patackas gintaras
patackas gintaras

 

 

 

PRELIUDIJA

 

viskas buvo preliudija
                 sąskambiai gatvės taisyklės
sugrumėjo perkūnija
                 virš nedieviškos mūsų skaistyklos
sunkūs žemiški šlageriai
                 tartum rakštys į delną įlindę
mėnesienos voratinklis
                 virš troškimų pripildyto indo
mudu lošėm šachmatais
                 kur kiekvienas prarado figūrą
ak įeiki į atmintį
                 jei nerasi klaidinančių durų
bombarduoki idėjomis
                 langus poeziją gamtą
kad galėtum sudievinti
                 kūdikį nešantį gandrą
mes visi pabuvojome
                 ilgesingam raudonyje snapo
o dabar kaip agonija
                 išsiveržiam iš slegiančio sapno
girdis irklo pliuškenimas
                 valtys į krantą parplaukia
taip ir visas gyvenimas
                 noris šaukti ir šaukti ir šaukti
noris bėgti anapusei
                 žėrinčio laimės šešėlio
kur negimus girnapusei
                 grūdą į dirvą pasėjo
kur laimingas apaštalas
                 draskė jį varžantį rūbą
buvo laiškas be atsako
                 trenksmas raudono į rudą
liko įspaudai sielose
                 kaip senoj chiromantiškoj knygoj
kol prie mūsų prisėlino
                 butai daiktai ir tarnybos

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

BLEFUOJANTIS IŠSISKYRIMAS

 

Per visą naktį skalijo šuva,
Liepsnojo žvakė už išdaužto stiklo,
Du žmonės vienas kito nesutiko,
Ir prasidėjo žemėj painiava.

 

Per sapno geležinkelius judą,
Du žmonės pasiklydo prie perono,
Tau auskaras vienoj ausy karojo,
O man košmaro išmintis juoda.

 

Per visą naktį žmonės du. sapne
Lyg du žiedai kalbėjosi be žodžių,
Nebuvo žodžių virš senų paklodžių,
Nei vieno žodžio, kurs bent tiek paguodžia,
Kiek skysčio lašas butelio dugne.

 

Apvaizda mums nebuvo atvira,
Kaip viską greit atleidžiantis kaimynas.
Kampe sunkus stovėjo lagaminas,
Ir slėgė sielą išvykimo švinas,
Ir dvokė oras dūmais ir siera.

 

Manęs tu laukei. Tai žinau tikrai,
Taip, kaip vaikai miestely laukia cirko.
Tačiau tarp mūs nebuvo žodžio tikro...
Du žmonės kelyje nesusitiko, –
Miegojau aš, o tu jau išvykai.

 

Tebus lengva tau duona ir vanduo,
Miela keleive. Auskaras nukrito.
Tarytum kerštas sužibėjo rytas,
Ir tai, ką mano akys beišvydo,
Ir tai, ką virš tvoros gaidys pragydo,
Tebuvo rūkas, ritmas ir ruduo.

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

DĖŽĖ PILNA GRUBIŲ ATSITIKTINUMŲ

 

dėžė pilna grubių atsitiktinumų
jeigu taip ir liksiu nepastebėtas
tapsiu. meile konstruktoriaus dukteriai
tyrumo konstanta
bet jeigu esu valanda valanda sutaupyto kelio
jeigu esu tarp pirštų įkaitęs lituoklis
aš galiu pagimdyti galaktikas aš žvaigždynus pažersiu
pilkojo kelio dulkėse

 

dėžė iš kurios mane išėmė bet ne jai lieku aš dėkingas
ne jai aš kosėju kančios įkaitintas laidas
aš sujungiau du polius ir dabar negaliu negyventi
ugnimi ir dūmais dūmais ir ugnimis iš plaučių
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – aš meile prisiekiu
švelnumo ašara jos akyse tai buvo rytmetį
rytmetį kupiną atsitiktinumų
dėžėje iš grubiai sukalto laiko

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

LIETAUS MELODIJA

 

Lėtas veidas ir nervas lietaus...
Liūdnas lašas už lango sustaugs
Lyg pagrobtas į škuną laukinis.
Tu sau kelią alkūnėm skinies,
Tavo vardo jau nieks neminės,
O kalbės: šis žmogus paskutinis.

 

Kitą myli jau tavo žmona,
Ir vaikų svetimų pamaina
Tartum paukščiai suspinga prie kojų.
Tu sapnuoji raudonus laivus,
Gelžbetoninius amžiaus laikus
Ir iliuziją laisvės sapnuoji,

 

!r bastais lyg benamis šuva,
Nes po kojom visa Lietuva,
Nes žvaigždėtas dangus kelią rodo,
Piktas priešas jau guli kape,
Draugas rieda mėnulio kupė.
Tiktai vienas vienintelis žodis

 

Šviečia sėklos rausva išmintim,
Kai į miestą grįžti tu naktim,
Sukniumbi prie pavargusių durų.
Betgi niekas tavęs neįleis,
Betgi niekas jau tau neatleis,
Vien pavargęs nuo šimtmečių mūras...

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

LEGENDOS TĘSINYS

 

Žmogus prabudo ir ūmai suprato,
Kad vienas jis šitoj didžiulėj salėj,
Voratinklių ir vėjų karalystėj.
Suriko jis melsvam langų vitražui,
Ugninėms sienoms, kaukolei ant stalo
Ir saulės geismo kupinoms durims:

 

– Aš negerbiu skaistybės karalienės,
Kuri už valandos sulaužo žodį.
Prakeikiu dieną tą, kada gimiau...

 

Nuo žodžių jo suklego visos menės,
Šikšnosparniai pradėjo krist nuo lubų,
Vorai didžiuliai su pelių galvom
Kažką sučiulbo. Ir tada tamsus
Prie jo pradėjo šliaužt Pilies Drakonas.

 

Žmogus pastvėrė Technokratų Knygą,
Žvilgsniu siaubingu pervėrė raides,
Suriko skaičių dvidešimt šeši –
Tą niekam negirdėtą užkeikimą, –
Ir rankoje jo atsirado mauzeris.

 

Tai buvo pirmas šūvis mūs epochoj!

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

BESIARTINANTIS SOTUMAS

 

prisivalgąs rūgščių špinatų
mąsčiau apie dieną,
kuomet pasaulis
su savo kalnais ir jūromis
taps panašus į
didžiulę kėdę
prie atkaltėlės
nereikšmingai bus prismeigtos žvaigždės
o storas užpakalis
prislėgęs miestų masyvus
alsuos geranoriškumu
ir mes maži
nuolankūs planetos gyventojai
tepliosime lūpas
skaisčia pomada
kad paliktumėm ant jo
pabučiavimo žymę

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

IŠSILAISVINIMAS

 

Pagaliau aš tapau
Nuolatiniu arbatos gėrovu
Senųjų Kumelių aikštėje.
Prie gretimų staliukų
negailestingai tirpo
Šokoladinės mergytės
Ir laisvalaikiu padaryti
Berniukai.
Oras kvepėjo cinamonais.
Iš auksinės
Mano širdies
Be perstojo tekėjo
Gerumo upelis.
Gerų patarimų skatinamas
Žvilgsnio snapu
Kapodavau
Aštrų padavėjos biustą
Ir penkiakapeikiais išvesdavau
Muzikos automatą
Iš palaimingos pusiausvyros.
Eilinį kartą
Demaskavęs snaudžiantį
Rūbininką,
Persiritau per trisdešimtį metų,
Ir mane pradėjo kamuoti
Vis didėjančių
Kepenų melancholija.
Ir štai tuomet
Laimingo atsitiktinumo dėka
Aš įlipau
Į pakeliui sustojusį laikrodį
Ir iškeliavau su juo
Į svečias šalis,
Kad nebūtų taip liūdna.

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

STOTELĖ ŽEMĖJE IR LAIKE

 

Kurjeris su patefonu
Liūdėdamas prijojo
Paštą.
– Tai paskutinis Visatos taškas, –
Tarė jis,
Ir iš jo mėlynai dažytos
Burnos
Išskrido du angelai,
O rokforo sūris,
Gulėjęs ant sumuštinio,
Pradėjo nežmoniškai gesti,
Sukeldamas
Žemėje suirutę.
Iš trūkusių elektros tinklų
Pliūptelėjo linksmumo orgijos,
Moterys kvatodamos tempė
Vyrus už kojų,
O cikutos medis,
Pasodintas Sokratui,
Perdavinėjo Morzės abėcėle
Šifruotą pranešimą
Į artimiausią žvaigždyną.

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

BALTAS GELTONAS EILĖRASTIS

 

vieną gražų sekmadienį
baltas rotušės pastatas
sutvinkčiojo
tarsi didžiulė širdis
išdavusi
nemirtingumo
paslaptį
turgaus aikštėje
kryžium gulėjo žmogelis
tąsomas bioritmų
klaikiai suspaudęs lūpas
tarsi jose būtų
susirinkusi
visa atgimimų šviesa
per jo kūną driekėsi plačios
karietų ir rogių provėžos
marmuriniai
Paukščių Tako šaligatviai
o krūtinės duobėj žydėjo
du raudoni rožių kerai
skaisčiai žalios afišos
užklijavę cukrainių langus
skelbė pavasarį
kurio veikiami
ėjo iš proto įsimylėjėliai
ir tūkstančiai saulių liepsnojo
užmerktoj žmogelio aky

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

DURYS. IDĖJA

 

– – – – O kartą vakare
Ateis toks impotentiškas žmogelis,
Toks šviesiaplaukis,
Vėjo gūsių blaškomas,
Dantis sukandęs,
Dešinėje suspaudęs
Svajonių žydrą gaublį
Su prarasto gyvenimo
Vaizdais,
Kur kyšo:
Mamytės fotografija,
Pakelis
Ilgų pirmos išpažinties saldainių,
Žmonos dvi krūtys,
Įsuktos į peniuarą, –
Ir skųsis:
– Ką man daryti?..
Šiuo metu,
Kai šitaip brangsta kūnas,
Kai pražūtingai rizikuojam nakčiai
Būt užrakinami karste,
Kitoj viešoj pasaulio pusėj,
Kada žmonijai visai
Yra grėsmė iškilus nusičiaudėt, –
Taip taip, visiems iš karto, ne po vieną, –
Kuomet neatsakingai
Kaimynas gali spirti į paslėpsnius,
(Yra toks atsiprašymo momentas,
Be abejo, reikalaująs mitrumo),
Kada santechnikas, vonion įlindęs,
Be perstojo cituoja Krišnamurtį
Kortasaro papūgai,
Kuomet ištrūkusi saga
Tėra tik nepraeinantis prarandamumo skausmas,
Besivoliojantis kur bulvare prie Senos,
Kai šitaip kvepia rožės,
Per naktį pamerktos melsvoj stiklinėj
Vazoj,
Kai dukart du jau keturi,
Kai sapnas lygus sapnui,
Kai butelis yra sukurtas skysčiui,
Žmonės – dievui,
O dievas tam, kuris metru ilgesnis,
Sakyk man,
Ar yra atskaitomybė,
Koks nors prasmingas kvantų skaičius
Dažytame mirksėjime koketės,
Ir koks jo galingumas nedažytame,
Įtūžusiame dievo žvilgsnyje;
Ar egzistuoja tam tikra seka
Tarp žaibo pliūpsnių ir algalapio eilučių,
Tarp miesto prozos ir žmonos peruko,
Reliatyvumo ir nežinomybės, –
Kaip man tenai surasti savo vietą –
Prie lietpalčio, prie išmestų kaliošų,
Prie permerktos lietaus katės kniaukimo –
Tik pažiūrėki, koks dangus, –
Kartos
Tai verkdamas, tai tūždamas žmogelis, –
Iš viso, ar yra tokia vieta,
Prasmingas skaičius, rožė, kiauras vamzdis,
Žvaigždėtas tualetas, ūkas, dievas
Akim dažytom, ar yra tokia
Instancija, kurion galėčiau kreiptis, –
Raudos žmogelis, triuškindamas gaublį.

 

Sušluoki gaublio nuolaužas,
Išmesk
Žmogelį lauk,
Ištrauki plieno raktą,
Apsišarvuoki durų
Vienatve.

 

Paskui gali iš naujo
Kurt pasaulį.

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

***
ir aš noriu ramiai
sukniubti ant žemės
prieš liepsnojantį vilkdalgį
rudens rūdynuose
prieš laiko griuvenas
ramiai kaip laivas
pasinerti žalioje
bežuvėje jūroje
prieš debesų klausyklą
kad atlikčiau vienintelę
pilką išpažintį
kuriai kaupiaus
trisdešimt metų
prieš motinos ašarą
laikomą stiklinėje
drauge su drumzlinu ir neatpažįstamu
vaivorykščių lietumi
sukniubti į savo šešėlį
kaip į Vienintelės glėbį
iš kurio nebegrįžtama
noriu tai padaryti
noriu tai padaryti
kol gramai mano mėsos
dar priešinas proto gramams

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

DUOBĖ. VAKARAS

 

Duobė yra duobės dugne.
Dugne yra dangus
Su amžinu dangum,
Su dilgėle ir stiklo paveikslėliais,
Ir nenuilstamu visų šventųjų skundu.

 

Duobės dugne
Yra judrus teatras,
Yra žmogus, praėjęs savo amžių,
Ir žirgas, savo kelią atšuoliavęs,
Ir demonas, dėstąs sau pasjansą.

 

Žmogus nupurto auksą nuo drabužių,
Spjūviu sudaužo aukso paveikslėlį,
Išrauna dilgėlę, apžergia žirgą
Ir joja prie vienintelės lemputės,
Kurią išjungus, baigsis intymus
Ir rizikingas demono žaidimas.

 

Kasdien sugriūva scenos duobėje
Šimtai žmogaus belyčių personažų,
Kas naktį juos parsiveda namo
Riebus mirties parapijos klebonas.

 

Kaladėje palankiai klostos kortos,
Dainuoja žvaigždės, dūžta katafalkai,
Beširdis angelas indaujoj verkia:
– Yra, yra kažkas
Daugiau už duobę.

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

SUSTABDYTAS PASAULIS

 

Kas mus išskyrė šioj tamsoj keistoj,
Nakties pily, be galo apleistoj,
Kur girdisi apuoko balsas pilkas?
Ir begalinė sielų tamsuma,
Iš nebūties kreidos atgimdama,
Nėra nei taškas išeities, nei tiltas.

 

Du šviesuliai iš jonvabalių jūros
Į šviesą skrenda. Jūros nematyt.
Dvi iš tylos išplaukusios figūros
Pabėgti bando. Susitiks jos ryt,
Čia, prie fontano verkiančio delfino,
Kur laikas sunkią galvą pakabino.

 

Bet laikas – juk taip pat ne išeitis.
Tai manekenas, kurs surikti bando,
Stovėdamas prie uždažyto lango.
Jam stiklas – tai nelaisvė, pražūtis...
Ir žvilgsnių gašlumu nučiupinėtas
Jis mūsų sielas laiko kaip atletas.

 

Kas mums parodys atvirus vartus,
Kur išbarstytas rausvas laimės sniegas?
Dažniausiai tuo metu jau baigias jėgos,
Sukausto sąnarius tamsa ir miegas.
Delfinas verkia ištisus metus.

 

O danguje mėnulio gondola
Praplaukia tartum atsakas pilvotas.
Gyvenimas, mažytis ir spalvotas,
Atsiduria pačiam būties gale,
Ten, kur kvailys pasaulio paskutinis
Prispaudžia meilės rožę prie krūtinės.

 

Širdis Narcizo jam nepalanki,
Tačiau gėlė sužadina vaizduotę,
Ir tu galėtum viską atiduoti –
Laimingą būtį, nelaimingą protą,
Bet už vielos gyvenimo spygliuotos
Tu galios paprašyti netenki.

 

Delfinas plaukia per žalias marias,
Du jonvabaliai į rytojų skrenda,
Ir merdėja žmogus ant aukšto kranto,
Ir vanagas jo kūno nesuras,
Tiktai giesmė įeis į paukščio burną
Per magiško pasaulio sunkų burtą.

 

Klausykitės, kaip merdėja žmogus. –
Prasimuša kaip balsas iš šešėlio.
Kas ta jėga, kuri išpurto sielas
Iš kūno – ar tai žemė, ar dangus?
Konvulsijos krūtinę sustabdys,
Ir tūps ant vyzdžio mėlynas vabzdys.

 

Visi mes – žuvys, dar išvengę tinklo,
Bet mus plėšrus delfinas pasigaus.
Sušvyti veidas iš po metų tinklo –
Neliko nieko švento iš žmogaus,
Tik jonvabalių švytintis metalas,
Sugriuvus žemė, rausvas ryto galas.

 

Bet buvo naktį tiltas pastatytas,
Ir girdisi legendos tęsinys:
Į kovą stoja balso dinamitas,
Į eterį – pirmasis sakinys...
Ir taip pasaulis tampa sustabdytas.

 

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.

 

 

 

SKYLĖ

 

Visatoje – skylė, kiek akys mato,
Žvaigždė, suspindus rankoj numizmato...
Nieks mano metų jau nebeatspės.
Visam pasauliui aš duris užvėriau
Ir savo taurę mirtiną išgėriau,
Ir nebetrokštu turtų nei garbės.

 

Pašiurpęs televizoriaus šešėlis
Kas naktį tyliai geidžia mano sielos.
Kas man jinai? Tačiau neatiduos
Jos niekam skurdūs mano namo baldai,
Suklupę meditacijai ir maldai –
Seni šykštuoliai, geidžiantys naudos.

 

Žvelgiu į rausvą žvakę, tuščią taurę
Ir spjaunu mirčiai į jos akį bjaurią,
Kai ji kaip šliužas glaustos prie gerklės,
Nes gieda man už lango jaunas vėjas,
Kad ne jinai, o aš esu tvėrėjas
Žvaigždės, Visatos, išlaužtos skylės.

 

Patackas, Gintaras. Duobės danguje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1983.