radauskas henrikas
PASAKA
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.
Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
NAKTIES ISTORIJA
Ranka vienodai suko laiko ratą:
Naktis ateina, o diena pražūna.
Naktis žvaigždyną ant žvaigždyno meta
Ir kūną numeta ant kūno.
Viso pasaulio operose groja smuikai.
Meilė, kardai ir dekoracijos.
Žaliam miške, po medžiais, šoka puikiai
Trys nuogos gracijos.
Vienkiemy kvailas, spindinčiom akim šunytis
Loja į drebantį klane mėnulį jauną.
Namo parėjęs, jaunikaitis pradeda rūkyti
Ir užsimerkęs nusišauna.
Pražydo kaime pirmosios purienos.
Pušis ant fono mėnesienos linksta.
Vitrinoj šypsos gelsvas, aklas manekenas,
Visai nepanašus į sfinksą.
Per visą naktį žvaigždės gieda "gloria",
Tik paryčiu ima virpėt ir blykšti.
Numiršta su visom nakties istorijom
Auksinė ir triukšminga vaivorykštė.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
KŪDROS RYTAS
Ties pasenusia, nerege kūdra,
Kur pavasaris linksta beržais,
Rytas juokias akim perlamutro,
Naiviais akvarelės dažais.
Karalystėj naujagimio vėjo
Žaidžia lapais krūmokšniai jauni,
Ir aušrinė mazgoti pradėjo
Aukso kojas aklam vandeny.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
PASIKALBĖJIMAI ŠUNŲ
Pro telegrafo temstančius stulpus
Iš vieškelio, kur pilkos krūvos žvyro,
Matau išbėgus vienkiemius trapius
Į foną rudenio netyro.
Už vieškelio, už krentančių beržų
Piemenės balsas pelkėj plakas tarp paparčių.
Lietus lašena pamažu
Arkliams nuo karčių.
Miške genių beldimai nebebyra.
Nukrito vakaras už debesų.
Daiktai išmirę.
Tamsu.
Kas įmetė mane tamson ton?
Nematomus klanus taškydamas einu.
Kažkur toli, už horizonto,
Pasikalbėjimai šunų.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
RYTAS GELEŽINKELIO STOTY
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.
Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
BEGALINIS LIŪDESYS
Ant melsvo fono - žvaigždės blyškios.
Naktis kaip ašara šviesi.
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.
Pavasario gėlė tyli
Žolėj geltoną veidą slepia,
Pasaulis liejasi ir kvepia
Liūdnam mėnulio spinduly.
Danguj apalpę žvaigždės guli.
Naktis betikslė ir šviesi.
O, senas, virpantis mėnuli,
O, begalinis liūdesy!
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
FONTANAS
Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.
Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė/
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
PIRMASIS LEDAS
Pirmutiniais sidabro peiliais
Ant klanų ruduo pasipjovė.
Išbarstytos briliantų eilės
Lyg sultono naujai gulovei.
Tarp dangaus ir tolio mėlynės
Pakabino beržyno tinklą.
Spindi upės akys ledinės,
Ir tyla vidudieniui tinka.
Nepasilenkiu ir nepakeliu
Briliantų nuo plono stiklo.
Nematys vagių nei auksakalių
Šitos brangakmenių kasyklos.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
ANTROS RŪŠIES RESTORANE
Čia pasigėrę net apmušalai:
Gėlelės, porom einančios kvailai,
Svyruoja girtos takeliu siauriausiu.
"Kur jos keliauja?" - juokdamasis klausiu.
Girtuoklių galvos ritasi stalu,
Ir aš akis pakelti vos galiu
Tenai, kur lempos suka dūmų gūžtas
Ir patefono ilgesys sudūžta.
Aplink medūzos. Argi vandenin
Aš pakliuvau? Neleiskit žaist ugnim!
Girtuoklis šypsosi, kažką dainuoja
Ir stengiasi padegti stalo koją.
Kvadrato rėmuos, po stiklu, gelmėj,
Kurią auksuoja žiburio dėmė,
Žydėti baltos rožės nesidrovi.
Kažkokia moteris prie stalo stovi.
Melsvai ne akys žydi, - paakiai.
Prie primuso raityti jos plaukai.
Nuvargusi, dažyta padavėja.
Gėlelės girtos sienom griuvinėja.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
VĖJO PILIS
Ant debesų balčiausio pieno
Iš stalaktitų gabalų
Pastatė vėjas mėnesienoj
Negyvą pilį. Ir tylu.
Žvaigždyną paima tripirštį,
Į sieną meta ant akmens.
Nė vienas demonas pamiršti
Tokių vitražų neįstengs.
Fontanais liepsnos ima piltis,
Pražysta obelys giliai.
Ir juokias Paukščių Tako smiltys,
Kai ima nokti obuoliai.
Kometom mėtos žinios baisios:
Raudonas pjautuvas - artyn.
Ir medžiuos plakas aukso vaisius
Prieš nuriedėdamas mirtin.
Mėnulio ašmenys pakrypsta.
Auksinėm upėm obuoliai.
Pilies trimito juodas klyksmas
Užspringsta krisdamas giliai.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
VASARA
Kaip voratinkliai saulėje tempias,
Pasiklysta kaip kvapas žolėj
Ir pabyra kaip nerimas pempės,
Ilgesiais nusitaškęs žaliai.
Pro griaustinio sutemusį riksmą,
Ties stiklinės šviesos ežerais,
Aplink saulėj pražilusią viksvą -
Deimantiniais, vingiuotais garais.
Mieste - naktys, metalas ir minios.
Nors kaip krištolas laimė trapi,
Nusijuokia kažkas sidabrinis
Begaliniais džiaugsmais paupy.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
LIŪDESYS
Pro pageltusį lempos lavoną
Skrenda sapnas ir meta ant kranto
Mano sielą - į debesio foną,
Kaip paveiksle kažkokio Rembrandto.
Liūdesys iš tamsos išsilaužia
Ir sukausto man plaukus ir burną,
Kaip vidunaktis gęstantį laužą,
Kaip žiedai sidabrinį Saturną.
O naktis nejudėdama bijo,
Kad nuo smūgio numirt nereikėtų,
Nes iškėlė ugnies kalaviją
Horizonte auksinė kometa.
Tyliai gieda liūdėjimo rūmuos
Seno ilgesio jaunos undinės,
Ir srovena giesmės nemarumas,
Ir esu kaip žvaigždė begalinis.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
EROS PRADŽIA
Srovena saulė į mane,
Į "žemę nuodėmingą"
Ir šoka vieškelio klane,
Raudona ir aistringa.
Jos šokio vyne ir ugny
Išsiskleidžia Venera, -
Ir štai prasideda many
Širdies ir meilės era.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
IŠ KRENTANČIOS GELMĖS
Kas kvepalais nulaistė
Tuos kailius auksaplaukiams gyvuliams?
Kvatoja iš kiekvieno lapo laisvė, -
Vis tiek, kas ateitį nulems.
Einu per molį rausvą, plokščią, platų.
Sijoja vakaras rasas.
Kas dieną nubyrėjusią suprato,
Kas?
Pro miglą miegas man melsvai pamoja
(Per naktį juoksis ir šlamės).
Suskambo varis: mėnuo joja
Iš krentančios gelmės.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
MARIONEČIŲ NAKTIS
Miestui aušrą uždega elektra.
Stiklo briaunos svaido spektrą.
Šaipos, kraipos vartų numeriai,
Visas miestas šiąnakt numirė.
Šviesūs skaičiai slepia juoką tylų,
Lempų liepsnos gesdamos suskyla.
Balzgana naktis gatvelėse.
Marionetės keliasi.
Iš nakties į aikštę bėga lėlės,
Gražios, aklos mergužėlės.
Arlekinas šnibžda: "Kur mes matėmės?"
Švelnios, lieknos rangosi gyvatėmis.
Medžio galvos. šilkas. Medžio rankos.
Šoka, cypia, juokiasi ir trankos.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
PASIKEITIMAI
Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą,
Kaip cypia mirdama akimirka.
Viršuj manęs sudžiūvę šakos girgžda,
Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia.
Esu visur: ir baimėj fakelo,
Ir augalų žaliose nekaltybėse.
Aš žvaigždę krentančią kaip vaiką pakeliu
Beribėse platybėse.
Aš jauno mėnesio nulaužiu ragą,
Ir jis per naktį žemėj mėtosi,
O žmonės mano, kad stebuklas dega
Nepaprastose vietose.
O rytmetį žaliais žaibais kvatoju,
Kad apgavau tiek tūkstančių,
Ir rodos elgetoms, kad mato rojų
Tarp debesėlių rūkstančių.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
KŪDIKIŲ VIDUDIENIS
Spindinčiom ir virpančiom spiralėm
Vaikšto saulė ežero gelmėj,
Kur žalių žolių švelniom rankelėm
Moja kūdikėlių slėpiniai.
Aklos akys mėlyno zenito
Kaba ties virpėjimu gelmės,
Kur spiralės aukso ištirpyto
Liejasi ir spindi be prasmės.
Ajerai, vidudienis ir stirnos
Žiūri nesuprantančiu žvilgsniu,
Kaip iš lėto sukas aukso girnos
Tarp žalių, lengvučių slėpinių.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
KAD NEBŪTŲ AUŠRINĖS
Miško medis nutildo lapus,
Nuramina išdykusią šaką,
Kai vidunakčio balsas trapus
Savo pasaką seka.
Kai po vienkiemius klykia gaidžiais
Ar kaip beprotis žirgas sužvengia,
Meteorų kritimais plačiais
Nukryžiuoja padangę.
Po tamsiausiu medžiu,
Kur nakvoja apuokas apakęs,
Nuo žvaigždžių
Nuriedėjo dvi žėrinčios akys.
Į šviesumą akių,
Kur paparčių žvaigždynai ištryškę,
Iš vidunakčio pelkių klaikių -
Peteliškės.
Nerangiais sūkuriais
Jų skridimai gaisrus užgesina.
Tamsuma susilieja koriais
Nesulaužomo švino.
Už nakties susibėga keliai,
Ir širdy tylumos begalinės
Ima juoktis apuokas aklai,
Kad nebūtų aušrinės.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
UPELIO RYTAS
Upelio šonus spaudžia miško replės,
Ištirpęs teka vandenin smėlys,
Ir žalsvos epušės, kaip mergos šveplos,
Žaliais liežuviais plepa pakely.
Nuo rytmečio dangaus akvamarino
Nušluosto vėjas dulkes debesų.
Nors vakar pušys liūdesiais marinos,
Spygliais prismaigstė šiandie daug rasų.
Melsvai sustingusioj dangaus apylinkėj
Miškų banga atsimuša žaliai.
Balta avis ties upeliu pasilenkia,
Ir skystas stiklas plakas skrituliais.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
GELMIŲ SUKILIMAS
Aš daug turiu tokių gelmių,
Kurios su nieku nesiderina.
Jos kartais tyli, - ir ramu,
O kartais ima kelti nerimą.
Vidunaktį kur nors giliai
Prasideda tyli melodija,
Ir jos raudoni spinduliai
Visas kitas gelmes užnuodija,
Ir kitos ima rėkt ugnim,
Raketomis, gaisrų sirenomis,
Nebesiskaito su manim
Širdis, ir kraujas krenta venomis
Lyg koks akmuo. Ir taip toliau:
Prie jų prisideda arterijos,
Ir gaisras veržias vis giliau,
Ir ima degti sausos prerijos,
Kaip pas Mayne Reidą, kurs mane
Antroje ir trečioje klasėje
Svaigino, - ir ugnies tvane
Indėnai joja mano dvasioje.
Šuo suloja. Ir aušra
Staiga užgęsta. Nei isterikos
Kvailos, nei raitelių nėra,
Nei tos mainridiškos Amerikos.
Tyli ir banali naktis:
Ramiai juoduoja kampo linija,
Ant stalo guli pilnatis,
Ir blykčioja vanduo stiklinėje.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
MIESTO SODE
Aš jaučiu, kaip jie auga ir tempiasi.
Sužaliuos, pražydės ir nuvys,
O virš miesto, vidurnakčio lempose
Bus geltonas, ramus spindulys.
Ir kiekvieną pavasario vakarą
Miesto sode vaikšto būriai.
Kažkas mėnesį liepoje pakaria,
Ir ant vario - juodi pumpurai.
Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį:
Pražydės ir nuvys, -
Ir tada negalės pasijudinti,
Kaip šachmatų medinis arklys.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
PASIUTĘS ŽYDĖJIMAS
Žiliems - auksinės sukaktys.
Jaunieji - vynuogynuose.
Bet jie visi vidunaktį
Skandinos ir skandinasi.
Pro numirimų sūkurį
Skrendu, krentu griaustinyje,
Nes nėra laiko lūkuriuot,
Nes dega visos linijos.
Akim ir lūpom paimu
Žydėjimą pašėlusį,
Klajodamas po kaimus
Birželio debesėliuose.
Nuo liūdesio lig ilgesio
Degsiu iliuminaciją,
Visas erdves pripildysiu
Gelsvos ugnies akacijų.
Po mano žirgo pasagom
Plaukai nakties įsirpusios.
Renku girtuoklių pasakas
Ir kurtizanių virpesius.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
PO MIRAŽAIS
Pažaliavo pelėsiais
Begalinėj mėlynėje
Tokios šviesios ir tiesios
Nusileidžiančios linijos.
Žydro vakaro fone
Pažaliavusios linijos.
Rėkia bepročiai žmonės
Po miražais dykynėje.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
MĖNESIENA
Didžiuliam aukse pilnaties
Dangus, žolė ir sapnas mirksta,
Ir rausvas pumpuras širdies
Tokį vidunaktį numiršta
Tik tam, kad gimtų kaip gėlė,
Tą auksą gertų kaip artistė
Plojimą, idant kaip vėlė
Skrajotų skliauto ametiste;
Kad, kaip armonika, giliai
Kvėpuodama, nerastų vietos,
Kur pasilsėt, idant žolėj
Tarškėtų žiogo kastanjetais;
Spindėtų auksu ir džiaugsmu,
Langų stiklais ir mėnesiena,
Sonetais, vynu ir jausmu -
Kaip girtas beprotis Verlaine'as.
Kad net akliausiais vakarais
Sprogdintų širdį meilės norai, -
Yra mėnulio ežerai,
Pavasariai ir meteorai.
Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.
KAIMO RUDUO
Šalti laukai ir šulinių vanduo,
Ir horizontuose malūnai moja.
Ateina gelsvas kaip liepsna ruduo,
Ir piemenys liūdnam miške dainuoja.
Keli nuvargę, platūs spinduliai
Ant kelio guli prie geltonos varpos.
Pro tvorą raudonuoja obuoliai,
Ir kriaušė supas kaip auksinis varpas.
O vakare užmigti negaliu.
Matau, kaip skrenda mėnesienoj žąsys,
Ir pilnaties geltonu takeliu
Iš lėto plaukia liūdesys manasis.