Alma Riebždaitė (g. 1976) – poetė, prozininkė, literatūros kritikė. Aktyviai publikuojasi respublikinėje kultūrinėje spaudoje: „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Gintaro lašuose“. Yra išspausdinusi keliolika novelių, keletą literatūros kritikos ir eseistikos darbų. 2004 m. „Šiaurės Atėnuose“ išspausdino išsamias D. Kajoko ir R. Kmitos knygų recenzijas. 2003 m. „Literatūrinės sostinės žiemos“ metu laimėjo internetinės poezijos konkursą „Mano eilėraštis – COOL“ ir buvo apdovanota paskatinamąja premija. 2007 m. „Vagoje“ išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Beribė“. „Pati nesijaučiu esanti šiuolaikinė poetė. Man kartais atrodo, kad mano eilėraščiai senamadiški. Juose daug Dievo... galbūt net romantinio patoso, bet stengiuosi nepasiduoti žodžių tėkmei, banaliam skambėjimui“ (Alma Riebždaitė).
***
tik balta ir juodos truputį
jokių nereikalingų detalių
užuominų juoko
susigrąžinu spindintį horizontą
iš atminties, ir tai yra viskas, jokio ilgesio tik
tyvuliuojantys ramybės akivarai
dieviško įkvėpimo, ekstazės, nieko
tik balta ir juoda šnabžda žudikišką savo rožinį
ir aš pripratau
tapau kasdienybės žuvimi
kuriai vis dar retkarčiais trūksta
oro
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
***
ir parskrido pavasarį
gėlės
aš sergu
jos kalbėjo man
aš mirštu
mano galvoje auga saldus obuolys –
aš nurijau
žodžius ir
karštą sniegą ir
Dievo abejingumą
ir tėvai sakau tėvai
nemušk mano motinos
nemušk mano brolių ir seserų
muša
o aš kasnakt užmiegu
ir sapnuoju pačius nuostabiausius
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
***
tai tik tiek
išsižadėjimo aktas
šakų genėjimas
žiemą ir laužo ugnis
mūsų skanus valgymas
truputis čiulpimo
susispietę
moterys ir vaikai
vyrai ratu ir degtinė
dar niekada nesuprasdavau
jų kalbų,
klampodavom per tirštą paslapties
miglą namo temstant
ir šaltukas grodavo po mūsų pėdom
burtažodį
ir aš dabar žinau
kaip ten nebuvo manęs
kaip nuostabiai ten nebuvo manęs
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
Siaubas
žinai, mielas drauge,
gyvenimas – plokštuma,
jokio transcendentinio matmens:
gulbės vaizduotėj,
balandžiai ant gretimo namo balkono
ryto arbata arba „saulėlydis
greitai“, „eikim pasivaikščioti“
ir aš einu gatvės tuneliu per tokį jaukų
ir šiltą kambarį, kuriame
žodžių nėra, jau gerai žinodama,
kaip rudenį verksiu kartu
su krintančiais lapais
pavasario
šiltas ir jaukus kambarys,
visu kūnu priglundu prie
tikrovės, jausdama Audros petį,
žinau, šitas vakaras yra amžinas,
amžinas yra šitas vakaras
ir šita plokštuma
jau nebekelia tokio siaubo – –
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
***
Ir kokie šilti šitie rudens vakarai
kai už lango šalta ir lyja
versti Niliūno dienoraščio puslapius
ir sustoti
įsiraitant daiktams į širdį,
kurie yra ir tyla,
ir garsas,
ir taip pasilikti praeinant.
Ir ta tyla yra mano dienų
auksas sidabras:
vėjas lapuose
temstant
regėtas
pro langą.
Daugiau nieko,
ką būtų galima prisiminti, nėra.
Vėjas ir lapai.
Daugiau nieko, ką galėčiau dabar ištart.
Vėjas.
Lapai.
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
Kasdienybės krante
mes turime savo kasdienybės krantą
kur rūkome ir geriame, valgome ir mylimės
turime tą lėtą laiką, slenkantį pro langą
įžūliais medžių šešėliais, valandomis
paromis, metais, dešimtmečiais
vis greičiau ir greičiau
o štai ir mes, jau nesantys
jau seniai po žeme, prisidūsavę
o laikas už lango tas pats
ir diena šešėliai debesys
ramūs
klausomės radijo
vėsta arbatos puodelis
mergaitė neturi sielos
pamišę čirškia žiogai prietemoj miestas
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
Nubraukti suplėšyti sudeginti
nubraukti suplėšyti sudeginti
išsisklaidyti pelenams išnykti vėju
išsinerti iš banalybės odos iki kraujo
nusidraskyti priaugusią
sutviskėti visomis vaivorykštės spalvomis
būti venera jūros kriauklėje
ošiančiu medžiu
po lietaus, gaiviu rasotu
arba srūvančiu gatvėmis per
basas vaikų kojas krykštavimu
upe jūra okeanu
bet užvis geriau debesėliu
virš gimtųjų vietų debesėliu
balti kaulai
lūpos lūpos
įžmogintos
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
Buvimas lėtėja
vis labiau ir labiau lėtėja vakaras,
kai jau imi nieko nebelaukti, nieko nenorėti
tik dar lėtesnio vakaro,
tačiau dar vis atpažįsti nučiupinėtas savo mintis –
taukinus knygų puslapius, rašalo dėmes sąsiuvinyje,
identifikuoji pirštų atspaudus, pasaulį,
kuris ne tavo: biografiją, epochą, lytį,
ir viskas yra ne tavo –
pasaulis,
kurį įsavino, kurio nekenti,
kurio neišduotum
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
***
ir mano akys sprunka nuo vaizdų
kurių negali paliesti
ir šitas miestas yra didelis ir šaltas kambarys
žalias kolapsavęs žiedas
po kurį vaikšto svetimi ir man nepažįstami žmonės
ir aš norėčiau išbėgt iš čia į lauką
susirasti tave ir pažaisti jausmų šachmatais
ar jauti kiek jau daug prarijo tavęs
ir kiek mažai manęs beliko
mirtiną partiją
vis labiau ir labiau smengant
į gaudžiančią miesto tuštumą
įnebūtį šešiolikos aukštų
lygiai šešiolikos aukštų
o paskui paskui pavirsti į drakoną
žaidžiantį su savo ugnim
ir nieko daugiau nereik, nieko
jokių įvykių, jokių metaforų
nes aš jau matau
tviskančią gyvatės odą
pilnas karščio akis
ir trylika vaivorykščių, lygiai trylika
kur skaičius nieko nereiškia
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.
Perkusija
man patinka vėjiški žodžiai
be prasmės agresyvumo,
jie – būties lopšinės aidas
jie nieko nereiškia
jūs sakysite: niekas
aš su jumis sutiksiu, nuleidusi galvą
skleisis lėtai šypsena: tuštuma,
skleidžianti užsimiršimo šviesą
man jau vis tiek
o balti jazminų žiedai
prie vartų o prie vartų
balti jazminų žiedai
nusibodo man: „žiedlapiais sninga“,
nusibodo saldumas: „iš meilės mirti“
nusibodo iškamša Dievo: „Dievas“,
nusibodo kartot: „kaip išmokti gyventi“
nusibodo man šokiai – viskas
nusibodo man žodžių viskis – –
nusibodo: „Eikit jūs...“, nes eina manasis „Aš“
žaisti švelnumo spalvom Sibodo
skamba man Nu... ir Do ant gražių idealų –
holivudinis body ant pjedestalo ima
aukščiausią popmuzikos natą
o metamuzika
o negramatiška meilės perkusija
Riebždaitė, Alma. Beribė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2007.