nuogidrabuziainuogidrabuziai

 

 

 

       Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad visų mūsų giminės vyrų iš tėvo pusės nosys išaugdavo didesnės, nei siūlo auksinio vidurio taisyklė ir kiti saiko bei proporcijų matai. Mes visai pagrįstai, sekdami romėnų pavyzdžiu, galėtume vadintis Nazonais, tai yra Nosiečiais arba Nosininkais.
       Horoskopai ir kiti moterų smalsumą bei vaizduotę kurstyti skirti šaltiniai apie tokias kaip mūsų nosis kalba su tam tikra intymia potekste – esą didelės nosies savininkas savo kūne turėtų turėti kažkokį tokios didelės ataugos veide giminaitį, nosis esanti tarsi jo alter ego arba, paprasčiau tariant, akivaizdžiai styranti užuomina apie paslėptą lobį. Manyčiau, jog tai mitas, prie kurio sukūrimo ir paskleidimo mūsų giminės vyrai tikrai neprisidėjo, nebent prosenelis, kuris mėgo griežti violončele, o iš žmonių, sugebančių priversti paklusti tokį instrumentą, galima tikėtis ko tik nori.
       Galiu būti tikras tik tuo, jog senelis, o po to tėvas prosenelio nosį man perdavė kaip pereinamąją taurę, indą, kurio paskirtis gali apimti funkcinę amplitudę nuo šiukšliadėžės iki Gralio ar mišių metu naudojamos, nemirtingumo sklidinos taurės, tačiau apie kokią nors specifinę jos paskirtį jokių žinių nepaliko.
       Taip pat pakankamai tvirtai žinau, jog mūsų giminės vyrų nosys negali būti lyginamos su iš minios norinčiu išsiskirti kretinu, kuris visuomet išsikiša į priekį, ketindamas tapti tos minios pranašu arba auka. Mūsų nosys ne styro, ne kyšo, jos tiesiog dunkso kaip išlikę kolonų fragmentai Kretos saloje.
       Mūsų giminės vyrų ausys irgi nepanoro atsilikti nuo nosies – jos nėra kuo nors ypatingos, neatlėpusios, nenusmukusios, bet labai vešlios. Moterų vaizduotę ir intymųjį smalsumą kurstančiuose šaltiniuose apie ausis taip pat yra kalbamos įvairios nešvankybės – esą tokių ausų nešiotojai pasižymi jausmingumu, jautrumu, gležnumu, o gal atvirkščiai, neatsimenu, be to, netikiu nė vienu žodžiu – kūno dalys paprastai nė velnio nežino apie savo savininkus, jos kaip šunys ištikimai jam tarnauja, prisitaiko prie jo keistenybių ir blogų įpročių, o vėliau susidėvi, pasensta ir tarnauti nebenori. Ką gali mano vešlios ausys pasakyti apie mane? Nieko. Nebent į jas įsikibusiai moteriai lengviau suvaidinti seniai prarastą, o gal niekad ir nepatirtą orgazmo džiaugsmą. Guodžiuosi bent tuo, kad su tokiomis ausimis Indijoje nesunkiai padaryčiau šventiko karjerą.
       Tokių ausų savininkui kartais iškyla netikėtų keblumų, kadangi jos ne tik vešlios, bet ir ganėtinai talpios: maudantis ir nardant – tai svarbus, kone kertinis žodis šiame pasakojime – į jas visuomet patenka neįtikėtinai gausūs kiekiai skysčių. O kadangi minėtosios ausys puikuojasi savo vešliu masyvumu, tai ir jų išlaikymas reikalauja iš organizmo pakankamai daug energijos – ausyse ima gamintis tam tikros nesunaudoto kuro atliekos, iš kurių susidaro vadinamieji sieros kamščiai.
       Apie tai, kad į tokių ausų galingą lapiją gali nesunkiai įlįsti koks nors parazitas, pavyzdžiui, skruzdė arba tarakonas – ko gera, nedidukė pelytė taip pat jose jaustųsi kaip namie, – geriau nė nekalbėsiu, nes tai tiesiog kokčiai nemalonu. Esu girdėjęs
       istoriją apie žmogų, vidurnaktį su tarakonu ausyje per visą miestą lėkusį pas daktarus, ir man to visiškai pakanka, kadangi nesu iš tų, kurie būtinai viską turi patirti savo kailiu.
       Sėdėdamas ausies ligų poliklinikos laukiamajame ir klausydamasis, kaip mano vis dar kilmingose – kaip sau norit, kažkada jos galėjo prakalbinti violončelę! – ausyse šnypščia kažkoks boro šarmas (nepanoręs žemintis prieš gydytojus, mėginau kamščius iškrapštyti rankiniu būdu, ir jie pasistūmėjo dar giliau, tad teko juos tirpdyti), prisiminiau vieną savo niekuo ypatingu nepasižyminčio gyvenimo epizodą, susijusį su nardymu. Dėl prakeikto nardymo ir kamščiai pajudėjo iš savo vietų – kaip gali neprisiminti.
       Kadangi esu tokios nosies ir tokių ausų nešiotojas, keliauti po pasaulį man dažniausiai kančia. Kad ir kur nuvažiuočiau, svetima aplinka provokuoja mane sadistinei savianalizei, o ši visuomet pateikia pačių bjauriausių rezultatų. Stengiuosi keliauti kuo mažiau, nes kam trenktis tūkstančius kilometrų, kad sužinotum, jog esi niekam vertas prietranka ir mizantropas.
       Taigi dėl tam tikrų priežasčių (galbūt net dėl nosies) buvau pakviestas į Vokietijos miestą Štutgartą, atlikau ten man skirtą menkutę funkciją, o po to mane globojęs kone dešimčia metų jaunesnis lieknutis, nedidukas vokietukas nusivežė Baden Badeno (ten jau romėnai buvo įkūrę mineralinių vandenų gydyklas) kryptimi parodyti įspūdingųjų, tiesiai iš žemės trykštančių Bioblingeno šiltųjų mineralinių šaltinių, kurie tvarkingai įrėminti į baseinus po atviru dangumi.
       Kai manęs klausia apie mano kūno padėtį erdvėje, sakau „atletiškas“ ir nedaug prasilenkiu su tiesa, tačiau vis dėlto buvusio sportininko formos jau šiek tiek apiblukusios. Ypač prarasta atrodo viena vieta, kuri yra žemiau krūtinės ląstos, tiksliau – po saulės rezginiu – tą vietą mano atletišką kūną iš granito pastaraisiais metais kalantis skulptorius kažkodėl paliko neužbaigtą, lyg būtų pavargęs, o po to ir visai užmiršęs. Susitikęs jį, tikrai turėčiau dėl ko priekaištauti.
       Taigi vieną pakankamai apniukusią ir beveik lietingą kovo pabaigos popietę mineraliniu vandeniu kunkuliuojančiame baseine po atviru dangumi pasirodo du personažai: vienas smulkutis, šlakuotas, kaip ir dera vokiečiams, kitas, be abejo, nosies, ausų bei apiblukusių atleto formų savininkas. Pora, tiesą sakant, verta dėmesio. Vokiečiai korektiški, sėdi mineraliniame šiltame vandenyje kaip marinuoti agurkai po atviru dangumi (oro temperatūra ne daugiau kaip penkiolika laipsnių, tiesą sakant, vėsi temperatūra) ir apsimeta, kad jų dėmesys sutelktas tik į euro ir markės santykius.
       O po to atėjo akimirka, kai aš labiausiai norėjau būti senas barzdotas žydas, na, jei ne žydas, tai bent kad nors lazdą turėčiau ir priminčiau Joną Krikštytoją, nes mano „krikštijamasis“ ėmė elgtis labai keistai: jis pradėjo nesiliaudamas nardyti, ir nardė taip, kaip delfinas patinas elgiasi poravimosi metu šokdamas prakeiktus vandens šokius aplink geidžiamą patelę. Norėjau sušukti vokiečiams „aš ne toks“, bet kas gi patikėtų šaukiančiu žmogumi, tiksliau, šioje situacijoje, – kas patikės spiegiančia patele, jog ji ne tokia ir nenori patino dėmesio? Niekas. Ir aš pats nepatikėčiau. Šiaip ar taip, juk romėnai pirmieji Baden Badene pradėjo turkštis natūraliuose mineraliniuose šaltiniuose, o kadangi jiems patelės tais laikais būdavo be lyties, arba – lytis neturėjo jokios lemiamos reikšmės, tai ir šaukti turėjau nedaug argumentų. Be to – prakeikta nosis. Net ir vokietis, pamatęs tokią nosį, galėjo ramiai pasakyti – romėnas, ko norėti, Nazonas, o romėnai, kaip žinome... Ir taip toliau.
       O manasis vokietukas vis nardo. Kartais paneria netoli nuo mano kojų ir tūno po vandeniu išsproginęs akis. Man pikta, nes patelės vaidmenyje esu pirmą sykį, ir nesuprantu, kaip man derėtų elgtis – gal panerti šalia ir taip pat išsproginus akis žiūrėti į jį? O gal atvirkščiai – nerti tolyn, vilioti jį paskui save, į kokį nors ramesnį užutekį. Vokiškai susikalbėti man sunku, negaliu paklausti aplinkui korektiškai mirkstančių agurkų – velniškai nekorektiška padėtis. Kai jis pagaliau išnyra, sakau jam, Štefanai, gal nebūk taip ilgai po vandeniu, jis, ko gero, nelabai švarus. O Štefanas ir vėl neria, ir išneria, neria ir išneria, rituališkai, parazitas, nardo, suka mįslingus, kone masoniškus ratus vandenyje aplink mane, šalia manęs, o kartais beveik net po manimi. Man, romėnui, telieka nutaisyti Senekos veidą ir galvoti apie sudrėkusius laiškus Lucilijui. Gal ir manyje yra dalis patelės, tik aš bijau ją pažadinti, tiesiog tradiciškai jaučiuosi esąs vyras, o mano esmė galvoja visai ką kita, ir galbūt net visos bėdos mano gyvenime būtent dėl to, jog nesu suvokęs tikrosios savo lyties paskirties. Galbūt tas pats tinginys skulptorius perkirsdamas pusiau mano gimtąjį androginą irgi ką nors supainiojo? Aš ne toks – juk tai visiškai nieko nereiškiantis argumentas. Moterims lyties pasirinkimo keblumą nulemia galimybė gimdyti, o vyrams, – vyrai, ko gero, apsisprendžia tik valios dėka.
       Po vieno tokio panirimo Štefanas paaiškina, jog yra dirbęs gelbėtoju, todėl po vandeniu gali tūnoti galybes laiko. Man palengvėja. Bent jau jis normalus.
       Pažink save! Vienintelis vyras, su kuriuo esu bučiavęsis, buvo mano tėvas. Nemalonus pojūtis. Tėvai neturėtų bučiuoti savo sūnų. Juk bučiuodamas moterį, sieki suartėti visai ne su apskritai žmogumi, bučiuoji visų pirma lytį, priešingą tau, skirtingą, ir traukia visų pirma būtent tas skirtingumas, o ne panašumas. Tačiau teiginys, kad visuose mumyse vienokia ar kitokia forma slypi homoseksualumas, negali nejaudinti. Esu galimybių laukas, ir lygiai kaip galėčiau tapti kunigu arba samdomu žudiku, galėčiau būti homoseksualus. Perversijos, iškrypimo galimybė, priartėti prie ribos, mėgautis rizika, provokuoti save ir jos neperžengti – nė vienas tikrojo savęs pažinimo siekiantis to negali išvengti. Kad ir ką kalbėtų seksualinių mažumų atstovai apie vyro grožį, manęs tai nejaudina, ir realus fizinis kontaktas kelia tik pasibjaurėjimą, tačiau galimybė, neišnaudota, bet potenciali – ar ji kuo nors blogesnė už mintis apie savižudybę, kuriomis savigailos valandėlę mes taip linkę mėgautis?
       Kai nepaprastasis tirpalas suminkštino kamščius, man tiesiog praplovė smegenis (kadangi vis dėlto esu totalitarinio režimo palikimo dalis, tai iš milžiniško švirkšto gausiai į ausis leidžiamas vanduo man siejasi tik su smegenų plovimu, su niekuo kitu) ir gerokai palengvėjo, praėjo noras taip giliai save pažinti, keisčiausiomis perversijomis maištauti prieš viskam seniai abejingą miesčionių ir patriotų bendruomenę. Net jeigu tai ir nelabai malonus procesas, smegenis reiktų prasiplauti dažniau. Tačiau organizmas ir toliau nepaliaujamai gamina mintis apie beribes savęs pažinimo galimybes. Štai koks jis, organizmas, kūnas, nuolatos galandantis asmenis infantei sielai.

 

       2001 m.

 

       Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.