alt
Šaltis
su motina
kartu su motina
žengiau į požemius
į rūsį raugtų agurkų
statinėj sudrumstusi vandenį
pelėsiais apėjusį skystį
motina sakė
ale šaltas vanduo
šaltas vanduo sakiau aš
ir iš kur šitoks šaltis
toks šaltis kad atima ranką
gal iš tamsos
iš nakties ar iš žemės
iš žemės
po žeme bus šalčiau
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Subjektyvi kronika
Visi jau mirę.
César Vallejo
Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas
gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių
mirė Daktariūnas, jį vadindavo Debesėliu, nes
kūrendamas krosnis buvo visiškai juodas
mirė Vytautas Norkūnas, gyveno vienas, žiemą
vasarą avėjo guminiais batais
mirė šlubis Liudvikas Trumpa, jaunas nenorėjo eit
į kariuomenę, buvo įsikalęs į kojos sanarį vinį
mirė Valerka, užsimušė važiuodamas motociklu, dar
matyt kojos pėdsakas ant stulpo
mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot, kai jį laidojo
per bulviasodį, ežeru plaukė dvi gulbės
mirė sunkumų kilnotojas Valdas, buvo įpratęs
važinėt krovininiais traukiniais, nukrito po
ratais
mirė draugo sūnus, jis gimė negyvas
mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas
mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau
net neįtariau esant
mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai
knygos ir maldos, mirė užuojauta artimui
ir gailestis sau
mirė – viskas svarbu
mirė – nieko nėra reikšmingo
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Gražiai prisigėrusiam mikui
mažam miestely
aukštoj lietuvoj
gyvena angelas mikas
jeigu pripiltum stiklinę
vyno išgėręs jis tau
parodys kaip į jo kūną
lenda lengvai
stiklinė – pro skylę po
dvyliktu šonkauliu
aukštam miestely gyvena
nuskendęs angelas mikas
jeigu įpilsi ežero vandenio
jis tau parodys kad
ir angelai kartais
susižavi šio pasaulio
niekingais daiktais
mažam ežere aukštai
stiklinėj gyvena angelas
mikas jeigu įpilsi jam savo
gyvybės parodys pro kur
į skrandį įžengs
amžinybė
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Mylėk, Dieve
mylėk, Dieve, slyvų kisielių –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą
mylėk, Dieve, prie kelio ievą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą
mylėk, Dieve, žmogelį mielą –
ir ne tik, ne tik – ir mano sielą
mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną –
ir ne tik, ne tik – ir mane durną
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Vidurnaktis
iš užmušto priešo šonkaulių
padariau savo mylimajai šukas
ji prišukavo iš savo plaukų
mėnulį ir saulę
ir buvo mūsų nakvynė šviesesnė
už pakasynas
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Pervertas rytas
kasdamas iš krosnies pelenus
sukrešėjusius šlako gurvuolius
radau kruviną vinį
šitiek amžių šildausi
tavo kančia
šalta
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Ledo laikas
pjovėme malkas, lentos nugriauto
tvarto, rąstai, storos kaladžių
knygos, lapas po lapo
rievė po rievės, dėdė prie pjūklo
šventas antanas, mudu su tėvu
tik patarnavom, iš kairės, dešinės
snigo, pirštinės šlapios, snigo
pjuvenom, pripjovėme pilną
pašiūrę, atėjo mama, šventa ona
iš dangaus nusileido, sakė
paimsiu pagalį kokį, prakūrom
šventas antanai, imk ir ne vieną
matai, kiek jau prapjovėm, matau
juokėsi motina, juokėsi dėdė
juokėsi šventas tėvas, pjūklas
žado neteko, ėmė baubt gyvuliai
nustojo ežeras plakęs, kai mus
ėmė į dangų
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Aidas
rubuilis angelas praskrido
virš kopų mėlynųjų nidoj
kvatojo angelas debilo veidu
ir tartum kardas kirto aidas
per mano burną vapančią žodžius
ak Viešpatie aš nieko negirdžiu
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Vakaras su pelėkautais
Kornelijaus maniera
po vakarienės paspendęs pelėkautus
laukiu virtuvės tamsoj
kada tvirtas plieno rėmelis
stuburą pertrėkš pelytei
sugundytai mažo kąsnelio dešros
kvepiančios šio pasaulio tuštybe
kantriai stypsau jausdamas
kaip bunda manyje
medžioklio aistra ir
kaip grumiasi ji su kita
daug kilnesne kuri
tyko manęs jaukiam
guoly šalia
mylimosios
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Žemės darbai. Atsipirkimas
I
ruduo buvo rudinas
kasėme apkasus Dievo laukuos
tinkluose pasiklydome
žemė slidi, apvali
apaugus žvynais, sprudo mums iš
akių, mūsų galvos svyravo
bus lengva mus atpažinti
iš mūsų darbų – kasame duobę
artimui savo, esame sau artimi, aštriabriauniai
ridename vienas į kitą kvadratines
širdis, kubais pakeltus balsus
rudinas buvo ruduo
dvokė šlapimu ir krauju
dvokiame žuvimi, rytais ištekėdami sau į
delnus, pro pirštus ištekėdami virstam į duoną
į mėsą, į makaronus, į išmatas
vėl grįždami į duobes
žemei pasvirus, iškrentame iš guolių, iš
apkabų, aptvarų, rėkdami
šūdinas buvo ruduo
gražūs buvo plaukai
išdžiaustyti vėjuje
Dievas anapus tinklų
mojavo anapus paveikslų, anapus duobės
dugne, kuris atsirado, išleidžiame vandenį
kanalizacijų burnos išspjauna atgal
slidinėjame lapuose, rankiojam savo
akis, kapuose, sproginėjančias iš kaštonų
II
ne lapai užantspaudavo
tavo akiduobes
ir ne Dievo piršto ženklai
ant tavo vokų
ant žemėtų dantų atvirukų
tarp moterų pagerbti mes
tarp kirmėlių pagerbtas tu
tarp ieškančių dvėselienos
tarp kasančių žemės nugarą mes
tarp duonos ir kraujo pateptas tu
sprogusi mina vienam iš būrio nuplėšė
rankų pirštus, kad negalėtų prasikrapštyti
išdraskytų kaštonų, akių, obuolių, slyvų
mirusį suvystėme į palapinę, kad aklas
nepraregėtų, neatpažintų vieno iš mūsų
žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais
mūsų sparnais, mes plasnodami kasėme
apkasus laukuose, varvėjome vienas kitam
iš burnų su seilėmis, ašaromis, su prakaitu
priemirčio traukuliais, slidinėdami, įkliuvę
į plaukus, o ruduo buvo nupirktas, rudinas
padalintas su džiūvėsiais ir pienu
ruduo akmuo sakėme
rudens vandens atsikandome
rudeniu rūdimis verkėme
rudinas šūdinas keikėmės
šūdini bet gyvi – išsigynėme
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Laukimo mantra
sūnui Mykolui
šaltam vandeniui šalta šalto vandens
juodai žemei juoda žemės juodos
aštriems ašmenims aštru ašmenų aštrių
kietam akmeniui kieta kieto akmens
trapiam kaului trapu kaulo trapaus
ryškiems griuvėsiams ryšku griuvėsių ryškių
minkštiems puvėsiams minkšta puvėsių minkštų
tampriam voratinkliui tampru tampraus voratinklio
akloms kalboms akla aklų kalbų
svetimam miestui svetima svetimo miesto
kruvinam kūdikiui kruvina kruvinos motinos
plyštančiai mėsai plyšu plyštančio audinio
bundančiai sielai seklu bundančio kūno
žaizdotam tėvui žaizdu sūnaus žaizdų
šventajai dvasiai šalta šventosios bažnyčios
alkanai mirčiai alkana gyvybės sočios
pilnam pasauliui tuščia gyvo žmogaus
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Metamorfozė
moteris bėganti stotelėje trumpam
sustojusio autobuso link, skubanti moteris
tąsoma į šalis sunkių ryšulių, nerangi
panaši į karvę, veržiamą balno
išsidraikę plaukai, pro iškirptę sprūstančios
krūtys, klišos, venom išvirtusios blauzdos
baimės iškreiptos lūpos: štai nuvažiuos
transporto priemonė, o ji pavėluos su sunkiais
ryšuliais prie alkūnėm jau ramstomo stalo
nesuspėja
nutrenkia ryšulius
pastebėjusi pašaliečio žvilgsnį
ūmai susidrovi, atsitiesusi ima žiūrėti
kažkur virš melsvai nuteptų alyvų
laukianti
susikaupusi
Pirkėjo motinos provaizdis
Parulskis, Sigitas. Mirusiųjų: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.