupėjęs ten kiaurą naktį.

Flagmaninis laivas, suniokotas audros, pu­siau įgrimzdęs vandenin, įplaukė į gilią ir ramią įlanką ir laukė, kol priartės kiti lai­vai ir grūsdamiesi išmes inkarus. Per iš­tiestas lentas iš laivų į krantą išvedė nera­mius arklius.

Krantas buvo tuščias. Už kopų stovėjo ap­lūžusi, vėjų perpučiama žvejo lūšna. Basa­kojis vienuolis iš Magdeburgo katedros, da­bar lydintis kryžiaus žygio karius, įkišo nuo­dėgulį į nendrių stogą.

Ginklanešiai pastatė palapines, ir visa sto­vykla klausė mišių. Bet pasigirdo kanopų dundėjimas, lyg vaiduokliai pralėkė pakran­te raiteliai ir dingo miške. Vienas po kito užsiliepsnojo smaluoti laivai.

– Mes atkirsti! – riktelėjo grafas Barbi. Riteriai griebėsi už ginklų, bet prūsai dau­giau nesirodė.

Žygiuodami gilyn į Prūsiją, kryžiaus žygio riteriai darėsi vis neramesni – atrodė, kad prūsai kaip pragaro vėlės, kardu nepasiekia­mos, išsisklaido, bet visą laiką nematomos seka ir lydi kiekvieną riterių žingsnį.

Pokarvių kaime, į kurį kryžiaus kariai įžengė ankstyvą rytą, buvo kapų tyla. Ba­sakojis vienuolis, einantis kolonos gale, su liepsnojančiu deglu šokinėjo nuo namo prie namo.

Kai riteriai jojo plačia, žole ir krūmokš­niais apaugusia lyguma, iš šonų suspausta miško, kaimas skendėjo ugnies juroj. Vie­nuolis, išbėgęs iš kaimo, stabtelėjo ir sumur­mėjo, suodina ranka šluostydamasis pra­kaitą:

– Švenčiausia Marija, tai už ketvirtą ta­vo sūnaus žaizdą!

Grafas Barbi sustabdė žirgą. Jis giliai al­savo, dairydamasis i šonus, paskui užsidėjo šalmą.

– Mes maiše. Ten prūsai... Atgal! – su­komandavo jis.

– Kur jūs matot prūsus? – paklausė Vel­so princas.

– Atgal, jūs visi akli... Tas rūkas virš kalvos – ne šiaip sau rūkas. Ten garuoja įkaitę prūsų arkliai!

Tuo metu pasigirdo šiurpus arklio žvengi­mas, ir, lyg iš po žemių išdygęs, tiesiai į ri­terius išnėrė raitelis. Jo didžiulė galva buvo juoda, veidas su raudonom burnos ir akių dėmėm; neproporcingai trumpose ir storo­se, lyg iš pilvo į šonus išaugusiose rankose įstatyta po ietį, už nugaros kaip plaukai plaikstėsi ugnis, bet raitelis atrodė keistai sustingęs. Žirgas šuoliavo nieko nematyda­mas, paklaikęs iš skausmo ir baimės. Keletą akimirkų riteriai stovėjo sukaustyti siaubo, paskui atsitokėjo, lankininkai skubiai ištem­pė lankus. Viena strėlė įsibedė virpėdama raiteliui į kaklą, kita arkliui į krūtinę. Ark­lys iš skausmo metėsi į šoną, partrenkdamas kelis pėstininkus.

– Tai štai koks Montė! – išsiveržė Vel­so princui.

Jis nespėjo prisidengti skydu, nejudamai įtvirtinta kairioji raitelio ietis nuslydo šar­vais, pervėrė princo vaikišką kaklą ir išplė­šė jį iš balno. Arklys su nejudančiu raiteliu ir pamautu ant ieties Velso princu kluptelė­jo ir persivertė per galvą. Ir dabar riteriai pamatė, kad raitelis – tai tik medinis išda­žytas stabas, pririštas prie arklio, ir jie ilgai lyg gyvą kapojo kalavijais medinį raitelį...

Iš už kalvos klykdami išlėkė prūsų raite­liai ir įsirėžė į pačią kryžiaus karių tirštumą. Susimaišė arkliai ir žmonės, prūsai kapojosi trumpai ir žiauriai, paskui ėmė gręžti arklius ir trauktis. Kryžiuočiai ir jų ginklanešiai už­traukė pergalės giesmę „Christ ist erstanden“ ir pradėjo persekioti bėgančius prūsus. Grafas Barbi keikėsi ir grūmojo kumščiais:

– Avigalviai! Tai pagoniška klasta! Kiau­lės...

Bet kryžiuočiai, pagauti medžiokliško įkarščio, jo neklausė.

Už kalvos, išsirikiavę trim eilėm, už dide­lių, net pagaliais paremtų skydų stovėjo prūsų pėstininkai. Jie prasiskyrė, praleisda­mi savus raitelius, ir vėl susiglaudė. Rite­riai negalėjo sulaikyt įsibėgėjusių žirgų. Į juos pasipylė strėlių spiečiai. Ir Hirchalsas, burna gaudydamas orą, pajuto, kaip virsta iš balno, o arklys perrėžtu į užaštrintą baslį pilvu prislegia jį. Gulėjo pusiau netekęs są­monės ir lyg pro rūką matė artėjantį ant žir­go raitelį, panašų į Montę, bet jo veido ne­galėjo išskirti...

Ir aš regėjau: ir štai arklys palvas ir ant jo sėdįs buvo vardu mirtis, ir pragaras ėjo paskui jį...

Iš miško, supančio lauką, išlindo kita da­lis prūsų raitelių ir pėsčiųjų, užkirsdami ke­lią atsitraukti.

Mišku gilyn į pelkę, tarsi juos būtų vijęs pats velnias, bėgo būrelis ištrūkusių kry­žiaus žygio karių. Jie griuvinėjo per supu­vusius medžių kamienus, uždusę paknops­tom kėlėsi ir vėl bėgo, nesirinkdami kelio, grimzdami akivaruose.

Vienuolis, sudeginęs Pokarvių kaimą, ir du ginklanešiai, vieninteliai išsikapanoję į kietesnį krantą, sukrito ant žemės, bet vėl pakilo ir, grūsdamiesi per kits kitą, ėmė ropštis į ąžuolą. Jie susėdo, ramdydami al­savimą, ant šakos, ir vienuolis laibu, dre­bančiu nuo šalčio ir patirto siaubo balsu užtraukė psalmę Marijai.

Po valandėlės iš krūmų išlindo prūsas, žvilgtelėjo į ąžuolo šakas ir ramiai atsisėdo ant žolės. Įkandin pasirodė dar pora prūsų; jie šaltai, tarytum visai nekreipdami į vokie­čius dėmesio, susėdo greta pirmojo.

Lokys maurojo upės seklumoje, taškyda­mas letenom vandenį. Jis buvo pririštas grandine prie kelmo.

Prūsų stovykloj liepsnojo laužai, ant ieš­mų čirškėjo skerdiena. Montė gėrė su prū­sais, švęsdamas pergalę, ir tylėdamas stebė­jo lokį. Keli kariai, paragindami ietimis, stū­mė atsiganiusį vienuolį žvėriui į glėbį ir kvatojo visa gerkle:

– Cha cha, pilvotas plėšike, mus krikšti­jai, dabar pakrikštyk mūsų prosenelį, cha cha!

Vienuolis spyriojosi, paskui, traukdamasis atbulas, išgąstingai sumurmėjo:

– Kūdiki, aš tave krikštiju vardan tėvo ir sūnaus, ir šventosios dvasios...

Jis verkė iš bejėgiškumo. Raitelis juodu žirgu oriai ir neskubėdamas jojo per stovyklą.

– Monte,– pasakė jis, nenulipdamas nuo žirgo, – tave kviečia atvykti krivis Alepsis.

– Kodėl aš turiu vykti pas jį, o ne jis pas mane? – gūžtelėjo pečiais Montė.

– Nesiginčyk, Monte, – sudraudė jį Kol­tis, senas vienaakis prūsas. – Nors tu ir išrinktas didžiuoju prūsų vadu, Alepsis vis tiek galingesnis už tave: jis kalbasi su dievais...

– Pasakyk, kad aš atvyksiu rytoj.

– Dabar! – kietai ištarė raitelis.

Montė pakilo. Auktuma atvedė žirgą. Kat­ryna, nenuleisdama akių nuo Montės, išėjo iš palapinės:

– Henrikai, kur tu?.. Aš irgi su tavim... Nepalik manęs vienos.

– Atvesk ir mano žmonai žirgą, Auktu­ma...

Jie jojo mišku, stebimi nematomų Alepsio sargybinių, kurie nuolat šmėsteldavo tarp medžių. Šventojo ąžuolyno pakrašty raitelis sustabdė juos:

– Palaukit čia.

Montė ir Katryna nušoko nuo žirgų ir pa­liko juos Auktumai.

– Katryna, čia nesimelsk, – pasakė Mon­tė, – čia negalima melstis krikščioniškai. Čia

šventas miškas.

– Gerai, Henrikai, aš pasistengsiu nesi­melsti.

Iš ąžuolyno sugrįžo raitelis ir pasakė:

– Monte, sek paskui mane... Jeigu ta mo­teris iš tikrųjų vokietė, tegul ji pasilieka...

– Ne, ji eis su manim, ji mano žmona...

Ant tūkstantmečio ąžuolo šakų plevėsavo margos audeklo juostelės, kailio gabaliukai, pridžiūvusi prie kaulų skerdiena. Krivis Alepsis išėjo iš piramidinio rąstų namuko. Rudens vėjas plėšė jo baltus rūbus ir draikė žilus plaukus. Montė pridėjo delną prie kak­lo, reikšdamas ištikimybę, ir linktelėjo.

– Didysis prūsų vade Monte, aš priver­čiau tave laukti, – pasakė Alepsis, pirštų ga­lais braukdamas per ašarojančias akis. – Aš kalbėjausi su dievais, ir jie pasakė: vokie­čiai bus nubausti, ir daugiau negu pakanka­mai. Žinoma, tik tada, jei mes garbinsim vien savus dievus ir klausysim tų, kuriems lemta kalbėtis su dievais... Monte, kodėl paniekinai tėvų papročius ir neatsiuntei čia trečios dalies grobio?

– Ak, štai kas... Arkliai ir ginklai reika­lingi mušti vokiečiams, o aukso tu irgi, Alepsi, nereikalauk, nes tik už jį pirkliai sutin­ka parduot ginklus.

– Neužrūstink dievų, Monte!.. Nuo am­žių trečią dalį grobio dievams atiduodam...

Ir dar: prūsų vado žmona negali būti vokie­tė. Tavo tėvas skyrė tau į žmonas prūsę. O tu iš Magdeburgo grįžai su vokiete.

– Krivi, Alepsi,– valdydamasis pasakė Montė,– dievai man atleis, nes aš myliu ši­tą vokietę.

– Ne! – riktelėjo Alepsis.– Tu kalbi kaip krikščionis... Tu esi geriausias karys ir vadas, tavim visi seka; kas bus, jei visi ims vesti vokietes? Vaikai jau šnekės vokiškai... Geriausia būtų, jeigu tu ją... paaukotum die­vams.

– Kai aš pradėjau ruošt sukilimą, tu net neklausei, kas mano žmona. – Montė su­spaudė kalavijo rankeną. – Geriau jaučius aukok, Alepsi.

Alepsis nuleido galvą ir sugrįžo į pirami­dinį namelį. Vėjas blaškė tarp akmenų ugnį, dienąnakt kurstomą ir saugomą.

– Ko jis nori iš tavęs? – paklausė Katryna.

– Nieko, jis nori paaukot jautį...

– Montė! – šūktelėjo tarpdury Alep­sis. – Mes tave išrinkom, mes tave galim ir pašalint. Bet gyvenkim santarvėj. Aš dabar paaukosiu tik jautį... tik jautį, jeigu tu pasi­žadėsi neniekint mūsų dievų ir atiduot jiems tai, kas priklauso.

– Gerai, sutinku, – išbalęs pasakė Montė.

Jautis išraižytais ragais stovėjo po ąžuolu. Katryna išgąstingai sekė akimis kiekvieną Alepsio judesį: jis iškėlė peilį ir smogė jau­čiui į sprandą. Ištryškęs kraujas aptaškė bal­tus Alepsio drabužius. Jis priėjo prie Montės ir ištepė jo kaklą krauju iš dubenio, pri­siartino prie Katrynos ir susierzinęs šliūkš­telėjo kraujo į jos veidą.

– Dievų valios neatmainysi, – sumurmė­jo Alepsis. – Ji vis tiek liks krikščioniška gyvatė, kurią tu šildysi savo guoly.

– Nieko, nebijok, – pasakė Montė, – mes jau einam iš čia.

Ant Katrynos veido džiūvo krešėdamas kraujas.

Kurį laiką buvo tylu, ir atrodė, kad šitame ąžuolyne gyvena tik vienas Alepsis su am­žinąja dievų ugnim. Bet paskui iš kažin kur išniro daugybė baltai apsirengusių žmonių, jie apsupo jautį ir ramiais, įprastiniais jude­siais ėmė jį išdarinėti.

Montė ir Katryna grįžo atgal mišku į sto­vyklą.

– Henrikai, ko jis iš tavęs norėjo? – Katryna paėmė Montę už rankos, jų arkliai ėjo greta, liesdamiesi šonais.

– Jis reikalavo, kad aš tave sudeginčiau.

– Už ką, Henrikai?

– Prūsams tu esi tik vokietė. Bet tu dėl manęs atsižadėjai Vokietijos ir savo namų, dabar aš tau busiu namai ir tėvynė, aš ap­saugosiu tave ir nuo prūsų, ir nuo vokiečių. Būk rami, Katryna.

Katryna ūmai sulaikė žirgą. Kažkur arti, tarsi iš debesų, liejosi liūdna ir sielvartin­ga, gerai pažįstama melodija. Jie pajojo į priekį ir pamatė ąžuolo paunksmėje sėdin­čius prūsus. Degė laužas, ir lengvai čirškė­jo kepama žvėriena. Giesmė, sklidusi iš ąžuo­lo šakų, staiga nutilo, ir medyje prasidėjo grumtynės, pasigirdo triokštelėjimas, ir su šaka rankose ant žemės prieš Montę trenkė­si purvinas ginklanešys. Jis gulėjo apsvai­gęs nuo smūgio ir kvailai šypsojosi Montei, kol vienas iš prūsų priėjo ir užmovė vokie­čiui maišą ant galvos.

– Prinoko, – pasakė Montė ir apgręžė žirgą.

Iš ąžuolo vėl plaukė giesmė.

Montės žirgas, įsibridęs į upelį, gėrė van­denį. Katryna, nušokusi nuo žirgo, prausėsi veidą. Montė skausmingai žiūrėjo į tokius pažįstamus ir trapius Katrynos pečius. Sau­lė judančiom nuo siūbuojančių vėjy šakų dėmėm krito ant vandens, ant žirgų ir ant Katrynos veido, kuriuo, atrodė, bėga nera­mios, baimingos mintys. Staiga Montė pama­tė krepšelį prie jos balno ir atrišo raištelį. Jis nustebęs ir priblokštas ištraukė baltą, 104 siuvinėtą vaikišką kepuraitę, marškinėlius,

jo rankose lengvus lyg voratinklis. Katry­na atsigręžė, lyg katė prišoko prie Montės ir įsikabino į krepšelį:

– Atiduok! – riktelėjo ji griežtai. Montė tik sugriebė ją per liemenį ir įmetė į balną.

Arkliai žingsniavo mišku.

– Aš neturėjau jo palikt, – nuleidusi gal­vą, pasakė Katryna, ir jai atrodė, kad vėl ir vėl nejučiom jinai įjoja į Magdeburgo rotu­šės aikštę... Prie gėdos stulpo nubaustas už bėgimą pono tarnas. Jis atrodo labai juokin­gai, ir Katryna neišlaikiusi šypteli... Paskui Montė perima iš jos rankų vaiką. Hirchalsas padeda nulipt jai nuo žirgo, Montė iš­tiesia vaiką Hirchalsui, bet susituri, pri­glaudęs švelniai pabučiuoja jį ir sako Kat­rynai:

– Ir tu pabučiuok!

Ji žiūri nustebusi į Montę ir bučiuoja sūnų. Tada Montė neramiai apsidairo ir su­trikęs sako:

– Užlipkim, Katryna, į varpinę... Aš no­riu paskutinį kartą pažiūrėt į miestą.

Katryna džiaugsmingai lyg vaikas bėga prie katedros, ir dabar Montė atsargiai at­sargiai ištiesia Hirchalsui sūnų.

– Nesijaudink, Henrikai... – sako Hirchalsas, žiūrėdamas Montei į akis.

Varpinė nutupėta balandžių, jų baltos plunksnos, įstrigusios geležinėse angų gro­tose, plevena vėjyje.

– Man neramu, Henrikai, prieš kelionę... Sako, prūsai žiaurūs... Gal dėl to, kad jie gyvena miškuose tarp žvėrių?

– Ką tu kalbi? Ką tu kalbi, Katryna? – lyg nesuvokdamas, ką ji kalba, Montė sumo­suoja rankom. – Kapituloj aš sužinojau, kad ordinas sudegino gyvą mano tėvą.

Katryna įsikimba Montei į ranką:

– Viešpatie, už ką?

Montė tyli, atsirėmęs į grotas, paskui, stai­ga vis labiau karščiuodamasis, ima kalbėt šai­žiu ir rėksmingu lyg gatvės juokdario balsu:

– Viešpaties vardu amen... Tegu būna ži­noma visiems, kad švenčiausios Marijos Teutonų ordinas Montės žemę, kurią tasai, gyvas būdamas, valdė, suteikia jo sūnui... nuolankiam ordino tarnui... ordino tarnui... ordino tarnui.

Montė įsitveria į varpo virvę ir keistai šypteli:

– Čia aš buvau prūsas... prūsas... Bet aš bijau, kad Prūsijoj būsiu tik vokietis...

Aikštėj Hirchalso nėra, tik prie gėdos stulpo tebestovi žmogus, nesiryžtantis nusi­pjauti ausį.

– Katryna, aš tau dar nepasakiau... Kry­žiuočiai sūnų pasilieka įkaitu.

Katryna lyg išprotėjusi šoka ant arklio ir šaukia:

– Montė, su tavim aš niekur nekeliausiu! Ir žirgas lekia per aikštę zovada.

O prie stulpo stovi žmogus, apsipylęs žliaugiančiu per veidą prakaitu, ir žiūri į virpantį rankoje peilį...

Montės ir Katrynos arkliai laisvais pava­džiais lėtai rupšnojo žolę.

Iš miško tankmės ant apsiputojusio žirgo išniro prūsas ir riktelėjo:

– Montė, lietuviai!..

Nuleidę ordinui kraujo Kulme ir Pamedėje, per porą dienų su mūšiais sukorę šimtus mylių, lietuviai ilsėjosi prūsų stovykloj. Prūsų moterys atsargiai, lyg atlikdamos šventą ritualą, plovė juos, kitus jau pusiau miegančius, tvarstė žaizdas. Jų arkliai, pra­kaito ir dulkių išėstais šonais, prunkšdami ir taškydamiesi godžiai gėrė vandenį. Auk­tuma, išbridęs iš upės, sustojo ties jaunu­čiu lietuvių kariu, kuris, susirietęs į kamuo­liuką, miegojo žolėje. Jo vaikiškas, beūsis veidas buvo apneštas storu purvo sluoksniu. Auktuma nusišypsojo, pasilenkė, atsargiai pakėlė jį, nunešė prie kubilo ir ėmė prausti jam veidą. Karys muistėsi, atsibusdamas iš miego, Auktuma plačiu savo delnu dar kartą perbraukė jam per veidą, užpylė vandens ant kaklo, krūtinės ir ūmai lyg nudegęs ati­traukė ranką. Karys stovėjo susigūžęs, mote­riškai užsidengęs rankom krūtinę. Slėpda­mas sumišimą, Auktuma atbula šlapia ran­ka perbraukė sau per skruostą ir kvailai nu­sišypsojo.

– Aš pati... – pasakė karys ir per galvą tarsi suknelę ėmė vilktis grandininius marškinius...

Pirty prie įkaitusių akmenų krūvos sėdėjo Montė ir Žemaičių kunigaikštis Treniota. Salia jų stovėjo pilnos taurės midaus.

– Kalbėk, ji nieko nesupranta, – pasakė Montė.

– Ji man primena Mortą – mano kara­liaus Mindaugo žmoną.

– O mano karalienė man primena sūnų, vokiečių įkaitą, – sausai ir mandagiai šypte­lėjo Montė. – Kalbėk.

– Mindaugas trokšta ramybės... Dėl šitos ramybės jis pasiryžęs atiduoti ordinui net žemaičius...

– Bet ar Mindaugas gali atiduoti tai, kas jam nepriklauso? – vėl taip pat santūriai ir mandagiai šyptelėjo Montė.

Jis pasikėlė ir šliūkštelėjo vandens ant akmenų. Karšti, plikinantys garai aptraukė Treniotos veidą.

– Kalbėk, – pasakė Treniota. Bet Montė nieko neatsakė.

– Gerai kalbi, – pasakė susimąstęs Tre­niota. – Aš pirmas sukėliau teutonams gais­rą prie Durbės, tada tu įpūtei ugnį Prūsijoj, o žiežirbos lekia į Kuršą ir Livoniją. Votys išdeginamos įkaitinta geležim... taip mes iš-deginsim iš savo žemių ordino pilis ir sujungsim visas mūsų susiskaldžiusias gentis...

Treniota atsistojo ir pravėrė duris. Oro gūsis įsiveržė į pirtį.

– Dabar pats geriausias laikas tai pada­ryt... Ir nesupranta to tik karalius Mindau­gas. Ir dėl savo ir savo... krikščioniškos ka­ralienės Mortos šventos ramybės nešaukia karių prie ginklo.

– Išgerkim už karalių, – Montė ištiesė taurę Treniotai, tas įdėmiai pažiūrėjo į Montę ir paėmė taurę. – Teapšviečia dievai ka­raliui protą... Ir tada tepadeda dievai mums kartu išsvilint ugnim teutonus...

Jie nuliejo dievams per petį midaus ir lėtai išgėrė iki dugno. Katryna atnešė bal­tas drobules ir apsiautė juos...

Auktuma matė, kaip, lydimas Montės, prie žirgo priėjo Treniota, įšoko į balną ir paskui jį pakilo visi lietuviai. Treniota pasilenkė ir stipriai pasibučiavo su Montė, tada ištiesė ranką ir galingu mostu įmetė į balną Auktumos praustąjį karį. Lietuviai staigiai, be triukšmo dingo miške.

Hirchalsas ir kiti du gyvi palikti belais­viai žiūrėjo, kaip Montė vaikšto pirmyn at­gal. Katryna stovėjo prie palapinės už karių nugarų ir įsitempusi sekė Hirchalso ir Mon­tės judesius.

– Gerai, – pasakė Montė nekantraujan­čiai karių miniai, – trauksim burtus: vieną iš jų galėsit sudeginti dievų garbei, o kitus du paleisiu...

Kariai nepatenkinti suošė. Koltis, senas vienaakis vitingas, pasakė:

– Montė, dievams aukų niekada nebus per daug.

– Nesiginčyk, Kolti, su manim... Aš ne Alepsis, o karo vadas... Tegul jie traukia burtus!

Koltis atkišo belaisviams strėlinę ir pa­sakė:

– Dvi strėlės sveikos, trečioji – mirtis! Trauk, vokieti!

Hirchalsas ištraukė nulaužtą strėlę. Kat­ryna tyliai aiktelėjo.

– Iš naujo! – sušuko Montė.

Kariai nepatenkinti ėmė trypti kojom ir žvanginti ginklais. Ir vėl Hirchalsui atiteko ta pati mirties strėlė. Katryna užsimerkė.

– Iš naujo! – užriko Montė ir išsitraukė kalaviją. Minia nutilo.

Hirchalsui pasidarė silpna, jis atsirėmė ranka į strėlinę ir truktelėjo pirmą pasitai­kiusią strėlę. Ištraukė mirtį.

– Jūs laisvi, – pasakė Montė kitiems dviem belaisviams, užsikišdamas už juostos kalaviją.

– Tokia dievo valia, – sumurmėjo Hir­chalsas.

Katryna puolė prie Montės, šaukdama: – Ne!

– Aš padariau, ką galėjau, kad jį išgelbė­čiau, – niūriai ir tylomis pasakė Montė.

– Ne, tu neleisi jo sudeginti, juk jis ma­no brolis ir tavo... tavo...

– Jis pats išsitraukė mirtį, eik iš čia, Kat­ryna. – Montė nežiūrėjo į ją.

Hirchalsas, tebelaikydamas rankoje nu­laužtą strėlę, godžiai ir su viltim žvelgė į Katryną. Ji staigiai pasisuko ir žengė žings­nį į Hirchalsą, karštligiškai žiūrėdama į strėlę jo rankoje, tartum norėdama ją ištraukti. Hirchalsas nulydėjo akimis jos žvilgsnį ir ūmai numetė strėlę. Katryną pa­kėlė galvą ir lyg tik dabar išvydo pažįstamą nuo vaikystės Hirchalso veidą, rodos, jau apneštą mirties pelenais, ir karščiuojančias fanatiškas jo akis.

– Ar tai tu mano sesuo Katryna? Kuo tu pavirtai? Apsimetėlio sugulove!.. Ir pamir­šai savo pareigas bažnyčiai. Tu leidai par­duot Montės sielą velniui ir pardavei savą­ją. Eik šalin! – prakošė su neapykanta Hirchalsas.

– Henrikai, – maldaudama sudejavo Kat­ryna.

– Vėlu, – nusigręždamas nuo Katrynos ir Hirchalso, pratarė Montė.

– Tegul būna prakeikta tavo Prūsija, jei­gu tu negali pasigailėt mano brolio! – dau­žydama kumščiais į suakmenėjusią Montės nugarą, šaukė Katryna.

Montė, staigiai atsisukęs, suspaudė jos rankas ir jėga nuvedė ją prie palapinės.

– Būk čia. Geriau, kad tu nematytum, – sumurmėjo Montė ir paliepė prie palapinės sėdinčiam kariui:

– Saugok ją, Visgaudai.

Kai Montė grįžo, sargybiniai jau tempė Hirchalsą už rankų. Montė sulaikė juos:

– Palaukit, kol sukraus laužą.

Montė ir Hirchalsas stovėjo veidu į kits kitą.

– Tai štai koks tu, Montė. Ir stiprus, ir bejėgis, – lėtai, lyg jųdviejų lauktų ilgi, die­nom nesibaigiantys disputai, prabilo Hirchalsas, neatsigręždamas į laužą.

Montė tylėjo, stebėdamas, kaip prusai krauna aukojimo laužą.

– Aš mylėjau tave, Henrikai. Pasitikėjau tavim lyg savo vaiku, – Hirchalsas liūdnai ir skausmingai šyptelėjo. – Aš niekada ne­norėjau būti tau teisėjas, net ir tada, kai tu, prūsas, neleistinai suartėjai su mano seseria Katryna ir užtraukei nešlovę mano na­mams. O dabar tas, kuriam aš atidaviau visa, ką žinojau, yra ne tik teisėjas man, bet ir bu­delis.

– Tu suluošinai mano protą, Hirchalsai,– atitraukęs akis nuo kraunamo laužo, pasakė Montė. – Aš dvigubai kenčiu, nes mąstau kaip krikščionis, o esu pagonis prū­sas ir naikinu visa, kas krikščioniška... Gal man palengvės, kai tu virsi laužo plėnimis...

Hirchalsas žiūrėjo į keistą Montės šypse­ną, svetimą ir nesuprantamą, ir jautė, kaip jį vėl ima kaustyti baimė ir šaltis.

– Tavo protas klastingas kaip angis, Montė, – greitai, lyg norėdamas kažkam už­bėgti už akių, pasakė Hirchalsas. – Magde­burge tave padarė išrinktuoju ir išlavino kaip karį ir mokslo vyrą. O dabar tu kerti į tą ranką, kuri tave išmaitino... Kol kas tau sekasi, ir tu kariauji kaip Aleksandras iš Makedonijos.

– Mano sunūs Aleksandras. Kur jis?! – neslėpdamas skausmo, griežtai ir su neapy­kanta riktelėjo Montė.

– Nežinau. Dievas tave baudžia, nes tu skendi nežmoniškoj puikybėj. Tu pražudei savo sūnų, pražudei mano seserį, žudai ma­ne, bet pražūtis laukia ir tavęs.

– Aš esu tik karys, Hirchalsai,– vėl ra­miai šyptelėjo Montė. – Bet tu tikėjimą pa­vertei politika ir atėjai su kardu į prūsų že­mę. O kai mokslo vyras virsta politiku, jis nusipelno šuniško galo. Man gaila tavęs... mokytojau, – su kartėliu ir ironija pasakė Montė ir nusigręžęs nuėjo prie laužo.

Laužas jau buvo sukrautas. Kariai atvedė klumpantį mirtinai nuvarytą arklį. Žalios pu­tos dribo jam iš nasrų ant žemės.

Hirchalsą įsodino į balną, pririšo virvė­mis ir vilkte užvilko su arkliu ant malkų krūvos. Hirchalsas meldėsi:

– Viešpatie, į tavo rankas atiduodu savo nuodėmingą sielą... Viešpatie, jeigu tu ne­leidai iki šiol užmušt to pragaro sieroj gim­dyto Montės, tai nors išvaryk jį iš proto...

Ugnis palengva įsidegė ir ėmė laižyti šar­vais apdengtą Hirchalso koją, perbėgo ran­kom, prispaustom prie kūno. Jis atlošė gal­vą iš skausmo ir užgiedojo, springdamas dū­mais:

Ave, rosa in Jericho Purpure vestita, Maria phoebi spherico Divinitus polita...

Katryna draskydamasi veržėsi prie laužo ir šaukė:

– Leiskit ir mane... Leiskit... Aš nebega­liu gyventi tarp jų... Žvėrys!.. Ir tu, Henri­kai, toks pat, kaip jie. Sudeginkit mane, da­bar aš pati prašausi. Ir savo sūnų tu leisi nužudyti dėl šitos prakeiktos Prūsijos.

Ji daužėsi Visgaudo rankose, paskui su­kniubo be žado. Oras įkaito nuo laužo lieps­nos, ir juodi degėsiai lėtai krito ant jos plaukų.

Montė gėrė pašėlusiai su kariais, nuliedamas dievams per petį midaus. Moterys puotavo skyrium. Katryna nuėjo į vyrų pu­sę ir pašaukė:

– Henrikai!

– Tau čia negalima! – niūriai pasakė Montė.

– Henrikai, aš norėjau paklaust, ar tu irgi matei, kaip mano broliui iš burnos į dangų išskrido baltas karvelis...

– Koks karvelis?! – visiškai paniurda­mas sušuko Montė ir atsistojo. – Tu išsi­galvojai!

– Aš tikrai mačiau, – vokiškai sušnibž­dėjo Katryna.

– Nebuvo karvelio, – grėsmingai ir taip pat vokiškai, nustebindamas prūsus, pakar­tojo Montė.

– Nepyk, bet tikrai išskrido...

– Niekas neišskrido! – suriko Montė. Katryna norėjo kažką sakyti, bet jis nu­plėšė kardą nuo diržo:

– Sukaposiu... Niekas neišskrido!

Ir trenkė kardo rankena, atstumdamas Katryna. Prūsai vienodai rimtais veidais žiū­rėjo į gulinčią Katryna.

– Katryna... Atleisk man... Nejaugi tik­rai išskrido karvelis... – murmėjo suglebda­mas Montė.

Temo. Montė sėdėjo vienas, toli nuo sto­vyklos triukšmo, prie blėstančio Hirchalso laužo, užmerkęs akis – ir atrodė, kad tar­pais snūduriuoja. Nuodėgulių krūvoj styro­jo pakrypę tušti, išdegę šarvai; jie dar la­biau pasviro ir barkšteldami susmego. Mon­tė vėl užsimerkė.

„Tu smarkiai pasikeitei, Henrikai. Kas tau yra?“

– Nieko, tik mane degina karštis. Nie­ko. Tik mane degina karštis.

„Tu slepiesi nuo žmonių. Bet atėjai pas mane, kai manęs jau nebėra... Atėjai liūdnas

ir nusižeminęs. Bet kas bus pažemintas čia žemėje, tas bus išaukštintas ten danguje.“

– Aš nenoriu nei būti žeminamas čia, nei aukštinamas ten. Gal aš blogas krikščionis, mokytojau? Bet ko negaliu suvokti protu, tuo negaliu tikėti neabejodamas. Ir aš, mir­tingas žmogus, drįstu abejoti, ar yra pomir­tinis gyvenimas. Aš tik noriu žinoti, ką reiš­kia visa – vanduo, žolė, ugnis, kraujas ir mano nelaiminga Prūsija.

„Fides quarens intellectum, – sako, lin­guodamas galva, Hirchalsas. – Suprantu, kad tavo tikėjimas ieško proto... Bet viena tiesa yra apsireiškime, kitą tu matai šitam laikinam ir piktam pasauly – natūralų gam­tos protą, ir tada, Henrikai, tavyje sukyla maištas... Tuomet sakyk tu paprastai: štai išvados, prie kurių privedė mane protas kaip filosofą, bet, kadangi dievas negali klysti, priimu tiesą, kurią mums apreiškė šventas raštas ir kurią taip stropiai tvirtina šioje že­mėje mūsų ordinas, ir dėl to aš laikausi ti­kėjimo visom savo silpnom jėgom...“

– Bet, mokytojau! Kam tada man protas, kam išmintis, kurią įgijau iš jūsų, jei viskam tinka vienas, tas pats atsakymas?

„Henrikai, aš matau, tavo per daug išla­vintas protas darosi tau pražūtingas, nes abejonės tave jau nugali, ir per jas tu nebema­tai švenčiausio dieviškosios tiesos veido.“

– Bet kodėl aš negaliu pasikliauti savo protu ir širdimi tokiais, kokius juos man da­vė pats dievas?

„Ir vis dėlto, Henrikai, visuomet pasi­kliauk tikėjimo skydu, nes jis yra visų do­rybių pagrindas, be kurio, kaip sako šventas Augustinas, džiūsta kiekviena dorybė, tarsi šaka, nustojusi sąjungos su šaknimis.“

Montė sėdėjo palenkęs galvą, o Hirchal­sas tebuvo apsilydžiusių šarvų krūva.

„Aš nenoriu būti tau teisėjas net ir tada, kai esu labiausiai įskaudintas. Tu pats nu­ teisk arba išteisink save. Kas tau darosi?“

– Nieko... ničnieko.. Tik mane degina karštis.

Katryną purtė karštligiškas drebulys. Montė stovėjo palapinės angoj, atnešęs van­dens. Bet Katryną nusuko galvą į šoną ir paskui, lyg pro miglą įsižiūrėjusi į Montę, baugščiai šūktelėjo:

– Kas tu toks? Ką tu su manim darysi?

– Aš atnešiau tau gerti.

– Ne, aš negersiu. Tu nori mane nunuo­dyti. Aš žinau, – nusišypsojo Katryna, – tu atėjai mano nuodėmingos sielos.

– Čia aš, Katryna. Čia aš.

– A, Henrikas Montė. Didysis prūsų va­das. Ar ir aš turėsiu traukt burtus? Aha, tu

bijai manęs? Atstok, aš noriu grįžt į Mag­deburgą.

Katryną nusigręžė į šoną. Montė pasilen­kė ir kažką šnabždėjo jai, glostydamas gal­vą, bet Katryną negirdėjo.

Jai atrodė, kad ji vėl stovi Magdeburgo katedros varpinėj, greta Montės, ir vėjas ju­dina prie geležinių grotelių prilipusias ba­landžių plunksnas. Varpinė svyra žemyn lyg pakirstas medis. Ir Katryną staiga pamato grotose įstrigusį balandį. Montė stengiasi jį išvaduoti. Jis traukia į save balandį, ir Kat­ryną nori jam padėti. Bet nutraukta balan­džio galva lieka grotose.

Hirchalsas iš tolo liūdnai šypsosi.

– Kur Aleksandras? – neramiai sušunka Katryną.

Hirchalsas skėsteli rankom ir parodo į ba­landžio galvą:

– Kam jūs taip padarėt?

Katryną įsikimba į Montės ranką ir su­šnabžda:

– Dievas yra gailestingas. Aš melsiu, kad jis mums atleistų.

– Kam jūs taip padarėt? – klausia Hir­chalsas celėje, žiūrėdamas į juos, gulinčius ant grindų.

Katryna pašoka, užsimeta apsiaustą ir puo­la prie Hirchalso, bet vietoj jo – tušti, iš­degę šarvai.

– Ar tai tu mano sesuo Katryna? Tu pardavei sielą velniui. Eik šalin!

– Aš nekalta, broli. Jis jėga mane priver­tė įpulti į nuodėmę, ir aš jo nekenčiu.

Hirchalso balsas juokdamasis sako:

– Per prievartą nė viena moteris nepasi­duoda meilės pagundai. Juo labiau tu, išdidi mano sesuo.

Katryna sutrikusi žiūri į savo tuščius del­nus:

– Bet ką man daryti? Jeigu mano rankos nori jį glostyt... gal tai dievas siunčia man meilę?

Ji atsigręžia į gulintį Montę ir mato, kad jo nebėra.

Montė lekia ant palvo žirgo tamsoj per Prūsijos lygumą, iškėlęs deglą rankoje. Kat­ryna šaukia jį iš visų jėgų, bet negirdi savo balso. Montė išgirsta ją; pralėkdamas pro šalį, pasilenkia balne, apglėbia Katryna per liemenį ir užmeta ją ant žirgo, prisitraukda­mas prie savęs. Paskui sviedžia deglą, ir už jų nugarų suliepsnoja žemė.

Montė žiūri, kaip senyva prūsė deda lip­nių, išmirkusių žolių Katrynai ant veido.

Žolės uždengia Katrynos skruostus ir kak­tą, ir Montė mato tik jos užmerktas akis.

– Dabar ji ramiai užmigs ir rytoj bus sveika, – sako prūsė, išeidama iš palapinės.

Miesto katedroj ir pily be paliovos skam­bino varpai. Griovių vandeny, paraudusiam nuo kraujo, plaukiojo lavonai. Dar nenu­rankioti nuo miesto sienų, persisvėrę gulė­jo negyvi miestelėnai ir kryžiuočiai nukaru­siais baltais apsiaustais su juodais kryžiais. Daugiausia prūsų buvo žuvę prie suskaldy­tų, bet dar tebesilaikančių ant vyrių miesto vartų, šalia numesto geležim apkaustyto ta­rano. Miestas liepsnojo, užsiplieskęs nuo padegamųjų strėlių ir deglų.

...Prūsai priveržia svaidymo mašinas, vo­kiečiai – ne tik svaidymo, bet ir kitus pa­būklus, prūsai siunčia strėles, vokiečiai – glėbius strėlių, prūsai akmenis, vokiečiai – akmenines girnas su aštriais kuolais, prūsai, prisidengdami lentom, bando užkopti ant sienų, vokiečiai jiems pila karštą vandenį ir ugnį, prūsai stengiasi pristumt geležinius taranus prie bokštų, vokiečiai paleidžia ant jų ratus su geležinėmis vinimis, prūsai, pri­statę kopėčias, ropščiasi ant sienų, vokie­čiai, sugriebę kopėčias geležiniais kabliais, iškelia jas į orą...

Ir taip tris kartus leidosi ir tris kartus tekėjo apniukusi saulė. Ketvirtą dieną, kai apypiete saulė stovėjo už katedros bokšto, Montė išjojo iš užuolandos ir pamosavo skydu:

– Hermanai Saracėne! Hermanai Sara­cėne!

Ant sienos pasirodė jaunas ir stiprus kry­žiuotis be šalmo, suodinu veidu.

– Ko tau reikia iš manęs? A, tai tu, Mon­te, prūsiškas šunie!

Hermanai Saracėne, pasiduok, jei nori iš­likti gyvas. Prieš dvi savaites aš sudeginau Christburgą, o jo komendantą šunys ir dabar tebeėda.

– Manęs nepagąsdinsi! Gal užmiršai, kaip aš tau Magdeburge mėšluotu pagaliu šonus vanojau?

– Paskutinį kartą klausiu: tu ir tavo kry­žiuoti broliai pasiduodat ar ne?

– Gerai, pragaro išpera, mes pagalvo­sim... Tegul tavo laukiniai nepuola.

Ir jis pradingo nuo sienos. Varpai liovėsi gaudę, pasidarė neįprastai tylu, ir pro lieps­nų traškesį įtempę ausis prūsai išgirdo ne­žmonišką klyksmą – vieną, antrą, dar ir dar.

Cypdami prasivėrė vartai, išstūmė penketą vaikų ir tuojau užsidarė. Ant sienos išdygo Hermanas Saracėnas ir, iškėlęs geležine pirštine aptemptus pirštus, sušuko:

– Štai mano atsakymas... Už Christbur­gą atsiimk savo sūnų.

Montė išlėkė ant žirgo prie vartų. Prūsų vaikams įkaitams ką tik buvo išdurtos akys. Jie klupinėjo per lavonus, keli įkrito į grio­vį ir ėmė skęsti.

– Kur? Kur mano sūnus? – šaukė Mon­tė, puldinėdamas nuo vieno vaiko prie ki­to. – Čia jo nėra, kryžiuotas vore... Aš ži­nau, jis pasiliko Vokietijoj...

– Cha cha, mes jį pasilaikysim pabaigai! Saracėnas iškėlė akmenį ir paleido į Montę:

– Še tau už Katryną!

Montė nuslydo nuo žirgo, prūsai puolė prie jo.

Grūmodamas kumščiais, Saracėnas suriko pavymui:

– Aš tave dar pamokysiu, prūsiškas šu­nie!

Montė atsigavo palapinėj. Salia klūpojo Katryną, jis norėjo keltis, bet ji neleido.

– Tau skauda, Henrikai?

– Ne... Jis tyčiojosi iš manęs... – Kas?

– Hermanas Saracėnas. Dar šiandien aš jį savo ranka pasiųsiu į rojų.

– Būk atsargus, Henrikai. Jis klastingas kaip gyvatė. Juk tu prisimeni...

Katryna paguldė Montės galvą sau ant ke­lių; glostydama delnais, praskleidė plaukus, kur dešinėj pusėj buvo suaugęs didelis ran­das, – ir Montės akys klaidžiojo po palapi­nę, kol užsimerkė.

Nuvargusioj Montės galvoj padrikai plau­kė iki koktumo pažįstamos Magdeburgo gat­vės... Šarvuotų riterių, ginklanešių ir stebė­jusių turnyrą damų būrys grįžo iš pratybų aikštės. Arkliai buvo šlapi nuo prakaito. Prie arklidžių riteriai nušoko nuo žirgų. Ri­teris Hermanas, pramintas Saracėnu už savo žygius Palestinos ir Jeruzalės žemėse, pasto­jo Montei kelią. Katryna pristabdė savo žir­gą.

– Monte, – niūriai pasakė Saracėnas, – aš vakar vėl mačiau tave išeinant iš Hirchal­so namų. Ko tu ten ieškai?

– Hirchalsas – mano mokytojas.

– Saugokis, Monte, – prakošė Saracė­nas. – Katryna – mano sužadėtinė, ir jeigu tu nors žvilgsniu ją paliesi, aš suskaldysiu tau galvą.

– O Saracėne, tu vis dar toks pat narsus, kaip Jeruzalės žemėse, vaduodamas šventąjį karstą, – pašaipiai atrėžė Monte.

Ginklanešys, sėdintis prie arklidės durų, kvailai sukikeno.

– O tu, – pasakė Saracėnas, išrausdamas ir mesdamas greitą žvilgsnį į Katryną, – nors ir prisiklausei filosofinių disputų Hirchalso draugijoje, bet vis tiek esi kvaila prūsiška avis. Ir kaip tave, tebedvokiantį mėšlu, pakenčia riterių luomas!

Monte pabalo nuo pažeminimo. Ginklane­šys, sėdintis prie arklidės durų, vėl sukike­no, bet staiga nuščiuvo.

– Vokiška kirmėlė, – spausdamas kardo rankeną, lėtai, beveik skiemenimis, pratarė Monte.

– Girdėjot, ką jis pasakė? – kreipėsi į ri­terius Saracėnas, nuleisdamas antveidį.

Montė išsilenkė smūgio – trenkė skydo plokštuma Saracėnui į krūtinę ir tuo pačiu metu pakišo jam koją.

– Vokiška kirmėlė, – pakartojo Montė, prakišdamas kardo smaigalį pro Saracėno antveidį ir koja prispausdamas jo kaklą.

Saracėno ginklanešys tuoj prišoko, pa­griebęs tuščias rezgines, užmetė Montei ant galvos ir parvertė jį susipančiojusį, įsikabin­damas jam į kojas.

Saracėnas atsikėlė, sugriebė kardą, bet pa­galvojęs numetė jį.

– Kiaule, tu nevertas riterio ginklo! – Ir jis daužė pagaliu besivoliojantį ant mėšluo­tos ir pažliugusios žemės Montę.

Paskui keli ginklanešiai Montę pagriebę įtempė į arklides... Katryna sustingusiu vei­du nusisuko ir sušėrė žirgui.

Prūsai pristūmė bokštus prie sienų, iš svaidomųjų mašinų lėkė akmenys ir ugnies kamuoliai. Iš viršaus kryžiuočiai liejo sma­lą ir karštą vandenį, šluodami prūsus, besi­kabinančius kopėčiom ir sienų nelygumais. Tik rytų pusėj buvo tylu. Kariai lūkuriavo, žvilgčiodami į Samilį.

Montė, lydimas Auktumos, atlėkė pakei­tęs žirgą ir riktelėjo Samiliui:

– Samili, kodėl tavo kariai kaip moterys droviai trypčioja vietoje?

– Aš sužeistas, Monte, daug kraujo nu­bėgo. – Samilis pasisuko nugara, grandini­niai marškiniai buvo apkrešėję.– Ir mano vyrai kone visi žaizdoti ir nusikamavę.

– Vitinge Samili, aš tau sakau: pulk!

– Aš tavęs, Monte, nepaklausysiu, – su­murmėjo Samilis,– aš atsiskirsiu, kariauk tu sau, aš sau...

Montė tylėjo, kietai sučiaupęs lūpas, ūmai išsitraukė kardą ir užsimojo. Samilis atšoko.

– Tu nebe vadas... Auktuma bus vietoj tavęs, – pasakė Montė.

Samilis sugniaužė nuleistus kumščius.

– Tai šitaip, Monte?.. Pakėlei ranką prieš vitingą?.. Vietoj manęs vadu skiri mano ver­gą, kuris man kiaules ganydavo?.. Ne, Mon­te, gentis pati išsirenka vadą.

Kariai nepatenkinti murmėjo, supdami ra­tu Montę ir Auktuma.

– Monte, tu esi kitos genties, – išėjo į priekį senyvas karys, – tu negali tvarkyt mū­sų reikalų... Aš irgi vitingas ir niekada nesu­tiksiu, kad man įsakinėtų vergas.

– Vitinge, čia nėra vergų, yra tik kariai!

– Jeigu taip, verčiau mes pasiduosim or­dinui, galėsi vienas kariaut su savo vergais!

Pasidarė grėsmingai tylu, vitingas, nejau­kiai dairydamasis, ėmė trauktis. Samilis no­rėjo kažką pasakyti, užbėgdamas už akių Montei, bet nespėjo, – švystelėjo Montės kardas, vitingas nubėgo kelis žingsnius be galvos ir sukniubo.

– Kas dar nori atskirai kariaut? Kas dar nori pasiduot ordinui?

Samilis nieko nebesakė.

Kariai išsiskirstė ir pajudėjo prie sienos, nešdamiesi kopėčias, lentines priedangas, užtaisydami svaidomąsias mašinas.

Auktuma pažiūrėjo į nejudantį vitingo kū­ną ir sielvartingai pasakė:

– Monte, jie dabar mane iš pasalų nu­dobs.

Ir jis ėmė veržt svaidomąją mašiną.

Akmuo išlėkė aukštai ir tėškėsi kažkur už miesto sienos. Auktumos lūpas perkreipė vaikiškai džiugi ir laiminga šypsena.

Vakare Montė įjojo į miestą pro didžiuo­sius vartus. Hermanas Saracėnas su keliais riteriais spėjo užsidaryti kampiniam pilies bokšte. Miestas buvo išmiręs kaip dykuma, Rotušės aikštėj vėjas pustė pelenus. Išlikę gyvi miestelėnai susigrūdo katedroj, meldė­si ir baimingai laukė pasirodant prūsų, tikė­damiesi, kad atsitiks stebuklas ir prūsai pa­sitrauks, jų nepalietę. Priešais didįjį altorių, apsuptas būrio kunigų ir vienuolių, meldėsi vyskupas, iš nevilties keikdamas prūsus, ku­riems, atrodė, padeda pats dievas, ir ordiną, kuris paliko jį, vyskupą, likimo valiai.

Sudundėjo katedros durys, vyskupas ėmė muštis į krūtinę, miestelėnai šaukė:

– Viešpatie, neleisk žūt savo tautai!

Ir vyskupas, nusiėmęs brangakmeniais nu­sagstytą kryžių, užkabino ant altoriaus. Du­rys dundėjo kaip griausmingas būgnas, mies­telėnai plėšė nuo savęs brangenybes, papuo­šalus, drabužius ir krovė prie nukryžiuoto­jo kojų, šaukdami:

Viešpatie, neatstumk...

– Pasigailėk nusidėjėlių...

– Viešpatie, aš nupirksiu visą šimtą in­dulgencijų!

– Išganytojau... aš tavo sužieduotinė! Liesas apiplyšęs jaunuolis prasiveržė prie altoriaus, išvertė tuščias kišenes ir, perrėk­damas aimanas ir verksmą, pasakė:

– Marija, patikėk, mano kišenės tuščios... Bet tu pasigailėk jų... Priimk mano auką!

Ir jis stryktelėjo, aukštai persivertė ore ir kaip katė atsistojo ant kojų. Žmonės pra­siskyrė, nuščiuvo ir su kažkokia neaiškia, iš naujo prisikėlusia viltim žiūrėjo į jį, lyg vi­sai negirdėtų laužomų durų tratėjimo. Jis keletą kartų vertėsi prancūzišku, bretanišku šuoliu, sukdamasis ant grindų vilkeliu, ir, kai iššoko sulig nukryžiuotojo rankom, jį pervėrė strėlė. Atrodė, kad akimirką jis su­stingo ore, o paskui lėtai kaip paukštis kri­to ant žemės. Prūsai buvo jau bažnyčioj, kai prišuoliavo Montė ir sustabdė žirgą:

– Palaukit!

Nušokęs žemėn, peržengė akrobato kūną, sustojo prie didžiojo altoriaus, užvertė šven­tąjį raštą ir garsiai, aiškiai, įsmeigęs akis į vyskupą, šypsodamasis pratarė:

– Erat autem fere hora sexta, et tanebrae factae sunt in universam terram usque in horam nonam. Et obscuratus est sol, et velum templiscissum est medium. Et clamans voce magna Jesus, ait: „Pater, in ma­nus Tuas commendo spiritum meum.“

(Buvo šešta valanda, ir stojo tamsa visoje že­mėje net iki devintos valandos. Ir užtemo saulė, ir bažnyčios uždanga pusiau perplyšo. Ir Jėzus, sušukęs dideliu balsu, tarė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu sa­vo sielą.“)

Vyskupas išblyško kaip popierius, ir Mon­tė pakėlė nuo altoriaus auksinę monstranciją su dievo kūnu, vyskupas ir miestelėnai už­sidengė akis, bet Montė tik pūstelėjo dul­kes nuo dievo kūno ir pastatė monstranciją į tabernakulį:

– Dievas negali būti duona, – pasakė Montė, – o jūs garbinat duoną... Vyskupe, ištisais kaimais varei prūsus į vandenį ir krikštijai juos ir todėl jėga plėši iš prūsų dešimtą dalį jų duonos, ordinas atima irgi dešimtą dalį, vienuolynai ir bažnyčios irgi dešimtą dalį – ir prūsams nebelieka šito dievo... Eime, vyskupe!

Jie išėjo iš katedros. Pilies bokštą iki pu­sės prūsai baigė apkrauti malkom. Iš bokšto retkarčiais atzvimbdavo strėlė, vienas prū­sas jau gulėjo pervertu kaklu.

Malkas padegė, ir ugnis ėmė laižyt akme­nines bokšto sienas. Traukdamiesi nuo karš­čio, prūsai tylomis laukė, kol ugnis padarys savo darbą. Pagaliau šaudymo angoj pasi­rodė kryžiuotis. Ugnis pagavo jo apsiaustą, ir klykiantis ugnies kamuolys metėsi žemėn, bet pataikė į liepsnas. Hermanas Saracėnas iki galo pasiliko degančiam bokšte. Vyskupas žegnojosi virpančiais pirštais.

Miške degė daugybė laužų, aplink juos šo­ko susikabinę prūsai.

Montė grįžo iš stovyklos. Palapinėj degė žvakės, sustatytos aplink nedidelį geležinį kryžių su nukryžiuotuoju. Katryna klūpojo nuleidusi galvą. Iš stovyklos sklido dainavimas ir riksmai. Dangų aptraukė žemai plau­kiantys debesys.

Montė įėjo į palapinę ir sustojo tylėda­mas.

– Greitai bus pasaulio pabaiga, ar ne, Henrikai? – paklausė Katryna.

– Ką tu darai? – su nerimu žiūrėdamas į žvakes ir kryžių, paklausė Montė.

– Aš meldžiuosi už tuos krikščionis, ku­riuos tu šiandien užmušei. Ir už tavo sielą, Henrikai, kad viešpats pasigailėtų tavęs ir nuvalytų tavo širdį ir rankas nuo pralieto kraujo.

– Aš ne žmogžudys, Katryna. Aš – prū­sas, ir čia prūsų žemė, – pavargusiu balsu pasakė Montė ir priėjęs vieną po kitos už­pūtė žvakes.

– Henrikai, nejaugi tu tikrai, nejaugi tu iš tikrųjų nebijai dievo? – keldamasi ir eidama prie jo, paklausė Katryna. – Ir tu ne­nori, kad aš už tave melsčiausi?

– Dievas seniai apkurto ir apako, – su skaudžiu kartėliu pasakė Montė, priglausda­mas prie savęs Katryna.

– Kai tu taip kalbi, man keli baimę, nes daraisi svetimas ir žiaurus, kaip ir tada, kai tu gulėjai sumuštas ir aš atėjau pas tave, o tu pažeminai mane... Ar tu dar atmeni, Henrikai, mūsų meilės pradžią? – padėjusi galvą Montei ant peties, klausė Katryna. – Jeigu tu žūtum, aš nebegalėčiau gyventi.

– Negalvok apie mirtį, Katryna. Mes nie­kada nesiskirsim,– pasakė Montė ir, švel­niai išsivadavęs iš Katrynos rankų, atsigulė prie palapinės durų ant kailio.

Katryna rengėsi tamsoje, Montė gulėjo atsimerkęs. Vėjas pakeldavo palapinės kraš­tą, ir žvaigždėtas dangus plaukė virš jų gal­vų. Montė jautėsi pavargęs, ausyse tebegau­dė kautynių triukšmas, jo kūnas buvo kaip sulaužytas.

Jam atrodė, kad jis vėl guli savo celėj Magdeburge ant akmeninių grindų. Jį degino karštis, ir jis sunkiai atsikosėdavo atkrės­tais plaučiais.

Į duris kažkas nedrąsiai pabarbeno. Tarp­dury stovėjo sutrikusi Katryna, susisupusi į baltą apsiaustą ilgom plačiom rankovėm.

– Ko tu čia atėjai? – tebejausdamas vi­sam kūne maudžiantį skausmą, nustebęs ir susierzinęs paklausė Montė.

– Atleisk, Henrikai, aš atėjau paslap­čiom. Tu niekam neprasitark, kad aš buvau čia... Aš tik norėjau tau pasakyt, kad aš vi­sai Saracėno nemyliu, – Katryna lyg uždusu­si skubėjo aiškinti ir šypsojosi, slėpdama su­mišimą.

– Tu atėjai iš manęs pasityčiot?! – pa­sakė niršdamas Montė. – Jeigu aš tau leidau peržengt savo slenkstį, tai vien dėl to, kad tu Hirchalso sesuo. Ir nemanyk, kad aš be­jėgis, pagaliu pritvotas prūsas.

– Aš visai nesityčioju iš tavęs, Henrikai. Aš noriu tau padėti.

Montė pašoko nuo grindų ir įsitempęs prakošė:

– Negaliu pakęsti, kai manęs gailisi, ir ypač dar moteris. Ko tau reikia iš manęs? – Montė sugriebė durų rankeną.

Katryna atsargiai palietė jo petį, lyg no­rėdama kažką pasakyti, Montė krūptelėjo, bet Katryna neatitraukė rankos.

– Išeik, – griežtai pasakė Montė.

Katryna, tankiai alsuodama, apimta stai­gaus pykčio, pažiūrėjo į Montės nugarą, jausdama, kaip skruostus išpila tirštas rau­donis.

– Tu, matyt, iš tikrųjų laukinis...

Montė atsisuko.

– Laukinis prūsas, – pasakė ji.

– Laukinis... – pakartojo Montė ir ūmai ištiesė ranką, pirštais suspausdamas jos nuo­gą kaklą. – Gerai, dabar aš būsiu laukinis.

Montė šiurkščiai prisitraukė ją ir greitai, skausmingai apkabino. Katryna spurdėjo Montės rankose, paskui atsilošė ir spjovė jam į veidą. Montė paniurdamas stebėjo ją ir netikėtai drykstelėjo jos rūbus...

Paskui jie gulėjo, nežiūrėdami vienas į kitą, ir tylėjo.

– Aš tau sakiau: išeik. Bet tu neišėjai, – sielvartingai pratarė Montė. – Tu mane nie­kini, Katryna? Aš maniau – atsikeršysiu, bet...

Montei buvo liūdna. Jam norėjosi verkti. Jis prišliaužė arčiau Katrynos. Ji abejingai žiūrėjo į tuščią sieną. Montė nenuleido nuo jos akių, laukdamas, kol ji pažvelgs į jį... Ir tada atsargiai uždengė ranka jos akis.

Vyskupas sėdėjo pririštas prie vežimo, su aukšta blizgančia kepure. Montė jį apžiūri­nėjo, pasišviesdamas deglu. Tylomis atrišo virvę ir nusivedė jį į palapinę. Katryna at­sikėlė ir, išvydusi prieš save vyskupą, atsi­klaupė. Montė nuo deglo uždegė kelias žva­kes ir pasisuko į vyskupą.

– Atleisk jai visas buvusias ir būsimas nuodėmes ir padaryk ją laimingą, – įsakė Montė.

Vyskupas merkėsi nuo šviesos ir tylėjo.

– Atleisk jai nuodėmes ir padaryk ją lai­mingą, – pakartojo Montė.

Vyskupas iškėlė du pirštus.

– Vardan dievo tėvo...

Katryna mieguista ir nustebusi žiūrėjo, kaip Montė, staigiai atvedęs, išvedė vys­kupą.

Virš miesto tvyrojo dūmų ir dulkių debe­sys. Montė ir vyskupas stovėjo ant kalvos.

– Sodoma Gomora, – sumurmėjo vysku­pas.

– Vokiečiai iki ryto turi sulyginti su že­me savo miestą, tada aš juos paleisiu.

– Tu vis tiek nenugalėsi bažnyčios ir or­dino, – įveikdamas baimę, pasakė vysku­pas, – nes jisai stovi ant uolos, kurios var­das Jėzus Kristus... Montė, visa krikščioniš­koji Europa pakilo prieš tave, ir dangiška­sis tėvas Aleksandras skelbia kryžiaus žygį po žygio... Dievas...

– Dievas, dievas! – šiurkščiai pertraukė jį Montė. – Dievų šimtai, ir jie visi pjaunasi tarpusavy; kas mes jiems... Eime, vyskupe... Imk šitą akmenį!

– Tu dabar žudysi mane? – drebančiu balsu paklausė vyskupas, vos įstengdamas atkelt didžiulį akmenį.

– Ne, tave turėtų sudegint ant laužo... Jie nusileido prie upės ir ilgai tylėdami

ėjo krantu. Vyskupas sunkiai šniokštavo iš paskos.

– Aš tau leidžiu pasirinkt, vyskupe, – pasakė sustojęs Montė, – jeigu nori, tu tap­si šventuoju, žinoma, kai tave paaukos die­vams... Arba aš dabar tave paleisiu... Rinkis, vyskupe.

– Tu velnias, Monte, – vyskupas ginda­masis pakėlė rankas ir bejėgiškai jas nulei­do, dusliai sumurmėdamas: – Aš dar nese­nas...

– Tu laisvas, vyskupe... Perplauksi per upę, tavęs lauks mano žmogus su dviem ark­liais, jis padės tau pasiekti Aistmares... Ten dažnai atplaukia pirklių su geležim ir gink­lais. Tik viena nedidelė sąlyga, vyskupe. Aš nežinau, kur yra mano sūnus, gal Vokieti­joj, o gal jau čia... Tu surask jį ir išplėšk iš ordino, kol baigsis karas... Prisiek viešpačiu!

Vyskupas tėškė akmenį upėn ir linktelėjo galva. Paskui skubiai ėmė rengtis, žvilgčio­damas į Montę.

– O jeigu tu pralaimėsi, Monte? – pa­klausė jis, įsibridęs iki kelių.

Montė nuspyrė koja į vandenį vyskupo drabužius ir auksu blyksinčią kepurę. Anam krante suprunkštė arklys ir, pasitikdamas vyskupą, išjojo raitelis, laikydamas už pavadžio laisvą arklį.

– Saugokis lietuvių, vyskupe... Kuni­gaikštis Treniota kažkur netoliese...

– Tu vis tiek esi velnias, Monte, – jau nuo kito kranto riktelėjo vyskupas. – Bet tegul dievas būna tau gailestingas, jei su­grįši į motinos bažnyčios prieglobstį...

Montė su devyniais prūsų vadais stovėjo ant kalvos priešais Karaliaučiaus mūrus. Jie jautėsi lyg vaikai prieš sieną, kurios nieka­da neįstengs perlipti. Ir jie tylėjo, kiekvie­nas grimzdamas į savo slaptas mintis.

– Šiandien mes bandysim pult Karaliau­čių, – pasakė Montė. – Jeigu nustumsim kry­žiuočius nuo vienos sienos – už jos bus antra ir devyni akmeniniai kuorai. Ką jūs visi manot?

– Reikia pult, Monte, – atsakė jam va­dai. – Dievai lig šiolei buvo mums palankūs.

– Ne, – papurtė galvą Montė, – ir die­vai atkastų dantis į šituos mūrus. Man gai­la karių. Tegul kryžiuočius badas privers pasiduot. Šiandien pradėsim statyti tiltą per Prieglių ir užtversim kelią priešų laivams. Ir stovėsim čia tol, kol jie išdvės badu ar­ba pasiduos.

Montė paragino žirgą, ir vadai nujojo pas­kui jį.

Vidurdienį, kai prusai išsirengę maudė Priegliuj arklius, girgždėdami nusileido pakeliamieji tiltai ir iš Karaliaučiaus pilies pa­biro kryžiuočiai. Jie veržėsi į prūsų stovyk­lą iš dviejų pusių, vieni per sugriautą mies­tą, kiti Priegliaus pakrante.

– Ant žirgų! – riktelėjo Montė.

Prūsai traukėsi, stengdamies nuvilioti kry­žiuočius tolyn nuo tilto per Prieglių ir nuo gurguolių. Paskui, staigiai apgręžę arklius, aplenkdami vokiečius, užėjo jiems į užnuga­rį ir pasileido į atdarus pilies vartus. Pake­liamieji tiltai laiku pakilo aukštyn, ir į prū­sus iš pilies pasipylė strėlių ir akmenų kruša.

– Nė vienas kryžiuotas voras neturi grįž­ti į pilį! – sušuko Montė, ir prūsai, pliekda­mi arklius, galvotrūkčiais pasileido į dar ne­spėjusius persirikiuot kryžiuočius. Kaip la­vina užgriuvo juos prūsai – vertėsi arkliai, lėkė žemėn raiteliai. Montės arklį persmeigė ietis, Montė nuslydo ant žemės ir kaip lūšis stryktelėjo ant gretimo žirgo, iš už nugaros perrėždamas kryžiuočiui gerklę.

– Vokieti, keliauk į pragarą!

Kryžiuočiai traukėsi per sugriautą mies­tą, ir tik nedaugelis spėjo įsmukt į pilį, ki­tiems niekas nenuleido tiltų – bijojo, kad su savaisiais gali įsiveržti ir prūsai.

Karaliaučiuj sielvartingai skambino varpai. Į prūsų stovyklą nešė sužeistus karius ir guldė ant kailių. Montė vis negrįžo, ir gan­das, kad didysis prūsų vadas nukautas, kaip vėjo šlamėjimas perėjo visą stovyklą. Pa­siekė jis ir Katryną, kuri per visą mūšį ner­vingai vaikščiojo ir meldėsi palapinėje... Ji ėmė raudoti, o varpai vis skambino, ir triukšmas stovykloj didėjo.

– Amžiną atilsį suteik mano Montei, viešpatie, ir atleisk jam kaltes, – pro ašaras meldėsi Katryną.

Paskui ji atsistojo ir išėjo iš palapinės, švietė ryški saulė, o varpai tebeskambino.

Mūšio lauke gulėjo arklių ir žmonių la­vonai.

– Kur Montė?! – paklausė Katryną svyrinėjantį prūsą.

Tas gailiai skėstelėjo rankom. Mirštantis kryžiuotis ištiesė ranką ir su­griebė Katryną už drabužių. Ji krūptelėjo.

– Kur Montė? – riktelėjo lūžtančiu bal­su Katryną. – Tu nužudei mano Henriką?

– Montė?.. Žuvęs? – barzdotam kryžiuo­čio veide atsirado palaiminga šypsena. – Ačiū viešpačiui, velnias nusilaužė ragus...

Ir mėšlungiškai trūktelėjo Katryną į save. Ji suklikusi parklupo, staigiai ištraukė kryžiuočiui iš už juostos durklą ir užsimerkda­ma smogė jam į veidą.

Kuo arčiau pilies, tuo lavonų ir sužeistų­jų daugėjo.

Katryna brido mūšio lauku, vokiškai iš­rėkdama: „Kur Montė? Tu nužudei mano Montę!“– ir pribaiginėjo gulinčius vokie­čius. Keli prūsai sekė jai įkandin, veikiai susirinko jų visas būrys, ir atbėgo pats Mon­tė kruvina galva.

Montė liūdnai ir sielvartingai žiūrėjo į Katryna, bijodamas prisiliesti prie jos. Paskui tyliai pašaukė:

– Katryna, nežudyk!..

Palapinėj Katryna šlitinėjo, tarytum ne­pažindama Montės. Staiga su netikėtu jė­gų antplūdžiu įsikabino į jį, parbloškė už­griūdama ir ėmė bučiuoti akis, plaukus, sa­vo dar kruvinom rankom spausti jo galvą ir glamonėti. Montė norėjo kažką sakyti, bet ji tik užspaudė jo burną savo lūpom...

Jie gulėjo atmerktom akim, negalėdami už­migti, ir tamsoje iki paties Karaliaučiaus sie­nų mirgėjo plevenančios žvakių liepsnelės. Karaliaučiaus moterys šmėkščiojo negyvam mūšio lauke, žemėn užberdamos akis savie­siems.

Karo taryba sėdėjo ant ąžuolinių rąstų, kaip visada stoiškai rami. Eiliniai kariai bū­riavosi atokiau, išlaikydami pagarbų atstu­mą. Visi, įtempę dėmesį, žiūrėjo į sugrįžusį iš Lietuvos pasiuntinį.

– Tai ką tu veikei tiek laiko Lietuvoje, jeigu pargrįžti tuščiom rankom? – paklausė Montė.

– Aš nekaltas, kad mano rankos tuš­čios, – pratarė pasiuntinys; jis buvo įgėręs ir gėdijosi savęs. – Kasdien mane lietuviai gir­dė ir vaišino kaip lauktą svečią, bet kol kas jie negali ateiti mums į pagalbą. Aš pada­riau visa, ką galėjau.

Jis pasilenkė prie Montės ir kažką ilgai šnabždėjo šiam į ausį. Montės veidas švito. Kariai, nieko nesuprasdami, žiūrėjo į savo vadą.

– Ačiū tau. Gali eiti, – linktelėjo jam Montė.

Per karių būrį nuvilnijo šurmulys, paskui jie prasiskyrė, ir į karo tarybos ratą įjojo ant juodo žirgo, lydimas raitelių tokiais pat juodais kaip smala žirgais, krivis Alepsis. Visi pridėjo delnus prie kaklų ir nusilenkė.

– Tepadeda tau Patrimpas, Montė, ir to­liau siųst kryžiuočius ir visus krikščionis dievopi... Tu kažkuo nepatenkintas? – pa­klausė Alepsis.

– Patrimpas manim patenkintas. Kiekvie­ną dieną aš baigiu kruvinom rankom. Pa­linkėk man verčiau, Alepsi, kad nuo kraujo nesužvėrėtų širdis ir kad Jorė, žalumos die­vaitė, nepašykštėtų man savo gydančių syvų.

– Niekus šneki, Monte, ir blogą pavyz­dį rodai kariams, – griežtai pertraukė Alep­sis, ir kariai, stovintys už tarybos rato, pa­linko į priekį suklusę. – Kuo daugiau bus pralieta krikščionių kraujo, tuo riebesnė taps mūsų žemė. Vakar aš kalbėjausi su dievais, ir dievai manęs klausė: „Kas yra? Kodėl di­dysis prūsų vadas Montė paleidžia kryžiuo­čius gyvus ir neduoda mums išdžiūvusių gerklių suvilgyti jų juodu krauju?“

– Ką turi galvoj? – paklausė paniurda­mas Montė.

– Vyskupą, kurį tu paleidai. Ir daugybę kitų vokiečių, kuriuos tu išlydėjai lyg sve­čius namo, – su neapykanta pasakė Alepsis ir iškėlė ranką. – Todėl tau dievai ir sako, Monte: „Jeigu tu esi krikščionis, tai kodėl tu kariauji prieš savo sielos brolius?“

– Alepsi, tu nori mane teisti? – Montė prisiartino prie krivio ir atsistojo akis į akį. – O jeigu tavo dievai klysta arba tu jų nesupranti?

– Montė negali būti didžiuoju vadu, nes jis ketina parduot Prūsiją krikščioniškiems šunims! – sušuko Alepsis ir nusegė Montei kalaviją nuo diržo.

Karo taryba pakilo ir apsupo juos glau­džiu žiedu.

– Už ką? – šaukė Montė, eidamas ratu ir klausdamas kiekvieną.

– Patikimi žmonės man pranešė, kad tu susirašinėji su ordinu, ketindamas parduot Prūsiją. Ir tavo žmona vokietė, po kiekvie­no mūšio degindama žvakes, šaukiasi savo dievo pagalbos ir keršto ir tuo užrūstino mūsų dievus.

Alepsis mostelėjo ranka, jo palydovai nu­stūmė į šoną prūsus ir užlaužė Montei ran­kas. Kariai žvilgčiojo į kits kitą, čia grieb­damiesi už ginklų, čia vėl paleisdami juos.

– Prūsai, – pasakė Montė, – leiskit man perskaityt tuos ordino laiškus.

– Užteks, Monte! Baigėsi tavo dienos! – šūktelėjo Samilis.

Kariai ėmė murmėti. Montė pasimuistė, bandydamas ištrūkt iš Alepsio palydovų ran­kų, bet tučtuojau prišoko Samilis. Auktuma išsitraukė lietuvišką peilį ir per žmonių gal­vas puolė Samilį.

– Sustok, Auktuma! – suriko Montė. – Sustok!

Auktuma, sunkiai alsuodamas, laikė peilį atkišęs į Samilį.

– Ir tau ateis eilė, verge, – pasakė Sa­milis.

– Užkišk ranką po mano šarvais, – pa­prašė Montė,– ten laiškai.

Auktuma ištraukė tris nuo prakaito pajuo­dusius pergamentus. Alepsio palydovai ty­lėdami atleido Montės rankas. Jis iškėlė pergamentą sau prieš akis ir garsiai, kone rėkdamas, ėmė skaityti:

– „Viešpaties vardu, amen. Švenčiausios Marijos Teutonų ordino magistras Hartmundas fon Grumbachas ir broliai siunčia tau, Henrikai Monte, nepermaldaujamą pra­keikimą. Jeigu tu neatitrauksi savo laukinių gaujų nuo Karaliaučiaus sienų, tai dievas nubaus tave ir tavo pirmagimį sūnų Alek­sandrą, atsiųstą mums iš Magdeburgo, idant laiku sutramdytumėm, prakeiktas atsimetėli, tavo įniršį ir pasiutimą. Jeigu nepasitrauksi nuo Karaliaučiaus iki švento Stepono kankinio dienos, tai tą dieną auštant išvysi savo sūnų pamautą ant šakių virš kampinio pilies kuoro...“

– O dabar teisk, Alepsi,– pasakė Montė, nusijuosdamas diržą, ir minia tylėjo nustė­rusi. – Kas jums pasidarė, kad jūs manim netikit?.. Dabar, kai laikom ordiną už gerk­lės ir vėl alsuojam užmiršta laisve... jūs tei­siat mane!.. Ir jeigu jūs pro ašaras ir skaus­mą nematot būsimos Prūsijos, kuriai niekas nedrįs primesti savo įstatymų ir dievų, kur niekas nealks ir netrokš, tai aš ir pats atsisakau būti prūsų vadu.

Prūsai sujudo, išstumdami iš rato Alepsio palydovus, ir, iškėlę ant skydų Monte, ėmė šaukti:

– Tegyvuoja Montė, didysis prūsų va­das!

Šauksmai ilgai netilo, kol Montė pakėlė ranką.

– O dabar aš visiems apskelbsiu tai, ką šnabždėjo man į ausį pasiuntinys.

Visa prūsų stovykla nuščiuvo, ir atrodė, kad net kryžiuočiai už storų mūro sienų klausosi.

– Mindaugas nužudytas... Didysis Lietu­vos kunigaikštis – Treniota... – negarsiai iš­tarė Montė, ir tą pačią akimirką nusirito šauksmas: „Galas ordinui! Tegyvuoja didy­sis Lietuvos... Tegyvuoja...“

– O, dievai, matyt, tokia jūsų valia, – sumurmėjo Alepsis, iškėlęs rankas. – Bet, man rodos, jis mažiau gerbia dievus, nei priderėtų...

Katryna dainavo, kai į palapinę įėjo Mon­tė ir nustebęs išvydo tą patį, seniai nema­tytą krepšelį su vaikiškais drabužėliais.

– Girdi? – pasakė Katryna ir priglaudė Montės galvą prie savo pilvo, ir, jausdamas pulsuojančią Katrynoj naują gyvybę, jis pa­miršo karą, prūsus, vokiečius, lietuvius, net sūnų Aleksandrą, kuris auštant turėjo būti pakabintas ant šakių, – ir jam norėjosi saky­ti vien švelnius žodžius, kurie negalėtų nie­ko užgauti:

– Kaip žemė, kai klausaisi prie jos pri­dėjęs ausį ir girdi tolimą kanopų dundėjimą ir prispaustos žolės krebždesį. Jis vėl atjo­ja, girdi?

– Kas toks?

– Mūsų mažylis. Jis jau visai arti. – Montė pakėlė galvą, ir staiga vėl realybė užgriuvo, triuškindama jį beginklį, ir tik po ilgos pauzės jis galėjo pratarti: – Tau reikia išvažiuot, Katryna, kad... kad jį pasitiktum.

– Henrikai, o jeigu aš likčiau?

– Čia karas, čia ne tau... Mano tėvonijoj tavęs lauks sesuo. Tu nebijok jos, ji panaši į mane. Tarp miškų bus ramu ir saugu.

Ir dar naktį prie palapinės privažiavo dengtas vežimas. Montė atsargiai įkėlė Kat­ryna ir pasakė kariui, sėdinčiam ant pasos­tės:

– Žiūrėk, Visgaudai. Saugok ją. Galva atsakysi.

Arkliai truktelėjo. Katryna ištiesė ranką į Montę; jis, eidamas šalia vežimo, glostė jos delną.

– Ak Henrikai, man keistai šalta, kaip tada, Magdeburge, kai aš atėjau pas tave. Bet ar tu pas mane ateisi?

– Ateisiu, Katryna, net jeigu dievas ne­norės, atšliaušiu, Katryna.

Krypuodamas vežimas važiavo seniai ne­artais laukais, kol dingo migloje.

Pro rūką šviesėjančiam danguj išniro tam­sūs Karaliaučiaus bokštai.

Montė stovėjo lygiam lauke tarp prūsų įtvirtinimų ir Karaliaučiaus mūrų ir laukė aušros. Stovykla su piramidiniais nameliais ir nusmailintų rąstų užtvarom atrodė kaip išmirusi. Bet prūsai irgi nemiegojo.

Magistras Hartmundas deglų šviesoj ap­žiūrinėjo dar mieguistą ir drebantį nuo ryt­mečio vėsos berniuką. Du kryžiuočiai laukė jo ženklo.

– Su dievu... Tik užkimškit jam gerklę... Montė norėjo grįžt į stovyklą, kai virš

bokšto sušmėžavo žmonių siluetai. Jis su­kando dantis ir iškėlė kietai sugniaužtus kumščius, ir visa prūsų stovykla lyg vienas žmogus atsiduso.   

– Sūnau mano, Aleksandrai, Aleksand­rai! – sušuko Montė.– Kur tavo širdis, die­ve?!

Montė sėdėjo ant žemės nuleidęs galvą, kol saulė ėmė kepint jo nejudantį kūną. Ta­da jis pakilo ir sausom, įkritusiom akim grį­žo į stovyklą.

– Johanai, gyvuly! – griaudėjo Hartmundo balsas Karaliaučiaus pilies kieme.

Magistras įlėkė į arklidę ir išpūtė akis. Jo­hanas vartė ant ugnies karvelį, nusukta gal­va, paskubom nupeštą, su spaigliuotais spar­nais.

– Ak, tai tu čia raganauji, – sumurmėjo jis, negalėdamas atplėšti akių nuo čirškančio karvelio. Visas palinko į priekį, ūmai griebė karvelį už sparno ir ėmė jį pusžalį ryt, nusidegindamas pirštus ir lūpas.

– Dievas atsiuntė man karvelį! – maldau­damas šaukė Johanas; paukščio kaulai traš­kėjo Hartmundo dantyse. Johanas pašoko, norėdamas išplėšt karvelį, bet Hartmundas šėrė jam per ranką ir, sugriebęs jį už plau­kų, teberydamas, kelis kartus stuktelėjo Jo­hano galvą į akmeninę arklidžių sieną. Jo­hanas sėdėjo apsvaigęs, ašaros ritosi jo vei­du. Hartmundas iš lėto, susikaupęs rijo pas­kutinius kąsnius. Kelios apsvilusios plunksnos buvo prilipusios prie jo taukuotų lūpų.

Magistras palengva vaikščiojo po kiemą. Kryžiuočiai baimingai prasilenkdavo su juo. Jis įsakė visa valanda anksčiau skambinti vakarinėms pamaldoms. Broliai nustebę su­sirinko į bažnyčią. Hartmundas priklaupė prieš altorių, atsitiesė ir geležim skambančiu balsu pasakė:

– Jūs skendit nuodėmėse, nematydami iš­sigelbėjimo. Bet Jėzus Kristus mums sako: „Kas mane tiki, nors būtų miręs, gyvens.“ Gelbėdamas ordiną ir jūsų sielas, aš įsakau broliams vienuoliams gale kiekvienos kuni­giškų poterių dalies kalbėti antifoną „Salve Regina“ su atsakymais „In omni tribulatio­ne“ ir kolekta „Apsaugok, viešpatie“.

Broliai nepatenkinti ėmė šnibždėtis.

– Tai turėtų pažadinti jūsų apkiautusias sielas ir paskatint jus didesnėms dorybėms ir paklusnumui. Aš nematau šiuose dievo namuose brolio Engelberto.

– Magistre, – liūdnai pratarė rudabarzdis kryžiuotis. – Jei ne šiandien, tai rytoj jis žada išsiskirt su šiuo pasauliu.

– Nesvarbu. Dabar jis privalo melstis die­vo namuose. Johanai! – pašaukė magistras, dairydamasis tarno pro kryžiuočių galvas.

– Dievas atsiuntė man karvelį, – plonu moterišku balsu sudejavo Johanas.

Kryžiuočius staiga pagavo kvailas links­mumas, ir visi broliai ėmė dirsčioti į Johaną.

– Johanai, aš tave nubausiu! – griežtai sušuko Hartmundas.

– Už ką? Už tai, kad dievas atsiuntė kar­velį?

– Tylėk, nepraustaburni! – užriko ant jo Hartmundas.

Po vakarinių pamaldų, kai visi ėjo iš baž­nyčios, Johanas laukė prie durų. Kryžiuo­čiai šaipėsi iš jo, bet jis tartum nieko ne­girdėjo. Galiausiai pasirodė Hartmundas.

– Dievas atsiuntė man karvelį, – sudeja­vo Johanas.

Hartmundas atstūmė jį.

– Bet juk dievas man karvelį atsiuntė, – sušnabždėjo Johanas, lyg nustebęs ir nesu­prasdamas. Jis išsitraukė peilį ir smogė ma­gistrui į nugarą. Hartmundas parkrito. Jo­hanas atsisėdo ant bažnyčios laiptelio, pasi­dėjo šalia peilį ir abejingai žiūrėjo į prieš­mirtinę magistro agoniją.

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostas bu­vo tuščias. Jį pusračiu supo šarvuoti, vis­kam pasirengę kariai. Vaišvilkas, užsisiau­tęs ant šarvų juodą kailį, netvirtom, nuo su­sijaudinimo linkstančiom kojom perėjo me­nę, sustojo prieš sostą, kietai įsitvėrė į at­lošus ir iš lėto atsisėdo jame. Paskui atsiduso ir truputį virpančiu balsu kimiai pa­sakė:

– Aš, Vaišvilkas, didysis Lietuvos kuni­gaikštis!

Menės kampuose prisispaudę tarnai ir dvariškiai stovėjo sustingusiais veidais.

– Aš, Vaišvilkas, didysis Lietuvos kuni­gaikštis! – pakartojo jis tvirčiau, bet menėj tebebuvo mirties tyla.

Jis suspaudė atlošus, kad net pirštai pa­balo, ir išrėkė:

– Aš, Vaišvilkas... didysis Lietuvos kuni­gaikštis!..

Ir visi nusilenkė sostui. Tarnas padavė didžiulę karališkąją sidabro taurę, ir Vaiš­vilkas paėmė ją į rankas, laistydamas vyną per kraštus. Jis sėdėjo apkvaitęs nuo vyno, nuo garbės, nuo neseniai pralieto kraujo ir žiūrėjo į subadytą Treniotos kūną, gulintį menės vidury... Kraujas siaura srovele bėgo akmeniniu aslos grioveliu į sosto pusę, nie­kaip nepribėgdamas, tirštėdamas nuo žemių ir dulkių.

Toli koridoriuj pasigirdo neaiškus mur­mesys, lyg banga perbėgo karių minią, pra­skyrė ją ir praleido išblyškusią, su nudžiū­vusiais ašarų pėdsakais veide moterį – tą patį jauną karį, kadaise. Auktumos praustą prūsų stovykloj. Suakmenėjusiu veidu ji perėjo per visą menę, sustojo prie Treniotos kūno, nuleido galvą, pasilenkė, pakėlė nu­mestą peilį, ranka nubraukė jo ašmenis ir žiūrėjo į susitepusį savo delną. Tada pasuko prie Vaišvilko, kuris, atrodė, jau neatplėšia­mai įaugo į sostą, ir padėjo peilį prie jo kojų.

Vaišvilkas atsitiesė:

– Ko nori, moterie?

– Atiduok mano tėvo kūną!

Kariai žiūrėjo į Vaišvilką, ir jis jautė, kad visi, net artimiausi jo žmonės, stovintys prie sosto iš dešinės ir kairės, šią akimirką yra ne jo, naujojo Lietuvos kunigaikščio, o tos gedinčios moters pusėj.

Ir kostelėjęs jis negarsiai pasakė:

– Pasiimk ir nerūstauk... Kraujas už kraują – toks dievų įstatymas. Šitoje menė­je Treniota klastingai nužudė Mindaugą ka­ralių, mano tėvą... Šiandien jo vėlė atgavo ramybę... Pasiimk ir nerūstauk...

Treniota, ruošiamas paskutinėn kelionėn, gulėjo ant minkštų kailių, ir jo duktė, klū­podama šalia, mazgojo jį, tepė aliejais, rengė iškilmingais kario rūbais ir šarvais. Ir pas­kui uždėjo jam ant galvos šalmą, ne kasdieninį, mūšiuose nunešiotą, o tviskantį deg­lo šviesoj auksu – triumfalinį, kuris turėjo puošti jo jauną ir gražią galvą pergalingame žygyje nuo Dauguvos iki Vyslos, nuo Sūrio­sios jūros iki Mozūrų...

Į prūsų stovyklą tylėdama įjojo Treniotos duktė, iškamuota sielvarto, nemigos ir ilgos kelionės, ir prūsai, lydintys ją nebyliais žvilgsniais, jautė, kad įvyko kažkas baisaus ir nepataisomo. Ji žiūrėjo į prūsų veidus, ta­rytum ieškodama žmogaus, kuriuo vieninte­liu galėtų pasikliauti. Auktuma, kaip šuo se­kęs jos žirgą, paėjo į priekį ir gailiom, šau­kiančiom akim sustojo priešais. Ji vos vos suraukė kaktą, stengdamasi kažką prisimint, staiga nuslydo nuo žirgo ir instinktyviai, nie­ko nebegalėdama galvot, prisiglaudė prie Auktumos. Jisai stovėjo sutrikęs ir nuste­bintas, paskui pakėlė ją, išdidžiai apžvelgė prūsus ir nunešė į savo iš karčių suręstą pa­lapinę.

Prūsai rinkosi būriais prie Auktumos būs­to, nedrįsdami pažvelgt į vidų, kol atėjo Montė ir pašaukė Auktuma vardu.

– Treniota nužudytas, – pasakė išėjęs Auktuma, visą laiką baugščiai žvilgčiodamas į palapinės angą. – Lietuvių kariai neateis mums į pagalbą...

Montė nuleido galvą, ir atrodė, kad, giliai traukdamas orą, jis sukūkčiojo lyg vaikas, bet, neprataręs nė žodžio, lėtai nuėjo per stovyklą.

Karo taryba sėdėjo ant Priegliaus kranto, ir visi, negalėdami atitraukt akių, žiūrėjo į besigrūdančias ir trupančias ledo lytis. Le­dai nešė išplautus su šaknim medžius, val­čių nuolaužas ir ant vienos lyties įšalusį kryžiuotį.

– Pernykštis kryžiuotis, – nusijuokė Auktuma.

– O, kad mūsų dievai suguldytų juos vi­sus į ledinius patalus, – pasakė atsidusda­mas Koltis.

– Daug dar jų laukia savo eilės, – pasakė Montė. – Ir iš visos Europos vėl paplūs į Prūsiją kryžiaus kariai. Todėl aš kreipiuosi į jus ir reikalauju iš kiekvienos genties nau­jų karių.

– Monte, bet kaimuose liko vien seniai ir vaikai. Karas per ilgai užsitęsė. Mūsų že­mės nuniokotos. Jau kelinti metai mes nie­ko nesėjam, o pjaunam tik kryžiuočius. Bet krauju sotus nebūsi, – prabilo seniausias iš vadų. – Mums gresia badas.

– Monte, paleisk dalį karių. Reikia pasi­rūpinti maistu ir šiems, ir kitiems metams, –

kreipėsi į Montę Koltis.

– Man trūksta karių, o jūs reikalaujat, kad aš dar paleisčiau. Mes jau laikom prie­šą už gerklės, ir tereikia iš paskutiniųjų spūstelėt. Mūsų jėgos mažėja, bet Karaliau­čiuj jau dvesiama badu, ir kol dar jie nesu­laukė paspirties, mes suteiksim kuo daugiau vyrų ir pulsim Karaliaučių. Todėl ir vėl jums įsakau: siųskit pasiuntinius į Lietuvą vienus po kitų, tegu prašo, maldauja, kojas bučiuo­ja, kad greičiau siųstų mums pagalbos.

– Išmintingas tavo sprendimas, Monte, – pasakė Koltis. – Tegul dalis mūsų karių grįžta arti ir sėti, o vietoj jų stos lietuviai.

– Ne, geriau mes valgysim žolę, varles ir rupūžes, užgerdami Priegliaus vandeniu, negu leisim bent vienam prūsui pasitraukti nuo Karaliaučiaus mūrų, – pasakė griežtai Montė.

Vadai susižvalgė. Auktuma, neryžtingai atsistojęs, pasakė:

– Montė, jau kuris laikas kariai patys grįžta namo į savo gentis, ir mes neįsten­giam jų sulaikyti.

Montė pašoko ir rūsčiai peržvelgė kiek­vieną.

– Jie bus čia, kai tik apsės savo laukus, – ramindamas pasakė seniausias iš vadų.

– Ir jūs iki šiol tylėjot?! Gal jūs užmir­šot, jog ordinas tik ir laukia, kad mes pails­tume ir išsisklaidytume pavieniui? Nejaugi jūs pristigot ištvermės ir ėmėt nebetikėti pergale? Kai reikia pulti, mes patys trau­kiamės.

– Nerūstauk, Monte, – neskubėdamas prabilo seniausias iš vadų. – Karas toks il­gas. Reikia pasiruošt jam ir atgaut jėgas. Pa­matysi, kaip kitą pavasarį kryžiuočiai lyg nugaišusios žuvys plauks Prieglium.

– Jeigu mes sulauksim kito pavasario sė­dami, kai reikia pjauti...– pasakė Montė niū­riai. – Už kiekvieną paleistą ar pabėgusį ka­rį galva atsakysit!

Jis apsisuko ir nuėjo Priegliaus pakrante. Karaliaučiuj suskambėjo varpas, šaukdamas į rytines pamaldas. Tirštas varnų būrys, pa­kilęs nuo medžių, pralėkė klegėdamas virš Montės galvos.

Laužai geso, prūsai ėjo gulti, ir tiktai kaž­kuris sargybinis plūdosi su kryžiuočiu, ku­ris, matyt, kankinamas bado ir nemigos, slankiojo miesto siena. Ir anoje Priegliaus pusėje nuogas Auktuma su rūkstančiu deglu gaudė Treniotos dukrai vėžius. Montė gu­lėjo už stovyklos po ąžuolu, žiūrėdamas į žvaigždes ir neryškią deglo ugnelę.

– Samili! – staiga pašaukė Montė. Samilis krūptelėjo ir sustojo.

– Tu turi žvėries klausą, Monte...

– Ko tu, Samili, slankioji kaip vaiduok­lis?

– Aš tave pažadinau, Monte... Išsiruo­šiau pavėžiaut, gal ir tau prigaudyt?

– Man neskanūs tavo vėžiai... Nekvai­liok, Samili!

Samilis nežymiai paslėpė peilį ir sumur­mėjo:

– Aš ne kvailys, kad kvailiočiau... Tegul dievai siunčia tau saldų miegą.

Užšoko ant žirgo ir neskubėdamas nujo­jo pakrante, vėliau per įtvirtintą tiltą.

Montė snaudė, bet tuojau pakilo ir įsakė trims kariams pasivyti Samilį ir sekti. Iš miego pabudinti kariai ilgai ir nenoriai kui­tėsi prie arklių.

Samilis brovėsi pro krūmus prie vandens, kur plakėsi ugnis.

– Kas ten? – riktelėjo Auktuma, atsities­damas su vėžiu rankoj ir griebdamas ietį.

– Savas. Noriu irgi pavėžiaut.

– Samilis? – nustebo Auktuma.

– Ir aš valgyt noriu... Duok, aš palaiky­siu ugnį, o tu vėžiauk – bus greičiau.

Auktuma, gūžtelėjęs pečiais, perdavė deg­lą ir, slapčia stebėdamas Samilį, ligi peties sugrūdo ranką po vandeniu.

– Ten, ten vėžys! – Samilis trypė ant kranto, rodydamas pirštu.

– Aš ir pats, be tavęs matau, – staiga niū­riai pasakė Auktuma.

– Per daug ėmei matyt... Ir žmoną kil­mingą susiradai, verge, – sumurmėjo Samilis ir ūmai dūrė deglu Auktumai į veidą.

Auktuma užsidengė akis, Samilis skubiai užnėrė kilpą jam ant rankų, pririšo virvę prie žirgo ir įšoko į balną.

Auktuma bėgo iš paskos, draskomas krū­mų, atsitrenkdamas į medžius, kol parkrito. Tada Samilis sustabdė žirgą ir paklausė:

– Kas tu esi, šunie?

– Montės karys... – sunkiai alsuodamas, atsakė Auktuma, keldamasis nuo žemės.

Sudraskytas jo kūnas sruvo krauju.

– Tu mano vergas! – riktelėjo Samilis ir paragino žirgą.

Auktuma vilkosi žeme.

– Kas tu esi, šunie, ar jau įsikalei į gal­vą? – šaukė Samilis.

Auktuma atsigavo tik po geros valandė­lės.

– Kas tu esi, šunie, ar jau įsikalei į galvą?

– Aš... aš... Montės karys...

– Prakeiktas vergas!.. Montė ištvirkino visus, – Samilis, drebėdamas iš bejėgiškumo ir pykčio, šėrė žirgui, ir vėl prasidėjo tas baisus bėgimas, kol Auktuma parkrito. Galva atsitrenkė į akmenį, ir išdraskytas Auktumos lavonas dar ilgai šliaužė vartydamasis že­me, kol nutruko virvė ir išlaisvino jį iš Samilio.

Trys prūsų raiteliai po kelių valandų ra­do Auktuma, užkėlė jį ant žirgo, nugabeno į stovyklą ir paguldė prie jo palapinės.

Samilis prijojo kryžiaus žygio stovyklą per pačius pietus.

Keli kariai, jį pastebėję, šoko ant žirgų, bet jis taikingai pamojavo ranka, nušoko nuo žirgo ir paguldė ginklus ant žemės.

Grafai fon Reideris ir Bitenheimas pieta­vo palapinėje su kitais kilmingaisiais.

Samilį atvedė prie palapinės ir pastūmė prie grafų kojų. Samilis kažką sakė, aiškino.

– Ko šitas prūsas nori? – paklausė fon Reideris.

– Jis sakosi norįs parduoti Montę,– pa­aiškino vienuolis, mokantis prūsiškai, – tik prašo už tai garantuoti jam ir jo artimie­siems gyvybę, neatimt iš jo dvarų ir žemių, kurias jis iki šiol valdė.

Grafai susižvalgė.

– Gerai, mes dovanosim tau tavo klai­das... – pasakė fon Bitenheimas. – Tai kur dabar Montė? Kur daugiausia jo karių?

– Čia viskas pažymėta, – Samilis ištraukė iš už diržo beržinės tošies gabalą ir padavė

fon Bitenheimui – šitam primityviam žemėlapy Montė buvo pažymėtas nulūžusios strė­lės ženklu.

– Kiek laiko reikia jot iki Montės? – paklausė fon Bitenheimas, tebežiūrėdamas į tošį.

Samilis iškėlė pirštą:

– Vieną dieną ir dar pusę, jei arkliai pailsėję... Iš šitos pusės tik keli sargybiniai... Ir apriškit arkliam kanopas... Jie jūsų visai nesitiki.

– Gerai, – tada pasakė fon Reideris. – O kaip tau, prūse, atrodo, ar užteks man karių sutriuškinti Montei?

Samilis pažvelgė į nusidriekusią milži­niškoj pievoj kryžiaus žygio stovyklą ir nie­ko neatsakė. Jis dar niekada nebuvo matęs vienoje vietoje šitokios daugybės karių.

– Tiek užteks? – paklausė fon Reideris.

– Užteks, – tyliai pasakė Samilis; jis jautė baimę ir panieką šitiems išlepusiems krikščionių kariams ir net keistą, po išda­vystės iš naujo suvoktą pasididžiavimą prū­sų jėga, ir dabar burbtelėjo: – Montė vie­nas vertas visų jūsų, kiek čia už stalo sėdi.

Riteriai paniuro, Samilis suprato padaręs vaikišką kvailystę. Grafas fon Reideris atsi­stojo ir staigiai ištiesė Samiliui pliką žvė­rienos kaulą, vos neišgrūsdamas jam dantų: – Vaišinkis, prūse, vaišinkis, tau sakoma!

– Aš pardaviau Montę. Iš kur aš galiu žinoti, kad jūs manęs neparduosit? – pasa­kė Samilis.

– Grafas fon Reideris nelaužo savo žo­džio, laukinis prūse, – pasakė susierzinęs grafas ir sušuko: – Paduokit jam vėliavėlių su mano giminės herbu. Jei tu apsmaigstysi savo valdas šitom vėliavėlėm, mano kariai tavęs nelies, o visa kita aš paleisiu ugnim...

Samilis laikė rankose mėlynas su auksinio liūto ir mėnulio insignacijom vėliavėles, jis nežinojo, kur jas dėti. Fon Reideris padavė jam taurę vyno, jis išgėrė, nepaleisdamas vė­liavėlių iš rankų. Tarnas vėl pripylė, Sami­lis vėl išgėrė vienu mauku.

Tada fon Reideris paklausė:

– O vis dėlto pasakyk man, prūse, ko­dėl tu išduodi Montę?

– Aš jo neapkenčiu, – pagiežingai atsa­kė Samilis ir atkišo taurę, kad vėl jam pri­piltų. – Aš norėjau būt didžiuoju vadu... Jis mane pažemino – paskyrė vadu mano vie­ton mano vergą...

– Nugirdykit jį, pažiūrėsim, kaip atrodo girtas prūsas, – pasakė fon Bitenheimas.

– Negailėkit vyno didžiajam prūsų va­dui, – paliepė fon Reideris.

Samilis veikiai girtėjo, ir vis labiau augo jo panieka šitiems kvailiems riteriams, ėdantiems mėsą su žole, ir, prieš visiškai nusi­gerdamas, jis ėmė jiems pusbalsiu grasint:

– Kai aš būsiu prūsų vadas... gersiu ne vyną, o jūsų kraują...

Paskui jis užsnūdo, ir, kai prabudo vaka­re, danguj mirgėjo aiškios žvaigždės. Jis il­gai gaudė savo žirgą, slankiojantį po tuščią, ištryptą pievą, kur dar dieną prunkštė galy­bė arklių ir šmižinėjo žmonės.

Samilis vijo žirgą iki aušros. Dangus žė­ravo tolimų gaisrų pašvaistėm... Ir toje vie­toje, kur stovėjo įtvirtinta jo sodyba pilaitė, jį pasitiko tik pelenai, skraidantys ore. Me­džiuose aplink pilaitę, lengvai siūbuodami, kabojo pakarti jo artimieji – tėvas, motina, žmona, brolis ir šuo.

Samilis atsisėdo ant žemės, paleisdamas pavadį iš rankų. Pelenai plaukė oru, žirgas pastovėjo ir iš pradžių lėtai, paskui grei­tėjančia ristele pasileido į mišką. Samilis negalvodamas išsitraukė vėliavėles ir suba­dė jas aplink save...

– Tai sugrįžot, šeimininke, – staiga išgir­do Samilis balsą už nugaros ir nustėro.

Senas šlubas vergas ėjo ratu aplink Sami-lį, tarytum nedrįsdamas prisiliest vėliavėlių.

– Tai gražių vėliavėlių parsinešei, šeimi­ninke...

Vergas apžiūrinėjo išrovęs vėliavėlę ir !62 staiga iškėlė ją virš galvos užsimodamas. Ir

Samilis parkritęs aukštielninkas, pajuto, kad aštrus vėliavėlės smaigas įsirėžė į jį ir pri­kalė prie žemės.

Grafų fon Reiderio ir Bitenheimo kariuo­menė priėjo prie Karaliaučiaus vidurnaktį. Buvo aiški mėnesiena, ir lyg dienos šviesoj matėsi niaurūs Karaliaučiaus kuorai ir prū­sų stovykla, pasišiaušusi nusmailintų baslių eilėm. Kryžiaus kariai ilsėjosi, atsirėmę į arklius plaušais apraišiotom kanopom ir vie­na ranka užspaude jiems snukius, kad tie nesužvengtų.

– Dievas su mumis, riteriai, – pasakė grafas fon Reideris.– Mes užklupsim neti­kėlius miegančius, ir jie atsibus tik pragare. Velionis mano tėvas per aną prūsų maištą pačiu laiku pažabojo šitą velnio padermę, duok dieve jam dangaus karalystę. Dabar man viešpaties skirta grąžint teisybę ir tvar­ką. Skerst visus be gailesčio. Amen, pradė­sim.

Kariuomenė persiskyrė į dvi dalis. Vieni be garso prisiartino prie užtvaros per Prieg­lių ir, patylomis nudobę sargybinius, padegė tiltą. Prūsų stovykloj kilo sąmyšis. Atsidarė Karaliaučiaus pilies vartai, ir su dėkingumo dievui šauksmais pasipylė išbadėję kryžiuo­čiai. Liepsnojantys tilto rąstai traškėdami lūžo ir šnypšdami užgesdavo vandeny. Prūsai telkėsi aplink Montės palapinę. Montė skubiai vilkosi šarvus, užšoko ant žirgo, ir prūsai paskui Montę ėmė veržtis iš žiedu apsuptos stovyklos. Kryžiuočiai ilgai perse­kiojo išsisklaidžiusi Montės būrį, vėliau grį­žo atgal, ir Montė sielvartingai žiūrėjo į stovyklą, kur nespėję atsitraukti prūsai ka­pojosi iki mirties.

Kryžiuočių būrys, grįžtantis iš kruvinos prūsų medžioklės, stovėjo ratu apsupęs ąžuolą. Užvertę galvas, visi žiūrėjo į gie­dantį vienuolį.

– Išganytojo vardu įsakau, lipk iš me­džio! – paliepė jam.

Bet vienuolis tarytum nė nematė kryžiuo­čių ir, nepasukdamas galvos, tebesėdėjo lyg paukštis šakų lizde, nuo lietaus ir vėjo pri­dengtame kailiais. Pro sudriskusius skarma­lus kyšojo kaulėtos, išdžiūvusios rankos.

– Išganytojo vardu... Lipk iš medžio! Vienuolis pažvelgė į kryžiuočius, kažką sumurmėjo ir vėl ėmė giedoti tą pačią so­pulingą, kupiną nesudrumsčiamos rimties psalmę apie Mariją, dievo motiną.

– Matyt, jis nepilno proto, – sumurmėjo vienas kryžiuočių, gręždamas arklį.

– Dievas apšvietė mano protą, – laibu, vėjų išpūstu balsu atrėžė vienuolis, ir kryžiuotis sustabdė arklį.

– Lipk iš medžio! – užriko tas pats kry­žiuotis.

Vienuolis tiktai palingavo galvą:

– Aš arčiau dievo ir nesiruošiu grįžt į jūsų nuodėmingą žemę, chi chi... Keliaukit, keliaukit...

Kryžiuočiai trumpai pasitarė ir paklausė:

– Jeigu tu šventas žmogus, tai pasakyk, kas būsi.

– Aš Bartalomiejus, Magdeburgo kated­ros pamokslininkas.

– Tėve Bartalomiejau, gal tau palikt ko nors kūnui ir dvasiai pastiprinti?

– Keliaukit, keliaukit, man visko prineša paukščiai ir prūsai, kuriuos baigiat išskersti... O kai jų nebeliks, ponas dievas pasirūpins manim... Keliaukit, keliaukit...

Kryžiuočiai nujojo gyvai šnekučiuodamie­si ir susiginčijo; tas, kuris įsakinėjo vienuo­liui lipt iš medžio, apgręžė arklį ir zovada grįžo prie ąžuolo.

Vienuolis ėmė šnypšt ir žegnot jį:

– Išnyk, išnyk...

– Apsimetėlis... – piktai prakošė kryžiuo­tis ir riktelėjo: – Už ką tave prūsai paliko gyvą? Visus žudė, o tavęs ne?

– Ne visus. Manęs nenužudė, chi chi... Šventos giesmės malonios ir dievo žodžio negirdėjusiai laukinio ausiai, chi chi... Jie nekalti, kad ponas dievas taip ilgai buvo juos pamiršęs...

– Ne, tu ne šventasis, – pagaliau apsi­sprendė kryžiuotis ir įtempė lanką. – Lipk, atskalūne, iš medžio!

Vienuolis papurtė galvą:

– Aš arčiau dievo, negu tu...

Strėlė pervėrė jam gerklę, ir jis nulėkė žemėn nustebusia ir priekaištinga veido iš­raiška.

– Vokiečiai kaip žvėrys eina mūsų kru­vinais pėdsakais, – pasakė rytą Montė. – Ruoškitės sutikt juos... Jeigu dabar miego­sit, tai dievai iš tikro paklos jums patalą dausose.

Kiaurą dieną prūsai statė įtvirtinimus, vo­kiečiai vis nesirodė, ir Montė leido vakare kariams sugulti. Vadas vienintelis saugojo stovyklą. Jisai jojo pro miegančius žmones, tarytum atsisveikindamas su jais.

Dangus buvo murzinas kaip žemė ir slė­gė savo svoriu.

Koltis pasikėlė ir paklausė:

– Nemiegi, Montė?

– Jaučiu artimą mirtį... Matai, kokios spalvos dangus.

– Mane irgi dievai šaukia... Mes pralaimėjom, Monte.

– Dar ne, dar ne, jeigu lietuviai nusto­tų pjautis tarpusavy ir dabar ateitų... Dvy­likti metai aš tebelaukiu šito stebuklo...

Naktį Montė išgirdo mišku lekiant raitelį ir, sustabdęs jį ietimi, atpažino Visgaudą.

– Tavo žmoną sudegino Alepsis...– sun­kiai alsuodamas, pasakė Visgaudas.– Nužu­dyk mane, Montė... Aš gyniau, bet jie su­mušė mane. Aš tebespjaudau kraujais, Monte.

– Už ką? Už ką? – lyg snausdamas pa­kartojo Montė.

– Alepsis sakė, kad ji atnešė visas ne­laimes... Nužudyk, Monte, jeigu nori... Aš visko mačiau, Monte, bet ji pradėjo gimdy­ti, kai ją aukojo...

– A! – suriko Montė. – A!

– Nužudyk mane, – Visgaudas atstatė nuogą kaklą.

– Aš nebenoriu nieko žudyti... Aš jau nieko nebenoriu, – Montė nuslydo nuo žirgo ir parkrito į žolę.

Prūsai apspito Montę, ir Visgaudas, sutri­kęs ir teisindamasis kiekvienam, stengėsi išaiškinti, kad jis nekaltas.

– Monte, kelkis, – pasakė Koltis. – Jei­gu dievai taip norėjo...

– A, dievai!.. Man šlykštūs jūsų die­vai, – suriko Montė. – Pasirodykit nors vie­nas, sukaposiu į gabalus.

Prūsai traukėsi baimingai atgal ir nuste­bę žiūrėjo, kaip Montė nusviedė kalaviją, nusiėmė šalmą, šarvus, viską sumetė į krū­vą ir liko pusnuogis. Paskui jis pažvelgė į dangų:

– Pažvelk, viešpatie, pažvelk, koks aš vienišas ir beginklis... Kodėl tu liepi žmo­gui kentėt daugiau, negu jam skirta...

Ir Katrynos veidas, trapūs, iki skausmo pažįstami jos pečiai, minkštas ir drėgnas žvilgsnis, kūno šiluma ir balsas, iš tolo glos­tantis ir raminantis, buvo kažkur čia pat greta, – jis nejučiom krustelėjo ranką ir už­čiuopė tik tuštumą. Ir Montė dabar galėjo pašaukt ją tik iš tolimos, seniai jau miru­sios praeities... Ji sėdi Magdeburge, gale ilgo balto kalėdinio stalo, ir lyg dievo motina, ruošdamasi penėt savo sūnų, prasega suknelę ir apnuogina baltą kaip kreida krūtį... At­eina Hirchalsas (ak, tai jo namai, ak, tai jo šis stalas), slėpdamas už nugaros lėkštę, ir padeda šakes ant stalo.

– Čia šakės, – sako jis, – tai pasmeik sū­nų Aleksandrą... Katryna, dievo motina, pa­gimdys tau pragaro liepsnoj kitą ir pragaro ugnim išpenės... Cha cha, juk tavo mylima Prūsija – pragaras, ar ne, mielas Henrikai?

– Ne... Ne... Aš neturiu ko rinktis.

– Galėjai pasirinkt, galėjai... O dievo žo­dis vis tiek triumfuos, nors iš tavo Prūsijos

ir tavęs, Henrikai, turėtumėm palikti vien vardus... Reikia mokėt laiku pereit į stipres­niųjų ir teisiųjų pusę, mielas Henrikai... Bet Prūsija pavėlavo... Ir aš atėjau tavos galvos!

– Ne, Hirchalsai! – Montė graibo ranka, bet nėra arti kalavijo. – Aš jos neatiduosiu!.. Čia, čia dar viskas gyva, ir Katryna, ir Prū­sija... Ne vien pragaras, Hirchalsai, – ir ro­jus, kurį aš nešioju su savim.

– Rojus, cha cha, rojus... kapų kirmi­nams!.. Henrikai... cha cha... Henrikai Monte...

Auštant Montei pranešė, kad artinasi kry­žiuočiai.

– Na ir kas? – pasakė Montė. – Na ir kas?

– Kryžiuočiai, Montė!

– Žinau, žinau, – sumurmėjo Montė, kel­damasis lyg į kasdieninį darbą ir užsidėdamas sukapotą šalmą.

Visose Magdeburgo bažnyčiose nuo pat ryto gaudė varpai. Margaspalvės iškilmin­gos procesijos užtvindė miesto gatves. Neš­dami kryžius, bažnytines ir margas auksaka­lių, kurpių, mūrininkų, žvejų, odininkų ir kitų cechų vėliavas, skambindami varpeliais, žmonės giedojo „Hosana in excelsis...“ Ro­tušės aikštėj klajojančių artistų balaganas ant lentinės pakylos rodė, kaip ordino brolis mediniu kardu muša išsigandusį laukinį prū­są, o apgirtusi minia kvatojo: „Mušk pas­kutinį prūsą! Montei antikristui galas!“

Suvaryti iš kaimų prūsai stovėjo iki kelių Priegliaus vandeny. Kryžiuočiai numetė nuo balno Alepsį, nupjovė virves ir tyčiodamie­si krikštijo jį. Alepsis stovėjo nuleidęs gal­vą, bekrauju veidu, ir negalėjo žiūrėt nei į prūsus, nei į vokiečius. Paskui ramiai nu­brido į upę, vanduo apsėmė pečius ir galvą; akimirksnį jis dar kovojo su noru iškilt, įtraukti dar vieną, paskutinį gurkšnį oro. Alepsis gulėjo Priegliaus dugne, ir srovė iš lėto ėmė jį nešt į Sūriąją jūrą. Ir tada šilto ir šalto patyrę kryžiuočiai išvydo tai, ko ne­buvo regėję nei Palestinos, nei Jeruzalės že­mėse, – jie stovėjo priblokšti, negalėdami nė žegnotis, kai prūsai pajudėjo ir tyliai, be žodžio ir garso, lėtai nuėjo į gelmę...

Į rotušės aikštę išsipylė triukšminga, kun­kuliuojanti minia. Vyskupas, kuriam padėjo kitados pabėgti Montė, su palyda išėjo iš katedros ir sustojo ant laiptų, atsigręžęs į

palydą ir į sekantį iš paskos berniuką baltu apsiaustu su juodais kryžiais.

– Montė atmuštas nuo Karaliaučiaus. Viešpats išklausė mūsų maldų ir sunaikino krikščionių vardo niekintojus. Tad tegu triumfo garbė atitenka jums, Kristaus kariai. Ir džiaukitės, įsigiję dangaus palmę, kurios prašote iš pasaulio kūrėjo dosnios dešinio­sios. Aleksandrai, prieik arčiau.

– Klausau, šventasis tėve.

– Ar tu džiaugiesi, kad piktadarys Mon­tė sutriuškintas?

– Taip, tėve.

– Šiandien tu priėmei švenčiausios pa­nelės Marijos Teutonų ordino pirmuosius šventimus. Nors tau tik keturiolika metų, mes tikim tavo uolumu ir atsidavimu. Laimi­nu tave, sūnau, šią iškilmingą valandą.

Aleksandras priklaupė ant vieno kelio, vyskupas uždėjo ranką ant jo galvos.

– O dabar sužinok ir pamiršk, kad tavo tikras tėvas yra Henrikas Montė, pikčiau­sias bažnyčios priešas.

Aleksandras užsidengė veidą rankom.

– Todėl būk dvigubai klusnesnis ir nuo­lankesnis, kad nuplautum gėdos dėmę, ku­rią tau uždėjo velnio apsėstas tavo gimdy­tojas. Ir jeigu tu kada įžengsi į prūsų žemę, tai tiktai su kryžium ir kalaviju.

Vyskupas apsisuko, ėmė leistis žemyn, pa­lyda nusekė iš paskos; Aleksandras, klūpan­tis ant kelio, liko vienas.

Visoj Europoj gaudė varpai, skelbdami or­dino pergalę.

Riteriai pasirodė ryto saulės nušviesti, kiek akys mato užtvindydami visą mišką sa­vo baltais apsiaustais ir ryškiaspalviais sky­dais.

Prūsų lankininkų saujelė, riterių gerai matoma, išsirikiavo liūne ir paleido krušą strėlių. Riteriai pasistiebė balnuose, įsirėž­dami pentinais į arklių papilves, ir metėsi kaip skalikai, užuodę grobį, į prūsus. Liū­nas subangavo, liumpsėdamas po arklių ko­jom, riteriai ėmė skęst dumble. Tik dalis jų spėjo atsitraukt. Prūsai dingo kaip į van­denį. Riteriai persigrupavę bandė aplenkti liūną pelkėta lyguma. Montė pasiuntė žmo­nių į priekį; šniokšdami griuvo įpjauti medžiai ir užkirto riteriams kelią. Iš užslėptos prūsų stovyklos pasipylė strėlės. Riteriai puolė įtvirtintą stovyklą, kol visai įdienojo. Tada Montė išvedė iš priedangos paskutinį savo rezervą. Mūšis virė iki pietų, ir visi lyg susitarę net tris kartus ilsėjosi, paskui vėl nuožmiai pradėdavo kovą. Greitai nebe­liko nė vieno sveiko vyro, ir pats Montė buvo baisiai sukapotas. Ir nebeliko kam kovoti, mūšio vietoje dejavo sužeistieji, steng­damiesi kažkur nuropoti per lavonus. Kolčiui buvo persmeigtas pilvas. Jis susirietęs krovėsi sau laužą ir atsigulė ant šakų, laukdamas, kol jį apglėbs ugnis.

– Lik sveikas, Montė...

– Tu mane palieki, Kolti, vieną kautis su ordinu?

– Toks jau mūsų tėvų paprotys, Montė. Kai prūsui pasidaro per sunku gyvent, jis gali pasiaukot dievams.

– Bet ten nėra Prūsijos, Kolti...

– Bet nėra ir ordino.

Ugnis įsidegė, užsiliepsnojo Kolčio rūbai. Koltis išsitraukė durklą ir suvarė ligi ranke­nos sau į krūtinę.

Montė liko vienas.

Jis brido mišku, ir jam už nugaros, kaip krauju pasruvusi akis, žėravo laužas.

Treniotos duktė atsimerkė. Buvo tylu, lau­žo dūmai graužė akis. Ji abiem rankom iš­traukė strėlę, pramušusią grandininius marš­kinius tarp mergiškų krūtų, ir sunkiai pasi­kėlė. Susigavusi palaidą žirgą, prisivijo Montę.

– Grįžk namo, – pasakė atsigręžęs Montė ir užriko: – Namo!.. Jie peržengs mūsų lavonus... ir tada jūsų, lietuvių, eilė...

Jis tvojo kardo plokštuma, ir žirgas, iš­gąstingai šoktelėjęs, nunešė Treniotos duk­terį...

Kažkur toli girdėjosi neaiškūs svetimi balsai. Kryžiuočiai sekė kruvinom Montės pėdom.

Pavakary Montė priėjo ąžuolyno pakraš­tį. Ant drūto ąžuolo šakų gretimų kaimų gy­ventojai buvo prikabinėję įvairiaspalvių drobės skiautelių, kaulų su pridžiūvusia mė­sa, arklio ašutų. Montė nebeturėjo jėgų dau­giau eit ir atsigulė ant žemės. Virš jo gal­vos kaip lengva vėtrungė sūpavosi žuvų griaučiai. Montė jautė, kad mirtis kažkur čia pat, už kelių žingsnių, žvėrys nesuklysdami seka jo karštom pėdom.

– Monte, – pasakė jis sau, – greitai tu plevensi virš Prūsijos kaip išdžiūvusių žu­vų šešėlis...

Jis norėjo gerti ir kramtė žolę, stengda­masis iščiulpti iš jos visą drėgmę.

Žvėrys artėjo, buvo girdėti jų cypimas ir girgždėjimas, lyg kalentų ir griežtų geleži­niais dantimis.

– Širdie mano, – sušnabždėjo Montė, – prisikeik dar kartą.

Jis žengė į priekį, įstengdamas išlaikyti tik peilį, pasitikdamas nenumaldomai artė­jantį apokalipsinį riaumojimą.

IR JEIGU AŠ TIKIU, KAD MANO, MONTĖS, PAKRIKŠTYTO HENRIKU, IR KIEKVIENO IŠ MŪSŲ GYVENIMAS BU­VO VERTAS KAŽKO... KAŽKO DAUGIAU, NEGU DVYLIKA METŲ IŠLAIKYT ŽVĖRĮ UŽ GERKLĖS, TAI DAR VIENĄ MINUTĘ, PASKUTINŲ, AŠ TURIU SULAIKYT ŠITĄ IŠTRŪKUSĮ ŽVĖRĮ...

 

Saulius Šaltenis. Riešutų duona: apysakos. V. Vaga, 1972.