strielkunas
strielkunas



AŠ JAU ŽINAU


Aš jau žinau: kai man atrodo,
Kad laikas baigiasi visai,
Kad žvaigždės kraustosi iš proto,
Iš proto kraustausi patsai.

Tačiau vis tiek, vis tiek nelengva
Ankštam gyvenimo name,
Kai teturi tik mažą langą,
Tik siaurą plyšį, kuriame

Tiktai dalis didžios Visatos
Apšviečia tau akis menkas.
Ir kai sušukti nori: „Matos!“ –
Visų pirma paklauski: „Kas?“

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




SAVAITĖ

„Penki, šeši ir septyni“, –
Kartoji.
Skaičiuodamas žingsnius, eini.
Sustoji.

Nebėr tarp žemės ir dangaus
Kur eiti.
Tai šitaip baigiasi žmogaus
Savaitė.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




BE IŠEITIES

Gyvenu aš pabaisos urve,
Ant akmens klojuos patalą kietą.
Kartais, tamsy apčiuopęs save,
Svirduliuoju per aslą gleivėtą

Paieškot nors menkiausios angos
Į pasaulį, kur saulė ir žolės.
Betgi seka mane iš paskos
Kraują stingdančios akys. Parpuolęs

Atgalios tartum šliužas rangaus
Akmeninėn vienutėn, įtūžęs
Ant pradingusio amžiams dangaus,
Ant šlykštynės patamsių meilužės.

Bet nurimsta širdis palengva,
Šaldo kaktą kalėjimo siena.
Ir palinkus pabaisos galva
Švelniai čiulpia užmingančią sielą.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



JAU GREIT SUTEMS

Jau greit sutems. Laikausi godžiai
Pranykstančios dienos daiktų.
Bet greit sutems. Ir mano žodžiai
Skambės tik lūpose kitų.

Ir kas žinos, kam čia gyvenom,
Kokiem džiaugsmam, kokiom bėdom.
Jau greit sutems pasauly mano,
Ir aš kalbu tik pakuždom,

Nes nebereikia, kad girdėtų
Kas tuos žodžius paskutinius.
Jau greit sutems. Kitų poetų
Kitų laikų vaikai panūs.

O aš gulėsiu žemės guoly,
Įmigęs vaikiškai kietai.
Ir jei atmins kas trečią brolį,
Dėkosiu Viešpačiui už tai.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



DAR DVI VAIKYSTĖS ELEGIJOS

1


Verkia vaikystės vakaras, išsimurzinęs veidą
Suodinom nuo bulvių kepimo lauže rankovėm.
Verkia kaimyno eigulio našlaitis piemuo. Ar atleido
jis man, kad neteisiai teisus tarp tėvo ir motinos
                                                                  stoviu?

Ak, tos aplytos nugaros dirvone snaudžiančių karvių,
Kai po šiltu pilvu slepies nuo lietaus rudeninio.
Ak, tos nematomos kryžkelės vėjų rytinių, vakarių,
Pietinių, šiaurinių prie linkstančio rudenio kmyno.

Temsta galulaukės, prie žemės pritraukdamos dangų..
Mažo kaimelio pasaulis lietuje visai susitraukia.
Apima miegas – lyg neša mane kas ant rankų,
O nešančio gerklę džiaugsmas ir ašaros smaugia...

 
2

Sekmadienio vakaras „Viešpaties angelą“ gieda.
Žalias miestelis pavasario rūko pritvinęs.
Žiūri į žemę auksinė mėnulio pelėda.
Žiūri į gatvę namelių akys stiklinės.

Sunkias per tvorą pražydusių tulpių kvapnumas.
Jausmas užgimsta, kurio manyje dar nebuvo.
Auksu atmieštas vakario dangaus mėlynumas,
Medžių šakų sulaikytas, nenukritęs užkliūva.

Kvepia naktis alum ir arkliamėšliais. Laikas
Laikrodžius stabdo. Grimzta miestelis į gylį,
Lyg nebevaldomas, jūreivių paliktas laivas,
Kurį iki šiolei skenduolio dvasia tebemyli.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



ŽIRGO MAUDYMAS

Savo bėrą žirgą maudau
Sidabriniam ežere.
O miške gegutės rauda
Purpuriniam vakare.

O virš miško lekia varnas –
Pralaimėjimo žinia.
O nuo karklų lupas karnos,
Kad supančiotų mane.

Pievose šešėliai kaunas
Vis pikčiau, žūtbūtiniau.
Brenda mano žirgas jaunas,
Kur giliau ir kur srauniau,

Ir nežino, kad pasaulis
Jau prie pat baisios duobės.
Geležinės kryžių saulės
Mums vidurnaktį žibės.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



ŽYDINTI BOBUTĖ

Ir prieš giedrą, ir prieš liūtį
Vakarais
Vaikšto žydinti bobutė
Patvoriais.

Siela džiaugiasi ar liūdi?
Spjauki tu! –
Šypsos žydinti bobutė
Be dantų.

Juk ir žemė gali griūti,
Ir dangus,
Betgi žydinti bobutė
Amžiais bus!

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




PRIEŠ SAULĖLYDĮ

Senas laikas viršugalvy spengia,
Smilkiny – praeities šovinys.
O po suolu šarangė varangė
Susirangiusi čiulpia vinis.

Saulė šviečia už kryžmiškų rėmų,
Saulė leidžias už kryžiaus laukuos.
Bėga kniubdamas vasaros mėnuo
Su žaliais apynojais plaukuos.

Taigai ačiū tau, laume vakare,
Kad manąsias dienas dar verpi,
Kai kaliausę skubėdamas karia
Žvairas bernas šviesiam paupy.

O už upės trys broliai dainuoja
Nelietuviškai ir negražiai.
Suodinam katile raudonuoja
Nebe šito pasaulio vėžiai.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



TAMSOJE MŪSŲ SIELOS PAJUOSTA

Nors ne mūsų tas laikinas būstas,
Nors už sienos dar geria ir plūstas,
Glausk vis tiek prie manęs šaltą skruostą.
Tavo kraują iš sužeisto piršto
Jaunas mėnuo į kielikus pilsto,
Ir tamsoj mūsų sielos pajuosta.

Nors išeisiu aš greit lyg nebūvąs,
Bet vis tiek šiąnakt mūsų vestuvės.
Nusiriški tą mėlyną juostą.
Tartum šmėklos kokios palytėtas,
Susiūbuoja ant sienos portretas,
Ir tamsoj mūsų sielos pajuosta.

Nors esu aš jau amžiams pražuvęs,
Bet pajunta manasis liežuvis
Aitrią druską ant virpančio bluosto,
Kai į meilę krentu lyg į kapą
Ir, užvertę liepsnojantį lapą,
Tamsoje mūsų sielos pajuosta.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



AČIŪ

Jau aš be tavęs ir tu be manąs.
Ir mūsų niekas daugiau neminės
Tvankiam ir ankštam nakties kambary,
Mėnulio šviesos šaltam vidury.

Tau ačiū: buvo duona, druska,
Gyvačių krūvos, naktų jėga,
Kai kūnus sieja geismo ugnis,
Kai laisvę junta net kalinys.

Tau ačiū: nieko daugiau nebebus.
Lajinę žvakę lūpos užpūs.
Ir sutemoj sušnabždėsiu liūdnai:
„Viešpaties avine, kam gyvenai?“

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



DEGUTUOTOS DURYS

Tu nešauk man garsiai: „Sveikas!“
Nekuždėk: „Sudie...“
Nusileido mūsų laikas
Purvina žvaigžde.

Žvelgia mėnuo žemažiūris
Pro kreivas šakas:
Degutuotos mūsų durys.
Apteršė kažkas.

Ir mauroja trys tamsybės
Mūsų laidare:
Neieškokite teisybės
Ten, kur jos nėra.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



RUDENS LIETUS

Lietus, lietus... Toks ilgas, kad, rods, mirti,
O negyvent tokiam lietuj reikėtų,
Kai siela nieko kito nebegirdi
Kasdien, kasnakt – vien lietų, lietų, lietų.

Lietus, lietus... Lyg koks vaiduoklis šnabžda
Už lango tylų savo prakeikimą.
Lyg zombis prisikėlęs čiumpa lazdą
Ir kažin ką sau burbuliuoti ima.

Lyg ten, lauke, nebėr dangaus nei žemės,
Ir pragaro velniai sau renka vadą.
Lietus, lietus... Baisus lietus rudenis,
Kuris pasaulio pabaigą tau žada.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.




IŠ NEVYKĖLIO DIENORAŠČIO


Ne žiaurus likimas, o šlykštus,
Vimdo tartum netikra degtinė.
Vemk dienas, vemk mėnesius, metus,
Savo skrandžio kraują paskutinį.

Vemk miestus ir kaimus, kur buvai.
Vemk draugus, kurie ir patys vemia.
Vemk sapnus, kur andai sapnavai.
Antrąsyk išvemk apvemtą žemą.

Vemk save – galbūt dar ne vėlu
Savo bjaurią būtį apvalyti.
Pažiūrėk – tarp tavo vėmalų
Dievo pievoj skaisčios gėlės žydi.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



BUFETAS

1.  A l a u s  g ė r ė j a s


Tamsus alus. Kėdė išklerus.
Bufetininkė negraži.
Ir cigaretė – ne cigaras,
Kai dūmą dusdamas peši.

Murksai, žandan įrėmęs nykštį.
Languos aludės murzinuos
Diena lyg laikraštis pernykštis –
Anei vienos naujos žinios.

Apgirtę musės vidur stalo
Vos ropinėja klijuote.
Tiktai dugne blausaus bokalo
Sublyksi tarsi moneta

Kažin kada regėtas rytas,
Lapelis nuotraukos, kuri
Seniai po dulkėmis – užkritus
Už sofos tavo kambary.

Dar atmeni nelyg pro rūką
Tu veidą nuotraukoj toje.
Tačiau bokalą naują bruka
Į ranką smuklės brolija.

Sukniaukia gatvėje gitaros.
Sukrūpsi sunksianti širdis.
Tamsus alus. Kėdė išklerus.
Pasvirk – ir tėkškis į grindis.

 
2.  M o n e t a

Moneta tarp stiklų ridinėjas,
Negalėdama niekaip įkristi
Atgalios į kišenę gėrėjo
Kaip mūs metai atgal į jaunystę.

Ir gyvenimas mano – o varge! –
Lyg tas liesas rasotas stikliukas,
Į monetą žiūrėdamas, verkia.
O ji sukasi, sukasi, sukas,

Vidur stalo linksmai dzinguliuoja,
Lyg mergiotė dainuoja neblaiviai,
Lyg vestuvės per miestą važiuoja
Ar žygiuoja per tiltą kareiviai.

Lyg varpai tilindžiuoja už kampo
Prie garbingojo vyskupo namo.
Lyg prieš mirdamas juokiasi, skamba
Nelaimingas gyvenimas mano.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.



TAS MIESTAS

Štai tas miestas, tiek sykių aukotas
Aukurams įvairiausių dievų.
Štai tas miestas, kur angelas juodas
Švaistės kardu virs mūsų galvų.

Štai tas miestas, kur stoviu ir klausiu
Balto gruodžio nakties šviesume:
Kurgi galvos bičiulių mieliausių?
Po žeme. Po žeme. Po žeme.

Kur aidėjo Žygimanto ragas,
Degė malkos pilies židiny,
Kieto gruodo šaltuos sarkofaguos
Miega mano bičiuliai jauni.

Štai tas miestas, kurs miegą jiems verpia.
Štai tas langas, kurio nebėra.
Štai virš stogo įskilusių čerpių
Ima švisti bespalvė aušra.

Į tą aušrą einu. Ir sustoju,
Kai sukrankia pabudęs kranklys.
O akligatvy galvą kinkuoja
Pralaimėjimo juodas arklys.

Strielkūnas, Jonas. Žirgo maudymas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.