mekas jonasmekas jonas

 

 

***
AŠ VIENAS norėjau
tegirdėt tave,
teliesti
tavo draugystę,

 

saugot
po raktais
kiekvieną tavo akių
sudėjimą,
kaip skarą,

 

rankas,
tavo balsą,
liemenį.

 

Dabar nieko jau
neturiu,
tik
užuomina vėjo lūpose.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***
TADA buvo pavasario
pirma audra,
nors nežinojau,
kas tai yra.

 

Naktis buvo su vėju,
ir tamsu, ir šlapia,
tik blizgėjo
langai įšlapę.

 

Bet rytą, kai atidariau duris –
žydėjo,
ir visas kiemas
buvo sklidinas mėlyno kvapo.

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***
KAI MES stovėjome
po šakomis,

 

girdėjome,
kaip tylomis
virpėjo lapuos vėjas.

 

Ir naktis rišė ir jungė,
ir lietus rišė ir jungė,
lietus be užgaidos
ir lietus be skausmo.

 

O kai dar toliau
mes ėjome –
pilkose įlankose
girdėjome
sunkius laivų atsidūsėjimus.

 

O lietus krito ant molų,
ant grindinio,
ir naktis ir medžiai
ir pilkos įlankos
buvo sklidinos
nuostabaus šnarėjimo.

 

Tegu lyja lietus,
tegu lyja.
Lietus be užgaidos,
ir lietus be skausmo.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***
ŽEME, žeme,
aš ragavau, kaip vyno,
tavo skonio –
aš priėmiau
kiekvieną tavo prilietimą
tartum duoną –

 

ir akmenį,
ir vandenį, ir mylimą –
vienoda lūpų šiluma.

 

Dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar kvepalai.

 

O gal buvo viskas
tiktai skausmo kekės –
ir sunertos rankos,
ir lūpos, ir akys?

 

Ar nebuvo viskas
vien susirišimai,
vien susirišimai
ir atsiskyrimai? –

 

dabar aš nežinau,
kas tu buvai:
malda, ar vynas,
ar ašara tiktai:

 

žemės kvepalai,
kaip rūkas,
kilo ir skleidės,

 

ir muzika
išbudusių daiktų
lašėjo
per būties veidus
kristaliniu skambėjimu,
ir buvo gera gerti
tavo prilietėjimus.

 

O raiščiai, kurie rišė
rankas ir lūpas –
buvo kaip gėlės.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***
KAI paskutinį kartą
ėjome,
girdėjome dar tankų
čirpimą
kelio rožėse,

 

ir tako lapai
buvo pilni
keisto šnabždėjimo.

 

Mes ėjome susiėmę
rankom,
ir kalbėjome
šiaip apie šį ir apie tą –

 

tačiau neįžiūrėjome
rudens
dar žodžiuose,
nei akyse.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***
ŽMONĖS parke,
vienišieji,
seniai su senelėm
ir besimylintieji –
sėdėdami
po lapų blykštančia skara,
matė:
kaip skambėdamas
kristaline skaidra
ėjo ruduo.

 

Ir tuoj
ant miesto
ir per lapus
ėmė krist
vario lietus.

 

Turguje jis liejos
per medinius stalus,
per rudenio gėles
ir mėlynus pirklius,

 

ir turgaus moteris
plačiom skarom,
su skėčiais
ir kraitėm pravirom;

 

krito jis ir liejos
ilgom srovėm,
vaisių krūvomis
ir rudenio gėlėm,

 

plakdamas ir kirsdamas
kartu abu:
moteris ir pirklius,
kaip botagu.

 

Bet žmonės parke,
vienišieji,
seniai su senelėm
ir besimylintieji,
sėdėjo vis –

 

vieni, susimąstę
ties savo dienomis,
antri, kad manė,
kad pavasaris dar vis.

 

Jie taip sėdėjo
po lapų blykštančia skara,
ir tik žiūrėjo,
kaip per lapus
krito vario lietus.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***
AŠ NEŽINAU, ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

 

Klausiausi, kaip šiureno
pavasario lietus,
plaudamas kaštanų
rausvus pumpuriukus, –
ir upeliukas bėgo
į slėnį nuo kalvos –
ir buvo gaila sniego
ir baltos spalvos.

 

O kiemuose, o skardžiuose
raudonaskruostės
kaimų merginos
sudžiaustė skalbinius,
nupūstus vėjo,
ir, atsišliejusios,
ilgai žiūrėjo
į geltonus blindės pluoštus:
nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.

 

Bet man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

 

Žinau – vėjas
skalbinius vis pūs ir pūs,
ir lietus atėjęs
lis vis kaštanus, –
bet meilė, kurią sniegas
nusinešė –
negrįš.
Giliai po sniegu miega
žodžiai ir širdis:
nes šiandien, kai sekiau
lietaus šokimą tarpdury –
pavasario lietaus! –
aš kitą pamačiau:

 

lietum praėjo,
ir buvo ji graži,
ir šyptelėjo:

 

Nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo,
nors man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***

KAI pamačiau tave –

suabejojau:

tikėt ar netikėti.

 

Žiūrėjau aš, o visa

ėmė virpėti

man nuo varsų,

ir nežinojau:

ar tik akyse

taip pasirodė, ar – tu.

 

Tulpė gražiau nežydi

ir nei lelijų

liepsnų lašeliai –

 

plaukai, ir akys, ir lūpos.

Mano žodžiai sutrupo

kristalu.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***

MELSVAM virpėjime

išgeso snaigės.

Dabar – apsvaigęs

aš nuo žydėjimo.

 

Kiekvieną lapą,

taurelę gilią,

saulė pripylė

spalvų ir kvapo.

 

Bet nei lelijos,

nei mirtų kekės,

gražiai nusvirę,

 

nebus kaip jos akys:

nei tokios mėlynos,

nei tokios tyros.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***

TADA, apsvaigęs vasara,

laimingas aš žiūrėjau,

kaip laisvai tekėjo vėjuj

pūkiniai debesys.

 

Dabar – ruduo.

Dangau, kaip greitai

visa tai praėjo.

 

Keletas prisiminimų,

ir tik dvi akys,

kaip karolėliai.

 

Paežerė

pilna auksinio liūdesio,

lietaus ir vėjo.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***

ŽINAU, nueisi,

kaip nuėjo

lietus ir vėjas

topolių blakstienom,

ir liksiu vėl

svyruoklis aš ir vienas.

 

Todėl geriu

ištroškęs

tavo akis ir žodžius.

 

Taip topoliai geria

lietų ir vėją

sidabro lūpom.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.

 

 

 

***

MANO rankos lietė,

kaip du gintaro

nutekinimus,

tavo riešus,

 

ir akių žiedynai,

kaip lūpos,

išsiskleidė ir vėlei užsidarė.

 

Dabar aš klupau

tavo prisiminimą

apkabinęs,

kaip vaikas

ratlankį,

ir vienas žodžiais šnekinu.

 

Rožės užveria paslaptį.

 

Mekas, Jonas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai. – Chicago: Lietuvos studentų santara, 1961.