atoslugio juosta.jpg
atoslugio juosta.jpg


 


***
Mūsų medžioklės būrelis – šaunūs vyrukai,
ginkluoti dvivamzdžiais (pirmas ir antras galas),
guviai įsiveržia į baltus poezijos plotus.
Įraudę veidai, iškaitę kūnai,
chromo batai ir galifė, sakalų plunksnelės
skrybėlėse. Iš priešingo krašto
jau, girdis, artėja varovai su pagaliais ir tarškynėm.
Pirmieji pakyla paukščiai ir angelai, mes juos
pykšt pokšt, ir čia pat užgeriam degtine,
paskui širdys, žvaigždės, istorinės asmenybės,
kultūros veikėjai, rašto žmonės ir visu tuo
apsikarstę, kenčiantys, nesuprasti, neįvertinti
Asmenys. Mes juos paklojame
zuikiniais šratais, pūsdami degtinėlės garą
į veidą šerkšnotam gamtovaizdžiui. Kartais
prašaunam pro šalį. Tai tęsiasi, kol vaizdiniai
nepradeda dvejintis su atspindžiais mūsų sąmonėse,
kol už kiekvieno daikto ar reiškinio
nepasiunta vaipytis mūsų pačių pamėklės,
kol supainioję taikinius nepaklojame vienas kito.

 

1998 01

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

***
Jambų, chorėjų, ditirambų, sapfinių ir alkajinių strofų
galima užsisakyti tik pagal katalogą –
juos kažkokia įmonėlė tebekala pagal užsakymus.
Lentynose dar užsiliko storai apdulkėjusių
silabotoninių schemų su rafinuotais rimais –
jas vienas kitas dar nuperka.
Savitarnos skyriuje krūvos madingų muliažų –
verlibratorių, vizualizatorių, mitovaginų, metaforbatorių,
plastikinių narcizatorių bei poetinhaliatorių,
savigailesčio, savimelos ir savimylos aparatėlių,
įvairiausių iš-šūdo-vaško-spaudimo prietaisų –
rankinių, pusiau automatinių ir automatinių –
pagal kiekvieno kišenę (nesu turtingas,
perku tiktai gerą daiktą), ir žinoma, žinoma,
licence poetique, kurias dabar galima įsigyti
ir laikraščių kioskuose. Žavi pardavėja
sako: geriausiai eina žodžiapasjansantai,
supakuoti su nuoboduliagra ir prasmevatyvais, sako:
nereikia pirkti visko, geriau išsirinkti savo
derinį, sukomplektuotą pagal akių spalvą ir horoskopą,
kurį būrėja čia pat kampe sudarys nemokamai,
jei pirksiu tris daiktus. Viskas kainuoja šiek tiek,
veltui – tiktai tikrųjų prasmių retušatoriai. Sako:
daugiausia žalos prekybai daro poetpiratai,
falsifikuojantys žinomų firmų gaminius,
nemokantys mokesčių valstybei ir poetų profsąjungai.
Ir aš pasisiūliau pirkti didįjį Master Class komplektą
išsimokėtinai, dešimtį metų šiai įmonei
atiduodamas savo honorarus, ir jie sutiko (matyt,
poetinis biznis dar gyvas). Dabar – drebėkite, drebulės,
laikykis, popieriau, klestėk, kultūra!

 

1997 08

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

POEMA

 

Tai tartum chaotiška poema be pabaigos ir pradžios.
Nežinau, kas ją kuria, gal tai net nesvarbu.
Joj pilna veikėjų, atspindinčių aplinką, vertinančių,
oriai kurpiančių savo didžiąsias istorijas,
kur kas aiškesnes, nors ir menkesnes už visumą,
kuri monotoniškai gaudžia už mūsų kiekvieno sienų.
Gamta tyliai dirba savo įprastus darbus,
žmonių knibžda gatvės, laukai, prekyvietės,
žybsi žodžiai ir santykiai, juda prekės ir pinigai.
Darbo bitės, plušančios skruzdėlės, elgetos, nusikaltėliai,
valdytojai ir valdomieji trinasi, grumdo kits kitą.
Jų paskatos paprastos, bet ne dirbtinos,
jie įstatymams, verslo planams, suplanuotoms apgaulėms
ir netyčinėms saviapgaulėms suteikia pavidalus,
grakštumu pranokstančius daugybę poetinių tekstų.
Jų klasta ir naivumas vienas kitą užkloja,
tarp melo – tiesos įsiterpia nesusigaudymas,
nežinojimas, kurstomas atsitiktinių pergalių
ir pasibaigiantis neišvengiamais pralaimėjimais.
Viskas keičiasi ir nesikeičia niekas.
Kažkas netenka gyvybės arba savęs paties,
kažkas – tik turto, sveikatos ar šiaip jaunystės,
kažkas užgimsta, kažkam kažin kas prasideda.
Poetai tai regi ir jaučia savo bejėgiškumą,
ir nusiramina kalbėdami apie pasaulio pabaigą,
kuri suteiktų prasmę viskam, išgrynintų formą.
Tačiau pabaiga neateina.
Ir jie paslapčia tuo džiaugiasi.

 

1997 05

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

DIENORAŠČIO PRIVALUMAI

 

Nes paskui viskas susipina, susilieja,
didieji įsivaizdavimai
subyra į tūkstančius šukių, mažų homunkulų,
sekiojančių jūsų sapnus ir apmąstymus.
Nors kalendorinis laikas niekada nesutampa
su sielos istorija, jis vienintelis
sieja ją su „istorija“.
Tad jeigu kitaip negalite gintis nuo susmulkėjimo,
trumpėjančių metų, bunkančių pojūčių, ilgesio,
nuo to, kas duodama per vėlai, kai jau geidžiama
tik iš įpročio, prisiminus būtus geismus,
ir net nebepamenate, ar to iš tikro
buvo trokšta, ar tai – jau vėliau
blogos lektūros ir banalių vaizdinių išperėtos
nusususios sąmonės žiurkės, tada
atsiverčiate savo dienoraštį
ir ten išskaitote savo senuosius melus
sau patiems, ir siedami su pasaulio istorija
sukuriate naujas tiesas, didžiuosius įsivaizdavimus.
Nes atskirų sąmonių tiek, kiek smilčių
vandenyno pakrantėje: jas
vėjas nešioja ir blaško bangos, ir jos nežino, kodėl.

 

1998 02

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

NESIRŪPINU KULTŪRA

 

Laukinė vynuogė baigia
užgožti neapgenėtą slyvą,
kurios šakas nokdami nulaužys vaisiai,
du ąžuoliukai jau stelbia vyšnias
sodo kampe. Visa augina natura,
ji plinta many, virkščias leisdama per kūno
angas, apraizgydama sielą, it bulvių
daigai tamsiame rūsyje tapdama
kažkuo kitu, iškraipydama paprastus
savo instinktus ir fiziologinius poreikius.
Vyšnios mažėja, rūgštėja, apkarsta vaisiai
ir pasekmės. Vynas aitrus
sparčiai neša į juodą užmarštį.

 

1998 07

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

DĖŽUTĖ

 

Obelinė dėžutė
pakraštėliais plaukuotais,
toj dėžutėj lemputė,
uždeganti palietus,

 

inkrustuota vaizdeliais
atsiminimų,
už apvalių ąselių
ima ją, jeigu ima.

 

Jos dugne veidrodėlis.
O ko tu, žmogau, tikėjais?
Drėgmę sugėręs smėlis,
laikas, nuėjęs vėjais...

 

Tad jei vidun įspįsi,
švelniai praskleidęs kailiuką,
nieko nepamatysi,
tik savo paiką veiduką.

 

1998 10

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

NUO ŠIRDUMAS

 

Širdies pavidalo kriauklę,
minkštą, patogią ir plačią lyg dvigulė lova,
išmeta bangos į lėkštą smėlėtą krantą, delfinai
ją bando nutraukti nuo seklumos.
Diržai įsirėžę į odą, išsekę burliokų snukiai.
Staiga širdis atsidaro, ir nuoširdi prabanga
užlieja šykštų gamtovaizdį. Dvigubas perlas,
pagimdęs dvi Veneras, nugrimzta į dugną, jos moja
drėgnom rankutėm ir šypsosi apsikabinusios
per liemenis. Puolu į vandenį.
Pirmiausia ištirpsta batai ir klešnių galai.
Du įnirtę Amūrai jau taikosi man pavymui.
O dar ima snigti širdutėm iš cukraus vatos,
nuo jų pasidaro bloga, bet aš pagaliau nusigaunu
lig išsvajotosios kriauklės, padedu delfinams
nuvilkti ją nuo širdumos ir, spėjęs mitriai
vidun įšokti, užtrenkiu dangtį.

 

1997 12

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

VIDURAMŽIO DROBULĖ

 

Pilkame metale ištirpusios sparno plunksnos –
jaunystės svajonių sruogos ir kvaituliai,
sustingę į pilką keistos substancijos luitą,
vaizduoti turintį jūrą, toliau banaliai

 

kalkėja kraujagyslės ir atrofuojasi smegenys,
į užmarštį stingdamos, saistomą nebegyvų
dieviško laiko pluoštų. O dar toliau murzinos varnos
ant dangų parėmusių dvokiančio šlako kalvų.

 

1995 03

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

PRIE TVENKINIO

 

Žvelgiau į gelmę tvenkinio skaidraus,
Nuo žvilgsnio jo tamsa iš lėto sklaidės,
Gelmėn žiūrėjau tvenkinio skaidraus.

 

Ir savo veidą temačiau,
                       ir mano veido akyse
Iš gilumos mane stebėjo mano veidas.

 

1977 01

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

RUGPJŪTIS

 

Mes lyg pjautume tai, ką pasėjom ant vėjo sparnų.
Tarp dviejų rugpjūčio žiedų apsunkusi bitė
Tyliai dūzgia it rinktų ant savo kojelių sapnus
Iš gyvybės brūzgynų, kurie mūsų gyslose plyti.
Mes dalinamės tuo, kas nepasiekė niekad kalbos
Šiąpus lūpų net, brendo gelmėj, stabarėjo ir noko
Po standžia suvokimų ir vaisių žieve, už ribos,
Kur nesiekdavo sėklos puvimo ir sandėrių dvokas.
Rudeniop senka syvai, atslūgsta augimo banga,
Andai kilus aistrų burbulais, asmenų muilo putom,
Įsapnuoja vaikystėn mus dužūs paviršiai, degą
Atminimų gaisais, ir susprogsta. Jautiesi lyg būtum
Bitė žiedo taurėj, supama nenustygstančio vėjo,
Amžina ir tuščia kaip eilėraštis be suvokėjo.

1997 05-1998 02

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.

 

 

 

 

NETIKĖK SENAISIAIS POETAIS

 

Jie rašė odes ir panegirikas
mecenatų vardams bei kapšams,
nepaisydami „tiesos“, neieškodami jos savo sąžinėse,
jie poeziją laikė išraiškos menu (Aristoteliui
teigiant ką kita), o ne sielų kalba ar dar kuo.
Jie nepažino ir „melo“, kurdami iliuzinį rojų
tarp kančių ir kūniškų malonumų.
Jie tiesą siejo su žodžių skambesiu
ir siaubingai sklandžia jų reikšmių tėkme,
budriai saugodami poezijos teritoriją
nuo bet kokių beprotysčių,
kurios vėliau mus apniko.
Jie vaikščiojo aukso viduriu ir neniekino aukso,
už kurį mielai parduodavo malonius žodžius,
tačiau nė už ką nebūtų pažeidę kanono.
Jie šaukdavosi mūzų,
kad laimindamos žodžio ir reiškinio ryšį
jos tekstui įkvėptų gyvybės,
padėtų išreikšti tai, kas ir taip jau žinoma,
o ne tai, kas nusėdę į sielos užkaborius
ir ten tuokęsi, jungęsi, maišęsi, puvę
pagimdė tarsi-naujas pabaisas. O taip,
jie pažinojo pabaisų, bet prieš vaizduodami
uždėdavo joms pažįstamas kaukes,
tokias pat netikras, kiek tikras.

 

Todėl netikėk senaisiais poetais
kaip meilės priesaikom, kurių dievai nesiklauso.
Juos vertė kalbėti ne geismas teigti save,
ir ne išpuikę protai judino lūpas.
Ženk į jų žodžių srautus kaip į Letos vandenis,
panirk į jų perkeistą aistrą,
gerk jų poezijos vyną, kuris dar rūgdamas
išgarino daiktus, tyliai išburbuliavo
tiesas ir melus. Netikėk jais.
Jų žodžiuos nėra kuo tikėti.

 

1995 10

 

 

Platelis, Kornelijus. Atoslūgio juosta: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.