Accessibility Tools

Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią. Poetas į visus atsakymus randa tik neigiamus atsakymus: džiaugsmui nėra vietos žemėje, gyvenimas – beprasmė tuštuma, kur vienintelė realybė ir prasmė yra mirtis. Tik ji išvaduos iš skausmo ir vienišumo, kuriame poetas yra priverstas gyventi.

 

Spalvingumo A. Mackus siekia daugiausia tų pat epitetų ar vaizdų kartojimu. Beveik nerastum eilėraščio, kur nebūtų vandens ar tai, kas primena vandenį: upė, jūra, lietus, sniegas, rasos ir panašiai. Antras lyrikos palydovas yra kraujas: kraujavo uogos, nesukraujuos erškėčiai, kruvinom saujom, kraujuojantis krūmas, kraujuojantis kaklas, kruvinas šešėlis.

 

 

 

P A S I K A R T O J I M A I


PASIKARTOJIMAS


Kai vėsų vakarą ties gluosniais
ir ties molėtais pakraščiais
kartojas paukščių takas,

nereikia į žvaigždynus
daugiau žiūrėti naktimis -
gana, kai spindintis raidynas
kartojasi vandenimis;

gana, kad jis pasikartoja
ir kad negrįžta kaip Mimi,
kad žvaigždės upės vėsumoj
pavirsta upės dalimi.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MIESTELIS UPĖJE


   Man's trouble isn't what he does
   or doesn't do, it's what he dreams.
      H.  MacLennan


Save mąstydamas svajojau
ir upės veidrody žiūrėjau į save.
(Prie upių visi valkatos prastovi,
norėję būti žemėm ar srove.)

Galbūt gerai, kad atėjau be irklo
ir noro pasisemti kibirą vandens,
žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą
staigios pakrantės šipuliais.

Galbūt gerai, kad aš tiktai žiūrėjau,
kaip upė savo vandenį irklavo
ir upės srovėje atsispindėjo

šviesa ant kranto stovinčio miestelio.
Galbūt gerai, nes niekas nepasėmė kibirais
srovės vandens su miesto žiburiais.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS


(FILMO DETALĖ)

- Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos,
ir mano akys -"ne šitų plantacijų vanduo"
(man vieną kartą ištarė prajodamas
toks jaunas ir gražus piemuo),

bet aš tikėjau, kad prajojant
tiesos dar niekas nepasakė prie vandens,
kad niekas netiki stikliniais žodžiais
pro šalį jojančio piemens.

Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių,
ir tiek gyvenimo nedaug!
Plantacijų platybėj lyjant,

gyvenimą aš saujomis rinkau... -
O tas piemuo prajodamas sugrįžo
pas ją - apklotą audeklu ir ryžiais.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



KEISTA MIRTIS


Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu
ir tąją naktį žemėn suklupau,
o buvo sužaliavę rasos
už viską tam pavasary žaliau.

Aš suklupau, ir niekas nepakėlė,
ir nepažadino manęs lietus,
tik žolės, prie manęs priėję,
nustebo, kad žmogus

pavasarį numirt galėjo,
kai lijo kvepiantis lietus.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



NETIKĖJIMAS


Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.


S A L A  IR  P A U K Š T I S


LIETUS

Nepriėmiau tavęs. Užsidengiau.
Atrodei man sunkus kaip geležis.
Kodėl žiedais patvino
laukinė obelis?

Kodėl kaip fosforas liepsnojo
lietus, nukritęs ant žolės?
Gana man buvo potvynio
laukinės obelies.

Kodėl kraujavo uogos
ir plėšėsi kiekvienas krūmas?
Ar aš jomis galėjau pasisotinti
arba rasti juose ramumo?

Kodėl nepriėmiau tavęs,
kodėl užsidengiau
ir kam buvau kaip surūdijus geležis?
Pro mane išdidžiai pratvino
laukinės žemės obelis.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



IR VĖL LIETUS


Lietus per metų dalimis atidalintą žemę -
be paliovos ir įtemptas.
Ar yra gyvenimas
nuolatos būti lyjamam?

Many nesukraujuos erškėčiai
arba sodrios
saulėleidžio juostos.
Aš tik norėjau kažką palydėti
ir apraudoti,

ir pro mane krintantį
įtemptą lietų
stebėti. Ar jis negalėtų, lenkdamasis
žemėn, ir manęs paliesti,

tik netikiu aš lietumi,
kuris - be paliovos, neatidalomas...
Lietau, aš netikiu tavim,
nes nežinau, ar tikros tavo ašaros.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SNIEGAS BALTAVO IR MAN


Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu.
Ir nieko neturėsiu savo.
Ne man nukritęs sniegas
aplinkui baltavo,

ne man juoda žemė pradėjo
baltumon bristi ir nykti,
nors turėjo mane,
o ne žemę apsnigti,

ir sniegas turėjo ištirpti
ir tekėti kruvinom saujom -
aš nežinojau, kad sniegas
gyvas be kraujo,

kad jokios žemės atlaužos nepaimsiu
ir kad nieko neturėsiu savo,
nors žemei nukritęs sniegas
ir man baltavo.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



KOVAS


Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.
Monotoniškai nebepuola
sustingusiom plaštakom sniegas.

Dangus jau pakilo nuo žemės
ir mėlynas oras jau virpa.
Paskutinės žiemos liekanos - sunkūs debesys
irsta.

Sniegas ištirpsta iš pėdų
ir žemė visa kaip sulopyta...
Kažkas nematomas praėjo
šilta kovo mėnesio popiete.

Atbundančio medžio šakos
į drumzliną vandenį lenkias.
Vandens srovės šaltos
virpa kaip įtemptas lankas.

Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.
Ir aš viena kovo mėnesio popiete
jau esu praėjęs.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



ŽEMĖS ATSIŽADĖJIMAS


Kada sudegs diena ir žingsnis
daugiau nebegalės lėtėti,
žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu.

Kada mirtis atėjusi manęs paimti
su sopuliu į mano kraują įtekės,
žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis
buvo dalim lėtėjančios širdies,

nupuolančios į plačią, didelę ir sopulingą žemę,
maitinusią mane ir duona, ir skausmu,
kad nusižeminęs praeičiau
nederlingu josios arimu,

kad atkartočiau pačią sopulingą žemę,
kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį,
kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią
neščiau žemės sopulį.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



NEIŠLAIKOMAS SVORIS


Neišlaikysim žemės ir svajonių,
neišlaikysim jokio medžio šešėlio
ir mirsim neseniai atėję,
tik už save ir žemės dalį atkentėję.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SALA IR PAUKŠTIS


I

Norėjau gyventi - o mirštu.
Norėjau kalbėt - o tyla.
Paukštis krisdamas sminga
kaip strėlė ties mano sala.

Matau jo kraujuojantį kaklą,
jo akis su didžiuliais kalnais...
Nepraskrisi, paukšti, pro salą
savo lūžtančiais sapno sparnais.

II

Nepakėliau numirusio paukščio
su nulūžusiais sapno sparnais:
per sunkus man nedidelis paukštis,
kuris krinta su savo kalnais.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



GRĮŽIMAS Į LYGUMAS


Man reikia grįžt Kaskart labiau
į liūdesį panašios lygumos,
kaskart labiau -
kaip moterys susigraudinusios.

O dar žinau ir atkartot galėčiau,
kaip jos suėjo gretomis:
- Praeinantis esi ir svetimas!

Aš ten gimiau. Mane jūs užauginot.
Šešėlis mano driekėsi jumis...
ir liūdesys. Su lygumom susikabinęs
aš bėgau rudenim,

kai rinkdavot savin sunkaus lietaus lašus…
Dabar: - Į lygumas ar būsi panašus?

Taip. Reikia grįžt. Kaskart labiau
į liūdesį panašios lygumos.
Aš visuomet į liūdesį grįžau,
o liūdesys į lygumas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PASIMELDIMAS


Wo man am meisten fuehlt, weiss man
nicht viel zu sagen.
Anette von Droste-Huelshoff

Jisai praėjo staigiai. Ir vidurdienį
grąžino savo skolą -
savo sielą - alkaną ir skurdžią
be skundo, be atodūsio,

nes netvirtai prie žemės buvo prisišliejęs
jo klumpantis ir kruvinas šešėlis.

Nuo lygumų siauras upes surinko
ir akimis apsėjo nederlingus plotus,
ir siekė visą žemę apkabinti
šešėlis klumpantis, žaizdotas.

Bet akys neatlaikė nederlingo ploto
ir upės ėmė grįžti,
ir tarė lygumą paliesdamas šešėlis:

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.

 

M Ū S Ų  V A S A R O S  P R A S L I N K O  N E S U S I T I K U S I O S



KAD MANO KRAUJAS BŪTŲ TAVO ŽAIZDOSE


Priartėk, nors nelaukiu.
Aš tik pavargęs. Laukimas mane išvargino.
O norėjau būti kuo arčiausiai Tavęs,
kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda,
kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano.
Bet aš pavargau
ir negaliu iškentėti jokios žaizdos,
jokio kraujo lašo.

Kentėkim išsiskyrę,
nes mano žaizdos yra menkesnės.
Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti,
bet ne atnaujinti.

Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina,
net nepaguodžia,
nes tam yra žemė.
Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują,
nes ir tam yra žemė.
Atiduok man mano praėjusį laiką,
nes jame yra palikęs dievnamis
siauroje skersgatvio gysloj;

o tai buvo vienintelis mano laimės kartas:
po to daugiau aš nebuvau laimingas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SUSITIKOM LIETUI LYJANT


Mes ir vėl čia susitikom.
Tam pačiam lietui lyjant
ir tom pačiom žvaigždžių viršūnėm liepsnojant.
Ir jeigu mes dar kartą susitiksim - bus lietus,
nes Tavo žodžiai visuomet nuplaunami
gaivinančio lietaus rankų.

Po Tavo kojom žaliuoja pernykštė žolė
ir po Tavo kojom užgęstą žmogus.

Išsiskiriam ir nusinešam su savim
savo atsineštus daiktus:
kai Tu atėjai - buvo lietus,
kai aš - čia degė sausra.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



KRIAUKLĖS ANT MOTERŲ AŠAROM SUDRĖKUSIO KRANTO


Tavo laisvieji vergai - Tavo laivų irkluotojai
stambiom, raumeningom rankom
į jūros gilumą leidžia inkarą
giedodami, kad Tu esi jūros gilumas
ir kad metamas inkaras yra ne metalas,
bet jų širdys, jų kūnai ir sielos.

Giedodami jie brenda į krantą.

Jų sausos kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Ant savo nuogų, raumeningų pečių
jie neša didelį krovinį.

Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys
su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą...

Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas
ir jų barzdoti veidai, kurie seka
kiekvienos moters išsprūstančią ašarą.

Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Nuo savo nuogų, raumeningų pečių
jie numeta krovinį.

Nustebusios moterys
žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta.
"Jie nėra mūsų mirę tėvai... Ir mes nesam jų žmonos".

Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą.

Žvejų moterys norėtų pakelti
suskirdusias plaštakas ir mojuoti
giedantiems vyrams už duoną
ir pilnas žuvų statines.

Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto.
Ir jų pamaitinti vaikai
žaidžia kriauklėmis.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



DŽIAUGSMAS, SENASIS LIŪDESIO APAŠTALAS


Tu ateini, senas liūdesio apaštale,
dulkėtom kojom. Namų ieškoti?
Tau nėra vietos žemėje
ir nebuvo Paskutinėj Vakarienėj;
tave persekioja
amžinas mūsų bičiulis liūdesys.

Kodėl tu niekada neateini po jo?
arba prieš jį?
Aš pradedu tikėti, kad tavęs nėra,
senasai apaštale.

Jeigu jau niekada negrįši žemėn -
mes neturėsime vaikystės,
ir visos mūsų svajonės bus nevaisingos.

Nori atimti vaikystę, džiaugsme mano?
Nori naktį užpilti ant mūsų sapnų,
senasai liūdesio apaštale?

Mes esame negyvas pasaulis,
kuris turėjo apsaugoti daiktus.
Mes esame miręs sodas,
kuriame auga negyvi vaismedžiai.

Ant mūsų krinta negyvas lietus
ir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais,
kad tu, senasai apaštale,
paliktum mūsų liūdesio tarnas,
o mums: kad užtektų tik poros ašarų
išeinant anapusėn žemėn.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MANO GYSLOS TAU YRA STANGRIOS


Maldų knygos rūdija.
Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas.
Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?

Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotika
ir sodrios baroko linijos;
nei kraujas,
nes gyslos yra stangriai uždaros;
nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė.

Aš noriu išsidalinti ląstelėmis,
bet nenoriu būti ameba.
Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio
ir lėto žvaigždžių degimo.

Mane baigė pavergti žemė.
Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą,
kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis.

Aš Jį tikrai buvau sutikęs. Vieną vidunaktį
Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės.
Aš žinau: Jis buvo Dievas.

Mane baigė pavergti žemė:
aš nebežinau, ar jis yra Dievas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN


Jeigu negrįžčiau - išsiskirkime kaip geri bičiuliai;
palik man paskutinės vasaros žymes:
iki raudonumo įkaitintą vynuogę
ir vieną kraujuojantį krūmą,
kurį palietei savo gyslota ranka.

Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui:
trapias žiemos mėnesių žymes -
tirpstantį kovo sniegą,
kuris Tau primintų mano verkimą,
kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs,
palikai man aštrų savo karūnos erškėtį.

Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias
ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui? -
Tavo paliktą karūnos erškėtį?
Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai,
kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MŪSŲ VASAROS PRASLINKO NESUSITIKUSIOS


Grindinio akmenys mėnesienoje skambėjo vandeniu,
pilamu į medinius kaimiečių kibirus.
Buvau alkanas ir ištroškęs.

Dievas ant šalto žemės šešėlio atvėrė šaltinį
ir pratęsė žemės šešėlį iki manęs
ir juo užklojo mane ir juo paruošė mirčiai.

Grįšiu nieko neradęs ir nieko nepalinksminęs.
Gal Tu ir gimei ir gal Tavo tvarte
yra šviežaus vasaros šieno kvapas.

Aš irgi gimiau vasaros karšty - vasary.
Todėl nenuostabu, kad mūsų vasaros
praslinko nesusitikusios.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



UŽNUODYTAS VANDUO NEPALAIMINA


Kodėl nesakei, kad mane palaiminsi?
Vienišą misionieriaus koplytėlę, laukiančią Dievo?
Aš būčiau kentėjęs troškulį
ir vienintelio vandens
(jis buvo užnuodytas) neišgėręs.

Dabar per vėlu:
nukritusių vaisių plokšti ir grėsmingi šešėliai
yra kaip kieto ir nepermaldaujamo liūdesio ženklai.

Ir užnuodytas vanduo mėnulio pilnaty
ruošiasi potvyniui: nepaliks nė vienos
misionieriaus koplytėlės, sulaukusios Dievo.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



NAUJŲ VEIDŲ MES NEATSINEŠĖM


Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta.
Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė.
Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai
ties baigiančiom išsekti upėm.
Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės.

Šikšnosparniai švytruojančiais sparnais kaip anglys
ant mūsų krinta, nesulaukdami savos mirties.

Mūsų veidai, kurie jau baigia supelėti
ir iš kurių jau ašara jokia neišsisunkia,
atsiskiria nuo mūsų.
Anapus Stikso jie laukia mūsų raukšlių ir kančios.

Mes su savim atsinešėm tik žemės gabalą,
tik nederlingos žemės plutą.

Sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm
kniumba po sparnais.
Šešėliai pridengia pritvinkusį debesį,
kuris tuojau pradėtų lyti. Gėlu lietum.
Anapus Stikso lyja.

Mes neatsinešėm naujų veidų.
Mes pabijojom mirti.

 


D E D I K A C I J O S  M I R Č I A I  IR  M E I L E I

DIEVO MOTINA

Prieš mirtį nejučiom prisiglaudei prie savo Dievo.
Žaizdota upė laikė tavo gyvo veido kaukę.
Dangus pasilenkė prie tavo kūno
ir angelai grožėjos tavo krūtimis.

Iš tavo kūno niekada negimdžiusio
šiandieną tavo Dievas sotinas.
Tu nejučiom prisiglaudi prie savo vaiko:
kiekvienas esam savo Dievo motina.

 
TĖVAS

Skaityk mano meilę,
užrašytą pirštais,
geležies neliejusiais;
skaityk mano žodį,
neužgrūdintom rankom
meilę palietusį.

Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas,
liesiu žaižaruojančią geležį,
kad užsigrūdintų rankos
žemei mylėti.

Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu
į nedūžtantį žaislą
luošam savo sūnui,
kad sūnus užsigrūdintų
tėvui mylėti.

Netapau geležies apdirbėjas,
neišliejau nedūžtančio žaislo,
neužgrūdinau rankų
žemei mylėti.

Suspėjau paduoti
luošam neūžaugai sūnui
neužgrūdintą meilę
medienos paviršiuje
įskaptuotam eilėrašty.

 
UPĖ, TĖVAS, UPĖ

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.

Aš plaukiu artyn į jūrą.
Aš nešuos įsimylėjusių valčių kuždesį,
girtų, barzdotų sielininkų dainą,
piemens, atėjusio naktigonėj pagirdyti žirgų, žiovulį
ir nesušukuotus plaukus.

Mano vanduo tampa lėtas.
Paskenduolės kūnas nebešildo manęs.

Aš tau nieko, mano sūnau, nepalieku, ko nėra buvę.
Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai,
mano veidas susilies su veidais, anksčiau įplaukusiais jūron,
ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno.

Mano sūnau, paimk iš mano veido nors vieną raukšlę -
ir aš liksiu gyvas,
atgaivink nors vieną mano vandeniu plaukusią žuvį -
ir aš nebūsiu miręs,
išgirsk nors vieną ties mano vandenin svajojančią mergaitę pratariant,
kad šešėliai, atsimušę mano vandeny, yra gyvų paukščių šešėliai.
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



DAINA APIE KAIMO HEFAISTĄ


Jau švinta -
aukštam debesy
skambėjo sidabro kanopos,
kažkur nudardėjo
Hefaisto vežimas...

Varpas skambina priešpiečiams...
Išdžiūvus burna...
Aštrios hefaistiškos rankos,
grubiai atriekusios duoną,
siekia ąsočio.

Vidurdienio trumpas šešėlis -
prie kalvės ilsisi ratai,
augalotam pavėsy
baltuoja plati skrybėlė. -
Saulė pačiam horizonte.

Liepsnojančio žaizdro
virpąs atspindys,
užlūžęs sienos briaunoj,
suskaldo veidą pusiau. -
Tada - saulės laida.

Vakaras eina -
nusimeta marškinius,
sugirgžda sklendžiamos durys,
pėda plati
basa spaudžias į smulkų ežero žvyrą.

Garuoja viralas,
kvepia išbaltintos lino paklodės...
Plaukiančiam vasaros debesy -
sidabrinės žirgų kanopos. -
Naktis.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MIRĘ SVEČIAI


I

Žaliame vandeny
(jis artėja juodo sutemusio miško)
atsispindi pavargę mūsų kūnai.

Žaliame vandeny
(Jo paviršiuje įsmigo sidabrinis mėnulio lankas)
žaidžia mūsų berniuko siela.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra šalti
ir žaliame vandeny
berniuko siela taip pat yra mirus.

II

Virš žalio vandens
(jis siekia juodo sutemusio miško)
uždega liepsną visų medžių ir visų miškų mirtis.

Virš žalio vandens
(jį rankoje laiko mūsų mažas berniukas)
iš lėto kyla raudonas gaisro liemuo.

Žaliame vandeny
mūsų kūnai yra užgesęs gaisras,
ir žaliame vandeny
mes esame mirę svečiai.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PASKENDUOLĖ


Tu troškai turėti savo upę:
ant kranto sudėti rūbus
ir nuoga žaisti vandeniu.

Tavo upė atėjo prie tavęs:
ant kranto tebuvo skurdus krūmo šešėlis
ir basų kojų pėdos.

Dabar tu turi savo upę:
tavo gaubtinę skarą nuo žemės pakėlė vėjas
ir tavo upę atidavė tau.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO VASAROS


Vasara buvo vakar:
vėlyvas vasaros lietus,
vėlyva vasara
bailiai stebėjo
nokstantį obuolį.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO DRAUGYSTĖS


Dabar tu esi šaknis,
kurios medis - supjaustytas ir sukūrentas.
Dabar tu esi kriauklė,
aklom akim žvelgianti
į brangius krovinius
plukdančią jūrą.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO IŠSISKYRIMO


Jau mes nutolome.
Tėra ramus vidurdienis:
pavasario lietus čiurlena
pražydusiom alyvų šakomis,
žalioj žolėj negyvas
paukštis pakelia sparnus
ir išskrenda ieškoti
savo kapui vietos.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



PO AUDROS


Paskubom išmėtytos kalnėnų pintinėlės,
dubenėliai su vakarykščio maisto liekanom
ir ant retų krūmokšnių smulkios sniego gniūžtės
kaip kalnėno ašaros,
sekmadienį skurdžion trobelėn
neatsinešusio pašventinto vandens.
Kukli kalnėnų koplytėlė
su šviesiom procesijų vėliavom
ir geltono vaško žvakėm
nubrido į naktį.
Tik skardūs galvijų skambalėliai
ataidi iš tuščių kaimų,
tik suledėję slidžių kaspinai,
tarpukalnėje pakirsti, nulūžta.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



SAUSROS ALEGORIJA


Šią vasarą nelijo:
sausi miškai,
supleišėję dirvonai
nemato debesio.
Miškų šešėly
rudeniškai šlama
ištroškusi žolė.

Ant augaloto medžio
džiūstanti šaka,
norėdama paliesti
siauras upokšnio lūpas,
giliai suaimanuoja.
Kodėl šią vasarą
nebeatsinešė skaros Veronika?

nejau nebuvo kam numirt šią vasarą,
nejau vinim per sausas buvo medis?

Šią vasarą
karūnos nesapnavęs
aštrus erškėtis
aiktelia iš skausmo.
Šią vasarą
jo niekas nenuskynė,
nepapuošė galvos...

Po suaižėjusia žeme,
girdėdamos pernykštį
lietų ošiant,
iš lėto
ima vysti šaknys.
Kodėl šią vasarą
vienplaukė šypsosi Veronika?

nejau šią vasarą karaliaus nebėra,
nejau šią vasarą karalius nebedrįso prisikelti?

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



IŠPAŽINTIS


I

- Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
- Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias?

Tada jis man kalbėjo apie nuodėmės baisybę,
palygindamas ją su greitai veikiančiais nuodais.
Jis man kalbėjo apie didelį gyvenimą anapus
ir apie šventąjį, kurio vardu pakrikštytas buvau.

- Gailies už nuodėmes?

Mušiausi į krūtinę
ir mano skausmo prisipildė klausykla.
Kartojo dešimtį įsakymų suklaupusi bažnyčia
ir nuodėmes didžiąsias skaičiavo ant altorių angelai.

- Pasižadi daugiau nenusidėti?
- Paversk mane į uolą, mano Viešpatie!

Tada jis man kalbėjo apie atleidimą
ir mano Kristaus gailestį;
jis man kalbėjo apie nuodėmes, kurias atleidžia
jo ranka šventuoju kryžiaus ženklu.

Ir mano vaikiškos, per storos mano veidui lūpos
įsisiurbė į kojos žaizdą kryžiuj.

II

- Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
- Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias?
Kartojo naktį man pabudusi žvaigždė,
kartojo man medinis Kristaus veidas.

III

Bet vieną naktį pas mane sugrįžo mano miręs brolis.
Jis užpūtė dangaus platybėse pabudusią man žvaigždę
ir numetė nuo sienos mano medinį Kristų.

- Broli, kodėl mąstai tu apie nuodėmę?

- Po nuodėmės ateina josios išpažinimas
ir išpažinime ateina nusižeminimas.

Tada jis man kalbėjo apie Kristų,
kurs žengė žemėn basas ir nuplyšęs.

- Jis plovė kojas tam, kuris nebuvo vertas Jojo kojų.
- Jis žvelgė tos veidan, kuri verta nebuvo Jojo veido.

Aš pažvelgiau į savo brolio nuogą, raumeningą kūną,
į jo plačius pečius, kurie paneštų ąžuolinį kryžių,
ir į rankas, kurios galėtų glamonėti
kiekvieną mūsų žemės moterį
ir kiekvienai pražilusiai vienuolei
primintų, kad po jos šiurkščiu rūbu
nuvyto jaunas ir taip pat aistringas kūnas.

IV

- Daugiau aš nuodėmių nebeatsimenu.

Suklaupusioj bažnyčioj patvino skardi vargonų muzika.
Jisai lėtai pakilo iš klausyklos.
Stora maldaknygė paslydo jam iš rankų:
many jis matė nuogą, raumeningą mano brolį...

V

- Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie.
- Amžiną atilsį suteik savo tarnui, Viešpatie.

VI

Už lango degė dvi didžiulės žvaigždės.
Ant namo sienos suposi mėnuo,
o vandenynuos plaukiojo mažytės rausvos žuvys,
ir šilto vakaro saulėleidis įstrigo į medžius.
Už lango dar kažkas kalbėjo apie mirtį,
kažkas dainavo linksmą dainą apie moterį,

kuri daugiau nebuvo nuodėmė, kuriai daugiau nebereikėjo atleidimo:
ji tapo amžiai ir palaiminimas,
Kristus ir Pontijus Pilotas,
Dievas ir žmogus,
ji tapo pats gyvenimas, kuriuo mes esam nubausti,
ir pažadėta žemė tiems, kurie yra bedžiaugsmiai.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



DEDIKACIJOS MIRČIAI IR MEILEI


And death shall have no dominion.
Dylan Thomos
O bloga mirtie!
Palik jų meilei žalumo šaką!
Federico Garcia Lorca


I

Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį.
Už trumpą džiaugsmo ir ramybės valandą
jam atiduodu savo vienišumą.

Mylėk mane, evangeliste senas,
kaip mano kūdikišką brolį
mokėjai tėviškai pamilti.

Iš tolimos namų kertės
dar ir dabar girdžiu linksmai linguojant
tuščią mano brolio lopšį,

dar ir dabar matau
jo ploną kūdikišką ranką,
ramiai mojuojančią paliekantiem.

Mylėk mane, evangeliste senas,
kaip mano kūdikišką brolį
mokėjai tėviškai pamilti,

mylėk mane, evangeliste senas,
nes jau išmokau atsisveikinti,
nes jau išmokau įtikėti,

kad vienišumas - amžinasis tėvas,
kad džiaugsmo ir ramybės valanda
tėra tikėjimas į didįjį evangelistą,

į mirties didybę,
į mirties šventumą,
į mirties palaiminimą.

Tegul trumpa palieka
vienišumo valanda!
Tegul ramus man būna

atsisveikinimo mostas
su tolimų namų,
su artimų veidais.

II

Nuplauk dar kartą, ežere,
jų kūnus,
pasotink juos
prieš didžiąją kelionę,
kad troškulio aistroj
jie savo žingsnių nepakreiptų
šion pakrantėn.

Leisk jiems išgerti visą savo vandenį,
leisk į kelionės krepšį
įsidėt mėnulio
ir saują karšto smėlio,
kad nukeliavę ten
jie rankose ištiestų
Dievui žemės dovanas,
ir jaustųsi turtingi.

Ant ežero pakrantės
jauni jų kūnai
lauks, kol saulė,
palengva užkopus horizontan,
nubronzins jų pečius,
rankas ir veidus.

Tada jie lauks nakties.
Akis užmerkę jie virpės,
kai vėjas jiems atneš
krantu nueinančių
girtų žvejų keikimą,
kai tankios
pakrančių šakos
pasilenks virš jų pridengdamos
paraudusių krūtinių iškilimą.

Išleiski juos ramiai
į absoliutų miegą.

Tegul tą naktį tuščios grįžta valtys,
tegul žvejai tą naktį,
tinklus ištiesę tarp grubių kamienų,
atsimena tik saldų kūnų alkį.
Tegul tą naktį moterys
sulaukia savo vyrų,
tegul tą naktį jų namus pripildo
žuvies ir druskos kvapas.

Prieš didžiąją kelionę
leiski jiems tylėt.

Jie turi pasilikt nuogi,
jų meilė turi degt kaip laužas...
Prieš didžiąją kelionę
jie turi paragaut ugnies,
kad susideginimas
jiems nebūtų per skausmingas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



TIKROVĖ VAIKYSTĖS DETALĖJ


Keliaukit, lygumos,
nes jūsų laukia tie, kurie šiandieną gims,
ir jūsų laukia tie, kurie šiandieną skirsis,
kaip skiriasi nuo kranto atlauža maža,
kaip skirias kūdikystė nuo jaunutės motinos.

Tikrovė nelauktai šiurpi, kaip mūsų protėviams
"Nuo bado, maro ir ugnies išgelbėk, Viešpatie!"
jau plėšia paskutinį mano žaislą -
prisiminimą iš vaikystės...
...arkliai, nulaužta koja stirna,
žirafos, popierėliais aplipdytos,
ir pelė kvailom akim...
"Dabar esi tu didelis. Jau džiaukis".

Dabar ir lygumos artėja į mane...
Visi krūmokšniai... Juodžemiai...
Ir juodžemy nutilusi širdis...

Aš netariu nė žodžio.

Aš žinau - aš negalėjau išeiti...

Mūsų karstan suguls veidai ir rankos,
ir mūsų karstą paukščiai klykdami lydės.
Mūsų karste užges diena ir pėdos
pavirs į vieną aidintį ir begalinį žingsnį.
Mūsų karstan suguls visi prisiminimai ir žaislų skeveldros,
tabako pirmas dūmas, pirmas mama ir pirma sumindžiota
varlė, ištįsęs ligi miško sliekas, voverė prie plento ir nukritusi skuja...

Paliks tiktai ant namo sienos užklijuoti žodžiai:
"Mes išnuomojam butą. Butas su baldais.
Seimininko vanduo ir apšildymas.
Kreipkitės nuo 12 iki 24
arba nuo 24 iki 12 valandos".

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



MIESTAS


   Vieno daug keliavusio žmogaus aš
   kartą paklausiau: "Kurie miestai yra
   didžiausi?" Jis man atsakė: "Miestai,
   sutikti vaikystėje".


Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



IŠ RŪŠKANO RUDENS RYTO


D. J.

Aš niekada nemylėjau žemės.
Aš žadėjau išeiti iš jos
ir palikti ją vienišą,

bet kai aną rūškaną rytą
pasirinkai niūrų rudens horizontą,
liūdnai supratau -

nepaliksiu vienos
negerai mirčiai
žmogiškam vienišume.

(Aš neišdrįsau pasakyt,
kad ir aš -
savotiška žemė.)

Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.



LIETUVA

I

Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II

Mano kraštas žiema,
mano kraštas vidurnaktis,
vienišas balsas
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu,
aš dar negreitai apkursiu.

"Teateinie Tavoji Karalystė".

 
Mackus, Algimantas. Jo yra žemė: Eilėraščiai. - Chicago: Santara, 1959.