zole po serksnuzole po serksnu

      

       BE PAVADINIMO*

 

       Jis, senyvas, žilstelėjusiais plaukais, sauso veido vyriškis, sėdi prie atviro lango ir rašo. Lengvas vėjelis plaiksto rožines užuolaidas, kieme džiūstančius skalbinius, kedena po jais bėgiojančių vaikų plaukus; vakarėjančios saulės perkošti šnara liepaičių lapai, saulė virpa murzino vaikiščio akyse, jis stovi prisidėjęs ranką prie kaktos...
       Senyvas žmogus, užsimaukšlinęs ant akių fetrinę skrybėlę, sėdi ant suoliuko su plačiai atverstu itališku laikraščiu, prie šono lenkta lazda, rankena nuzulinta. Netoliese sėdi ir pagyvenusi moteris, pasidėjusi ant kelių juodą krepšį, rankos mėšlungiškai suspaudusios kraštus, ji žiuri priešais save; prie jos kojų, vizgindamas uodegą, tupi baltas žvitrus šunytis. Kartais ji tarsi atitolsta nuo savo minčių, pasilenkia ir prašnekina jį glostydama. Šunėkas lyžčioja ranką, taikosi įkąsti, o akys spindi begaliniu atsidavimu... Diena karšta, alinanti, liepų lapai apvytę, jų dar nepalietė gaivinanti vėsa, nors dabar, į pavakarę, karštis atlėgo, ir tie žmonės pasislėpė čia, gelbėdamiesi nuo karščio; karštis juos čia atvijo, išvargusius ir nusiplūkusius. Tačiau vyriškis, skaitantis laikraštį, neprarado orumo nei savo nepriklausomybės jausmo, tik moteris vis dar negali atsitokėti; ji apstulbusi, priblokšta, sutrikusi, sakytumei, nežino, kaip elgtis – pyktelėti ar visai nuleisti niekais; retkarčiais ji pasitaiso plaukus, išsitraukia veidrodėlį, dažosi lūpas, vogčiomis apsidairydama; jeigu pro šalį bėga koks vaikas, ji šūkteli jam, atkiša saldainį, ištrauktą iš rankinuko, ir dėbteli į vyriškį, atsainiai tebeskaitantį laikraštį. Be abejo, jie nepažįstami, tačiau moters žvilgsnis toks, tarsi pusę amžiaus jie būtų gyvenę kartu, iki gyvo kaulo vienas kitam įkyrėję; ji tebesvaido į jį prikaištingus žvilgsnius, viliasi iš jo ką nors išgirsti, gal net ko nors tikisi. Argi neturėjo meilužių? Argi niekad negrįžo iš slapto pasimatymo sutaršytais plaukais, vogčiomis nedirsčiojo į veidrodį, nesėlino į savo miegamąjį ant pirštų galų, neslėpė laiškų? Taip, taip, ji apgaudinėjo savo tikrąjį vyrą. Nuo ko gi ji negali atsitokėti dabar? Kuo jai prasikalto kažkoks kitas, panašus į josios, vyriškis – senyvas profesorius, filatelistas, bedantis politikierius?

 

       Be abejo, jis ne vietoje palieka šlepetes, jai koktu matant, kaip jis ropščiasi su pižama į lovą, bet kas gi verčia... valyti dulkes jo kabinete, tvarkyti ant stalo išmėtytus popierius, klausytis, kaip jis bamba, nerasdamas ko nors... O gal jis perdėm pedantiškas, ir tai jai atgrasu: tik pažiūrėkite, kaip jis sučepsi pablyškusiomis lūpomis, kaip prideda prie jų karštą arbatos stiklinę, kaip skrupulingai vedžioja raides, kaip myli savo įpročius ir senus daiktus!..
       Lango stikle dar šmėsteli pusamžės moters atspindys: dailus, stropiai užglaistytomis raukšlelėmis veidas, didelės, mąslios akys, kažko paslapčiomis besiteiraujančios, lyg bijotų ko nors. Tas veidas plazda vakarėjančios saulės kaitroj, akys žiūri į mane, lyg prašytų, kad išsaugočiau jos paslaptį. Dabar jau ne, sakau, dabar ne, ir užveriu langą. Stikle sutavaruoja vakaro atšvaitai, galbūt – tas aukštas skardis anapus upės, galbūt liepų viršūnės. Rankos siekia padėklo su uogiene ir garuojančia arbata, – nuo garų truputį sudrėko kaklas, tačiau rankos šaltos, pabalusios. Rankos, kurios klausosi, laukia, tyli, budrios, atsargios rankos, prie stalo jos visuomet prikaustydavo kieno nors žvilgsnį ir tai slėpdavosi, tai nerdavo į viešumą, tarsi į ledinį vandenį, nors dažniausiai ilsėdavosi užmirštos ir apleistos, mano rankos, gyvenančios savą, man nežinomą gyvenimą.
       Bet kas gi sieja mane su ta kuklia moterimi skvere? Su tuo vyriškiu, skaitančiu laikrašti? Kas sieja mane su jo antrininku, žiūrinčiu per stiklą sunerimusiomis akimis? Galbūt toji moteris pasitaisys plaukus, gal ploną aukso grandinėlę – iš kur dabar toks įspūdis, tarsi ketinčiau įžengti į plačią, sietynais nužertą salę? Bet mano mintys lekia ir ten, pas vaiką, pilstantį smėlį, – žvilgsnį sulaiko saulės blyksnis kastuvėlio paviršiuj, aha, vadinasi, delsiu, vis dar nesiryžtu, bet ir neryžtingumas šį tą apie mane byloja. Visa mano būtybė vėsioje stiklo prieblandoje. Ateik, ateik! Iš dulkėtų Kalkutos kelių, iš palmių paunksmės išnirki, siųski atvirukus iš prieškarinės Vienos, Atėnų ar Londono. Negi nieko ta moteris nemylėjo, klausiu, tik tavo nuotraukas, kur tu stovi prie piramidžių, Romos aikštėje, prie balandžių aptūpto paminklo, laivo denyje ar sėdi už žinomo vokiečių rašytojo stalo? Aš prisimenu savo jaunystę ir deginantį Afrikos saulės karštį, dykumų smėlio karštį, smėlio šiugždesį, oazes ir miražus, neįvykusių kelionių miražus. Dar regiu: šalto gėrimo taurę, plačius, skaudžiai raudonus Bombėjaus saulėlydžius... siauras Vienos gatveles, kur aidi vieniši nekantrių kulniukų žingsniai... Negi nieko kito ta moteris nemylėjo, tik beribį laukimo skausmą, ilgesį – bet ką šitas žodis reiškia? – gražų savo jaunystės atvaizdą, tuo laiku madingus rūbus, skolintus gestus, skolintą balsą, skolintą meilę, meilę, kuri kažką pamėgdžiojo? Ne, aš neplaikstysiu albumo – ten begalė žymiausių to meto aktorių nuotraukų, atvirukų, laiškų, nesirausiu dėžėse, kur atminimų dovanėlės, bet jeigu, ko nors ieškant spintoje, į rankas netyčiomis pateks senas atvirukas ar nunešiotas lapės kailis... nevadinkite sentimentalia, egzaltuota ar dar kitaip – luktelkite, neskubėkite, aš dar nežinau... mano mintys klaidžioja, kur pakliuvo, – tegu, kažkur jos, be abejo, nuves. Taip, aš apmirsiu, užklupta ano meto kvapų, vilčių ar ilgesio. Ir ranka nežinos, kur dėti sudžiūvusią gėlę, iškritusią iš knygos... O jūs, išgeltę laiškai, ką jūs šaukiate? Atvirukai, senos afišos... („Ji norėjo tapti aktore“, – skambteli ausyse tavo šaltas ironiškas balsas) ...dulkėti staliukai, foteliai, kėdės, drabužiai, suėsti kandžių, aitrus kvepalų aromatas... Nors... Argi aš myliu moterį, kuri juos mėgo; jos nekantrių žingsnių aidas, ranka, laikanti veidrodėlį, nežymiai virpa, karolių vėrinys, aidus rankinuko spragtelėjimas vidurnakčio parke po tokiomis kaip šios liepos – juokas, tarsi visą gyvenimą būčiau tave apgaudinėjusi, skubėjusi iš slaptų pasimatymų, o juk buvau klusni ir ištikima – taigi parke, po to, kai tu išvertei rankinuką vildamasis jame rasti meilužio laišką ar nuotrauką, man pasakysi: senųjų daiktų fetišizmas... bet štai regiu rankas, man darančias manikiūrą, man ir ne man, nes ta jauna moteris, menkai į mane panaši, ak, taip, dabar supratau – į ką nors aš visą laiką norėjau panėšėti... Tas veidas žvelgia į mane iš didžiulio veidrodžio rusvais rėmais: įvairiausių formų kvepalų buteliukai, gaivi pulverizatoriaus dulksna, šmėsčiojantys praeiviai.
       Ar tąsyk, ar vėliau mes susitikome sausos vasaros saulės užlietoje kavinukėje? ,,Pati šienapjūtė“, – tu nusijuokei, imdamas grafinuką su krupniku, ir aš prisiminiau savo brolį – plačiais įrudusiais pečiais, jis mojavo dalgiu, lingavo rugiagėlės, vėjas nešė pienių pūkus. „Man gėda tokiu metu čia sėdėti“, – pasakiau.
       „Nieko, mes irgi dirbame...“ Ryškiai, iki menkiausių smulkmenų regiu ir mus aptarnavusios merginos veidą, jos drabužius, ir baltą lino staltiesę, ir tavo balsą girdžiu. „Toks pasitikintis“, – dar pamaniau. Regiu ir siauras, kietai sučiauptas lūpas, retkarčiais iškreipiamas ironijos ar sarkazmo, – magėjo į jas žiūrėti. Pamenu, negalėjau atitraukti akių nuo tavo rankų, – pirštai vis barbeno į stalą, akys sekiojo tą patarnautoją, – pripylei taureles, atleidai kaklaraišti, maniau, kad ir švarką pakabinsi ant kėdės atkaltės, ne, nepakabinai; tąsyk mes gerokai apgirtome... Bet aš neprisimenu tavo veido... gal dar atmeni, kaip alsią naktį, nusimetusi apklotus, kartojau – kvailė, sakytumei, jau tada supratau, kad aš visuomet mylėjau keliautoją bastūną, ištroškus valstietiškos kultūros, tu mane ja sudominai, ją man įkuždėjo laikraščiai, vaizdų ir vardų magija. Tik paklausyk: „Konstantinopolis, Atėnai“ – toks mūsų kelionės maršrutas, rašei. Dar ir dabar aš visa apmirštu išgirdusi šituos vardus. Štai kodėl taip skaudžiai šviesa leidosi ant parko takučio ir, taip taip, denyje, kur dar suposi pintos kėdės, stovėjo neišgertos taurės, nes staiga sugriaudėjo karas, nutraukęs intelektualius pokalbius, pakeitęs kelionių maršrutus.
       Ne, aš turbūt niekad nemylėjau akademiko. Stengiuosi nepastebėti, kaip tu rūpiniesi savo sveikata, negirdėti kieto švininio ,,aš“, nuolat skambančio tavo lūpose, ir tavo veidas – tarsi iš švino ar... bronzos. Nukreipiu žvilgsnį šalin, kai tavo pablyškusi ranka su pasimėgavimu čiupinėja baltus popieriaus lapus ar knygų viršelius – kažkodėl joje visuomet atsiduria tavo knygos: aš dažnai matau, kaip tu stoviniuoji, atsivertęs kurią nors prie lentynos, paskui sakai – klausyk, paskaitysiu. Nežiūriu, kaip tu pasirašinėji autografus, kaip atkraginęs smakrą sėdi susirinkimų prezidiumuose, instinktyviai stengiuosi sugauti kokį nors gestą ar bruožą, kuris man kitados patikdavo: štai štai, bet... tarsi užmirštas vardas, jis sprunka iš atminties. O ar prisimeni, aš tau net kelnes nupirkau su petnešėlėmis. Tik... man rodosi, kad tave niekina mūsų vaikai. Sūnus negirdom nuleidžia, jeigu kas nors užsimena apie tave, rodos, vos tvardosi nepasakęs: senas, užkietėjęs kvailys ir pasipūtėlis. O dar tas tavo begalinis orumas. Jeigu Žinotum... Bet tau už viską svarbiau oriai atrodyti. Nuo visų laikais atokiai, vengi familiarumo, bendrauji tik su tais, kurie tau lankstosi, bijo, meilikauja. Kartais aš tarsi matau, kaip virpčioja tavo valingas smakras, trūkčioja kietai suspaustų lūpų kertelės. Mes visi aplink tave tupinėjame, tarsi aplink mirtinai sergantį, stengdamiesi nė menkiausiu žodžiu ar krustelėjimu neišsiduoti, ką galvojame, žinome. Bet tokie ligoniai būna akyli, įtarūs, o tu kurčias, kurčias, nors kartais ir tu staiga suklūsti. Be abejo, kažką įtari, suvoki juodą bejėgės vienatvės didybę – tai liudija tavo seniokiškas šnopavimas, į tuštumą įbestos akys. Vidurnakčiais sunkios mintys persiduoda ir man, neleidžia užmigti, aš kalbinu tave, klausiu, bet tu tik purtai galvą ir tyli, o kartą tarsi išgirdau, kaip pasakei: ne, niekas manęs nemyli. Lediniu sarkofagu tave gobia didybė. Kad ir kiek tutanchamonų kapų būtų atkasta, juose ras tik valdžios ženklus, miklių, įgudusių meistrų rankomis nukaltų tauriųjų metalų papuošalus, bet neras jų nežemiškos kilmės apraiškų, neras jų esybės, net jeigu ji – nors mažai įtikėtina – būtų aplinkiniams kėlusi begalinę pagarbą. Neras išdidaus gesto, žaibuojančio žvilgsnio. Tavo orumas irgi toks: jis užšaldė, užmušė esybę, tu jos bijai, niekad su ja nebendravai, tu bijai savęs, lyg kokio išsigimėlio ar pabaisos. Tad ko gi verti tavo skambūs išpūsti žodžiai, kuriuos kas rytą rašai skrupulinga pedanto ranka, ko verti samprotavimai, atsieti ir nuo tavęs, ir nuo manęs – nuo visų. Štai man pasigirdo, tarsi būtum pasakęs: ,,Tu protinga, o aš to nė neįtariau...“ Bet ką tu darytum, jeigu perskaitytum šias mintis? Tai būtų blogiau negu aistringas laiškas ir begėdiškiausi prisipažinimai meilužiui, laiškas, kurio tąsyk su įniršiu ieškojai rankinuke. Todėl ir knieti pasakyti banalią sentenciją: „Ne moterys apgauna ir įskaudina vyrus, o beribė savimyla, egocentrizmas ir orumas“. Ak, tiesa, tu mane šaukei. Lauki. Jau einu, einu.
       Tu pasitinki mane klausiančiu žvilgsniu, – o gal man tik taip atrodo, – kai statau ant stalo stiklinę, ranka nežymiai virpteli. Senyva, rudomis molio dėmelėmis nusėta tavo ranka lėtai pakelia prie lūpų stiklinę. Kaip visuomet, geri pasigardžiuodamas, pamaišydamas šaukšteliu, žvilgteldamas į išskleistus ant stalo popierius, ir aš pamanau, kad mums reikėtų nuvažiuoti į sodą pasivaikščioti vakarėjant upės pakrantėmis.
       Apie tai aš jam ir šneku, žiūrėdama, kaip jis gurkšnoja arbatą. Ne, darbas, darbas, atsako jis, neatitraukdamas akių nuo popieriaus, kur prirašyta datų, vardų, citatų. Kas žino, gal nedaug liko, sako jis, sausai krenkšteldamas, ir tai turi paliudyti, jog iš tikrųjų mažai liko. Daugelio jo bendraamžių jau nebėra – Viskantas mirė nuo vėžio, profesoriui Bružui infarktas, Diliui – infarktas, vienas kitas dar galuojasi su mirtimi, ir, matyt, dar ne prie vieno kapo jis skaitys nekrologą, užbers saują žemių ir grįš pritilęs, tik labiau pasitempęs, jausdamas slaptą pasitenkinimą. „Visos negalios mane kažkodėl aplenkia, – kartais pasako jis. – Aš, matyt, paskutinis liksiu, bet ir man tas laikas ateis“. Taip sako jis, tarsi puoselėtų viltį, kad kada nors, kai nė vieno iš vienmečių neliks, kažkokia slėpininga šviesa, išmintis ar įkvėpimas nužers jam taką, ir jis spės pasakyti, suprasti tai, ko niekas iš jų nesuprato ir nepasakė. Ar tik ne šitokiai paskutinei akimirkai jis tausoja save? Sakytumei, su kiekvienu išeinančiu vienmečiu jam pasilieka šis tas, ko nepabaigė, nespėjo pamatyti ar suprasti jie, sakytumei, jis būtų koks nors laiko įkaitas. Jis šykštus, godus ir, be abejo, tikisi, kad jeigu kada nors skulptorius mėgins lieti jo biustą, jis turės vaizduoti jį ilgaamžį, stiprų, atspariausią iš visų, kuris ilgiausiai priešinosi, ilgiausiai stovėjo jo vienmečių ir bendraminčių užleidžiamose pozicijose. Vertindamas ąžuolo atsparumą, jis mąsto apie savo gają prigimtį, didžiuojasi ja, savo moksliniais titulais bei laipsniais. „Aš vienintelis akademikas iš jų“. Kas nors, be abejo, išgirs šias jo mintis, apie tai bus pasakyta... Bet jis suklūsta, pajutęs menkiausią širdies virptelėjimą, jį slegia tolydžio stiprėjantys negalios ženklai: aš ne kartą vogčiomis esu stebėjusi, kaip jis, stabčiodamas ir atsiremdamas į turėklus, kopia laiptais, koks apleistas ir vienišas būna jo veidas, kai niekas nemato, ir koks pasitempęs, apsimestinai žvalus, jaunatviškas, visuomet besišypsąs jis būna žmonėse, ypač kai į jį nukreiptas fotoaparatas. Niekas turbūt nė neįtaria, kad tai vien poza, kad po tuo valingu, besišypsančiu veidu tūno kretintis, paniškai mirties ar senatvės bijantis seneliukas, – drebanti lazda, sulinkusi nugara, žvilganti plikė. Va tas seneliukas laiko jaunutės merginos ranką, uosto gėlių puokštę. Pamėkliškasis kapų vaiduoklis, atsiduodantis žeme, trūnėsiais, molio dėmėmis nusėta plike. Ne elegantiškas kostiumas jam ant pečių, o apipuvę skarmalai, – ką vapa ta bedantė burna, kur skuba jis per žydintį sodą? – niekas jo nebeįstengia suprasti... ,,Tu pernelyg jauna... dvidešimčia metų už mane jaunesnė“, – kartais pasako jis, ir jo balsas kurčioje tyloje nutvilko šalčiu. Aš vėlei susivokiu stovinti prie atviro lango. Ak, ta virpanti pro lapus šviesa, mezgančios senutės prie aukštos, voratinkliais apraizgytos, aptrupėjusios mūro sienos, žalumynų raizgalynė šlaite, aprūdijęs mano jaunystės funikulierius, pajuodę nuo karščio stogai, susigrūdę vienas ant kito, smailiabokščiai, plokšti, karpyti stogai, sugėrę visų mano vasarų saulę. Buvo spindinčios tolumos, balti įkaitę paplūdimiai, mergaitė, einanti aukštu geležinkelio tiltu, vėjas, plaikstantis jos ploną suknutę, permestas per petį rankinuko dirželis, sutaršyti plaukai, juos taisanti ranka, prisimerkusios nuo to spindėjimo akys ir gūdus aprūkusio traukinio ūktelėjimas, toks aidus, toks pratisas, toks ilgesingas. Apverstos valtys ir ant kranto akmenų stovintys meškeriotojai, pakrantės smėlio baltumas ir vilnys, genamos vėjo prieš srovę, karklo šešėlis, meškerės, lapų šešėliai ant stalo, troboje, kvepiančioje mediena, plaušais, knygomis, raštuota marška užtiesta lova, nuo sukaitusių kojų nusviestos basutės. „Fu, pavargau“, – pasakiau, supdamasi ant lovos, išvydusi susimąsčiusių akių žvilgsnį, O tu ką čia veiki, kodėl tu čia sėdi? Žmonės meškerioja, važinėja traukiniais, grūdasi turgavietėse, skaldo akmenis, grindžia gatves, pardavinėja kvapnias bandeles, kerta rugius, darda vežimais ar stoviniuoja ant tiltų... Kaip tu gali sėdėti šitame vėsiame name, apgaubtame medžių šviesos, ir blyksniuose, mirgančiuose ant stalo medienos, kai už lango pamėkliškai mojuoja medis ir vėjas, eikime iš čia, eikime, kaip tu gali sėdėti prie tų žodynų, laikraščių, knygų, eikime į paupį, išsitieskime ant įkaitusių akmenų ar žolėj, stabtelkime prie aprūkusio fabriko, prie aprūdijusia spygliuota viela apraizgyto kalėjimo mūro, prašnekinkime bukinistą, meskime centus į apibrizgusią sėdinčio šventoriuje elgetos kepurę, žiūrėkime, kaip tapo dailininkas, kaip žaidžia patvory murzini vaikai, eikime, eikime... Bet tu negirdi to šauksmo, tu atsigręži į mane, padedi ant stalo parkerį, atsikrenkšti sausai, kaip ir dabar, prieini, nori uždėti ranką ant liemens: „Kur tu taip susibraižei kojas?“ Aš bridau pievomis, per žoles, erškėtynus, broviausi per tankius krūmokšnius šlaite... „Bene nematei, ten yra takelis, juo moterys neša iš šulinio vandenį...“ Eikime prie to šulinio, pastovėkime ant medinio tiltelio per maurais aptekusį upeliūkštį. Eikime, eikime. Ir aš atstumiu tavo ranką, pereinu basomis per kambarį, leidžiuosi į Žaliakalnio pakalnę bėgte. Kaip pamėkliškai ten tyli daiktai, koks nejaukus šviesos blykčiojimas, negyvas vasaros šviesos blyškumas, be karščio, – ant stalo prie rašalinės, ant raštuoto užkloto, ant grindų. Nuo jos nevysta lapai, joje nenoksta vaisiai, aš nemačiau tokios šviesos ant grindinio, nemačiau kambariuose, kur krykščia vaikai, tokia šviesa užlieja antikvariatus, vienuolių celes, kapinių rūsius, šventyklas, kur virpa nusikaltėlio siela, kur šiugžda maldaknygės, kur moterėlės keliais šliaužia prie šventoriaus; tokia šviesa prie pamiršto laiško, mirusio žodžio, gėlos atstumta šviesa, ji gedi žodžio, kurio niekas neišgirs, sudužusios vilties šviesa ženklina amžiną vergovę, prakeiksmą, atskirtumą. Ji šaukia iš sarkofagų dulkių, plazda ant atsiskyrėlių raštų, ant neišskaitomais rašmenimis paženklintų antkapių, senų, niekieno nebevartomų manuskriptų... Ir kodėl tą karštą dieną kambaryje, kur nė gyvos dvasios, kai visi kiemai tušti, apmirę, tu vienas skrupulingai analizavai kažkieno širdgėlą, kančią ar gėlą? Nors ir laikei tai pažinimu, sakei, kad knygos tau suteikia estetinį pasitenkinimą, bet šviesa, ta šviesa viską išdavė, šviesa mirusių bičių avilyje, nečionykštė, nemūsiška.
       Ir aš ploviausi kojas, ir žvyras gurgėjo man po padais, vanduo tekėjo veidu, kaklu, krūtimis, paskui šlapia, išdrikusiais plaukais, stovėjau kranto žolėj; moteris melžė karvę, ir pieno čiurkšlės skambėdamos dužo į skardą; vaikiščiai ginė gatvele galvijų bandą, ir dulkių debesis sekė jiems iš paskos; skerdžius stovėjo tarpuvartėje, o aš ėjau, ėjau kaimo gatvele, tik paskui, kai jau buvo laikas grįžti į miestą, susigriebiau palikusi tavo kambaryje kurpaites. Teko grįžti. Tą naktį, o Dieve, toks svetimas man buvo tavo balsas, ir čiužinio šiaudų čežėjimas, ir vėduojantys už lango medžiai, ir pelės krebždėjimas kamputyje, vangus balsas, ant krūtinės vangiai gulanti ranka, tyloje už lango šnarantis medis: „Netikėk, netikėk“. Taip pragaištingai čirpė žiogai, vėjas pūsčiojo į mus pro atvirą langą, ir aš jau žinojau, kad begalę naktų taip gulėsiu, klausydamasi tavo nelygaus alsavimo ar murmesio pro miegus.
       Aš myliu visa, kas gyva: kai karvė, rupšnodama žolę, nupučia pienių pūkus, kai vaikas brenda per dobilų atolą, kai motina pastato ant stalo šilto pieno puodukus ir nusišluosto prijuoste rankas. Mylėjau ir ankstyvus laikraščių pardavinėtojų balsus, kepyklos tarpdury besirąžančias kepėjas, merginas balkonuose, vėdinančias patalus, bet manęs niekad nepaliko neaiški baimė, ta baimė, su kuria gyvenai tu, kuri mus neatskiriamai sujungė. Mane laikė santūria, jautria, – nešūkaliojau turgaus aikštėje, nesu padėjusi gimdyvei, nešluosčiau vėmalų, nesu praususi numirėlio, nedirbau gailestingąja sesele, neslaugiau mirtinai sužeisto, net savo vaikus vystyti man nemalonu. Gal man geriau tiktų sėdėti didiko rūmuose, drebėti iš baimės, kad kas nors gali intriguoti, regzti klastingas pinkles, ryžtis pražūtingiems pasimatymams, mylėti ir be galo kankintis, kad meilė be atsako; viltis, viltis ir laukti, laukti laiškų, nors dažniausiai panašios istorijos baigiasi nuodų taure. Kitados aš užgniaužusi kvapą skaitydavau panašias knygas. Gyvenimas plūstelėjo kaip karščio banga – ne man, aš gyvenau celėje.
       Tviksinčiomis širdimis mes puldinėjome prie veidrodžių, godžiai ieškodamos pirmųjų glamonių ar subrendimo žymių, stypčiojome priešais musių nutupėtus stiklus ir gręžėme žvilgančias, išsiplėtusiais vyzdžiais akis, lyg už nugaros būtų rankos, pasiruošusios mus apglėbti, – iš ten mus pasitikdavo tokios pat akys, lyg ir klausiančios, lyg ir nustebusios – nesuprasi, alsiais vidurnakčiais spraksėdavo mūsų įelektrinti plaukai, kai per juos braukdavome didelėmis retomis šukomis, krūpčiodavome nuo perkūnijos bildesio arba pusnuogės bėgdavome po lietum, ir mūsų drobiniai apatinukai prilipdavo prie krūtų, pilvo, šlaunų, ir nebuvo laiko atsitokėti, kai gaivūs lašai varvėdavo lūpų kertelėmis, atsitokėti nuo karščio, nors ateidavo ir toks laikas, kai viena kita susimąstydavo po svyrančiu gluosniu ar užversdavo galvą į žvaigždes, bet už jas kur kas įdomesni buvo jonvabaliai... Ateidavo toks laikas, kai ir mes susimąstydavome, parimusios ant mėšluoto gardo, ir akis užtvindydavo ašaros. Tada, vilkdamos kojas, mes eidavome su ėdaluotais kibirais arba apalpdavome su nebaigtais rišti pėdais, nuodydavomės kamaraitėse arba pro šarmotus langelius žiūrėdavome į kelią, į chromo batus, galifė kelnes...
       Mano rankos neplovė mėšluoto karvės tešmens, netepė suskirdusių spenių, neišplėšė iš ką tik apsiparšiavusios kiaulės dantų leisgyvio paršelio – aš varčiau artisčių nuotraukas, klausiausi ilgesingų tango, aš ilgėjausi tokio jaunikaičio, kuris nemūvėtų milinėmis kelnėmis, nesipuikuotų nublizgintais chromo batais, nesrėbtų mediniu šaukštu, o jį padėjęs, nesikasytų gauruotos krūtinės, netrenktų prakaitu. Tu nešiojai kostiumą, tavo ranka nebuvo grubi, pūslėta, įdiržusi, bet kandus žodis, kurį girdėjau savy, žodis – baltarankis, inteligentėlis – man čaižė veidą, dilgino širdį, nuo jo giniau aš savo meilę kaip įmanydama.
       Jis lydėdavo mane, sumetęs raukas už nugaros, atsisegiojęs švarką – tiesus sklastymas, mįslingai suraukta kakta, sakytumei, negalėtų apsiginti nuo jį apspitusių minčių, sakytum, jog gramzdintų į gilumą, kažkur vis tolyn, kur tilo juokas, bluko veidų raudonis.
       Kur aš mačiau tokius veidus? Gydytojų priimamuosiuose, aukštų įstaigų laukiamuosiuose, teismuose, kur laukiama nuosprendžio?
       Gyva buvo rėčka, iš kurios vidurnakčiais mes gerdavome mediena kvepiantį vandenį... Gyvas buvo alyvų kvapas...
       Bet štai dabar, užsivertęs begale ano meto dokumentų, bylų, jis, orus akademikas, kurio žodis nekomentuotinas, kuriuo nedvejojama, akademiškai rašo atsiminimus, rašo apie viską visiems ir niekam. Jis nesiraus sąšlavyne, kur sumestos senos skrybėlės, kaklaraiščiai, sagos, batų raišteliai, skėčiai, gedulo suknios ir tiuliai, jis neplėš etikečių nuo degtukų dėžučių, butelių, netyrinės pašto ženklų, senų pinigų, konservų dėžučių, cigarečių, saldainių popierėlių, senų laikraštpalaikių netrauks iš palubių, nevaikščios po mergų klėteles. Ne, jis solidus – svarbias pareigas užimąs žmogus to niekad nedarys. Jis visuomet buvo toks, sakytumei, akademiku būtų gimęs: tik dabar matau, kaip solidžiai, atstatęs smailą smakriuką, jis sėdėjo už žinomo vokiečių rašytojo stalo, kaip solidžiai jis atrodo nuotraukoje prie imperatoriaus Augustino paminklo, kaip solidžiai vaikščiojo po Luvrą; jis visuomet buvo solidus, už viską svarbiau jam buvo solidumas, be jo jis nė gyventi nebūtų įstengęs, ir, kas žino, gal ne tiek mirties jis bijojo, kiek kaulų, atrodančių nesolidžiai, kaulų ir kaukolių, išmėtytų kur nors kapinyno patvory, senatvės išbyrėjusiais dantimis, senatvės, besiramsčiuojančios kretančia lazdele, senatvės su pliku žvilgančiu kiaušu, per kurį susidomėjęs švelnia rankute gal brūkštels koks anūkėlis ar paglostys šiltas žiemių saulės spindulys...

 

      * Šį kūrinį autorius paliko be pavadinimo. 

 

       Radzevičius, Bronius. Žolė po šerkšnu: Apysaka. Novelės. – Kaunas: Varpas, 1994.