stankevicius tylos
stankevicius tylos




Snaiperis

Esu beveik tyla
Beveik niekas.


Esu tas
Kuris žiūri į lašą
Ropojantį lango
Stiklu.


Tas
Kuris džiaugiasi
Palyginęs jį su vabalu.


Esu tas
Kuris stebi
Kaip auga žolė
Laiko grumstas kaip
Trupa tarp pirštų...


Aš baisiai ištroškau mano kojos nutirpo saulė man į akis –
Pamatyk mane pirmas –
Viešpatie


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Tylos matavimo vienetai. Laukimas


Palatos sienos,
       apmuštos
Munko paveikslais.
Begalinis om
       skrodžiamos žuvies lūpose.


Žmogaus,
       eketėn įsmukusio,
nenutrūkstamai trūkčioja
              žvilgsnių ir gestų
                     pro ledą transliacija.


Visa tai – mano laikrodžiai.
Tarp tik ir tak.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Tylos matavimo vienetai. Vienatvė


Pro plikas
       įmigusių tuopų šakas,
pro varnų
       užraišiotais snapais
              spurdėjimą
šaiži operacinės lango
              šviesa
pasiekia vaiko rankas.

– – –

Dieve, kaip ten turėtų
būti jauku.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Tylos matavimo vienetai. Baimė

Valandos, pragulėtos
nejudant,
       apsimetant miegančiu.


Valandos, žinant,
kad šalia guolio
       stovi ir laukia
              menkiausios
tavo klaidos.


Ir dar.


Tu vaikas. Vienas trijų
kambarių bute.
Palindęs po antklode.


Savimi šildantis tamsą.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Tylos matavimo vienetai. Štilis


Leidžiantis saulei mačiau
šalia stovinčio vėjo šešėlį –


jis tyli, bet nesiilsi.


Lipniu liežuviu įbetonuoja,
paruošia nokinimui debesis,
man švelniai pašalina vokus –


nereikia markstytis, bėgt nuo gyvenimo,
nereikia bandyt pasislėpt.


Jis moka atmintinai
mano venų detalų žemėlapį,
žino apie sausros periodą
mano miego arterijoje...


Vėjas. Jis stovi šalia,
veik lūpomis liesdamas petį,


užbintuoja medžiams akis,
mėnuliui permuša stuburą,


raitos – lai raitos –
palikdamas kruviną šliūžę per dangų,
per mano veidą, rankas,
iš naujo
įpučia žaizdą...


Bet ar įpučia?


Jis tik stovi ir tyli. Ir nesiilsi.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Ramybė 2

Dabar gerai. Ryšys jau atstatytas.
Buvau pamiršęs savo šaukinį „Aš vienas“,
Tačiau prisiminiau, todėl gi – labas rytas,
Per žemos lubos ir per sunkios sienos,


Todėl sudie, nepamatuoti lūkesčiai,
Polietileniniai vaikai ir susapnuotos moterys,
Ir grafo Montekristo „Kaip ištrūkt iš čia?“,
Ir M. Bulgakovo nesudegantys popieriai...


Tik „Viskas normalu“ – tarytum kosmose
Paklydusio erdvėlaivio žinutėje,
Dar klimpsta į vaizdus akis – dvejonių sostinė,
Tačiau ir ją skandina po truputį


Ramybė, iš kurios negrįžtama. Ir jokio
Pažliugusio minčių ar paukščių tako,
Tik plaučiai plyšta nuo žvaigždynų juoko,
O Hiustonas seniai nebeatsako.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.




Tarpmiestinis


Iš vėžių jau neišmuša durų arba telefono skambutis,
Nesukyla gašlumas nei džiaugsmas, nei „Viešpatie,
                                                                  gal tai jinai?“
Vėjas plaukus pataršo – taip pripildo dinamikos
                                                                  manąją būtį,
Ir netyčia supainioju laiką, paklausdamas „Kaip gyvenai?“


Niekada nebuvau pernelyg įdomus pašnekovas,
Gal didesnis šnopavimo meistras ragelin, stenėjimo
                                                                         ir dusulių,
Šiltą kvapą bandydavau leisti ilgon prasto ryšio rankovėn,
„Nieko. Ne, netrukdai. Aš klausyti galiu, o kalbėt –
                                                            nežinau, ar galiu.“


Jau išmokau priprast prie to balso, kur dilgina ausį,
Žvilgsniai dirba toliau, knebinėdami padrikus savo
                                                                         vaizdus,
Ir mėgina užbėgti į priekį, sulipdyt ką rišlaus ir papasakot,
                                                           kaip aš laikausi –
Ne rūsy, ne bažnyčioj, tik tuščia, todėl mano balsas aidus.


Nors daiktų pagausėjo – leonuri officinalis –
Taip, vaistai nuo vienatvės, prišaukiantys viesulo gūsį.
Dar medinė katė su Kalėdom, Martinaičio knyga
                                                                   be viršelių,
Kupina suturėtos raudos ir sudžiūvusių musių.


Dar minčių lavina, laiko žingsnių verlibras ant spintos,
Dar boluoja ant sienos vieta lyg viltis, kur kadaise
                                                           paveikslo kabėta,
Ir naujienų yra nemažai – prašvinta, sutemsta, prašvinta,
O nenuorama langas vis rodo pirštu tai praeivių porelę,
                                                             tai šunį, tai lietų...


Beje, numirė sargas, todėl jau galėčiau išeiti, išnykti
                                                                  kaip dūmas,
Tačiau negi paliksi taip viską, su kuo ligi skausmo gyventa –
Miegamajam žvėreliais pavirstantys jaukūs lubų
                                                                        nelygumai,
Pragulom, nušvitimais, geismais apgyvendintas patalas –
                                                                        ars moriendi.


Ir todėl elektroninis balsas kartos, kad esu už ribų –
                                                                    nepasiekiamas,
Abonentas pamišęs, jis verkia, teka seilės gilyn rageliu...
Nesudaužomas luobas tylos, nebėra išėjimo iš sąmonės
                                                                   vienkiemio –
Dievas matė, aš stengiaus, bandžiau, bet, matyt,
                                                                   iš tiesų negaliu.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Visa tiesa apie mirusiuosius


Jie šypsosi, tuokiasi,
groja akordeonais,
ypač dažnai mėgsta tarnauti
kariuomenėje,
sėdėti išsipuošę prie stalo...


Kokia beprotybė duoti jiems
į rankas šautuvus,
leisti glėbiuose laikyti vaikus,
gerti degtinę...


Aš žinau, jie tyčia taip daro.
O paskui stovi būriais savo prieblandoj,
varto sau albumus su mumis,
susigūžusiais, baugščiai dirsčiojančiais per petį,
tyčia alsuoja į veidus
ir tyliai krizena: „Memento“...


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Žaidimai su mirtimi


Galima žaisti, kad ji –
jaunesnioji tavo sesutė,
palikta tau prižiūrėt lig ryto.


Taisyklės paprastos – turi
daryti viską, kad tik ji neverktų:


degioti šviesą drugiams
(broliškai džiaugtis, kai ji
krykštauja nuo
naivių apsvilimų, spragsėjimų),
paskui plėšyt knygas,
leisti saldžiai žiūrėti,
kaip po mažėjantį skliautą
žviegdamos blaškos eilutės...


Gyvasties pilna – reikia tik paieškoti:
rodyt pirštu į veidą mėnulio bekraujį,
paklodėse nardyt
po andai išblėsusios meilės
žemėlapį...


Kai ir tai nusibos –
pats turi apsimesti
miegančiu,
klausytis aplink tipenančios
jos žingsnelių,
leisti sroventi prakaitui,
bandyti spėlioti,
bet, ginkdie, nežiūrėt, ką ji
daro –
              arba savaime suprasi,
              arba prašvis.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Programinis


Bandžiau nesuprast šio pasaulio
kiek galiu, kiek tik leista ilgiau,
Betgi sunkūs sapnai
       paslapčių ir amnezijos lukštą sudaužė,
Taip svajojau vaikystėj paklaidžioti
       klystkelių vingiais, tačiau
Kiek per greit man išblėso
       pašauktųjų, kvailių ir eretikų laužas.
Kas beliko –
       neišmokau svaigintis vynu,
Tad apsimečiau tuo, kuris šito pasaulio nematęs,
Tačiau akys kraujavo nuo melo, nuo nemigos,
       išdavė, kad gyvenu,
Ir orakulai sakė, kad tai ne žmogaus, ne žvėries
ir vargu apskritai ar tai akys.
Ir vargu apskritai ar jos mato,
       ką reikia, kas tiesiai po nosim padėta:
Prof. orientavimas, atžalos, pinigas, penkmečio planas –
Kaip vanduo nuo žąsies, ko norėt, juk durnelis, poetas,
Suprantantis Boschą labiau negu laikraščius, žmoną ar mamą.
Iš tiesų, ką veikiu čia – tarp daiktų, tarp žmonių, tarp dienų?
Mokaus sienos nuo lango ir klyksmo nuo juoko neskirti.
Nesiteisinu savo poezija, savo palaidu gyvenimu –
                                                                         tik jaukinu
Mažą murziną apsisnarglėjusią mirtį.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



***
Yra tokia diena metuose,
kai iš žemės,
iš savo namų ar slėptuvių
išvaromi sliekai.


Nepaaiškinamai, prieš visus dėsnius
jie pampsta ir blykšta balutėse,
raitos mazgais ant šaligatvių,
žingsnių ir ratų traiškomi...


Baisu ir juokinga –
mažutė apokalipsės repeticija,
slėpynių pralaimėtojų ordos,
nakties ir dienos, gelmės ir paviršiaus
supainiojimas...


Kaip man per sliekus
pareiti namo?
Velniaižin...
Dievaižin...


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

 



Musių valdovas


Meilė buvo tarp mūsų. Po alkanų glamonių
Panagėse palikdavo šiek tiek plaukų ir odos.
Iš sutartų klyksmų pažindavom paukščius ir žmones –
Dar neklaidus ir kvepiantis mums buvo pažinimo sodas.


Dar nemokėjo delnas pasiverst į kumštį –
Tarp mūs ramybė buvo, klimpdavo į ją plaštakės,
Mes lietėm viską, daiktai dar nemokėjo dužti,
Nuo nuogo kūno, nuo tiesos dar nesimarkstė akys...


Buvo Dievas tarp mūsų. Ir mūsų visai nebijojo,
Regis, to ir pakako, krito rasa ir švito.
Tvyrojo dangus virš galvos, žolės šiugždėjo po kojom
Tądien šiurkščiau nei visad –
                                       nes jau buvom išmokę. Žudyti.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.



Sunki diena

Viskas turėtų būt paprasta –
jei esat gražuolė,
duše Jus būtinai nužudys maniakas
(iš kur jie žino tikslų laiką,
kada visos gražuolės maudosi?).


Jei esi policininkas
ir naktį –
net jei tai vyktų pirmą kartą po metų –
mylies su brangiausia gyvenimo moterim
(nesvarbu, žmona ji ar meilužė),
tą naktį tau suskambės telefonas,
paskelbsiantis būtent tą vienintelę
priežastį, dėl kurios tuojau pat
turėsi išvažiuot –
į tamsą, į lietų, pilnomis ausimis
priekaištų „Tau visada šitaip“.


Jei esi pavargęs pamišęs poetas,
anksčiau ar vėliau nušausi
mikroautobuso vairuotoją,
klykaudamas indėniškus šūkius
sėsi už vairo
(pamiršęs, jog dar nėra tekę vairuot)
ir nuo policijos žiburėlių bandysi
pabėgti tik todėl, kad taip reikia,
kad taip rodo filmuose,
kad šitie tipiniai poelgiai
tau buvo kalami
motinos pienu į putlius žandukus,
mokykline liniuote per nagus,
su „Laba diena“ kaimyną sutikus,
su „Išnešk šiukšles“,
su „Sapnuok mane šiąnakt, brangusis...“


Mikroautobusas pats renkasi posūkius,
tu labiau bijai keleivių,
susispietusių gale,
siaubo iškreiptais veidais,
ramindamas bandai jiems kažką
aiškinti apie atsarginius išėjimus:
„Pasukti rankeną, ištraukti juostą, išstumti stiklą“.
Jų tai neguodžia – suprantama,
jų krepšiuose salotos, šoninės,
pikti žodžiai sutuoktiniams,
piktas seksas nakčiai,
rūpestis dėl vaikų, jau seniai
virtęs pakantumu –
kupini krepšiai –
duokdie, kad jie išsibarstytų,
kai gelbės šiuos žmones.


Čia aš –
Hey, čia aš!..


Neapsimesiu bepročiu ir nesakysiu,
kad nesigailiu to, ką padariau –
vairas jau man vėl tiktai vairas,
o mikroautobusiukas toks pats,
kokiu kas vakarą važinėjau iš darbo.
Viskas aplinkui vėl gražu ir
vilioja gyvent.


Tik žiburėliai artyn.
Filmas tebesisuka.
Esu jį matęs,
esu tūkstančius kartų jį matęs.
Ir puikiausiai žinau jo pabaigą.
Tik į titrus niekada
nesusiprotėjau žvilgtelėti.

Įdomu, kas vaidino manąjį personažą?

Įdomu, ką jis veikia po darbo?
Kam, atidavęs mane
kruvinų stiklų ir suglamžyto
metalo šlamėjimui, užsako jautienos kepsnį?
Po vyno gurkšnio
kam jis leidžia paliest lūpomis
savo smilkinį ir kam
apie mane,
apie visa tai
paprastai taria:


„Velniškai sunki
Šiandien buvo darbo diena“.


Stankevičius, Rimvydas. Tylos matavimo vienetai: Eilėraščiai – Vilnius: LRS leidykla, 2006.