ieskau darboieskau darbo



       Vieną rytą nubudau ir suvokiau, kad miriau. Pabandžiau prisiminti kada, bet argi svarbu, kai jau numiriau. Ilgai ant pagalvės varčiau akis. Jos buvo neįtikėtinai paslankios – tartum gyvos. Ir ne tik akys. Visas kūnas klusniai lankstėsi, sukaliojosi, rąžėsi. Apsirengiau, susišukavau ir priėjau prie veidrodžio. Visai kaip gyva. Dėl to nusprendžiau nesiprausti.
       Argi svarbu, jei jau numiriau.
       Ėjau prospektu. Karšta lyg pekloj, o aplink – lyg biesai, lyg žmonės. Nesuprasi. Greta kostiumuotas vyrukas lyg vėjo malūnas energingai mosavo rankomis – reklamavo kremą visų tipų odai.
       O ar numirėliams tiktų?
       Tiktų net ir angelams!
       Visi jie taip sako, kad tik prekę prastumtų. Nekrikštai!..
       Buvo Didžioji savaitė. Žmonių minios plūdo į Katedrą atgimti. Kaip numirėliui, geriau nė nesugalvosi. Patraukiau su visais.
       Katedroje buvo vėsu ir netgi truputį šalta. Palyginti su suprakaitavusiu prospektu – tikras rojus. Atsistojau į beviltišką eilę prie klausyklos. Nusidėjėliai nekantriai trypčiojo ir žvilgčiojo į laikrodžius. Tiesiai prieš juos ant suolo sėdėjo jaunas kunigas ir klausėsi išpažinčių tiesiog taip, be jokių užtvarų nuo paklydėliu avelių.
       – Gal reikia eiti ten? – nedrąsus moteriškas pasiūlymas man už nugaros. – Ten beveik nėra eilės...
       – Ai, kad kažkaip neįprasta. Trikdo... – nepritarė vyriškas dudenimas.
       Priešais mane įsispraudė du apvalūs moteriški užpakaliai.
       – Mes čia jau stovėjome, – pratarė didesnysis.
       Eilė judėjo labai lėtai. Pribėgo japoną primenantis turistas ir įniko įnirtingai kraipyti savo fotokamerą. Eilė niekaip netilpo į objektyvą.
       – Ir ko jis taip ilgai terliojasi? Negi būtina kiekvienam atskirai pamokslą išrėžti? Tegu sekmadienį visiems bendrą pasako, – nerimavo vyriškas bosas už nugaros. –Ir apskritai gali paleisti kokį įrašą. Vis tiek visiems tą patį tauškia.
       Moteriškas kikenimas.
       – Aš jau pamiršau, ką sakyti norėjau. Kad tik iki Kalėdų prieitume... Iki Velykų tai tikrai nespėsim.
       Garsesnis moteriškas kikenimas.
       Prie neatsitvėrusiojo kunigėlio prisiyrė įspūdinga grakščių formų būtybė. Priklaupė kaip antilopė. Po išpažinties stryktelėjo ir nukaukšėjo altoriaus link.
       Moteriškas murmesys už nugaros:
       – Žiūrėk, šventa. Ką tik buvo nusidėjėlė, o dabar – šventa...
       Japonas nusprendė eilę fotografuoti dalimis. Gal paskui pavyks sumontuoti.
       – Ištvirkavau! – nugriaudė moteriškas balsas nuo klausyklos.
       Visi eilėje sumišo ir nukreipė akis į šalį. Net ir man pasidarė nepatogu klausytis tokio viešo nuodėmių išpažinimo.
       Nors argi svarbu, kai jau numiriau.
       O gal iš tikro būtų gerai išpažintis kompiuterizuoti. Prieini, surenki kombinaciją – štai tau ir atgaila; surenki kitą kombinaciją – va tau ir išrišimas. Kol atgailos nesukalbi, išrišimo negauni. Operatyvu, – ir kiekvienam pagal nuopelnus.
       Kažkas nekrikščioniškai kumštelėjo man į nugarą. Iš klausyklos liūdnai žvelgė laukiančios kunigo akys.

 

       Po atgailos ilgai klūpojau prie altoriaus ir svarsčiau apie nuodėmės išpažinimo reikšmę numirėliškai būčiai. Žvilgtelėjau į nupoliruotą suolo paviršių. Iš ten palaiminga pudelio šypsena man šypsojosi mano veidas. Ir suvokiau aš, kad nėra mano širdy jokio pykčio, kad neslegia jos joks sunkumas ir kad viskas man atleista.
       Bet argi svarbu, kai jau numiriau.

 

       Ptakauskaitė, Aistė. Ieškau darbo!: Apsakymai ir novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.