stankevicius rimvydas
stankevicius rimvydas




***

nakties brėkšma
kai apipiltas svetimu prakaitu
turiu rypuot migdydamas
neišmanėles savo rankas
kai stoviu prie veidrodžio
nežmoniškai įsitempęs
laukiu smūgio
nežinodamas iš kurios pusės
negalima klyst o aš klystu
klumpu dar spėjęs pamatyt
save laimėjusį
išjungiantį šviesą tolstantį
         nakties brėkšma
                      nakties brėkšma
negi tai tikrai kraujas
tas kur laiko prikaustęs
veidą prie grindų
negaliu atplėšt nors būtina
nes jau čeža stiklai
ir vėl iki koktumo pažįstamas
mano siluetas
sako ką gi – pabandysim dar kartą
nes jau bunda viešpaties paukščiai
ir brėkšma beviltiškai liejas dangum.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




***

Vis srūvančiais laiptais – lyg kažką nešdamas... –
bet jau dangus virš manęs teliūskuoja ar lubos... –
Pabundu, dar nesikeliu,
Svajoju apie žaibiškai gelstančias tuopas – –
Ir ranka jau ugny... – –
Pabundu, užkliudęs barškalus ant sienos,
Šoku iš lovos prie peleninės,
           Saujom kišuos į burną nuorūkas,
                      Godžiai čiaumoju... ne, ne, tie... – –
siog tik rūkau, nervingai gniaužau,
Susigūžęs pravirkstu kamputy. Dieve,
                      Kada gi vėl pabusiu?


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




ANAPUS NEMIGOS


1.

Kai suvisam užtraukei užuolaidą, – –
Kokia ji geltona, – – galvojau.
Tada dar nebuvau ištikęs savęs,
Tada dar be baimės man padavei savo
                                              rankas, – –
Nematyk, – – prašei, – – kad paukščiai
Parskrenda beviltiškai liūdni.
„Geltonageltonageltona“ – – jie klykė.
                              Klausiausi.

 
2.

Pirmiausia į sieną nusuku laikrodį
Rašomąjį stalą
Draugų ir šventųjų nuotraukas
Drabužių spintą
Vėliau stalinės lempos šviesą
Ir savo atspindžius
Kartu su nustebusiu veidrodžio veidu
Dabar jau anapus vienatvės
                             ir nemigos
Paprastas ir tobulas
Stoviu prie kiekvienos iš keturių
                   savo kambario sienų
Ir ak kaip suskamba ta akimirka
Kai atatupstas paliečiu
                   Dievo pečius.

 
3. NEMIGA

Visai patikimas užsiėmimas
Hepeningų skelbimuos ieškot savo vardo
Ir stebėt artėjančią laikrodžio švytuoklę – –
Tuoj susilies su galva ir pasigirs kurantai...
           – – – – – –veltui skambinat
Šiuos namuos iš vidaus nėra durų.

 
4.

Mąstau. Dar kai ką prisimenu.
Cigaretės – mano laikrodžiai ir šunys sargai,
Mano jautrūs pirštai – piemenys,
Ak, kur tu žiūrėjai, kai pirmos peteliškės
Vėlės į sopančius plaukus?

 
5.

Nusidedu mintimis.
Bijau savo baimės.
           Po to laukiu angelo.
Ir kai neištverdamas užmiegu,
Pabudęs matau, kad jo būta.
Tada imu tikėti sapnais.

 
6.

Nieko. Ničnieko nespėjus nuspręst
Katiną prispaudžia lango kryžius.
O mama sakydavo, kad geriau,
Kai yra kam sykiu su tavim
                                  paverkti.

 
7.

Šiandien mano namuos turbūt
Baigės puota.
Pro šarmotą stiklą matau kylant
Garą iš besiskirstančių svečių lūpų,
Džentelmenus, padedančius užsivilkti
Kailinius moterims,
Valkatas, susibrukančius rankas į kišenes ir lėtai
Dūlinančius velniop...

 
8.

Nuo vienatvės mažėja kambariai.
Jau visai čia pat – – sako katinas,
Žvelgiantis į nebūtį.
Tyliu, nepajėgiu įspėt – –
Kieno galėtų būt
Tie nervingai drebantys pirštai?
Ir bijau to laiko
Kai vis dėlto teks užspausti nuorūką.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




MIEGAS

Vakare, kai tik suskleidžiu žiedlapius maldai –
Priešais veidą man dar kažkas klaupias.
Niaurios jėgos taip tyliai ir sunkiai užvaldo
Mano vidų. Nors angelas šypso bet traukias


Kurį laiką žegnonė šakojas nervinga –
Stebim blėstančią judesio laužtę.
Dulkės švyti ir mums ant blakstienų suminga
Ir padidina įtampos aukštį – – –


Atlaikiau. Šįkart „atlikta“ ištarė kitas,
Nebereikia net durų užsklęsti,
Susmunku daug vėliau – kai iš nugaros rytas
Man ištraukia mėnulio geležtę.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




VIENATVĖ

Bandau prisiminti kaip
man darei kryžiaus ženklą lūpose
        lūpomis
rankomis bandau pakartot
žegnoju orą draskydamas
susikaupęs stebiu kaip taškosi
mano rankos kaip perauga
į konvulsiją klyksmas
        į gargaliavimą perauga
tikrai regis taip tankėja
laikrodžiai regis taip
vyturėliais jų dūžiai virva
vėlgi – baimė kai žemė
        manąjį kūną įsiurbia
kai tikrai praris – įtikiu
        kai laikytis nepajėgiu vėlgi –
išspjauna išstumia įkvėpti leidžia
        bet nepaleidžia
dar ir dar tą patį kartoja
        kartoju
garsiai tyliai kartoju nuo ko prasidėjo
        prie ko prikaltas buvo
ko ir kada ateis
        palieku save klausytis
šių teisingų gelbstinčių žodžių
        ir vėlgi pas juos grįžtu
palikęs save stebėti
        kaip baltos avys sniegą rupšnoja
save justi palikęs
kaip balti pirštai valandų valandom – –
– – užsimiršę po mano plaukus –
– – – – – aš viską prisimenu –
         – – – – – tu.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




PAMOKYMAI SŪNUI

– Ką daro kelias, kuriam gyveni?
            – Bėga.
– Kas laukia? Kas nuramina, kas pasitinka kely?
            – Sniegas.
– Ką slepia? Ką reiškia? Ką daro dangus?
            – Jis pasilieka.
– O Dievas, ką daro Dievas?
            – Nieko.
– O iš kur šitas šauksmas, tas virpesys
                                      ko ieško akys, pirštai?
Tėve, ką daro žmogus?
            – Miršta.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




NAKVIŠA

Viskas atlikta už mane
            Viskas sutverta –
Ir aidžios menės
tarsi lašo kaptelėjimas į vandenį sraigės
            slystančios sienomis
Ir gražuolės tarnaitės
            pilnos kvepiančio vėjo
Belieka ištart...
– – – Nenubaidyk paukščio
            nuo mano galvos
            nes koks gi būsiu karalius.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




DINGIMAS BE ŽINIOS

Ar čia tos senutės šypsena
                   taip girgžda
Ar čia sniegas griežia dantim
                   po jos kojom –
Keliskart apeina aplink langą
                   nutildo šunis:
„Gyvenu čia viena“ – meluoja, „pas mus
          žemė tvirta atsistoti ir daiktai
                   ohoho tikri“
Sodina mane prie stalo švelniai
          aistringai slysta liežuvis aplink
                   taurės krašteliu
„Ramu pas mus vakarais –
          nei dievų, nei mesijų ap
siverčia kaži kas suspurda ir sirpsta
          ... lyg gulbei nutvėrus
                   už kaklo...“ kvatoja
Skleidžias žaizda sutrupina stalą
taurė išsilieja nusliuogia
          velniaižin kur latakas
                   baisu man
žiūrėk kaip vėlu –
          pilnatis jau sudilo į delčią pa...
Viskas. Tik prakaitas nuodėmės kvapas
Tik vėjas nudurtas dar raitosi gęsta
                   tamsoj...
„Viskas gerai – gyvensi!“ – ramina senutė
„Pieno puta iš burnos. Nereik taip bijot –
          įmink delnų
                   užspaudusių tau akis
                           vardą ir grįši. –
Aš tavo pasaulį mintinai moku“...


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




MARAS

Žinoma, kitaip ir negalėjo būti,
Šitam mieste kur tyčia
prisukami laikrodžiai ir klojamos
lovos su įniršiu,
ir tas aštrus tylenimas smilkiniuos
greičiausiai yra užkratas
be jokio pasipriešinimo jau kerojantis
                                             manyje.
Net mirt nebaisu –
prieš akimirką buvę gyvieji
jau sutūpę į vitrinas, sustoję
po lietsargiais rūko nuobodžiai
ar mylis kur nors šiltai savo gūžtose,
išduoda, palieka viens kitą, skėsčioja rankomis...
– Kad juos taip ir išauštų, –
dar nusijuokiu piktdžiugiškai, kai staiga
pasileidžia autobusas, berdamas
stoteles balsu, kuris dar
           nieko nežino.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




ŠOKIS SU DRAUGAIS ŽVAKIŲ PILNAME KAMBARYJE

Mano naktis mano
blyškios dėmės
blyškios šnabždančios lūpos
ataustos virpėjimu mano
grabinėjančios rankos
liečia visai šalia
nebūties esančius daiktus
šiltus spurdančius
sopančius šlapius
velniškai šlapius
mano plaukus
kaltai besimarkstančias akis
sulysusį veidą kruvinai nusi
brozdina į kažką aštrų skuba
nes baimė kad kas nors daro
tą patį išduos jei liesiu
atmintį tada dar liks
šiek tiek laisvės
tarp dūžtančio lango stiklo
ir atsargaus tėškimosi į žemę
mažas truputis
kuriame telpa gurkšnis šalto
gaivaus oro
skiemuo tolstančių paukščių
klyksmo ir vienintelė
šviesi akimirka
kurioje mintis
                  nešokti.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




APIE MIEGĄ

esu matęs miego imperijų
ir miego griuvėsių,
sergėjęs nuo miego mylimąją
ir artimųjų miegą
                        šaukęs esu:
„štai čia yra kūnai bejėgiai
išpuošti maldų ir nuodėmių randais –
           imkit ir valgykit!“
aš žinau, reikia melstis matant
nuo plaukų varvantį miegą
ar užkalkėjusius
           neatpažįstamus miegančių veidus,
nes jutęs esu drėgną ir šiltą
liežuvį miego žvėries,
nes kandžiojęs esu sau rankas
basas, vienplaukis, veik užpustytas smėlio
stovėjęs sėdėjęs ir kritęs dykynėse,
           kritęs, bet bėgęs –
nes tada kaip ir pradžioje
miegas reiškė mirtį, o miegą reiškė mirtis,
tad niūrus buvau ir pailsęs –
– – žinau, ten jie ilsis
ir ilsis nuo dievo akies –
           nes miegas kaip uola,
                     nes miegas kaip slėptuvė –
ten pasmerkiamas brolis
iš ten aistrų ir mėsos garai atkeroja,
nes miegas kaip didis vanduo,
                kaip negyvas vanduo –
           ir gera pabust,
                ir lengva alsuot, žinau,
tik vis sunkiau plaukiu
tik vis mažiau tikiu
           tik vis lėčiau, lėčiau...


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




„AUKŠČIAU ŽEMĖS“

Pabūk su manim
aš čia viską puikiai
                   pažįstu –
Galėsiu aprodyt kelius
Nuo lovos link stalo
nuo lūpų lig lūpų
                   ligi tamsos
čia visai netoli
čia visai neprailgsta
galėsim iščiuopti
išgroti kartu
pirštais lubas ir sienas
Jei nepatiks –
           galėsim visai nejudėti
tik būti kaip dievas yra
tik justi kaip kūnai
                   nutirpsta
laiko varvekliai lašena
Pabūk su manim
nes net čia
Kartais užsliuogia žemė
Ir šnerves kutenti ima
           ledinė
                   duobės trauka


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




BANDYMAS PABĖGTI. MEBIJAUS JUOSTA

              Ilijai Fedotovui

Jau ruduo.
Jau nesimeldėm.
Pirštams jau leidome liesti akis.
Jau tik kartojom
kas dar galėtų, kas buvo
Alkis kartojom geltonas
vanduo
Sukas lėtai atmintis
bet dar sukas
žvėrį pagirdo
ganykla, užlieja
                gaivina
                     kūnus
                kits kito mazgojom
                sekėm slapta įkandin
                peržengėm slenkstį
                duobę apėjom
                Už nugaros mėnuo
                prikritęs drugių negyvų
                Taškas.
             Juosta čia grįžta atgal –
– tada tik sumojom
nuleidome galvas pažvelgti
Gervės praskrido
                       po kojom
Prakaitas tiško
Salsvas geltonas vanduo
Grįžkit –
– – ir ten jau ruduo.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




DRĖKSTANTI AKIMIRKA

          Kiek tęsiasi
                mirksnis prieš liūtį
jei į jį sutelpa žodžiai
          atleisk sudie ir amen
ir dar dvylika
          sausų skiemenų išskrebina
meldai už lango kiek
          tęsiasi mirksnis
                prieš liūtį
jei naktinis drugys spragsėdams
giesmę suspėja
          užgesti anksčiau
                negu žvakė
kurią jau tada, jau tada – – –
          tik dar vienas
žvilgsnis viltingas paukščio
          ieškančio savo vaikų
kiek tęsiasi mirksnis
          prieš liūtį dar įstrižas skrydis
įstrižas klyksmas
          ir tik po jo – –
bet dar telpa mintis
          greita ir pasiutus
                kaip vėjas
                   genantis tolin medžius
kurie nebespėja jau
                nieko
lygiai kaip mėnuo krentąs
          į pragarmę juodą dangaus
                kaip ir viskas – –
          jau viskas
tai kiek gi tęsiasi
                mirksnis prieš liūtį,
                   jei dieviškai krūpteli
                        nepridengta
                   mergaitės krūtis
                        žaibo tvyksnyje,
                o lašas anksčiau ją lyžteli,
                nei vėl pasiglemžia tamsa.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




1994 07 31

Kieme liepsnoja nykiai skalbiniai,
Net sau nereiškia nieko šitas tuščias rytas.
Jau tarta „atlikta“ ir atlikta seniai,
Pabelsta jau ir jau atidaryta.
Nuo palytėjimo išgiję nebyliai
Taip tyli...
           Ir nevyksta nieko kito.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




MOKYMASIS VAIKŠČIOTI. NAMŲ DEŠIFRAVIMAS

Ir dar
dar vienas
žingsnis
nesutraiškyt grindų
nenutrinti pasaulio
nustebt
apeit
pamatyt visą ką
esu matęs
ką vadinau
namais savo
patirt
kaip reikiant
čia mano gulėta
iš lėto
lenkti pirštus
liesti daiktai
žvakės vaškas varvintas
valandos leistos
tarp pirštų lėtai
muturuota skara
ant grindų
ten valgyta
pelenai
dar šilti ugniakuro
vakarai dar šilti
ir žeme
ten kuosos
ten uoksas angis
sausai
           liesa
būtybė kosti
čia neiti
bristi
perbristi sapno
seklų pavėsį
atsidusti giliai
           gyventa
būta matyt žmonių
su manim
apleista
           palikta
kiek daug man palikta
kiek daug atleista
gyventi dar
ir dar vienas
           žingsnis


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.




***
Tęsiasi sapnas. Vis išsimušt nepavyksta.
Tįsta iš lėto. Be pabaigos, kulminacijos, be išrišimo.
Tarsi žiedlapiui krintant. Ar sniegui, ar dalgiui
Vis laukiu ar rasai, ar gyvuliui krintant
Tos valandos kai sutems mus. Lai ima

Siurbėlės sirpt ežeruos, lai tvenkiasi sprogsta
                                                                   subliūkšta –
Kyla antai burbulai. Kyla debesiu juodas
                                                        negyvas vanduo
Kyla vėjas, jauti, kelia kupetas šieno, nerimą
                                                                   kelia dangun
                                            ir it maldai paparčio pirštus
Dangūs, dangūs jau gniaužiasi viešpaties kumštis,
                                                                   užstoja šešėlis
Tos valandos kai sutems mus. Kai vėlei

Laikas prapliups. Kas gi gali įspėti to nekrikšto
                                                                   debesio vardą
Lyg užstrigus plokštelė akimirksnis šis pasilieka
                                                                   ir žagsi kvatojas
Traukia ir traukia ir traukia ir traukia iš nugaros strėlę
                                                        sodina ant žirgo, kartoja:
Jok į Lietuvą, lietuvą, sietuvą, eketę, na darsyk
                                                                   mėginki išnirti
Iš tos ar link tos valandos kai sutems mus. Dar kartą

Nes juk gali, nes turi pavykti, juk pradžią turėjo
                                                                   šis sapnas
Davė dievas pirštus duos ir skylę praskirti,
                                                                   pralįsti.
Mes negalim čia likt, juk yra gi kita dar, tikra
                                 karalystė,
Nes jau buvo toks laikas, prieš užgemant – reiškia
                                                                   sulauksim
Tos valandos kai sutems mus –
Kai galėsim paleisti viens kitą, ramiai atsisveikint
                                                                   ir grįžti.


Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.