***
Pažiūrėk – tai saulė prieš pat rytą,
Kol dar niekas jos danguj nerado.
Tai aušra iš nieko padaryta.
Tai žymė tų milžiniškų ratų,
Kur pro mūsų būtį pravažiuoja,
Ir net nesuspėjam pastebėti,
Kas tenai aukštybėj žaižaruoja,
Kas ten ant aukštos pasostės sėdi.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
***
Nežaisk erdvynais – tavo kraujo uogos
Tuoj pat žiauriam speigymety užšals.
Tiktai mėnulis tartum gelsvas spuogas
Ant mėlynos padangės išsikels.
Ir tu, išvydęs tą pasaulio votį,
Sustingsi siaubo apimtas staiga,
Kad gali amžinas sukimasis sustoti,
Kad prieš akis Didžioji Pabaiga.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Aklas šviesos nešėjas
Drąsiai kelia liepsnojantį deglą,
Nors derva ima deginti ranką,
Nors į žvilgsnį beviltiškai aklą
Nė krislelis šviesos nepatenka.
Bet vis tiek jis į požemius braunas,
Raižant kaktą aštriems stalaktitams.
Ir pasaulis jo didis ir jaunas,
Nors nebus niekada pamatytas.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
***
Buvo vakaras mėlynas mėlynas
Tartum rašalas tušinuke.
Vos judėjo pavargusios vėliavos.
Buvo šventė šiokia ar tokia.
Mes niūksojome savo kalėjime,
Rovėm plaukus ir graužėm nagus.
Ir tylėjom, tylėjom, tylėjome...
Štai už ką neatleis mums dangus.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Išsigimstantys
Jau tekstai pamiršti, jau rolės
Patiems neaiškios – kas ir ką.
Jau nepadės nei alkoholis,
Nei meno švytinti ranka.
Lyg nugalėto kunigaikščio
Sūnai, vilkais pavirsdami,
Po erškėčiuotą žemę vaikšto,
Viens kitą tyliai skersdami.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Arogantiškam kolegai
Neamžini ir amžių mitai.
Sudyla skeptrai ir kardai,
Nutyla pergaliu, trimitai,
Išblunka žėrintys vardai.
Visi pavirsime į nieką.
Bet gūdy požemio gilaus
Gal atpažins dar sliekas slieką
Ir tartum brolis prisiglaus.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
***
Šimtas pirmas tas rytas, šimtas antras tas debesio bintas,
Šimtas trečias tas gandras, virš vielinių tvorų pakabintas.
Aplyti žaiginiai štai it klajoklių kokių palapinės.
Žiūri zuikis iš maišo – jis nušautas, todėl nusiminęs.
Ak tos akys stiklinės! Ak tos virpančios vėjyje vielos!
Šitaip siela išeina iš pasaulio, kuris nebemielas.
Taip vora nusidriekia į jau baigiančią griūti šventovę –
Neša kojom į priekį garbų vyrą, prieš tai jį apspjovę.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Jie
Jie tave nugalės.
Kas tie jie? Šito niekas nežino.
Trys beržai iš eilės
Šitą alkaną žiemą pražilo.
Jie ateina čionai.
Kas tie jie? Ar privalo ateiti?
Trys melsvi slibinai,
Sako, vakar saulėlydy skraidė.
Jie tave nužudys.
Kas tie jie? Aušta rūškanas rytas.
Bet negieda gaidys.
Ir kalėjimas jau pastatytas.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Tėvo baladė
Kol tyliai kraustausi iš proto
Aš kraupiai spengiančiam mieste,
Nuveš tave prie ešafoto,
Dukrele mano pasmerkta.
Ir nyks migloj rūsčios tėvynės
Tąsa manosios giminės,
Kai budelis raudonmarškinis
Tave ant trinkos mėsinės.
Šalta žiemos aikštė kaip cirkas
Sukvies pamišusias minias,
Ir niekas žemėje nevirkaus
Nei dėl tavęs, nei dėl manęs.
Liks vien žiema lyg baltas lapas
Iš amžių knygos didelės
Ir tartum antspaudas tas kapas,
Kurio jau niekas neatplėš.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Poeto mirtis
Išėjo jis iš apsibrėžto rato.
Apsupo jį baidyklės neregėtos:
Dantim kalent vilkolakiai suskato,
Pradėjo gūdžiai ūkauti pelėdos,
Šikšnosparniai jo karštą kaktą lietė
Slidžiais sparnais, kipšai aplinkui šaipės
Bjauriom burnom: „Iš kurgi tu, pilieti,
Toks kreivas – iš bažnyčios ar iš knaipės?“
O jis tiktai liūdnai nusišypsojo,
Tik paskutinę ašarą nurijo,
Ir jo gyvybės laikrodis sustojo
Kaip senas kuinas vidury arimo.
Kažkur prasmego pragaro baisūnai.
Šviesos kriokliai ant jo iš rojaus plūdo.
Ilsėjos kaip visi pavargę kūnai
Laimingas jis, nors laimės nebejuto.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Tarp šunžmogių
Palikti. Pamiršti. Pasmerkti.
Be vilties. Be pastogės. Be židinio.
Tartum budelio įsukti
Ant gyvenimo gergždžiančio skridinio,
Kur sulūžta ne kaulai – dvasia
Dieną naktį be gailesčio laužoma,
Kur namai – lyg narvai su mėsa,
Supilkėjusių šunžmogių graužiama.
Argi čia kitados aš rašiau
Apie meilę didžiulę ir amžiną?
Ak meilučiai... Kaskart panašiau,
Kad jų pragaras greit pasiglemš mane.
Ir, pradingęs juodoj gerklėje
To Vezuvijaus, kur ne Italija,
Dar girdėsiu, kaip ten, viršuje,
Šio pasaulio šunžmogiai skalija.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Aludės baladė
Tamsi vidurnakčio aludė
Nelyg miškų žvėries landa.
Čia kartais renkas nusižudę
Ar nužudyti kažkada.
Ir sirena, staiga sustaugus,
Kažką jiems primena tikrai,
Nes krūpsi mano jaunas draugas,
Kurį prisimenu gerai
Dar iš anų – jaunystės – metų,
Kai buvome abu gyvi.
Šešėlį juodas langas meta
Tarytum kryžius pagriovy,
Prie kelio, kurs kadais mus kvietė
į meilę žadančius kraštus
Pro pakelės galilėjietį.
Kas manė, jog toksai rūstus
Bus epilogas to romano?
... Aludė skendi tamsoje.
Ir stovi jaunas draugas mano
Su plieno durklu gerklėje.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Šiukšlių rausėjas
Čia žvaigždžių ir nėra – paprasčiausias šiukšlynas,
Kur galva prie galvos – lyg žmonių, lyg žuvų
Apgraužti pliki kaulai. Čia – kur kraujas lyg vynas
Rūgo perrūgo buteliuos mūsų kūnų dulsvų.
Čia – kur ganėsi bandos, čia – kur miestai klegėjo,
Kur tik dykvietės pilnos purvinų atliekų,
Po stiklelį, po šukę užsilikusio gėrio
Į sulopytą maišą iš kloakų renku.
Ir nešu artimiesiems tą vienintelį lobį –
Gal supras, gal priims, gal paguos, gal užjaus?
Bet jie viską suverčia į kiauliatvarčio lovį,
Ir dabar net šiukšlynan jau sugrįžti bijaus.
Ir dabar jau imu abejot – kam tie žygiai,
Kam tie slidūs ir tamsūs, ūkanoti keliai,
Jei keli spindulėliai ant šukelės sužibę –
Nebe saulės ir net ne nakties spinduliai?
Bet vis tiek, nors jau linksta pavargusios kojos,
Nors jau maišą ant kupros nulaikyti sunku,
Po švieselę, po žiedą užsilikusio rojaus –
Juodas šiukšlių rausėjas – iš patamsių renku.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Griūvančios pilys
Tyliai griūva pilys debesų,
Tyliai skyla jų baltieji mūrai.
Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Kai meldies nueinančiai figūrai –
Karalienei baltai danguje
Virš mieguisto vasaros peizažo.
Žūsta kažkokia karalija,
Ir kažkas rankas iš skausmo grąžo.
Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Taip šviesu, kad nėr kur pasidėti.
... Jau sugriuvo pilys debesų.
Angelai ant jų griuvėsių sėdi.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.
Balti vakaro debesys
Lyg plunksnų priplėšytas baltas dangus,
Lyg plunksnų baltųjų karvelių.
Miglynai lyg pienas užliejo laukus,
Brendi per tą pieną lig kelių.
O vakaras veria juodąsias duris
Ir žiburį uždega kaime.
Iš miško pažvelgia pabudęs žvėris,
Primindamas tavo nelaimę,
Kuri jau ištirpus baltam vakare.
Ir skrenda per dangų plunksnuotą
Lyg paukštė auksinė raudona žara,
Žadėdama amžiną puotą.
Po liepom tamsiom pasislėpus troba.
Žolėj kuždas sraigė su slieku.
Nurimki, žmogau. Pailsėki dabar,
Nors kelias neatvedė niekur.
Strielkūnas, Jonas. Tamsos varpai, šviesos varpai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.