Ši knyga iš kitų manųjų išsiskiria tuo, kad tai knyga, kurią aš pirmą kartą atsisėdęs sąmoningai ir rašiau kaip knygą. Anksčiau rašydavau tiesiog tekstus, kurie visur (spaudoje, stalčiuose, užmaršty) išsimėtydavo. Vėliau juos surinkdavau, sudėdavau ir išleisdavau kaip knygą. „Atspėtos fleitos” veik visos parašytos nuosekliai, rašant tekstą po teksto ir skyrių po skyriaus. Joje yra trys visiškai skirtingi skyriai. Neslėpsiu, jog šia knyga rengiuosi pasivyti tolėliau nukeliavusius mano kartos kolegas, t.y. savaip susigrąžinti į gyvenimo nuotykius investuotą laiką. Apskritai šios investicijos, manau, dabar pradės grįžti su didesniais ar mažesniais dividendais.
(Kęstutis Navakas)
Kadaise prie lango:
– Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba?
– O kaip manai?
– Gal fleitos? Atspėjau?
debesys
švininiai lyg burės pripildytos pilko lietaus
ir skaidrūs lyg metai kurių dar praeiti nespėta
jie plaukia link tikslo ar šiaip kažin ko neartaus
kas niekad netilpo į kryptį ir laiką ir vietą
kaip oro kasyklos kur kasame savo sapnus
jie nyra į jūrą anapus tykių horizontų
ir vėjas juos lydi paniręs į kirų sparnus
ir vandens jų atspindžius neša ton pusėn kurion tu
nėsyk nekeliavęs ji tau dar toliau nei toli
tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką
jie plaukia lyg švinas dangum begaliniai keli
ir viskas dar čia tačiau tau jau kažko neužtenka
lyg svetimas eitų į paliktus tavo namus
dalintis ir džiaugtis viskuo kas tik tau buvo skirta
nors tai tiktai debesys bet jų artumas ramus
baisiau už metus kai dar nieko nebuvo patirta
jie srūva kaip kraujas jie leidžiasi gyslom žemyn
susirenka saulę nuo bokštų bei medžių viršūnių
ir daužomas žingsnių tu sunkiai grįžti kambarin
ir vėl iki ryto renki savo tūkstantį šukių
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
budintis
jau budo namai troleibusai pažino elektrą
iš ryto kavinių pasklido jų turkiškas garas
ir saulė tekėjo švari lyg poesis electa
lyg radijo šunys kelissyk sulojo gitaros
ir bronzinis klasikas vilkosi bronzinį paltą
aukštai ant granito stovėjo jo bronziniai batai
prieš valdišką pastatą skiesdamos nuobodžio spalvą
prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai
iš medžių išdužę padangėmis pylėsi varnos
sparnais kaip stiklais įsipjovę į ryto peizažą
ir žmonės jau kėlėsi malėsi priegatvių vartuos
minkšti lyg pagalviai jau ėjo kur kelias juos neša
jų lūpos kvepėjo kakavomis bei sumuštiniais
švarkų atlapuos spuro smulkios ženkliukų skylutės
ir akys didėjo nubėgdamos darbo megztiniais
jie tolo tvirti tarsi niekad neskęsiančios plūdės
ir saulė juos rijo ir varvino tauką ir tuko
ir mėnuo jiems metė po kojom rugsėjį ir spalį
atrodė kad girdis daugybė mažų dviratukų
taip vėrėsi durys į šį kalendoriaus lapelį
štai kirtus baltaisiais diena savo įžangą baigia
ji viską surinks tarsi nuorūkas miklūs šlavėjai
jau eisi miegoti lyg Dievas kurio nebereikia
nes baigės naktis kurią visą prie lango stovėjai
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
secesija
veidrodžių stiklinis aidas tavo žingsnį atkartoja
kai žengi kilimais menių lyg baltais ekranais kino
ir nešies raktus kišenėj kaip medinis žirgas Troją
nes už durų daros durys kurias žingsniai atrakino
kuo toliau nuo gatvės prasto tau beverčio spalio molio
nuo beprasmių parduotuvių ir bendravimo seilėto
nuo sotaus mėnulio nulio ir karčių žvaigždžių virš molo
nuo dienų dievų ir datų besidėstančių lyg lego
kaip laiku orkestras strykais perpjauna pasaulį seną
ir žengi kur naują šviesą skleidžia damų diademos
šičia žmonės šitaip šoka jog atrodytų – gyvena
o šmaikščiausių žodžių karšty nebespėja degti temos
laikrodžiai suspaudė laiką sidabriniuos jų dangčiukuos
ir ant žalio stalo milo krinta vis nauji valetai
pusbalsiu sau čeža šilkas ir plaukais nuslysta šukos
veidrodžių stiklinis aidas tai kartoja pakylėtai
kai raudonas Reino vynas tavo kraujy ima bręsti
nugara nubėga bangos tankios lyg per kailį tigro
kaip šią adatą šį mirksnį pasisavinus pratęsti
kaip save palikti tokį atsiskyrusį nuo tikro
sunkios tarsi drėgnos bitės gausios poros menėj sukos
atkartotos atvirukuos – jų kraštai nuo metų ardės
na ir ko čia lioveis kurti? baigės tušas tušinukuos?
ir kodėl tau spalvos ryškios tik tada kai tu – bevertis
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
praeivis
jis išeis iš namų ir lyg fleitos jam švilptels varteliai
jis dėvės drabužius kurie jo neišskirs iš kitų
ir nebus pavardės nei vienoj aptiktoj jo kortelėj
nei kitų duomenų – jis gyvens visiškai ne raštu
jisai leisis gatve kur nupjaustytas kelkraščio klevas
jam numes tris lapus jis į juos tris kartus pažiūrės
greitai vasara baigsis o niekur jis dar nekeliavęs
ir be to jis žinąs jog lis lietūs o lapai byrės
parduotuvėse bus to paties ko prieš tūkstantį metų
vaiskiai blizganti folija puoš pakelių vitrinas
žmonės laikraščius nešis lyg neštų į avilius medų
tačiau jam to nereiks – jisai viską turįs ir žinąs
atsisės po medžiu kažkas griaudės virš gretimo miesto
tačiau kam įdomu kas ten daros virš mums gretimų
jis žiūrės kaip diena įprastinį gyvenimą dėsto
ji tokia kaip tada kai dar buvo saugu bei ramu
ir tada prasilenksim skirtinguos keliuos nesutilpę
aš pažvelgsiu į jį ir pamiršiu kuris mūsų aš
ir šypsodamas grįšiu namo kur varteliai man švilpia
ir naktis neateis nes jau nieko daugiau neatneš
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
gal
gal gera nebūti
bet būti taip noris jei būnas
juk lieka ir budi
gerasis mūs metas išbūtas
gal gera nespėti
į kokią strateginę stotį
tik tyliai stovėti
su laikrodžiais laiko nustoti
kalbėti iš lėto
kad sakinio nieks neištvertų
daugiau nutylėto
daugiau pastatyto už vartų
tik sambrėška suodžių
tik linijos dylančioj saujoj
tik tarpai tarp žodžių
apsaugantys kiek nuo pasaulio
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
diena kaip kitos
diena iškrito iš dienų dėžutės
sausai suskambus lyg tuščia tara
ir manyje vis blėso tarsi žudės
kol tapo nesvarbi ir netikra
gamta dar liejo lietų sau į parkus
aš jos ženklų atspėti nebandžiau
tačiau mačiau jog ši diena pavargus
jai noris kad gyventume greičiau
tyli diena kuriai nėra kas veikti
pro valandas jai sunktis per sunku
iš jos aš mokiaus pokalbių nebaigti
ir ligi taško nerašyt laiškų
lentynų knygos puslapius galando
kad pjaustytų paseilintus pirštus
bet jeigu kam tiesiog užtenka lango
kam žvelgti į pasaulį pro raštus
taip užmiršau Sofoklį ir Stendhalį
ir tuos žodžius kur jiems kadais sakiau
net praeivius praeinančius pro šalį
nelyg raides iš gatvių išbraukiau
ir tirštos dulkės leidosi ant stalo
lyg dumblas į nuskendusias pilis
atrodė ši diena neturi galo
ji baigsis tiktai kai manęs neliks
bandžiau greičiau prarasti tai kas mano
gyvenimus kurių esu suma
grąžinti laikui laiko menui – meno
ir likti tuščias tarsi reklama
ir jau atrodė nebėra kas žino
mane dar esant mano kambary
jau viską išbarsčiau bet sugrąžino
kaip atspindį atgal diena žiauri
ji leidos manimi lyg siūlas žvakės
iškėlęs ugnį juodame delne
kol paskutiniai lietlašiai kaip vagys
man parnešė išgrobstytą mane
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
taip mano drauge
gal ir taip mano drauge – rašai eiles
o geriau prie šio stalo sėdėtai
pripėduoto popieriaus į valias
bet ar jam sutverti poetai
nebėra jau svarbu ar rašai gerai
ne vien eilės tave sukūrė
taip retai tepasišnekam atvirai
kai ne vėjas svarbus o burė
jau visai nebaisus banalus skiemuo
iš tavęs (iš manęs) ištrūkęs
juk esi (esu) nuolankus piemuo
ne padangės avių o upės
filosofą palikusios ties krantu
prie sukiužusios geldos (statinės)
taip retai tepasišnekam vienu du
vis daugiau vienišos degtinės
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
įstriži žiburiai
šiąnakt miestą delčia
rašo klaidingai
rodos eitai iš čia
vietoje dingtai
jau beveik ne balsu
tylą praskyręs
taip toli nuo visų
tarsi numiręs
kad ranka krisdama
guolį taisytų
bet kol keisis tema
dar paklausyk tu
ligi pusės antros
rūkantis drauge
lyg spyna iš kurios
raktą ištraukė
štai kažkas negražus
gatvėm prabėgo
ir viršelių dažus
bėrė ant sniego
tu kirpai iš skardos
rožę po rožės
laukei kol pakartos
geležį drožlės
šitas paštas ne tau
čia jis per klaidą
tik ištarki: matau
vietą bei laiką
užklijuotam voke
viskas kas mano
taip ir tu tam laike
gramas urano
tarsi scenos dėžėj
kyšančios vinys
tavo sielos plyšiai
miestas naktinis
cigaretės migla
kyla iš lėto
jeigu būtum sala
kas beužlietų
prisitrauki arčiau
laiką bei vietą
kartą mirsim tačiau
visgi tik vieną
mes po vieną kariai
krisim į žolę
įstriži žiburiai
sniegą kryžiuoja
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
nieko
ir žinai kas man matos? antys
ir žinai ką jos veikia? kyla
čia jau viską esu išbandęs
čia daiktai vis dažniau nutyla
mano žingsnį išmoko takas
mano knygos nuo žvilgsnio blėsta
orą blaško lietaus atakos
negyvai užkapoję miestą
bet visi nukirsti dar eina
jų drabužiais vanduo kaip kraujas
ir vardai jų tvirti kaip kaina
ir jų pavardės kokios? kraupios
aš visus rodos čia patyriau
suguldžiau juos galvom į stotį
nes artėja kalnais bei giriom
traukinys kuriuo reiks važiuoti
ko tie medžiai lauke už lango
šitaip greit pro mane prabėgo
ar žinai kas man girdis? tango
ar žinai ką tai reiškia? nieko
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
išvykimas
ei!
rytoj aš išvažiuoju: laikrodžiai krinta nuo medžių
po kojom dyla jų nereikalingas laikas – ak
esama žemių su aukštais mėnesienos vitražais
kur kovo duris ir lapkričio langus
vėjas negailestingai supynė
rytoj! manęs nebėra čia
jau prarado mane ši kiaura sekundė – štai
ketvertas dulkių stulpų man galvugaly
stovi – ir tu čia
su savo drambliais augalais bei papūgom
rytoj išvažiuoju – Viešpatie
jau pakibo erdvėj mano muzika jau
mano stalai su rankraščiais
į talpią prarają krinta
o pasaulyje vietos yra bet ne mano daiktams ir
manoj pavardėj pirmieji priebalsiai blėsta
tesninga kvietimų skutais! šešta valanda
tedegina švintantį kiemą šlapiu degtuku
rytoj::: atrask mane su paskutiniais mano akvalangais
užmerkus akis nors akimirksny šiam išsaugok
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
pasakos
miškais (kamštmedžiai bei sekvojos)
meduoliniai grimo & grimo vaikai rita
žarijas trapiais
trumpėjančiais pagaliukais
vėjas neskaniai lesa jų pėdsakus
juodos gulbių kojos tvenkiny
skalbia seną privemtą mėnulį
: ondatros! ondatros kur?
jos žiūri agato akim iš olų
prikimštų suvartoto oro
jų uodegos kaip kometų / vaikai
jas guldo ilgais
smirdinčiais šūviais (kam? kas žino)
: o princesė? anna marija blix?
žinoma laimingai gyveno
stikliniame karste slėpė
riestainių skyles slaptus
bučinius bei taškus nuo i
kol ją bučiuoti tepasiliko
andersenas & grimas & grimas
: sezamai /…/ sezamai /.../ sezamai /.../
nevarstyki durų vaike
iš miško prikris žarijų
annų marijų
blix
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
ką tik
o jeigu nieko neveikčiau? gal tada
laikas stotų ir jo liūdnumas liautųs
Hölderlinas pro savo bokšto langą šypsotųs
ir Baskervilių šuo ramiai sulaižytų ugnį
jei į nieką nežvelgčiau: neskubėčiau nieko
suvokti: gal kambariai kas rytą liautųs kartotis
į vamzdžius grįžtų kulkos ir džipų
benzinas vėl susigertų į gręžinius
: tu atsigręžtum duryse ir už tavęs
gatvėje nutiltų mašinos kregždės ore pakibtų
arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos
kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu
aš nieko nekalbėčiau nieko negalvočiau
viskas kas mano – būtų jau padaryta
: bet! skaitomą knygą ką tik užverčiau
nebaigtą: taip ji prasitęs į rytojų
nešdamąsi ir mus: ir lašas nusileis
puodeliu ir kregždės atkels vartus
už kurių ištirpsi: nors ką tik – ką tik
apleidai mano laiką nespėjusį
mumyse sustoti
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
banalaus!
nė mėnulio nebėr: pusę nakties
jį trynė pro kažkur prasprūdę trintukai
pilka padangė lyg iš persiūtų
mano kostiumų
dabar ko nors banalaus!
paikiausių knygų bei muzikos
minčių kur jau tūkstantį kartų galvotos
: kad išsiversčiau visas išorėn
sutapčiau su savo paviršium: kad net
kraujas tekėtų šiapus odos
: bet kas čia šiapus belikę? vėl
nė mėnulio ir nė nakties
pasaulis per mažas man tilpti
štai cigaretė užgesusi rankoj
jį visą ir užgesina
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
girtuoklis
daiktai nuo žvilgsnio virpą lyg
vėjas eitų iš akiduobių: tokie
žvilgsniai mesti nebegrįžta
pasaulis pamatytas it nesibaigią
traukiniai: tilpęs į traukinius
: išvežamas: įstiklintas
valia kas rytą lipdanti kas naktį
sudaužyta (pats dužo? buvo įstiklinta?)
: stipri tarsi paukščio giesmė
medinė plaštaka lyg į stalą atsirėmus į
acetaldehido suėstas kepenis: ant
jų guli skystoji kasdienė duona
noras kad vėjo malūnėliai nusisuktų
nuo veido: kad atsisuktų saulėgrąžos
: trumpas: kaip gurkšnis tuščio
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
IŠ NEŽINOMO POETO DIENORAŠČIO
pirmadienis
lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajam kur kadais gulėjo mano žaislai. aplink juos jau tada saulė spalvą išėdė. iš ko statyti savo pilis bei mėsmales? iš kokio sutirpusio cukraus? tie laikai lyg sukniubę. nuo vėliavų svorio.
pamanykit – vėliavos: tik siūlas ir vėjas. lengvos. jie sukniubo nuo to ką jos reiškė. reikšmė visad gniuždo. su metais pavargsti ir tuomet žaislai galėtų padėti. skardinis šuo ir laivai iš degtukų dėžučių.
aplink tave šitiek saulės. ties jos kraštu ir tavasis kontūras blunka. girdi šnarant? tai senų laikų vėliavos bando tau perduoti skurdų šešėlį. jo ieškai?
nebandai atsisukti. rašai:
tos dvi alkūnės vėl lyg kažkokie stereo
sargai: kaip nejauku tveriant naują
pasaulį: vistiek jį užskliaus manojo ribos
: mano triumfas ribosis su mano gėda
ar savo gėdos gėdysiuosi? ne
nes ir paukščius už lango būsiu
teisingai pamatęs / daiktai mano
tekste atpažins vieni kitus / susibus
sakinius ten lyg mažom žirklutėm
iškarpiau: atspėjęs jų slaptą formą
: labai gražu – tačiau ko aš ieškau?
naršau / traukiu iš savęs stalčių po stalčiaus
: jei tai būtų žmogus – pamatęs atpažinčiau
jis turėtų ne mano akis išlestas mano paukščių
antradienis
aš pilnas stalčių kiekviename po tetą ar pusbrolį. po kaimynę su vazonėliu klykiančių krokų. geriau gyvenčiau ant bėgių ir per mane važiuotų nepažįstami.
jie prisisegę gražių ženkliukų su kėkštais ir vandens malūnais. lyg išvirkščioji megztinio akis į mane jie žiūri. jei jie būtų stiklas kas vakarą rinkčiau jų šukes.
nejuntamai. negirdimai. taip visą dieną manyje jie dūžta.
turbūt myliu juos. iš kur man tą sužinoti. aš bijau – jie alsuoja į mano plaukus. jie kalba.
nebandau išgirsti. rašau:
kartais galvoju: jie trukdo
jie per arti – kaip drabužių siūlės
jie netrunka priminti esantys: tada
einame kur nors į gatves ir parkus
tie mano žmonės su kuriais man
lemta gyventi – jie ima mane lyg
raktus nuo stalo: manimi jie
užsirakina tačiau ant staktos –
vien tik jų ūgis: jų! mano čia
viso ko visur kur prislapstyta ir
nieko viešo (be gatvių ir parkų)
kartais galvoju: trukdau jiems – jie man
viską atvėrė aš suslėpiau net juos pačius
jie mano lobiai aš vienintelis jų piratas
trečiadienis
visada žinau iš kur išeinu tačiau niekad – kur. gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis.
yra dar tūkstančiai metų. apie juos skaičiau spalvotuos moterų žurnaluos. išsyk pamiršau man užtenka trijų sekundžių. ko nespėsiu per jas jau niekada nebespėsiu.
išeinu nes ant palangės guli vinys ir plaktukas. po trijų sekundžių prikals man rankas ir kojas. tuomet spalvotuos moterų žurnaluos tūkstančius metų grakščiai besisukdamas krisčiau.
mieste turiu savo kelius kurių kelkraščiuos stovi mašinos. jei staiga pajudėtų išsivežtų mane į daugybę pusių. taip kartais galvą užvertus į šalis bėga miškas.
jis turi man žinią. nenoriu išgirsti. rašau:
kiekvieną kartą užsukęs jaučiuos lyg
čia ir gyvenau – šioj kavinėj
: čia šitaip smagiai prirūkyta pribūta
kiekviename čia keli krislai manęs
rodos visi yra – net dramblių bei
arkliukų norėdamas rastum – juos juk
nešasi visos karuselės (pipirų ant peilio
galo – sako knyga) bet saiko man visad stigo
čia smagu praleisti man atlikusį nereikalingą
laiką (nereikalingą laiką?) ir su metais
reikalingo nebeliks: tačiau kavinėj
šitaip talentingai prirūkyta ir pribūta
kad kas trečia sekundė mane saugo: sukasi
ratu lyg ant dramblių (arkliukų)
ketvirtadienis
jie visi apvalūs lyg išristi iš trimitų burnų. tik niekas nenuspaudė ventilių ir jų balsai tušti. nesunkiai galėčiau ką nors pats į juos įdainuoti.
darbininkai neša suolus lyg neštų didelius sausainius. ir lyja. lietus liausis bet aš tebebūsiu pasuktas veidu į minią. tai ne mano minia tai ne mano veidas tai ne mano lietus lyja man į puslapius.
mes įkalti į tą minią lyg plieno skeveldros. dažnai matau kaip nuo mūsų jai skauda. ji pratus kentėti ji sėdi mums tarp puslapių ji atėjo mūsų klastoti.
kažkas dar gelbsti: stringantys mikrofonai scenarijaus klaidos lietus.
nesidžiaugiu juo nestoviu jame. rašau:
vėl ta šventė: kas nors pagrojęs trimitą nuleis
ir pasikeisdami ilgai skaitys negabūs poetai
: nejauku man čia – lyg valgyčiau sumuštinių
likučius išrinkęs iš jų tarpudančių
: negabus poetas! dieve – tarsi negraži
mergina neįstengusi tapti vienu tavo
stebuklų: strėlė negalinti skrieti į
taikinį (jei jau juo aš viską matuoju)
skaitant pirštas eilute lyg tų poetų lūpom
slysta: lietus lyja ir jiems ir man
slysta: lietus lyja ir jiems ir man
po to švis: diena ir jiems ir man bus tuščia
po to švis: diena ir man bus tuščia ir
jiems: jų pirštai slys mano lūpom
penktadienis
diena naktis. viršus apačia. moteris vyras. juodas švarkas balti marškiniai. o jei:
diena diena. viršus viršus. vyras vyras. juodas švarkas juodi marškiniai? o jei:
dienos naktys moterys vyrai knygos drabužiai eilutės tarpai tarp jų tarpai tarp jų ir nebe jų vien tarpai vien eilutės o po to – juodas švarkas balti marškiniai? o jei:
kažkas šito klausos. šitą rašo.
pats ir rašau:
dieną juk viskas sulieta: kontūrai spalvos
žodžiai taip toli nuo savo daiktų: jie
mašinos – jais patogu važinėti po savo
butą: klausimai paprasti o atsakymų kam man
naktis irgi iliuzija: atrodo viskas pasitraukė
lyg nusikirpus vokus šviesu: stalo lempa
užbrėžė naujo pasaulio ribą: čia
dabar tilps visos mano pamėklės
kartais laukiu – ir nieko! tik klaidinantis
lašas iš įsivaizduotos jūros: plėšau
popierių rūkau glostau kiemo akmenis
jie tikri o manęs čia nieks nepaliudys
stalo lempa neatleis tuščio lapo kol
diena: ak! kaip gražiai vėl viską sulies
šeštadienis
andai sėdėjau po artistės balkonu kol naktis ištiško lyg prakirtus eketę juodasis pienas. jei būčiau nors įsmeigęs ten šakelę toli ją būtų nusinešus tąsyk įsisukus žemė. giria iš jos jau šlamėtų ir genys dirbtų savo triukšmingą darbą.
niekam nebeskambinu o paskutiniai laiškai man grįžo dar nespėjus pamiršti adresatų. kur jie dabar. kalbėdavausi su savim lioviausi jei mokėčiau gročiau kokiu nors mediniu pučiamuoju.
geriu tiek daug arbatos. kaip kinai. kinai buvo seni. užsimerkę. kliuksėjo. beveik telkšojo.
kam man tie kinai. rašau:
turbūt aš nebegražus turbūt nebeverta
šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį: jie jau
keistų brūkšnelių pilni (skyrybos nuovargis)
: jie liudija mane pūvant ir byrant
: jambas mane paliko: keistų metaforų
griūtis išduoda suglebusį kūną: aš
vis dar šokčiau su šešiolikmetėm bet
šnypščiamųjų priebalsių pilni mano posmai
: kažkas mane dar skaito: kažkas kvėpuoja
mano miazmom: kažkam patinka – keisti
man tie žmonės: nuo puslapio šviesos balti
turbūt jie serga kaip ir aš: balti nuo morfijaus
o gal aš per toli nuo jų (nuo savęs) lyg mirusi
žvaigždė švytėsianti dar keletą vasarų
sekmadienis
turbūt viską išsakau ir rašymui nekas lieka. viską išsėdžiu kavinėse išplaunu iš kaimynų keptuvių išbarstau su skaldytais riešutais. krintantis lašas ir tas man žodį išmuša. ir nėra man priebėgos nėra man luobo girios geniai mano būsto duris suskaldė.
pro jas ir traukia visos armijos bei karavanai. girios voverės visą rudenį rita savo kankorėžius. tada ateina jisai spragteli pirštais ir viskas pranyksta. atsisuka butelio kamštis ugnis įšoka į žvakę ir knyga atsiverčia ten kur apie mus ir rašė.
jis yra irgi aš tik kitas. jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti.
bijau jog subyrės nuo genio beldimo tad rašau:
šiandien užėjo kolega: tas kur man
kaip iš graviūros (graverio adata jį ligšiol vis taiso)
: kai vaikšto visi jie gražūs / išvėdinti / išeiginiai
: kai ateina jie dažniausiai atsineša klevo sėklų
jie mano kad iš to vis kas augtų // užėjo:
ką tik jisai savo parašė (dabar kurį laiką
vaikščios) atrodo mato jog man laikas buvo
tuščias: laikau tuščią lapą jo klevo sėkloms
graveris ne virš manęs pasilenkęs // sėdim
: jei mūsų pokalbis nebūtų prasidėjęs prieš du
dešimtmečius – apskritai nebeprasidėtų
tik jo klevo sėklos suktųsi tuščiame mano
lape: bet sėdim: jis kalba lyg valgytų (ir mane)
tik prieš rytą stringa graverio adatai paslydus
sekmadienis plius
lyg matyčiau dumsias dėmes miegamajame kur kadaise stačiau pilis bei mėsmales. lyg vaikystės ežere saulė degintų mano atspindžio kontūrą. lyg pieštuku taisyčiau klaidas visuos šalikelių veidrodžiuos:
rašau. ką man veikti.
už lango lietus arbata ataušo o neįjungtas televizorius kažkur giliai savyje rodo trisdešimtį savo programų.
o juk taip ir akmenys. veik viską parodė. įjungti jau daugybę metų.
švytintys.
Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.