patackas gintaras
patackas gintaras

 

 

 

POKALBIS APIE METAMORFOZĘ

 

Štai tau žemė, kur gimsta ir miršta, –
Mūsų pokalbio tęsinys.
...Mus palaimina dešimčia pirštų,
Mus prakeikia už būdą minkštą
Kaip ugnikalnis – turinys.

 

Štai tau žemė, kur žvaigždės spygliuotos
Visą naktį slenka artyn.
...Dar ne medis ir jau ne žodis
Čia žaliuoja, praradęs protą,
Apsvaigintas žiedų griūtim.

 

Nebe paukštis, o vėjo keliamas
Plunksnų aitvaras blaškos ore.
...Nesuvalgytos duonos kepalas,
Skausmo išnara, džiaugsmo kevalas –
Ties baisia smegenų giria.

 

Pasakyk: „Taip gyventi kvaila, –
Viskas šičia primena klaidą:
Tas ištirpęs pusiau kambarys,
Puokštė rimų, išnykęs keleivis –
Aš ar tu – nebeaišku, kuris.“

 

 

Patackas, Gintaras. Atleisk už audrą: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

 

 

DIENA KAIP GYVENIMAS

 

Koksai skausmingas gimstančiųjų rytas.
...Raudonos šviesos trinas ant portjerų
skurdžioj tyloj.
                      Jų permatomi nervai
grindim nutįsta, spraga nei žarijos.

 

Nerimo naktį skardžios oro sietuvos,
šiauriniai lietūs numazgojo sienas,
ir, mano galvą iškilmingai siekdamos,
apmušalų nukaro juodos vėliavos.

 

Pamiršiu sapną, kur labai pavargo
manoji siela.
                      Šiuos namus pamiršiu,
paklodžių baltą šviečiantį paviršių –
ten mano kūnas numirė dar vakar.

 

Jis visą naktį laukė nejudrus,
kol ištirpdys dienos šviesos lašai
jo atmintį.
                       O pojūti aštrus,
kažkas ten kelias. Ne kažkas – ašai -

 

identiškas dvynys paveikslo savo,
kurs vakarykščiam apvalke alsavo, –
naktim vyresnis ir jau ne tas pats.
Iš sapno meilės gimdamas, supuos

 

dienoj, gyvybės atspirties taške...
Išnyko sienos, ir suiro lova...
Liga kartojas, įkyri liga –
gyvybė kaip aukščiausioji malonė.

 

 

Patackas, Gintaras. Atleisk už audrą: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

 

 

***
Šie miestai klaidžios, dulkėm apnešti.
Tartum miražas pasirodys bokštai,
Namų skeletai, sausos medžių puokštės,
Veidai, kuriuos nepajėgė nešioti,
Tačiau nukopijavo atmintis.

 

...O židiny vėl susidrums ugnis,
Lakiais daiktais iškreivinus vaizduotę,
Atslūgs tyla, suleidusi šaknis
Į apgaulingą, birų dulkių plotą –
Kamputį smegenų, kur susiplojo
Simboliška ir neskaudi vinis.

 

Begarsis aidas, tūkstantmečiais rėktas,
Atgims gerklėj, bet amžinai tingi
Erdvė tylės kaip užšifruotas tekstas,
Ir rankos judesys – uždengt akis –
Bus sąmoningas aktas, ne refleksas.

 

 

Patackas, Gintaras. Atleisk už audrą: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

 

 

RIKSMAS

 

Lig žemės viso labo pora metrų,
o tu rėki jau milijoną metų,
nervingas kūdiki, ir kas tave paguos,
jei šis ruduo lig paprastumo pilkas,
jei motinos, ne tau švelnumo pilnos,
akis užmerkę, lopšio nelinguos.

 

Kai kas save įprasmino, atradę
kovos dėl būvio kaukę, trafaretų, –
jie nekaltučiai, be jokios dėmės,
o tu draskai medinę lopšio kančią
ir pragarą kvietiesi tartum karčią
kūrėjo dalią, ieškančią prasmės.

 

Kaip sena visa tai, nereikalinga.
Praslinko po karų ir sukilimų
jau šimtmečiai keli, o tu rėki.
Kas dieną tavo balsas vis stipresnis,
kasdien skaudesnis neapžiotas kąsnis,
ir gniaužias pirštai kaip žaibai penki.

 

Besoti mano, liaukis, kol dar laikas,
nepanorės tavęs tylenių laivas,
išmes už borto – kam tokia našta;
kapos rankas, kad kardas neišdygtų.
Nuo tavo lūpų pasislėps žodynas,
kad taptų siela garsui nekalta.

 

Kam tu rėki – saulėlydis raudonas
mums žemę spindinčią padovanojo,
nurimo vandenys, žarų pilni,
gražus peizažas židinio pakurto. –
Tai kam rėki tu, kad gamta apkurto,
kad amžiai bėga, riksmo kupini,

 

nuo tos trumpos, tokios skausmingos frazės,
lyg nuo krušos ledinės virš oazės,
nakties ir nemigos pilnos: a-aaa.
...Dabar miegok. Už lango pradaryto
sargybinė Istorija parimo.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Bet rėkia šimtąkart garsiau tyla...

 

 

Patackas, Gintaras. Atleisk už audrą: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

 

 

SOMNAMBULAS

 

Galėtum gyventi ir smagintis
Ar šiaip nejudėti iš vietos,
Bet štai vėlei lipa ant sienos
Mėnulio išpurtusios smegenys
Ir vėjas su perpjautom venom.

 

Naktis nepagydomai serga,
Nukritus ant stogo aštraus.
Naktis įmagnetina skardą,
Palikus tau sapną ir vardą,
Nes kūnas priklauso ne tau.

 

Šelmuo kaip skustuvas baltas
Į begalybę nutįs...
Ir tai, ką prisimena balsas –
Žvaigždynų ir dulkių balansus
Po kojom – tėra išeitis.

 

Nukrinta gyvenimo luistai,
Gal amžinybė visa,
Ir atgema salvės liguistos,
Pašvaistės gaisrų virš Tunguskos,
Žalsva Atlantidos šviesa,

 

Smėlynuose krusteli sfinksai...
Bet štai neištvėręs suklinka
Prismaugtas langų kambarys.
Ir grįžtantį saugo instinktas –
Ne angelas ir ne žvėris.

 

 

Patackas, Gintaras. Atleisk už audrą: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.

 

 

 

***
Siela virpės ant žodžių ašmenų.
...Kampais, briaunom ir keterom kreivom
Galvoj trankysis krūvos akmenų,
Kurių griūtim save karūnavau.

 

Prieš veidrodį ir aidą gražbyliaus
Kažkoks kvailys, apžiojęs savo galvą.
Pleištu į tamsą spektras įsilauš,
Išdavęs šviesą, kad atgautų spalvą.

 

Kėdė, dėžė ir apdaužytas smuikas –
Kiekvienas savo kirvį pasitiks,
Už tai, kad nenubaudžiamai prasmuko
Pro logikos kvadratines akis.

 

 

Patackas, Gintaras. Atleisk už audrą: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.