strielkunas
strielkunas




JINAI


Jinai be kaukės ar su kauke,
Su aukso spinduliu plaukuos
Tavęs kiekvieną dieną laukia
Ir kantriai seka iš paskos.

Tu nematai jos rūbų grožio,
Tu nežinai jos išminties.
Jos rankoje pintinė rožių
Ir plieno dalgis ant peties.

Jinai ne tai, ką tu galvoji,
Jinai ne tai, ko tu bijai.
Planetos krinta prie jos kojų,
Ir aukštos erdvės lenkias jai.

Be jokio kelio ir be tako,
Anei tamsi, anei šviesi,
Jinai ateina ir pasako,
Kad tu toks pat, kaip ir visi.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



NAKTIES ŽMOGUTIS

Nakties žmogutis po miestą vaikšto,
Šešėlį savo po lempom mindo.
Iš kur atėjęs? Visai neaišku:
Gal nuo Eufrato? O gal nuo Indo?

Nušviečia mėnuo jo baltą šalmą,
Užkliudo vėjas jo ilgą nosį.
Nakties žmogutis po nosim kalba.
O ką jis kalba, nesužinosi.

O ką jis mena? Gal Gilgamešą?
Gal Šachrazados tūkstantį rožių
Per tamsų miestą užanty neša?
Nakties žmogutis primena ožį

Ar graikų fauną, kuris apgirto,
Namų nerado ir apsirikęs
Į dvidešimtą amžių įvirto,
Kur naktys juodos, kur gatvės nykios,

Kur mes, už savo langų įmigę,
Nebesapnuojam pasakų krašto.
...Nakties žmogutis po lempom klykia.
Šviesus mėnulis pakaušį krapšto.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.




TREČIAS BROLIS

Aš ne su tais, kurie šią naktį švenčia
Po švytinčiu girliandų vainiku.
Aš ne su tais, kurie manęs nekenčia,
Ir akmenis ramiai širdy renku.

Aš ne su tais, kurie mane mylėjo.
(Juostelėj šiugžda mirusių balsai.)
Tamsa lyg tušas išverstas užlieja
Pasaulio margą staltiesę. Visai

Nebesvarbu, kokie ten buvo raštai,
Kieno ir kam ji buvo išausta.
Šią naktį vienas aš. (O gal ne aš tai?
Gal atskirai – širdis, ranka, kakta –

Kažin kieno surankiotos detalės,
Dėl juoko pavadintos žmogumi?)
Kaip skaisčiai šviečia miesto rūmų salės!
Koks baltas mėnuo rieda dangumi –

Visatos medžio baltas ritinėlis,
Atpjautas pjūklu kažkokių dievų.
Aš – trečias brolis Jonas, tas jaunėlis,
Tas amžinai nesavas tarp savų,

Tas klumpantis ir klystantis kas kartą,
Tas vargeta ir priekvailis, beje,
Prie šono prisisegęs medžio kardą.
Aš ne su tais, kurie pagarboje.

Aš ne su tais, kuriuos pasaulis myli,
Ne iš karalių, ne iš kankinių.
Ir nebylė manoji siela tyli
Tarp rėkiančių šventųjų ir velnių.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



NEAMŽINIEJI

Tegu... Jei mes rytoj numirsim,
Nuo to pasaulis nesikeis.
Taip pat sutiks kiekvieną mirksnį
Žvaigždė kraujuotais paakiais.

Taip pat žolė lįs pro velėną
Nelyg vaikelis iš trobos,
Kur tu guli kelintą dieną
Ir tau gulėti nepabos,

Nes nebečaižo šalto kūno
Botagai pamotės būties,
Nes nebėra baisaus perkūno –
Staiga užgriuvusios minties,

Nes menkas indas išsiliejo
Ant žemės vieškelio tylaus.
Ne. Mes nebuvom amžinieji,
Bet amžinybė mus priglaus.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



NENORIU MIRTI

1. VAIKYSTĖ


Mama, mama, aš dar mažas.
Mama, man vos ketveri.
Bet kodėl raudonas dažas
Tavaruoja tarpdury?

Kas už to raudonio laukia
Sausio prieblandoj kraupioj?
(„Tai Mirties Raudona Kaukė“, –
Pasakys vėliau man Po.)

Kas ten laužia seną svirtį,
Tarp tvorų neliauna staugt?
Mama, aš nenoriu mirti.
Mama, noriu aš užaugt,

Nugalėt Bevardį Nieką.
Mama, mama, man klaiku.
Mama, mama, dėk man sniegą
Ant karščiuojančių vokų.

 
2. SENATVĖ

Aš nenoriu mirti, mama.
Ir man daros vis liūdniau,
Kad reikės palikti namą,
Kur tiek metų gyvenau,

Kur kas rytą saulė švito,
Saulė leidos vakarais.
Aš nenoriu to granito,
Tų paminklų, po kuriais

Vis gilyn į žemę kaulai
Grimzta, trūni pamiršti.
Nebežinomi pasauliai
Neįžiūrimoj nakty –

Ką jie regi? Ką jie mena?
Ką jie šaukia į kapus?
Aš nenoriu mirti, mama,
Nors gyvenimas kraupus,

Nors vis tiek reikės ateiti
Pas tave – į žemę tą,
Kur lyg mėlyna našlaitė
Žydi siela pamiršta.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



TAMSĖJANTI DIENA

Jau žemai tu, saulužėle,
Jau žemai.
Sutemai tu, debesėli,
Sutemai.

Ant vėdrynų, ant jurginų
Jau rasa.
Ant šviesiausių atminimų
Jau tamsa.

Saulei sėdant, vakarėjant
Neramu.
Ką mes veiksime, išėję
Iš namų

Prieš pat naktį, prieš pat audrą
Debesy?
Ar kam skauda, ar neskauda –
Mirs visi.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



***

      J. S.

Gal tau nedaviau nieko, o nieko,
Nepasiūliau net melo saldaus –
Sausio šėko ar vasaros sniego
Iš gyvenimo šiurkščiai graudaus.

Vienas garbinęs niūrią stovylą –
Juodo marmuro Mūzą, juntu:
Ir mane šaltas prakaitas pila
Ant šaltų tos šventovės grindų,

Kur vien krešančios lyrikos seilės,
Kur nei kūno, nei kraujo žymės,
Kur nebuvo nei džiaugsmo, nei meilės,
Tik tamsa tos baisios pragarmės,

Kai mes krintam ir krintam, ir krintam
Į siaubingų sapnų košmarus,
Kol kaip saulė pro miglą nušvinta
Tavo ašaros lašas sūrus.

Lyg ištarus laimingąjį skaičių,
Vėlei verias rytojaus anga.
Lyg musijantį langą nušveičia
Rūpestinga tavoji ranka.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



BUVO BOBA...

Taip. Buvo, buvo, kaip nebuvo.
Taip. Boba Vilniuj. Ir kiti.
Tik to apdriskusio albumo
Geltoni lapai užversti.

Taip. Buvo, buvo. Linksmos šventės.
Švelni it katinas veja.
Lyg raganos dirbtiniai dantys
Balti statiniai tvoroje.

Taip. Buvo, buvo. Ryto žaros.
Knislus ieškojimas savęs.
Ir dienos, ištemptos lyg žarnos
Per gaisrą ar per skerstuves.

Taip. Viską glostykim pavilniui.
Saldu gyvenimą kartot.
Taip. Tebėra ta boba Vilniuj.
Bet kas iš to?

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



BEPROTIS

Negalima nieko rašyti,
Kai nieko rašyt negali,
Kai raidę lyg vinį mažytę
Į popieriaus lapą kali,

O ji vis nulūžta, vis linksta.
Ir kaip ją ištraukti atgal?
Bet šypsos poetas – jam linksma,
Kaip tam, kurį proto liga

Nežmoniškai kartą prajukdė.
Ir šiepias jisai lig mirties
Prieš velniškai šėlstančią ugnį
Liepsnojančios savo lemties.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



NUOBODŽIAI VIENODI RIMAI

1

Vaiko snaudulys.
Laiko snaudulys
Vakaro pasauly ramiame.
Miega obelis.
Miega obuolys.
Miega kirmėlė jame.

Tu buvai bailys.
Tu buvai kvailys,
Atlapas keliaudamas žeme.
Virpa obelis.
Virpa obuolys.
Virpa kirmėlė jame.

Rytą nebelis.
Dieną nebelis.
Bus šviesu per vasarą kieme.
Auga obelis.
Auga obuolys.
Auga kirmėlė jame.

2

Nei žudžiau, nei vogiau,
Nei kam pardaviau artimą savo.
„Tuo blogiau! Tuo blogiau!“ –
Margos minios draugingai skandavo.

Į viršūnę žengiau
Ir siekiau laimės žiburio savo.
„Tuo blogiau! Tuo blogiau!“ –
Pragarmė man po kojom alsavo.

Pagaliau užmigau,
Nesutaupęs net įkapėm savo.
„Tuo blogiau! Tuo blogiau!“ –
Žemės miestų varpai tilindžiavo.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



YRANTIS GYVENIMAS

Gyvenimas – yrantis, byrantis
Lyg smėlis duobėn iškaston.
Ir aš – vien tik Viešpaties įrankis,
Šion žemėn, visų prakeikton,

Atėjęs pavasario vėtroje
Prieš karą, prieš negandą, prieš
Tai, kas mano širdį užsėtrijo.
Ir jeigu kada ją išplėš,

Gal net nepajusiu pražūdamas,
Kaip skauda. Tik pūliais paplūs
Kaip moksliškas daktaro liudymas,
Kad buvo žmogus realus.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.



BAISŪS LAIKAI

Baisių laikų baisingas liūdesys
Nuo žemės lig dangaus it siena stovi.
Ir niekas čia tavęs neišklausys,
Kai tartum užkeikimą sau kartoji:

„Ne tam, ne tam šioj žemėj gyvenau,
Kad tartum šliužas ryčiau šliužą kitą“.
Ir pajunti kiekvienąsyk liūdniau,
Kad niekas nesupras, kas pasakyta.

Strielkūnas, Jonas. Trečias brolis: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1993.