strielkunas
strielkunas




***
Kaip teka laikas, kaip teka,
Kaskart greičiau ir greičiau.
Sudeginkite biblioteką,
Kurią aš bereik skaičiau.

Kaip laikrodžiai būtį kala –
Namelį, kurs greit sugrius.
Atimkit epochos melą –
Meilingo žvėries nasrus.

Nejaugi nebus nieko kito,
Ir oras, kuriuo kvėpavai,
Nuodingas – kaip musės krito
Ir žmonės nuo jo, ir dievai...

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



***
Kaip abejingai plaukia dangumi
Tie debesys virš reto epušoto.
Taip pamažu, net nenujausdami
Išeinam iš namų arba iš proto.

Aplink ramu. Nei vėtros, nei žaibų,
Gamta lyg jaučia savo amžinumą...
Tačiau virš mūsų žygių ir darbų
Negirdimos perkūnijos jau gruma.

Geriau jau tu pasiaustum danguje,
Pavasario jėgos pritvinkęs vėjau.
Aš atėjau. Aš pamačiau. Deja,
Aš negaliu ištart, kad nugalėjau.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



***
Tau neskauda, nes tu nebuvai
Pragare, kur aš mažas gimiau,
Kur iš kraujo išaugę javai
Man bylodavo suprantamiau

Nei tavoji protinga knyga,
Parsiduodanti laiko dievams.
Šitaip smuklėj gražiausia merga
Po šauniausios puotos apsivems.

Šitaip pinigus saujom žarstys
Nepapirkę tirono vergai.
Ir tik vienas apdujęs svetys
Nesuvoks, kam tie jų pinigai.

Jo galvoj negudrioj šmėsteliuos
Kovo rytas, prašvitus erčia.
...Ak, nejaugi aš dar viliuos
Ar gyvent, ar išeiti iš čia?

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



ISTORIJOS FRAGMENTAS

... Ir sukas iš lėto kankinimų ratas,
Ir laužomi kaulai kaip sausmedžiai traška.
Ir būgnija būgnas. Ir žengia paradas.
Ir šventiškai mindo sumaitotą kraštą.

Išvaro per sniegą ir seną, ir jauną
Į tolimą šalį, iš kur nebegrįžta.
Ir šimtąjį kartą Jeruzalę griauna,
Ir priimam šimtąjį kruviną krikštą.

O Dieve! Nejaugi tu, tauta manoji,
Po priešo kulnais negali atsipeikėt,
Kai kritusį sūnų su baime žegnoji
Ir dukterį gyvą beširdė prakeiki?

Nejaugi ir vėl pasiguosim „toks laikas“,
Šilkuos ir degtinėje dvasią skandinę?
Nejaugi kiekvienas užgimstantis vaikas
Atsineša sau ar viengenčiams grandinę?

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



DEDIKACIJA JUSTINUI MARCINKEVIČIUI

Tai ko gi ieškai, mano siela,
Kodėl dar tavimi tikiu,
Kai priešais vėlei siena – siena
Su dinozaurišku snukiu?

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



ŽYDĖJIMAS

Žydėjo žirniai... Mirė draugas.
Pasaulis maudės šviesoje.
Didžiulis šviesiai tuščias laukas
Žydėjo mano gėloje.

Ėjau pro žirnius... Kibo virkščios
Lyg rankos mindomų vaikų.
Ir aš laikiaus, kad nepravirkčiau,
Ėjau erdvėn šviesių laukų

Pamiršt, kad mirštam, kad gyvenam,
Kad šviesiai taip ir neilgai...
Ne žvakės virš laukų pleveno –
Balti drugiai... balti drugiai...

O žirniai draikėsi ant kelio,
O bitės dūzgė lubinuos.
Ėjau, ėjau... Nebuvo galo
Skaudžiam žydėjimui dienos.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



***
Kai leidžiasi saulė,
Aš langą užtraukiu.
Ir nieko nelaukiu,
Jau nieko nelaukiu.

Vien kambario sienos –
Žadėtasai kraštas,
Kur musės ropoja
Numirėlių raštais.

Vien rankraščių šūsnys –
Palaidotas laikas,
Į sąmonę lipnią
Nugrimztantis laivas

Su savo žibintais,
Rangautais ir burėm.
Tai kuo gi tikėjom?
Tai ką gi čia būrėm?

Žiūrėk, jau sutemo.
Akis prisidengę,
Stogais daugiaaukščių
Somnambulai žengia.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



***
Juodoj nakty tave regėjau,
Juodoj nakty tave šaukiau.
Juodoj nakty su latrais gėriau,
Juodoj užustalėj verkiau,

Kai nuėjai nelyg vėlė tu,
Juodoj nakty išnykdama,
Kai nuėjai keliu smėlėtu,
Tą miestą man palikdama.

Po to blausi aušra nušvito.
Ir prie apšiurusios pirties
Juodavo krūvos antracito,
Tarytum liekanos nakties,

Kuri staiga suakmenėjo.
Krapnojo priemiesty lietus,
Tarytum adata siuvėjo
Dygsniavo įkapių kraštus.

Ir viskas buvo man vis viena
Lyg varnui tarpšaky obels.
Ir nemaniau, jog trečią dieną
Pasaulis vėlei prisikels

Po to nevykusio romano...
Ir nežinojau aš tada,
Jog dar skirta kelionei mano
Kita – pilkesnė – visata.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



MORALAS

Nusiimk, vaikel, kepurę.
Taip nedaug dar gyvenai.
Nežinai, kam ugnį kuria
Virš tų girių milžinai.

Nežinai, kas tamsą beria
Ant aukštųjų ąžuolų.
Aplankyk, vaikel, trobelę,
Kur gyvent tau per vėlu.

Nusilenk plūktinei aslai.
Kitąsyk gal nereikės.
Gal ir paskutiniam asilui
Šis bei tas dar paaiškės.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



VASARA KIEME

Iš už gryčios iškiša galvą
Laikas – žiūri obels akimis.
Kiaulė knisa aplinkui geldą,
Kur jos grobai greitai numirs.

Balansuoja ant linkstančios kojos
Aguona apgirtus darže.
Arklio lūpa staiga atsiknoja
Lyg skardinė konservų dėžė.

Nusispjauna pro dantį rudą
Įžūlus kumelys ant žmogaus.
Prakaituodama vasara grūda
Saulės sviestą muštokėj dangaus.

Stovi senis – prie kojų gretinas,
Uosto lazdą baikšti žolė.
Į pakalnę nurieda katinas,
Greitą vėją palaikęs pele.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



***
Nuo darbo kasdienio, niekingo
Ir protas, ir jausmas išsenka.
O vasara dangų pakinko,
Uždėjus vaivorykštės lanką,

Ir veža, ir veža, ir veža
Visus į tą mėlyną tolį,
Visus į tą žalią peizažą,
Kur medis kaip angelas stovi

Prie kelio – ir žydi, ir lydi,
Ir laimina tuos, kas važiuoja.
Ir smelkias į žmogų mažytį
Gamtos begalinė užuojauta.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



***
Vidužiemio žara toli už miesto
Šaltai liepsnojo. Baigėsi diena.
Ir virš namelio, kinvarpų išėsto,
Kybojo dūmų virvė murzina.

Aš užtrenkiau duris, palikęs raktą.
Tarp mūrų mykė vėjas nebylys.
Ir taikė pilkai statulai į kaktą
Raudonas paskutinis spindulys.

Praeivių žvilgsniai stvarstėsi už klubų.
Nusmurgęs latras kaulijo alaus.
Ir gera buvo jaust pasaulį grubų
Po knyginio pasaulio sterilaus.

Gal jau pats laikas šaukti: menas mirė!
Valio buitis – pabaisa alkana!
Bet nieko juk nuo nieko neatskyrė
Ta užtrenkta prancūziška spyna.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




***
Atsimeni? Kartą įkniubęs rašei,
Kai žiežirbos lėkė patamsin:
„Jei žūsim, tai žūsim visai negražiai, –
Gražiai po mirties pagyvensim“.

Dabar jau nebežadi ir po mirties
Gyventi, kai laikas be ženklo praskrieja –
Lyg šmėkla virš miesto – virš tavo širdies,
Kurioj atminimai seniai sukalkėję –

Balti stalaktitai patamsiuos niūriuos.
Nejau tam urve dar alsuoja kas gyvas?
Suaidi už požemio sienos storos
Prieš amžius girdėtos dainelės motyvas,

Ir vėlei nusmelkia toksai gailesys
Negrįžtančio laiko. Prieš princą sustoja
Išgėręs baltosios smagus duobkasys
Ir Joriko kaukolę paspiria koja.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



IRONIŠKA UŽUOJAUTA

Nekaip šį vakarą jauties.
Ir pradeda invaziją
Į teritoriją širdies
Naktis tamsi kaip Azija.

Ir, užkluptas iš pasalų
Svetainėje, po fikusu,
Ginies nuo jos minties peiliu,
Deja, seniai atšipusiu.

Ir lenda pražūtin galva,
Nes – kurgi tu paslėpsi ją?
Ir įkaršty grumtynių – va! –
Skandalas, apopleksija!

Ir ligi pat trečių gaidžių,
Kol grįžta rytas laukiamas,
Raitaisi ant grindų slidžių,
Baisaus mėšlungio traukomas.

O gyreisi, menu, kadai,
Jog ne pirštu pats penimas.
Broleli mano, visa tai
Vadinasi – gyvenimas.

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




VILKAS

         Kur mūsų kaukolės gulės,
         Tenai bus žemės vidurys.
                         J. Juškaitis


Lyg vilkas šventėj po stalu kaukiu,
Šlykščios puotos likučiais papenėtas.
Bet paspiria mane batu sunkiu:
,,Nutilki! Atsirado mat poetas!“

Ir aš sprunku pro praviras duris
Į juodą naktį, žiaurų gruodžio speigą.
...Kažin, ar ten pasaulio vidurys,
Kur nukamuotas vilkas nusibaigia...

Strielkūnas, Jonas. Tamsūs buvo žiedai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.