dviveidis
dviveidis

 

 

 

***
Kada lietus, kada tamsa, kada valia
Paralyžiuota įstumia į kampą,
Akimirkai išnirk karnavale,
Kuriuo aukštesnės mintys tavo tampa.

 

Nors tu ir vergas, bet valdovu būk
Akimirkos, kada saliutai šaudo.
Čiupk baltą lapą, piešk ant jo ir dūk
Kaip skęstantis, kurs griebiasi už šiaudo.

 

Pasigamink sau kaukę, su kuria
Pavergtum širdį užkerėtos damos,
Ir atsidurki meilėj kaip kare, –
Ją prigimtis pati užsikodavus.

 

Kada lietus, kada tamsa, švytėk
Viduryje puošniausio restorano,
Nors lūpos surakintos, prakalbėk
Skaisčiom eilėm oratorystės meno.

 

Keiksmažodžiai, tamsa, lietus, pūga
Tebūna išbraukti tau iš žodyno.
Rašyki: jūra, moteris nuoga,
Žalia oazė vidury smėlyno.

 

Sugrįši kada nors darnon namų,
Nurimsi ir daugiau nesiblaškysi,
Kunstkameroje – prieglobsty menų
Tu savo gražų veidą pamatysi.

 

 

2001 09 04

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

KASETĖ

 

Muziejai ir paštas neveikia,
Karalius su savo svita
Po miestą nevaikšto, nereikia,
Nes groja fleita užburta.

 

Nei džiaugtis, nei ašaras lieti...
Net širdžiai tvaksėti baisu –
Visiems įsakyta tylėti
Ir fleitos klausytis garsų.

 

Ja groja pati karalienė,
Numirusi gal prieš metus,
Ir liūdi karalius toks vienas,
Pražilęs, niūrus ir rūstus.

 

Kada baigia suktis kasetė,
Nauja vėlei uždedama.
Taip trunka jau tūkstantį metų:
Kasetė, karalius, žiema.

 

 

2001 09 07

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

UBAGŲ KARALIUS

 

Kuomet sidabro laikrodis sustojo,
Jis buvo miręs, nieko nežinojo.
Šalia tuščia riogsojo tabokinė,
Užgeso lempa perdegus naktinė.
Gulėjo nuogas, nenorėjo nieko –
Nei maisto, nei atodūsių, nei miego.
Aplinkui vis didėjo musių spiečius,
O po langais išbiro varpa kviečio.
Didžiulės kandys graužė biblioteką,
Girdėti buvo vandenys kaip teka
Iš čiaupo vonioje, skaitiklis sukos,
Dėžutėj pašto čeža atvirukas:
„Jus sveikinu, gimtadieniui atėjus“.
Tačiau pro langą jau kranklys atskriejo –
Toks juodas juodas kunigas sparnuotas,
Ir pulkas varnų atlėkė į puotą.

 

Jei ne kaimynai, būtų taip ir likęs
Gulėti lovoj plikas kaip tilvikas,
Krūvelė kaulų, išmatų krūvelė.
... O sako – buvo ubagų karalius.

 

 

2001 09 03

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

***
Senos paslaptys keičias naujom,
Senos aiškios ir baigia užguiti.
Jei ateiti, tai su dovanom,
Peržengt Būtį ir peržegnot Buitį.

 

Sužibėt vasarinėm varsom,
Atsistoti prieš Dievo ikoną
Ir pakilt suplasnojus viršun, –
Taip drugelis palieka kokoną.

 

 

2001 09 06

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

***
Pirmasis pasimatymas – pro svetimus
žodžius, pro primerktas blakstienas, sten-
giantis nematyti vienas kito trūkumų.
Pirmasis bučinys – kaip pramuštas tro-
leibuso talonėlis. Pirmosios glamonės –
kvapniais aliejais iškvėpinta lova. Pir-
masis kūdikis – visuotinė linksmybė, žmo-
nijos triumfas. Toliau – pirmasis nepa-
sitenkinimas, užgaulūs žodžiai, nudžiū-
vusi akacija ir išlestom varnų akim triu-
šis Bugsas. Pirmoji neapykanta – sukaus-
tęs upę ledas, braškančios nuo šalčio durys,
nesibaigiantis zirzimas telefono. Pirmoji
utopija – savižudybė, antroji – žmogžudystė.
Pirmasis nepavykęs rašinys – neapykantos
kupinos eilės. Antroji meilė, trečioji mei-
lė ir t.t., kol pasigirsta grumstų į kars-
to dangtį bildesys.

 

 

2001 09 31

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

SUOLAS

 

Ant suolo dviese: jis ir ji. Jame
Audrotas debesis ir žaibo pliūpsniai,
Iš pirmo kirčio padegą šiukšlyną.
Ji – santūri – vanduo ir žemė,
Platesnė negu siekia horizontas.
Iš tolo negirdžiu aš jų šnekos,
Neįžiūriu nei mimikos, nei gestų,
Tačiau abudu kalba apie mirtį
Augintinio – mat, salsvas mirtų kvapas
Atsklinda man prasmėm negatyviom,
Ir parko medis viršum jų nudžiūsta
Akimirksniu. Aš juos stebiu trumpai,
Bet akylai. Jie tai pajunta, greitai
Pakyla eit į priešingas puses,
Tačiau toj vietoj, kur sėdėta, lieka
Dvi juodos įdubos ir apanglijus
Gelsvai dažyto suolo atkaltė.

 

 

2001 09 05

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

VANDENINĖ ŽIURKĖ

 

Seni, neužsisėdėk ilgųjų peilių nakty,
Mesk į šoną kastanjetes ir čigonę šokėją
Ir varyk į koridą
Su taure gero raudono vyno,
Su taure buliaus kraujo,
Kurią laimino Dievas.

 

Ilgos naktys Sevilijoje...
Dar ilgesnės nerimo naktys už grotų.
Šok į upę ir plauk,
Kaip vandens žiurkė
Į Andalūzijos naktį
Pro grotas pragroto imtuvo.

 

Mūsų klausosi, seni,
Mus fotografuoja,
Nebijok,
Mirtis yra išsilaisvinimas,
Graži, kaip gėlė pro grotas,
Kaip gyvenimas šitaip pragrotas...

 

 

2001 08 16

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

ETRUSKŲ VAZA

 

       Likimas man primena seną, įskilusią etruskų vazą, kurioje sudėti mano vaikystės žaislai. Kaip moku džiaugtis menkniekiais, kaip myliu save, kaip žaloju kitus!
       Dabar jos net neįžiūriu, bodleriškasis splinas, kritus slėgiui, karaliauja padvėsusio arklio šnervėse. Jo šeimininkas, mano bosas, nusispjovė – netiks skerdienai, bus maita vilkams. Kaip pergudrauti patį egoistą? Patark man, jei žinai.
       Ar tu jauti vienatvę tarp žmonių, man plunksna vedžiojant šias eilutes? Ar tu rūkai nebrangią cigaretę šalia trijų pirdalių, atliekančių šventą tuštinimosi aktą? Ar tiktų čia atnešt etruskų vazą? Į ją turbūt šlapintųsi visi.
       Žaislai vaikystės bus išmesti į šiukšlyną, tačiau vaza stovės. Ją dovanoju tau, žinodamas, kaip tu jos neįveiksi, kaip pakerės jos grožis, kaip ji stovės centre namų altoriaus. Ir visos mano nuodėmės bus nuplautos. Galėsi į ją dėti mūsų nuolat augančių vaikų batelius. O gal geriau įkelk į medį – ten gandras susisuks sau lizdą. Ir senas suopis, aš, devyniakarmis, į jus žiūrėsiu pavydžiom akim.

 

 

2001 08 24

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

PRALAUŽA

 

Šitiek metų pratylėjus, be abejo, ištinka žodinis šokas. Kalbama be perstojo, dainuojama, riaumojama, stūgaujama, šūkaujama, gergždžiama ir perdžiama. Nes žodžiai perdžiūvę, išsikraipę, nesvarūs, pradžioje keiksmažodžiai, vėliau veiksmažodžiai ir kryžiažodžiai. Kol viskas neįvardinama daiktavardžiais ir būdvardžiais bei kitais vardais, šniokščia rusva purvina pavasarinė žodžių upė. Bet štai, žiūrėk, joje jau pasirodė šlakiai ir kiršliai, vestuvės ir piršliai, plaštakės ir plaštakos. O ant upės kranto mažas storas Karlsonas jau mėto dugnines ir hitlerius, muselines ir rondines, musolinius ir sonetinas. Ir štai pirmoji sėkmė - į krantą išlupamas kilograminis rubajatas. Toliau brendant upe, paklius ir Bledo miesto baladė, jau nekalbant apie chaniškąjį eršketą ir geltoną čigonišką rožę: „o žoltaja roza, emblema pečiali“. Toliau dar „In God We Trust“ pergalės „Harry Rama“, ir pasigirs iškilmingas „Pater Noster“ gausmas.

 

 

2001 08 19

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

ALTER EGO

 

Revolverį trim kulkom užtaisiau
Patikimai. Jeigu viena iššautų
Ir nepataikytų, dar liktų dvi
Nusižudyti. Viešpaties metalas
Yra taurus savu paprastumu,
Ir prakala jis kaukolę bet kokią,
Jokiu peiliu, durklu, kirviu ar kuoka,
Nesugebėtum taip atlikt šio veiksmo, –
Taip gudriai mūsų kūnai sumąstyti,
Tačiau pakanka smilkinin nukreipti
Metalo vamzdį ir gaiduką spustelt.

 

Jau vieną kartą aš prošal prašoviau,
Kada baudžiausi Viešpatį įžeisti,
Antra kulka skirta jau nebe man,
Jinai tuščia kaip išdainuota siela.
Trečioji tau skirta, dvyny manasis,
Kurs eibes už mane vis dar kreti,
Kol gaunu aš į kaulus savo taip,
Kad triokši siela, nuolaužų krūva
Paverčia ją manasis alter ego.
Trečia kulka eliminuoja jį iš masės
Didybių, manijų ir egoizmo,
Ir girdis verksmas ir dantų griežimas.

 

 

2001 09 02

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

 

 

 

TRANSFORMACIJA

 

Kuilys atvirsta žmogumi, kriuksėjimas
Jo baigiasi, nuslenka šeriai, nudžiūsta
Uodega, mažėja ausys, šnervės. Po begalinių
Valios pastangų jis gali vaikščiot ant dviejų
Kojų, nagas pakeičia pirštai, meilę ėdalui –
Šešiolikmetės meilė. Kuilys – žmogus pasi-
ima plaktuką ir, išardęs ėdžias, renčia stalą.
Iškuoptas mėšlas tįso ant daržų. Kodėl taip
vyksta, nežinia, bet smuikas pirmasis virk-
teli nuo stygos prilietimo, namu pavirtęs
tvartas leidžia dūmą ir rašomas eilėraštis
galingas:
           Kiaule Ra, Saule Harry,
           Sole mio, Solveiga,
           Solsticijos ir Mišios už
           Išėjusius tebūna palaimintas
           Šis valgis per Kristų mūsų
           Viešpatį. Am...
Ir su šiais žodžiais kertama kiauliena,
Šaltiena ir liežuvis, vėdarai, užmiršę savo
praeitį keliauja žarnynu į pasaulį po-
mirtinį. Puotaujantys ratu susėdę geria
vyną, nuo lubų stebi juos trikampė
Dievo kiauliška akis.

 

 

2001 08 19

 

 

Patackas, Gintaras. Dviveidis Janas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.