Savickis Jurgis
Jurgis Savickis (1890–1952) – prozininkas modernistas, vienas ryškiausių lietuvių literatūros atnaujintojų. Mokėsi Maskvos gimnazijoje, gavęs 6 klasių pažymėjimą. 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės akademiją. Kilus I-ajam pasauliniam karui, atsidūrė Petrograde, tapo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu, 1915 m. pabaigoje išvyko į Kopenhagą, kur rūpinosi karo belaisviais lietuviais Vokietijos stovyklose. 1919 m. paskirtas oficialiuoju Lietuvos atstovu Danijoje. 1927–1929 m. dirbo užsienio reikalų ministerijos teisių ir administracijos departamento direktoriumi, nuo 1928 m. vadovavo Valstybės teatrui. 1939–1940 m. – nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Lietuvą okupavus sovietams, pasiliko Pietų Prancūzijoje, kur 1935 buvo įsigijęs žemės, statėsi vilą („Ariogalą“). II-ojo pasaulinio karo ir pokario metais vertėsi iš sklypo – augino ir pardavinėjo daržoves, spaudė alyvmedžių aliejų. Debiutavo 1910 m. lyriniu apsakymu „Dienos kančios“. 1922 m. pasirodė pirmasis apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai“, kuriuo rašytojas iškilo į pačias pirmąsias prozos avangardo linijas, įvykdydamas antrąją po I. Šeiniaus lietuvių prozos revoliuciją. Apsakymų rinkinys susilaukė griežtos kritikos, J. Savickis buvo laikomas pavojingu modernistu ir dekadentu. Knygos turinyje nėra šventadienio temų ir forma nieko bendro neturi su tradiciniu sonetu, apsakymų siužetai ribojasi pasąmonės reiškiniais, siaurais vidiniais žmonių išgyvenimais. Veikėjai yra lyg atitrūkę nuo savos visuomenės, gyvena savame jutimų pasaulyje. Pripažinimą J. Savickiui atnešė antrasis apsakymų rinkinys „Ties aukštu sostu“ (1928). Šios dvi knygos, ryškiausios greta keturvėjininkų prozos stiliaus naujovėmis, išsiskyrė antitradiciškumu: vietoje charakterių – simbolinės figūros, nematomo režisieriaus paverstos marionetėmis, vietoje aiškumo – galvosūkį menantys antrieji pasakojimo planai, kuriuos iššifruoti padeda tik išankstinis autoriaus pažiūrų ir būdo pažinimas. J. Savickio proza – nelengvas skaitymas. Gyvenimą jis vaizduoja kaip teatrą, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Veikėjai – kompleksuoti, tuščiagarbiai, pasidavę instinktams, o vaizduojamas pasaulis – žiaurus, negailestingas, keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Jo kūryba darė didelės įtakos vėlesniems beletristams, ypač laužyto sakinio konstrukcija.