SVEČIUOSE PAS GRAFAITĘ
Po devynioliktos valandos
Vienišas susigūžęs praeivis centrinėje gatvėje
sutinkamas taip retai
Kaip perlas austrių geldelėje
Vakarieniaujant
Dangus apšlaksto rūgščiomis, tik iš pirmo žvilgsnio
citriną primenančiomis sultimis
Kad necyptume akmeninėje valstybės ryklėje
kaip moliuskai
Raudonas kibirkščiuojantis vynas
Iš trylikos į žemę užkastų butelių
su įžymia
žiemą pažymėta data
Neturi būti atšaldomas
Prieš vartojimą (sako slavų kalbų profesorius
Iš Ohio);
Atlaidžiai pridurdamas: žinoma, jei tik
Priklausome rinktinei
grafaitės Maricos
draugijai,
Iš kurios,
Kažkada atėmę turtus ir paveldėtus titulus,
mes tobulai įsisavinom
gėrimo iš tuščių taurių techniką
ir per sienas iš tolo
trenažo prakaitu trenkiančią
vaidybą.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
ARMAGEDONAS
Dar nepakilus uždangai, balsai sužvango tartum špagų
plienas,
Visatos užkulisiuos kibirkštis pažerdami žvaigždžių –
Bejausmių tamsoje, – ir buvo neįmanoma apsiribot tik
vienu
Iš jų ir apsimest, jog kito, to šaižesnio, negirdžiu.
Ir rodės, jog sustos pasaulis, jei už mūsų sielas velnias
Taip įnirtingai vis dar nesigrums, tačiau – neabejotina,
Kad trumpą laiko properšą regėti bus duota tai, ko
patys nusipelnėm,
Kol nenukirs galvų mums uždanga tartum giljotina.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
MOTERS PORTRETAS
Diktatoriškai jai įsakęs nusisuki nuo rudo
Jo rankoj grąžto laikomo, jis pats grąžtu
Pavirtęs gręžias akimis per sieną, užtikdamas sidabro
rūdą
Kol, ją grąžindamas metalas nepagražins bruožų jo
griežtų.
Jis leidžias ten, kur jam neleidžiama, kur matinės
Mėnulio lempos apšviesta prie atdarų langų
Šukuojas nakčiai plaukus moteris, jai rodos, kad
nematoma,
Kai permatomas mėnesienos audeklas nuslysta nuo
pečių nuogų;
Jis baisiai rizikuoja, paliest norėdamas plaukų spiralę
Lyg riteris viduramžių, išjojęs iš pilies
Tik tam, kad susikovęs su visais, pagrobtų taurę Gralio,
Nes jeigu jis neparsiveš jos, paverždamas iš
mėnesienos, už jį drąsesnis atsiras, kuris palies
Pro mėnesienos sieną paslaptį tamsos – už sidabrinių
durų –
Kur moteris somnambuliškai gulas baltame
Lape paklodės, netgi nepastebėjusi, kad ją grąžtu
nudūrė
Kažkoks beprotis, prasmės net neieškodamas tame.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI
Negalima nuo kalno sakyti pamokslo, patikėjus, jog tu
aukščiau
Akmenuotomis atbrailomis užsikorei už alkoholiką,
kuris lyg snieguolė
Jau užsimerkė stiklo karste, trokšdamas savo bučinio,
tačiau
Fejerija vyksta karčiamoje tarp netašyto medžio stalų
ir jau drasko užšalusį kūną šakalai supuolę.
Negalima galvoti, jog nieko karste nebėra, ir kad
forma
Jisai tekartoja pavidalą moters, tik vietoj turėto
liemens
Matronos kakliukas tik kliuksi bei kriuksi aplink
susirinkę galvijai į surengtą forumą
Ir bliauna ožiai, ir mekena paklydusios avys, ir visko
perdaug, tik kompanijai trūksta piemens.
Ak, ragana ta, į karstą stiklinį snieguolę pargriovus,
Ak, žiežula ta, dovanojus užnuodytą obuolį, jau
pavadintą lemtim,
Pro ligonines lekia jinai, prozektoriumams akį
pamerkus, pro griovį
Su sukniubusiais kūnais, bet, atėmusi viską, ji
snieguolės visvien neatims!
Nusileidžia tamsa, aštuonkojis rėpliojo per miestą ir
alėjose blykčioja peiliai,
Satelito programą nykštukai visi godžiai laižo namų
ekrane,
Nebėra jau snieguolės ir tartum pareigūnai nemeiliai
Visos žmonos sutinka išlipus iš karsto stiklinio mane.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
VIENIŠOSIOS NAKTYS
Kaip gera ištirpdyt paklodės ledą lovos vandenyne
Vien savo kūnu, kaip romantišku mergautiniu metu,
Nebedejuot košmariškam sapne, kaip paskutinį
Ramybės gurkšnį naktį šią išgert, kurios nesuprantu.
Kadangi dar nesibaigė kova dėl teritorijos ir dėl
žvejybos uostų
Šalta sutartimi, todėl tartum banginis plaukia tavo
nugara
Tiktai vaizduotėj mano, kuri neprieštarauja, jog tave
paglosto
Kita ranka, nes jai visvien, jeigu šalia tavęs nėra.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
FIZIKA IR METAFIZIKA
Sugrįžus moteris pasveikino jį su numatomu dar vienu
Nauju žmogum – žaismingai, bet tikriausiai tik liūdnai
Regėdama, kaip jis slapčia nuleidęs galvą, plūsta
mėnesieną
Ir tai, jog kaip visi pakliuvo į pasaulį atsitiktinai.
Kaltinamajam, regis, ruošė teismo farsą, nė
nekviesdamas gynėjo,
Įsakęs jam prisipažint, kaip žmogų perpjovė į dvi dalis,
Kad jį į moterį ir vyrą padalintų šiaip sau, neprašęs
atlygio anei ginėjos,
Nors nepaneigia Dievo tai, jog jis nematomas, o
nebyliui nebūtina ištarti, jog jis nebylys.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
LAIMĖ
| Be mamų galima numirti (šešiamečio pastebėjimas). |
Kai šnarantį aliteracijom ką tik prirašytą popieriaus
lapą su savo gražiausiu eilėraščiu
rankos savaime
ištiesia
popieriniam sūnaus lėktuvėliui –
ir jis skrenda!
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
IKI PASIMATYMO
Kaip keista išslyst iš vyro šonkaulio, jo kūnui
tebetęsiant kelionę
Per tokį lietų kažkur prie muitinės apšepusiam lyg
valkata kioskely
Nušovusiam jau nebetinkamą vartojimui bandutę –
prostitutę, ir kiek vilionių
Pro šalį pračiuožia nupoliruotu žvilgančiu konvejeriu,
ir visa tai tėra tik kelias,
Sulyginantis tuos, kurie šią naktį šilumos netekę
meldžiasi globėjui
Keleivių, teturinčių tiktai žvaigždėtą stogą virš galvos.
Išsprūdusiai iš šonkaulio man nesunku žinot, jog jis
nebėjo
Į jokį viešbutį, bet liko autostradoj, balsuodamas tik
už save in corpore ir be jokios spalvos.
Todėl linkiu ramios, bet ir greitos kelionės, kad tiktai
skrietute perkūnais
Per visą kraštovaizdį link pasimatymo (po mėnesio prie
St. Michael'io chimerų, kurios gerklėj sukandę žuvį),
Jau tokio greito, kad viskas atrodo tik lengva
avantiūra.
Kvėpuok lengvai, nejauski tuštumos, kitaip abu mes
žuvę,
Ramios kelionės tau, o mano vyro kūne, ir palinkėk
labanakt, lempa, man, jo šonkauliui, kurio trumpam
nėra.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
NĖRA TO BLOGO, KURIS NEIŠEITŲ Į GERA
Tolyn jau nuvažiavo dengtas sunkvežimis, mus išmetęs
Šioj nepažįstamoj planetoj, ir kas bus su mumis
Po audeklu nakties? Ir po nakties? Rudens auksinis
medis.
Ir nuostaba, kad voverės dvi vis dar liuoksi šakomis.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
NĖŠČIASIS
Kaip ypatingai moters akys žavisi jo kūnu, kuris, besiruošdamas šiai kilniai misijai, nepaprastai pagražėja: veidą išmuša violetinės alkoholinės dėmės – lyg lauke būtų pražydę tuščiažiedžiai bulvių žiedai; kraujagyslių kapiliarai išsiplečia, paruošdami organizmą būsimoms stangoms, tačiau chaotiškai išsiraizgo visomis kryptimis, neturėdami nė žalio supratimo, kuria kryptimi tas stangas nukreipti; krūtinė dilgčioja ir brinksta lyg kultūristo, pasišovusio pakelti neįmanomo svorio štangą: taip, pilvukas jau padidėjęs, ir būtent tai, be abejo, aiškiausiai rodo, jog jis nebe vienas, tad laikas nuo laiko jis pasiglosto jį meiliai ranka, tokiu būdu bendraudamas su tuo, kuris taip netikėtai, priešingai visai gamtos logikai apsigyveno jo įsčiose.
Dabar jo akys spindi nenusakoma šviesa – juk jis – Kūrėjas, didelėmis pastangomis įgijęs teisę varžytis su ponu Dievu ir jo tvėrimo principais, bet tam, kad vaisius būtų pagaliau nuraškytas nuo Pažinimo Medžio, dar reikalingi skatinamieji – konjakas ar vynas, alus ar degtinė – ir būtinai negęstantis Olimpinis cigaretės fakelas, kurio šviesoje galima būtų stebėti, ar ne per greitai grasindamas sutriuškinti nepritaikytą gimdymui per siaurą dubenį, skuodžia vienintelis, jau kadais trasoje numarinęs visus varžovus, maratono bėgikas – dar nežinia, ką apie jį pasakys pasitikusieji teisėjai – tačiau vyriškis atsainiai kresteli paskutinįjį potėpį, netikėtai išgaudamas originalų raudono dažo nuvarvėjimą, kurio natūralumu ypač žavėsis pasikaustę estetinėmis pasagomis meno kritikai, siedami jį su visos epochas krauju bei kančia ir – ak, – lyg abstrakcionistinė, tokia mūsų amžiuje madinga Madona su kūdikiu – meno sferoje jau plačiai funkcionuoja paveikslas vyriškio, tiek daug išsitrėškusio dopingui, už kurio vartojimą jo taip ir nespėta diskvalifikuoti, tad jam pirmiausia rūpi kompensuoti prarastus finansus, o tai geriausia padaryti, šedevrą parduodant – bevaikiui milijonieriui, kaupiančiam privačią kolekciją, muziejui, bet kokiam piniguočiui, o jeigu tokio neatsirastų – tuomet – kūdikių namams, našlaičių prieglaudai, nes jo misija jau įvykdyta, – svarbiausia misija, – nes tokioje kančioj jis jau pagimdė autoportretą – panašų į save.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
TEOLOGINIS
Kai žodis tapo kūnu, Ieva jau dalinosi iš begalybės, dalindamasi kalėjimo kamera su dvylika dvokiančių moteriškių ir su jų šimtas keturiasdešimt keturiais nuopuolio vaisiais, įkaitintais abortų žarstekliais sudraskytais į gabalus; suknežintos dar nesusiformavusios, vaikiškos kaukolės ieškojo pažįstamo šonkaulio, šlaunikaulio ar bent mažiausio kulkšnelio, o šiurpiai lyg prieš bombos sprogimą tvaksinčios širdys – bet kokio indo, kuriuo būtų galima apsivožti: vilko akis duryse buvo drovesnė už ant pilvo užšokusias žiurkes, todėl sprukdavo šalin lyg nepastebėjusi jų, kaip ir didžiulės balos kraujo – jis trenkė vyriško prakaito saldybe ir buvo skanus, baisiai skanus – toks, kad jos netgi susimušdavo tarpusavy, nes kiekviena grūdosi per kitų alkūnes, skubėdama prie jo prilėkti, kad iš balos galėtų palakt pirmoji: kai trumpam pasisotinusios, jos imdavo pasakoti savo nuotykius – rojuje, kuriuo jos vadino laisvę, – akimirką jos sutrikdavo, stengdamosi neišsiduoti, jog negali to padaryti – paprasčiausiai papasakoti, nes čia juk nebuvo žodžių – jie buvo virtę kūnais, pasibaisėtinais ir paliegusiais, yrančiais reaktyviniu greičiu ir mintančiais atmatomis – tomis liekanomis po pasidalijimo iš begalybės, tad dar pasiučiau jos imdavo svaidytis kirviu nukapotais vyriškais organais, turinčiais kompensuoti nebuvimą žodžių, kad visvien būtų suprastos ir su šalta panieka neatsakytų į klausimus, teisėjų, – tikėdamos, kad vis dėlto egzistuoja stebuklas žodžio su junginiais, baltomis balsių nosinėmis, kuriomis nepastebimai galima nusišluostyti sudrėkusias akis sekundę atgailos ir praregėjimo ir – kad čiurlena stebuklingasis tarties vanduo – vos juo pašlaksčius – į gyvą kūdikį pavirstų viena kitos siekiančios jo sukapoto kūno dalys, ir – jau kvėpuoja tas sudurtinis sakinys, pagrindinį gyvenimą ten, laisvėj, sudūrus su šalutiniu taip, kad iš pakaruokliškos kablelio kilpos ištrauktas Adomas atgautų žadą tiktai todėl, kad pilnakrauju žodžiu jau tapo kūnas.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
GLADIATORIAI
Melsvame dangaus stiklainyje užkonservuotas Koliziejus pradeda rūgti lyg pomidorų pasta, tepama ant spageti, – o, tai tikri žemės kirminai, kurie dar bando raitytis publikos akivaizdoje, jau srūdami krauju, nes plėšri valgytojo burna jau pasiruošus jį praryti – tartum liūtų narvas.
Tik ko belaukt iš šiuolaikinio gladiatoriaus, pavirtusio gastronomu? Bet vakare, kai urgzdami ir lenkdami vienas kitą geležiniai žvėrys – raudoni lyg kraujo krešuliai fordai, – keldami gatvių trombozę ir paraližuodami Romos smegenis
tartum į mirtį skuba į šeimas, kuriose įprastinis rūbas yra gedulas, jau nebematome gladiatorių kraujo, nepažinaus ir nepalyginamo, – tartum tik jie patys ir težinotų, koksai turėtų būti
išėjimas.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
MONUMENTAS
Jis stovėjo aukščiausioje kapinių kalvoje, į kurią iš visų pusių vedė smėliu pabarstyti takeliai. Tai, matyt, ir buvo turintis kelti pagarbą ir susižavėjimą Panteonas. Masyvi skulptūros galva buvo iškilusi virš visų kitų paminklų, o rankų statula neturėjo – pagal skulptoriaus sumanymą nuo kaklo visą kūną staiga pratęsė knygos, nepalikdamos vargšei įžymybei jokių šansų virpančiais pirštais atsagstyti bent kelias sagas mylimos moters suknelėje arba godžiai prisitraukti taurę raudono kibirkščiuojančio vyno, nekalbant jau apie jokius kitus gyvenimo malonumus. Mes nežinojome netgi šio autoriaus, kuriam ir buvo pastatytas monumentas, pavardės – ji buvo parašyta per aukštai, ir vakaro prieblandoje netgi ir labai nesistengėme jos įžvelgti – o juo labiau mums nieko nesakė dailiai iškalti marmure tekstai prancūzų kalba.
Mes dar nežinojome, kad kapinių sargas jau užrakino nakčiai vartus, sulygindamas gyvuosius ir mirusius, ir kad mes glausimės prie šio šalto nepažįstamo akmens, dalindamiesi su juo vieninteliu kišenėse surastu apelsinu ir savo kūnų šilumos likučiais, – tokie maži ir nežinomi niekam – net prisiekusiems kapinių lankytojams.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.
DE GUSTIBUS NON EST DISPUDANDUM
Man patiko šie elegantiški apartamentai. Gerbiu tradicijas, jeigu jos šauniai nugremžia purvą nuo šiek tiek po drėgną rudens dirvą pamaknojusių kojų, kaip šis krokodilo žvynų kilimėlis prie paradinių durų, šalia pakabinto taip, kaip įprastai kabinami kryžiai, medinio belstuko. Neklystamas žvėries instinktas įspėjo, jog ir mano kailis gali aptraukti vieną iš tų puikių minkštasuolių, kurių trauką pajutęs, svečias gali pamiršt, ko atėjęs. Žavėjo mane ir antikvarinis „Triumph“ rojalis su kruopščiai nušluostytais jį lytėjusių pirštų antspaudais, kad paslaptingas gyvybės atėmimas tokiu būdu papildytų neišaiškintų nusikaltimų sąrašą. Natiurmortai ir ofortai ant tamsiai mėlyna spalva drapiruotų sienų lyg ordinai ant atsargon išėjusio generolo uniformos – kaip rūpestingai jie buvo kabinami asimetriškai, bet apgalvotai – svečių, bet daugiausia savo pačių – džiaugsmui! Ir minutėlei aš pasidaviau aplinkinių daiktų ramybei, kol nuo raižyto bufeto Himalajų nusileidę indai savo kalbos dzinksėjimu ir kvapniu formos turiniu nepriminė, jog šis grožis nėra tuščiaviduris. Kaip viskas elegantiška ir gražu, todėl turbūt – teisinga. Abejonę savo pirmaisiais krykštaujančiais pojūčiais man sukėlė ovalinis veidrodis sidabriniais rėmais: netyčia žvilgtelėjusi į jį, pamačiau ilgaplaukę madoną su sustingusia veide kantria gumine šypsena – lyg Micky Mouse iš Disnayland'o – nors mano trumpų berniukiškų plaukų skenduolio šukuosena buvo paskutinis savižudės kirpėjos žodis. Kaip aš norėčiau išlikti ištikima ne jos absurdiškam menui, bet jos neartikuliuotai visažinystei!
Todėl prieš mielą šių apartamentų šeimininkę, jau dvidešimtį metų siuvinėjančią tą pačią pagalvėlę ir bijančią, jog neužbaigs jos ligi gyvenimo pabaigos, nusikeliu galvą tam, kad ne aš, bet pro mano kaukolės akiduobes išsirangę kirminai galėtų sušokti pasiutišką fandango universaliu, visiems puikiai žinomu pavadinimu „Atleiskite, mieloji ponia, tačiau Mirtis yra mirtis“.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Ist endo ledi ir kiti eilėraščiai: Eilėraščiai. – Kaunas: Europa, 1995.