Kornelijus Platelis KARSTINIAI REIŠKINIAI
Kornelijus Platelis KARSTINIAI REIŠKINIAI

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 



Apie varnėnus dar po penkerių merų

 

Dabar jau pats nelyginant varnėnas

kompiuterio dėžutėj gyvenu,

tinklan pasaulio laidau savo giesmes,

tolyn, platyn, nors jas turbūt mažiau

ausų begirdi negu tavo, broli,

kuris namo sugrįžęs po žiemos

ant stogo ulbi plakdamas sparneliais,

pavirtęs visas kviečiančiu balsu.

Man taip nebeišeina, o ir metų

laikų kaita neaudrina jausmų,

tarsi išėjęs būčiau iš jų rato

ir atsidūręs tiesėje, kurios

gale – tikrovės skirianti juostelė...

Kaip išmonę sumaišo su tiesa

istorija apsimetantis mitas,

įtrūkęs laikas, virstantis tiese,

taip ir mane poeto tapatybė

sugundo suokti ištisus metus

(iš įpročio?) virtualiai paukštytei

ant svaigulio nuauksintos šakos.

 

2005 04

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

 

Išsivedė

 

Ir Bronys išėjo

staiga lyg iš „Neringos“,

nepasitaisęs kaklaraiščio, negurkštelėjęs

paskutinio lašelio brendžio, išėjo

it žiurkiagaudys (neatlyginom

jam laiku), išsivesdamas

daug veidų ir vardų, daug istorijų,

nuo antrojo karo pradžios besidriekiančių

atminčių labirintais,

romantišką savo bohemą

sakančių prakalbas vėjams. Su juo po vieną

nuo pelenų pribarstytų lėkščių pakilę

dingo brūzgynuos kavinių liūtai,

nuščiuvo virtuvių tribūnai, suvyto

jų sąmojų adresatės, dvasios įkarščio kurstytojos.

Visa, kas rodėsi lengva, apsunko, nutriušo,

suakmenėjo į įpročius.

Tokia tyla,

net vėjas sulaikęs kvapą.

 

2008 04 20 12.40

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

 

Sapno katės

 

                     He has a god in him

                                   though I do not know which god.

                                                 EZRA POUND, GANTO II

 

Karštas kvėpavimas tiesiai į smilkinius,

purios uodegos braukias

per vyno iškreiptą sąmonę, slepias už baldų,

pralenda pro visas angas, vaiko vienintelę

iš tikrovės atklydusią katę.

Šaltas prakaitas. Dievą tùri savy...

Gal kokį čiukčių, udmurtų ar samių dievą,

nesuprantamai klausiantį, keistai atsakantį,

tą iš šaltojo pragaro.

Rudas katės snukis vietoj turėto veido.

Tas dievas gano kates ir rodo man ženklus: „stok,

neatsiskirk nuo palydos,

jie grobia žmones“.

 

Paskui truputis vyno,

ritualinis meilės seansas su dviem menadėm,

laikinai nutraukusiom savo darbus,

pietūs po to, dar arčiau tikrovės,

po to siuntinėjamos katės atsiprašyti

sapnų valdovės.

 

Šaltojo pragaro dieve su šaltu prakaitu,

atsiimk savo sapno kates

iš vynuogių dievo įgulos įsauly,

besimainančius veidus regėjau, gamtovaizdį,

save nutolstantį

rudu katės snukiu nuo savęs,

ir du dievus viename regėjau

skirtingus ženklus man rodančius...

 

Ir dar save – pasimetusį,

nebeatskiriantį uolos nuo laivo,

nesuvaldantį savo kačių, nedidelio pasaulėlio,

kadaise prisiimto, susiręsto iš vaizdinių,

savęs nebematantį veidrody...

 

Kadaise išgirdęs apie vergystės pančius,

nukrintančius nuo tavo aukurų, apie laisvę

nuo bet kokių bendruomenių, iš savęs

lošęs su savo geismais, troškimais,

vaikau štai sapno kates

iš savo trapios tikrovės.

Ir jos manęs nebebijo.

 

2006 06

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Kali-grafija

 

Ji randasi tarsi savaime

ir žudo be neapykantos.

Tai mūsų baimės pripaišo

jai tigro iltis, sugundo viltis

pasišalinti nepastebėtiems. (Pravėręs

užpakalines duris susidūriau akis į akį

su degto molio spalvos žmogysta.

Aš, – sako, – jūsų kreditorius...)

Todėl rašau pasiaiškinimą

tiksliom Palemono raidelėm, vildamasis,

kad jos praslys pro Kali akis į kredito-debito-grafijas

degto molio žmonių kontorose

ir įtikins auditorius

šiuos rašmenis esant teisingus,

sąskaitas neareštuotas,

molinius kreditorius surikiuotus

neatkastame kape.

 

2009 08

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Sekamas

 

Atsigrįžęs matydavau pėdsakus –

viena koja žmogaus, kita – paukščio.

              Ne, ne, čia nieko bendra

              su tais romantiškais svaičiojimais,

              kuriais, kaip manoma, dera kimšti poeziją.

Abi mano kojos normalios: kairė, dešinė.

Vadinasi – sekamas. Kas jis?

Ėmiau studijuoti ornitologiją.

Pasirodo – tai pėdsakas sakalo (liekantis

              šalia mano pėdos ant smėlio,

              šaligatvio plokštės, asfalto, pagalvės,

              šalia kilimėlio prie durų, prie lovos,

              ant atminties likučių, ant to, kas buvo).

Horai, čia tu vaikaisi

vargšą triušelį po senkančio smėlio dykumą –

Viena koja žmogaus, kita – paukščio?

 

Dievai niekada neatsako.

Tu tai padarai už juos.

 

2006 06

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Karstiniai reiškiniai

 

Sako – angliarūgštė tirpdo minkštąsias uolienas,

jos nuteka požemio upėmis, laša nuo stalaktitų,

augina stalagmitus, užutekiuose

susigrūda mažais karsteliais lyg džonkos,

regimos iš lėktuvo,

o tuose karsteliuose – tik pakelk dangtį –

išvysi savo dienas,

savo minčių pavidalus tarsi įkapes

iš kiek baltesnio rūko, plona plėvele

gulančias ant ankstesnių iliuzijų.

 

O upių žiotyse!..

Kaip didingai jie išlinguotų i jūrą,

sutiktų pirmąją bangą...

 

Ir mano meilės miega tenai užmerktom akim,

su vos matomom šypsenom lūpų kampučiuose,

atsispindinčiom

ribančiuose paviršiuose...

 

Ir mano eilės miega

spaustuvės dažų futliaruose...

Laiko rūgštys išėdė minkštąsias uolienas

iš sąmonės monolito –

karstai vingiuoja, šakojasi it labirintas

po tvirtą kadaise masyvą,

ištirpę akmenys ašarom

laša iš tavo akių, rieda skruostais, palikdamos

šermenų plėveles ir tuštumas

guldyti pasauliui

mirties valandą,

pradėti naujam gyvenimui,

sustatyti dekoracijas ir pakelti

naujo spektaklio uždangai,

arba įrengti kontorai ir imti plėtoti verslą,

arba tiesiog įgriūti

namui, giraitei, greitkeliui

ar upokšniui.

Ir tada išlinguoti upėmis linkui žiočių

iš lėto, kiek iškilmingai ar net pompastiškai –

karste po eilėraštį ar medalį,

ar šiaip kokį smulkų fetišą –

galvojant: kad tik neapvirtus

ties pirmąja banga.

 

2009 06

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Sapnų spinta

 

Ką jis ketina daryti, ko rausias

įrankių dėžėje, kodėl jo delne atsuktuvas?

 

Ji iškraustė mane, ir staiga taip erdvu

pasidarė pasąmonės įnamiams,

įsikūrusiems mano lentynose

per visą vienišės gyvenimą.

Tapau sapnų saugykla, rekvizito sandėlis

šalia pagrindinės scenos, romi svajų palydovė,

bežadė nuoskaudų liudininkė.

 

Dieną jie ramūs gulėdavo tarp naktinių pižamų

ir gausių intymaus garderobo detalių, nakčia

balkšva migla pro veidrodžius išvinguriuodavo

į gėlėtus laukus už Jos blakstienų virbų –

būrelis vyriškių, mylėtų ir atsitiktinių,

iš atminties ištremtų į mane, kai kuriems

esu vienintelis likęs prieglobstis šiam pasauly,

vienas kitas norėjo pasprukti, bet galiausiai visi

susitaikė su savo dalia gyventi sąmonės prieangy,

nuimtų kažkada spektaklių dekoracijų sandėlyje.

 

Kai kurių Ji norėjo, su kai kuriais tik žaidė,

kai kurie naudojosi Ja, tačiau dauguma

Jos menamu veidu buvo aprengę savo beveides

sielas lyg Odisėjo įgula Kirkės dvare.

O Ji gyvenimą įsivaizdavo kaip dramą

su grakščiais dialogais, puikia scenografija,

tačiau ne visi atlikėjai pajėgė suvaidinti savo

vaidmenis, ypač jų kulminacijas scenoj šalia manęs.

 

Tiksliau – tobulai neįstengė nė vienas, todėl atsidūrė

anksčiau ar vėliau mano jaukioj tamsoje

tarp liauną Jos kūną lytėjusių drabužėlių...

Ką Ji ketina daryti, šitaip iškrausčius mane?

Ar Ji nesupranta, kiek Jos gyvenimo saugiai

tūno many deponuota, kiek nepamirštamų patirčių,

kurių prisiminti nenori, turėjo kur pasidėti,

ir kiek mano veidrodžiai susiurbė Jos veidų.

 

Sunku patikėti, tačiau atsuktuvininkas

jau taikos į mano sąvaržas. Kas

jis manos esąs – Pigmalionas, iš marmuro

iškalsiantis naują sąmonę ir atgaivinsiantis ją

prisiglaudęs įaudrintu kūnu? O gal demiurgas,

sukursiantis naują pasaulį, su pagyvenusia

pora, už nugarų mėtančia akmenis? Jis

skverbiasi ne į mane, o j dirbtinę užmarštį,

milijardus kartų talpesnę nei bet kuri atmintis,

kuri jį įkalins kaip aš, erdvėje ištirpusi,

nustojusi būti spinta, bet likus sapnų.

 

2009 05

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Speleologai

 

Tada apsirūpinom virvėm,

vandeniui nelaidžiais žibintais,

pasiėmėm dar kelis būtiniausius daiktus

(ne knygas, kaip ten kad klausia: kokią

pasiimtumėte į negyvenamą salą,

ar kokį nors mėnulį? ne,

mes jokių nepasiėmėm)

ir nusileidom į požemius.

Juodas vanduo, aklos žuvys, trumpi aidai.

Jokių najadžių grotų ūksmėj. Jokių

idėjų ant sienų. Gal visos jos liko knygose,

kurių nepasiėmėm? Kurias pamiršome.

Jautėmės apgauti –

kiekvienas regėjome daug ką,

bet vaizdai, regis, buvo skirtingi.

Todėl negalėjome susitarti,

sukurti mokslo, pakloti

speleologijos pagrindų.

O gal kad buvom mėgėjai

be išankstinių įsivaizdavimų,

kurie paaiškintų, kas mus supa?

O supo tiktai tamsa,

raižoma žibintuvėlių pluoštų.

Paskui sumigom ant plausto

nuo kažkokių garų,

ir upė kažkaip mus išnešė į paviršių.

 

2008 06

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Norint būti

 

reikia būti tokiam kaip visi –

bent jau katalikui

bent jau doram krikščioniui (priklauso nuo vietos)

bent jau žydui

bent musulmonui

bent prometėjui

              reikia mylėti artimą kaip patį save

              o patį save – be galo (krikščioniškai)

              ir nemylėti tolimo jei nepakanka resursų

              reikia sakyti: kaip aš čia dabar kaip aš čia dabar

              kaip aš čia dabar mirsiu o kur dėsis aš? va tada

              reikia nedelsiant atsisakyti: aš

              prisikels iš kapų nešvarumais aplipusiu kūnu

              ir bus atvesdintas į paskutinįjį teismą –

              jei nori būt kaip visi nebandyk

              išvengti teisinių procedūrų

               (nors irgi priklauso nuo vietos) – taigi

              bus atvesdintas ir laikys kišenėje špygą:

              va atgavau kūną dabar papūskit

bent jau cirkininkui (šie triukai?)

bent jau visuomenės veikėjui (kiti)

bent jau čiabuviui (kalašnikovai ir viskis)

bent jau askaridei savo vietoj (gera mityba)

              reikia mylėti save jautriai ir švelniai

bent jau priešingos fratrijos atstovui

bent jau kaip sakiau prometėjui

               (vienam žmona kitam žmonių dėkingumas)

              reikia mylėti save – m y 1 ė t i

              o jei jau sumaištavai prieš dievą

              ar dievus tai visu ūgiu kaip titanai

              visu ūgiu kurs visai nežemas

bent jau gamtos vaikui (laimikis)

bent jau (pagirios) klubų lankytojui

bent jau dažnai įsimylinčiam (nuolaidų kortelė)

bent jau (kava) rytais perkančiam laikraštį

              ir jj skaitančiam (oriai)

bent jau teležiūrovui (nukirstos galvos)

bent jau radijo klausytojui (kalbančios)

bent jau (laurai) premiją gavusiam poetui

bent jau tam kuris siekia karjeros (dangaus malonė)

              ir ant laiptų su angelu grumias

              ar kitaip skaito bibliją (amen)

bent jau tam kuris lanko bažnyčią sekmadieniais

bent jau budistui (dzin) ar krišnaitui (hare)

bent jau (vairas) negalinčiam be automobilio

bent jau tam kuris netiki dievą (catechismvsa)

              ir panašiom kvailystėm (prasty szadei)

              privalom save mylėti

              ar pastangų tam reikia? ne

              bet jų reikia kitiems įteigti

              koks vykęs esi mylėtinas

              ar bent vertas pavydo ar bent

              gerbtinas iš baimės (dėl visa ko)

bent jau achilui (per kulną)

bent jau kulnu į dantis (kitam)

bent jau Niekam

              m y l ė t i  reikia save

              norint būti

 

2008 06

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Apie dievus ir žmones

 

Nežinau, nežinau... Sako, kuoka, ugninė Eroto strėlė,

kamuolinis žaibas perskrodžia vangią tamsą,

atbukusią sąmonę, chaosą, ir užgimsta naujas pasaulis,

arba, sako, jie sėdi žemais balsais

virpindami olos duris, kol jos neatlaiko,

ir paslėptas gėris plūsteli į, sako, saulėtus slėnius,

ir taip kas kartas...

 

Tačiau iš manęs jie išėję palieka tuštumas,

pusiau užgriuvusius koridorius

negyvenamuos pastatuos.

Pagimdžiau jam septynis vaikus (jam?).

Kas dieną girtas, kas antrą mušdavo, staugdamas

ant viso bendrabučio: kurva, užmuuušiu,

suėdei man visą gyvenimą!..

Ir valkiojos pas kitas, kol dar buvau vaisinga,

paskui išėjo, išvyko į kitą miestą,

dabar, sako, rausiasi šiukšlių konteineriuos.

 

Aš neatgimstu kaip visa aplinkui.

Mano tamsa netirštėja, nepūna, nerūgsta, nevangsta,

neardo pavidalų, mano tamsa neatgauna juodos

pirmapradės skaistybės... Tuščios

nesibaigiančios olos, Platonas jose išprotėtų,

tušti kambariai, išdaužyti stiklai, nudraskyti tapetai.

Aš ne gamta, ne deivė, turiu savo pradžią ir pabaigą,

ne viskas many atsistato, ne viskas suyra,

neturiu nė Semelės puikybės, paikybės, smalsumo,

pakakdavo ir jo sėklos beveik per prievartą

su grasinimais nužudyti

(kaip jis galėtų vaizduotis dievams prilygstąs,

jei ne mane užmušdamas?). Sausas vėjas

klaidžioja po menes, iš kurių išsikraustė

lūkesčiai, kerintys vaizdiniai, suvokimai...

 

Nežinau, nežinau... Užsimiršus giedoti

it paukščiui, šaukiančiam kitą...

Tikriausiai tik tai.

 

2010 01

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Pokalbis apie liūtus

 

Ji sakė mačiusi per televiziją, kaip apvaisinamos

liūtės: pirmiausia ją dulkino vienas, paskui – jo brolis,

paskui – šiaip priklydėlis. Emocijų tai nekėlė niekam.

Tikriausiai todėl, – komentavo diktorius, –

kad liūtės iš pirmo karto retai pastoja.

 

Atsakiau, kad kadaise tokia Atalantė (fugiens),

meškos išmaitinta pienu, nepralenkiama,

pažadėjo tekėti už to, kurio neįstengs pavyti,

o tuos pavytuosius tiesiog nudėdavo.

Tada toks Melanionas ar Hipomenas, turėjęs

tris aukso obuolius iš hesperidžių sodo, bėgo

ir mėtė po vieną, kai ji beveik pasivydavo,

ir gyvas pasiekė finišą. (Nežinau,

gal tai buvo tarkim švelnumas ir meilė, delnai

ant geidžiamo tavo kūno.) Ir jie susituokė,

ir nuolat aistringai mylėdavosi, o kartą

tai darė Dzeuso šventykloje, ir užsirūstinęs

dievas juos pavertė liūtais (Dzeusas ir graikai

tada kažkodėl tikėjo, kad liūtes apvaisina leopardai),

atseit – nuo šiol gyvensit skaistybėje.

 

Obuoliai tie buvo vogti, o dievas, kaip visad,

stokojo gamtos pažinimo. Tegu tad – liūtai.

Juk tai tik pavidalas,

vienas iš daugelio.

 

2005 04

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

 

Pokalbis kiniškame sode prie tvenkinio

 

Tik mudu ir du senukai, žaidžiantys šachmatais

Konfucijaus šventyklos sode.

Sakiau: argi negražu – tie įvairiaspalviai karpiai,

pranašaujantys ilgą, sotų bei ramų gyvenimą –

ar žodžiai kokie čia tiktų? Ir tu

atsakei, kad netrukus veikiausiai būsim kur nors kitur.

Ir tada daiktai ėmė slinktis iš savo kontūrų.

Mes dar bandėme gelbėti padėti, kalbą pakreipę

į tos dienos laikraščius,

bet karpiai su mūsų žodžiais kaulinėse lūpose nėrė į dugną,

palikdami paviršių

mūs atspindžiams ir šliaužikams,

raižantiems ji kaip balsai raižo tuštumą.

Ir tada sodas pavirto į nusibodusį kambarį, mes pavirtome

į du ne pirmos jaunystės gyventojus, bandančius

žodžiais pakeisti veiksmus. Ir vėl

daugiau liko nepasakyta, daugiau

pasakyta ne to.

 

2008 11

 

 

Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

 

 

Kornelijus Platelis KARSTINIAI REIŠKINIAI
Kornelijus Platelis KARSTINIAI REIŠKINIAI