striogaite_lyjamūsų
o tas vėjas atsimeni rijo raukšlėtus mūsų
vaikus
plėšė odą nuo mūsų mirties gyvo jauko
jaukiai rangėsi rankose karšto asfalto dangus
nuo tada aš to vėjo vis laukiu
Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.
aplink pasaulį
ir dienos tos be išraiškos ištįsta
į svetimo likimo tankią šviesą
kurioj švininis voro riksmas
pakibęs lieka
ir vargo šito skausmo mažučiukais
kanopų įspaudais keliauja trys paršiukai
Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.
***
kai sniegas vėl prabus skruzdžių prisėtas
ir vėjas netirpdys metalo vaško
pradės vėl lyti miegantiems ant kieto
lovos krašto
ir karštą lietų rys raudonas sniegas
kraujuotos skruzdėlės ropos iš vaško
erdvė mažės nors lovoje ir niekas
nepajudės iš A taško
Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.
***
įeinu į šitą vyksmą
o tenai tik tuščios griūtys
liūtys ir geltonos mirksi
rodos katino akutės
jei ne katino tai mano
lapės vilko žiburys
senis šaltis ten gyvena
muilina akim žiūrįs
Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.
Jur-geli meist-reli
prie mano lovos šypsosi lokys
beveik meškiukas dirbtiniu snukiu
guminėm pirštinėm migdo naktis
neužmiegu
nes limpa rankos liejas garsas šoka
basi lokiai prie plastmasinės irštvos
ir niekas kaip Jurgelis taip nemoka
meistrelis miršta
Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.
pjesė
Don Žuanui
PIRMAS BALSAS: numiriau tuo pat metu
kaip ir kitos tavo mylėtos moterys
mus laidos rytoj
tą pačią valandą
skirtingose kapinėse –
pas kurią slapčiomis ateisi?
ANTRAS BALSAS: numiriau tuo pat metu
kaip ir kitos...
TREČIAS BALSAS: numiriau tuo pat metu...
CHORAS (skirtingais balsais): numiriau...
Striogaitė, Enrika. Lyja: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2004.