norkaitis tomas Tomas Norkaitis (g. 1987) – poetas, prozininkas. 2005 m. jaunuolis baigė Tauragės „Versmės“ gimnaziją, šiuo metu studijuoja istoriją Vilniaus universitete. Eilėraščius spausdino „Literatūroje ir mene“, interneto svetainėje bernardinai.lt, sėkmingai pasirodė Nacionalinio diktanto konkurse. T. Norkaičio poezija – ironiška, dirbtinai nužeminta iki buitinės kasdienybės lygio, paremta paradoksu, anekdotine situacija, kalambūru. Ryškios agnostinės filosofijos tendencijos. „matai / šis eilėraštis neturi / jokių gilių prasmių / ir labai dvasingų tikslų / galbūt jis visai beprasmis / galbūt jis visai ne eilėraštis“ (Tomas Norkaitis).
***
O taip
Mirusiųjų ir bepročių draugas
O taip
Žiūri kaip į kvailį čia
Ir čia
O taip
Per daug žmogus
Kvailys
O taip
Išvis nebežiūri
Nebepastebi
Lyg jau nebebūčiau
***
Kaip norėčiau parašyti
Eilėraštį apie mamą
Ne sau
O mamai apie mamą
Gerą eilėraštį mamai
Apie mamą
***
Kas tie žodžiai?
Ir šitas, va
Žodis
Kas jis?
Ką jis reiškia?
nebūna tokių žodžių
Nebūna tokių žodžių
Kai beprotiškai skauda
Išsakyti
***
Kaip atsidėkoti tai,
Kuri man davė gyvenimą?
Kokiais darbais?
Kokiais žodžiais?
Vis ne tie žodžiai.
Vis ne tie darbai.
Ką daryti man
Su šia dovana,
Mama?
***
Mes buvome tie
Kurie ėjo aukštai iškėlę galvas
Mes buvome tie
Kuriems lenkėsi pasaulis
Mes buvome tie
Kurių širdys šoko
Mes buvome tie
Kurie plačiai šypsojosi
Mes buvome tie
Kuriems plačiai šypsojosi
Mes buvome tie
Kurie mylėjo
Beprotiškai norėjo
Mes buvome tie
Kurie laimėjo
Mes buvome tie
Sunkiai nusakomi
Kurie ėjo per pasaulį
Šokdami
Kobe Bryant‘as ir Pau Gasolis
***
Aš
Perplėšdavau gerklę
Ir išgerdavau kraują
Žmonės man sakydavo:
„Kas tau yra?“
***
Žodžiai,
Kylantys į dangų,
Smingantys į širdį
Žodžiai,
Užkariavę pasaulį
***
Tik poetai
Šiais laimės ir
Pritekliaus metais
Turi tokią
Privilegiją –
Jie gali liūdėti.
***
Va taip turi miegoti
Poetas –
Tušinukas rankoj,
Sąsiuvinys po pagalve.
Jis šauks
Atėjus romėnams,
Mirčiai ar
Pasaulio pabaigai 2012 metais:
„Neliesk mano tušinuko,
Sąsiuvinio, pagalvės,
Moters, draugų,
Mano pasaulio!“.
„Eik iš čia!“.
***
Man sakė viduje:
„Tu beprotis, bliamba,
Ką tu darai?!
Tu nurengi,
Tu išplėši sielą,
Bliamba, ką tu darai?!“
***
Jis saugojo pasaulį
Nuo tiesos
Iš chaoso darė tvarką
Neleido žmonėms liūdėti
O kas apsaugos jį?
Kas jo chaosą pavers tvarka?
Kas nudžiugins jo vienišą širdį?
Viešpatie
***
Vaidenasi jiems,
Kad jie poetai,
Kad tai poezija.
Ko verti tie jų žodžiai?
Bet kaip sudėliotų
Žodžių rinkinys!
Po galais, man maudžia
Dar labiau tai girdint –
Tikiesi sutikti gyvą žmogų,
O sutinki...
O nesutinki.
***
Jie tai vadino talentu
O aš tiesiog jaučiau
Kaip nykstu
Mirštu
Tai ne talentas
Tai aistra gyventi
***
Taip nenorėjau eiti
Norėjau dar pabūti
Bent iš tolo pažiūrėti
Kaip atrodo
Gyvenimas
***
Dar viena vasara,
Kurią aš mokysiuosi
Gyventi.
Dar viena ilgesio vasara,
Kuriai baigiantis aš,
Kaip ir pernai,
Vienas vaikščiosiu laukais.
***
Nes mano eilėraščiai
Auga ant medžių
***
kodėl man šį vakarą
vaidenas milžinai?
kodėl man?
kodėl šįvakar?
kodėl tie milžinai?
tokie dideli, kaip būna
tiktai milžinai
tokie aukšti, tokie galingi
tokie didingi
kai šiurpas su pagarba susimaišo viename
tokie nepaaiškinami, nesuvokiami
apie ką nepapasakosi net ir
geriausiam savo draugui
tai ne milžinai
tai mano milžiniškoji vienatvė
***
kilti
aukštyn
aukštyn
aukštyn
virš debesų
virš ironijos
virš to, kas sukurta
į ten, kur mano siela
pati rašo eilėraščius
***
tai žvėries sąmonė
tai užspeisto žvėries sąmonė
jis padarys viską, kad išsilaisvintų
jis bus gudrus
jis nepuls aklai į mirtį
nes jis nori gyventi
jis, žvėries snukiu, nori gyventi
neįmanoma susitaikyti su mirtim
neįmanoma to suvokti protu
įmanoma tik jausti šitą milžinišką dvasią
maišto dvasią
genijus – tai maištas
tai maištas prieš visa
ką esate girdėję
eiti nepramintais takais
eiti toli
eiti per toli
per brūzgynus, per tamsą
kur nėra, kas vestų
nėra, kas apšviestų
kur nėra kelio ženklų
kur nėra ir pačio kelio
tai dvasios kelias
tai ilgesio dvasios kelias
paklydusios sielos kelias
atsiskyrusios avies kelias
kurios nesuganė rūpestingasis piemuo
tai tremtinio kelias
joks tremtinys nepasirenka savo kelio
ne turistas –
mane ten išsiuntė
negalėjau susitaikyti
niekur nenorėjau keliauti –
neklausė
ištrėmė
išėjau
„Tu manęs nesustabdysi...“
Kai nėra tos energijos
Tos laukinės aistros
Tos gerosios agresijos
To kuriančio pykčio
Kai yra tik kažkur kažkoks
Beveik pamirštas pasaulis,
Kuriame ir aš buvau,
Bei retkarčiais kas nors primena,
Kad vis dar esu
***
sėdėjo senas Grajauskas
prie Šilo stotelės
sėdėjo su lazdele
ir su skrybėle
žiūrėjo senas Grajauskas
žiūrėjo į nuvažiuojančius troleibusus
į mane viename iš jų
išlipsiantį kitoj stotelėj
sėdėti senti žiūrėti
Gintaro lašai, 2009-09-23, 2009-11-25