Accessibility Tools


       Vieną dieną aš būtinai užaugsiu. Ir bus tokia viena diena. Kai drėgmė iš tavo megztinio vis negaruos. Kūnui vis trūks šilumos. Tavo. Mano. Tada aš jau būsiu užaugusi. Ir nebeprisiminsiu tos dienos, kai skaidydami saulę erdvę pildė muilo burbulai. Tik ne aš juos pūčiau. Kai pėdytėmis apglėbusi du grindinio akmenis galvą verčiau į rotušės bokštą. Ir ne man vienai jis rėmė dangų. O aplinkui stovinčių žmonių akiniuose nuo saulės žvynavosi upė ir šiukšlių dėžės. O aš išėjau pasivaikščioti su balandžiais. Gal ir gerai, kad paskui tos dienos neatsiminsiu. Esamajame laike vyksta dabartis. Ateitis bendrauja su praeitimi. O mano tėvas niekada nevadins mamos vardu. A.Morua "Labas vakaras, brangioji" nebus mano mėgstamiausia knyga. Ant palangės stovės vaza su kriauklėmis. Iš jų oš netrikdomas tėvo knarkimas ir bemiegis mamos laukimas supantis. Aš kosėsiu neišrūkytais tabako dūmais. Už lango migla. Ir žodžių reikšmė, kurią jauti vidumi… kai aš suaugsiu daugiau nei dvidešimčiai, nebeprisiminsiu to ėjimo, sėdėjimo. Nesvarbu, kokiam mieste. Svarbu, ant skardžio. Nuleidus mataruojančias kojas. Ir šalia žmogus, padedantis nuleisti saulėlydį. Kažkur vėl kyštels. Tavo. Mano. Ir su paskutiniu spinduliu užges. O po to rytmetys su žilpinančiai juoda saule. Parkas su dviem ištaigingom ir pavargusiom po nakties darbų moterimis. Viena su dviejų dienų papjauto ėriuko skrebučiais. Kita su padvėsusios lūšies skranda. Ir regis, kad balandžiai patys trupinosi po jų kojomis. Balandžių miestas. Ištaigingas nuovargis. Ir aš jame. Ir vienas iš nedaugelio atvejų, kai erdvė priklauso gyvenimui. Čia ir dabar. Nes juk ne man vienai taip nutiks, kad kur bebūtum, vis tiek atsiminsi tavo miesto troleibusą ir beviltišką vairuotojo-kontrolieriaus žvilgsnį, kai tu neturėsi talono nei pinigų. Beviltiška. Nes aš netgi to neprisiminsiu… Tiktai kažko užsispyrusiai įtemptai stovėsiu stotelėje ir bursiu sau ateitį. Mintysiu. Kaip išaugsiu naivumą. Kaip suaugsiu į protą. Kaip užaugsiu muzikai. Kaip užaksiu tylai ir apaksiu ligi skausmo. Lapai pavėjui. O toliau kaip dainoj. Kai vieną dieną aš būtinai suaugsiu, aš būsiu… užaugusi.