PANAŠŪS DALYKAI PANAŠIAI IR GYDOMI
Be iškilmių krovininiu taksi Aaronas Dušanskis buvo pargabentas namo.
Odetės Raslan nuojauta pasitvirtino: „Raudonojo kryžiaus“ medikai neketino ilgiau laikyti neperspektyvaus (mokslo požiūriu) ligonio – lai pats nuo šiol kapstosi, nusibodo kokonas. Ir žiniasklaida ateitį vis rečiau pranašaujančiam Dušanskiui neberodė ankstesnio dėmesio, netrukus galutinai pamiršo; JAV karas prieš talibų režimą Afganistane užgožė vietinius įvykius.
Dušanskį, padedant taksistui, šiaip ne taip užvilko laiptais, paguldė salone – ant neišskleistos sofos patiesė.
Ligonis jau antrą parą miegojo, vis neketino prabusti. Retkarčiais tik kažką šūkteldavo, tikėtina, senąja prūsų kalba: „THAWE NUSON, KAS THU ASSEANDANGON! SWINTINTS WIRSTTWAIS EMMENS!..“
Ir vėl senajai Odetei Raslan pasidarė graudu, liūdna, galvon vėl ėmė lįsti negeros mintys: ar vis dėlto yra visatoje amžina meilė?.. kokios jos formos?.. ar galima vieną dieną mylėti amžinai, o kitą?.. Kad jas nuvytų, Odetė ėmė pešioti savo ūsus, prisivertė galvoti apie Mao.
Mao... jis taip pat patyrė pralaimėjimą – mirė. Jis – didysis velionis Mao, kuriam buvo per maža komunizmo triumfo. Mao, nenuorama Mao, šventai stojęs į pavojingą daocizmo kelią. Mao, tas lengvabūdis pokštininkas, norėjęs pakeisti žmonijos prigimtį. Mao, geraširdiškai pasiūlęs žmonėms nepasiduoti instinktams, įgeidžiams ir baimei. Mao, kvietęs atsižadėti meilės ir draugystės. Mao, svajojęs, kad mirtis taptų vien iliuzija.
Mao...
Mao...
Mao...
– Durys buvo neužrakintos, – salono viduryje staiga išdygo skulptorius Zamkė su lagaminu rankoje.
– Ak, – krūptelėjo Odetė. – Hari...
– Tu pasiruošusi?
– Dabar? Čia?
– Nedelsiant.
– Taip greitai... – instinktyviai jau siekė nusimesti nuo savęs sarį Raslan.
– Neturim laiko, – sustabdė ją Zamkė.
– Ar teisingu keliu einame į laimę? – veikiau sau nei Zamkei uždavė klausimą Raslan.
– Žinau viena: pusiaukelėje niekada negalima sustoti, – patikino skulptorius. – Ryt poryt koalicijos pajėgos šturmuos Kabulą, neturim teisės praleisti šio momento. Kur mano modelis?
– Modelis? – nusistebėjo Odetė.
– Aaronas.
– Miega mano Dušanskis, – nusiminė Raslan, kad ne meilės sparnai atskraidino pas ją skulptorių.
– Labai gerai, kad miega.
– Jis toks bejėgis, net neknarkia...
– Mums tai tik į naudą, – iš lagamino jau krovė savo įrankius bei priemones Zamkė. – Odete, užrakink duris.
– Hari, ką tu ketini dėl manęs dabar padaryti? – smalsavo Odetė, kai Zamkė vartė ir vyniojo Dušanskį į sušlapintų tvarsčių kokoną. – Ar išties jis nieko nejaučia? Gal pyksta savo Ilizarovuose? O jei prabus? O jei ims ir puls šauktis pagalbos? – Maskva, Maskva, Maskva!.. Gal palaukim palankesnės progos?.. – drįso abejoti.
– Neprabus. Nebeištars nė žodžio. Netrukus jam bus ten šilta, – paskubomis jau maišė atsineštą gipsą su vandeniu skulptorius. – Gerai gula, labai gerai... – tolygiai liejo masę ant aptvarstytų Dušanskio kojų, torso. – Nuostabiai gula, – džiaugėsi Zamkė, grūsdamas mentele gipso masę į nesuspurdėjusio Dušanskio ausis, burną, nosiaryklę, akiduobes. – Pridėk ranką, jauti, koks dabar šiltas tavo vyras. Šiltas, tiesa, Dušanskis?..
– Jaukus daiktas.
– Tvirtesnis nei buvo.
– Kietas vyras.
– Nesuskaldomas. Ir prašmatnus.
– Dabar jis man primena geležinės valios Staliną, – negalėjo atsistebėti Odetė, kai sustingusio gipso gabalą skulptorius dailino sodriu bronzos sluoksniu. – Tikras paminklas, – net suplojo delnais Raslan, kai Zamkė sukietėjusį kūną gipse nustūmė nuo sofos ir stačią atrėmė į salono sieną.
– Ar tau jis gražus? – pasiteiravo nuomonės Zamkė.
– Kaip gyvas.
– Jis ir sau turėtų patikti.
Akimirką Odetei Raslan pasigirdo, kad gipsinis Dušanskis sudejavo.
– Aš bijosiu su juo pasilikti, – prisipažino Odetė. – Neišeik, Hari. Niekada neišeik. Nepalik našlės...
– Rytoj išsivesiu, – pažadėjo kraudamas į lagaminą savo priemones skulptorius Zamkė. – Su mokinių talka neišaušus ateisiu. Lauk. Lauk kai niekas niekad nebelauks...
– Neatsigaus?
– Prieš pusvalandį visiems laikams užduso, – žvilgterėjęs į laikrodi konstatavo mirties laiką Zamkė. – Amen.
– Tai ko mes laukiam?
– Nežinau...
– Hari...
– Odete...
– Taip, čia...
– Odete...
– Hari...
– Tu...
– Aš...
– Taip... Taip...
– Ak...
– Och...
– Ech...
– Och...
– Hari...
– Odete...
– Ištisą pusvalandį tik tu ir aš, tu ir aš... Pirmą, vienintelį kartą mūsų gyvenime: tu–aš, aš–tu... tu–aš... aš–tu... Hari... Hari... Hari, nusuk jį į sieną, aš droviuosi, kai tas negyvėlis – – – –
Nachmanas iš Centro pas Principingą Prokurorą
Nuskriaudę, bet taip ir nepatenkinę godaus Nachmano iš Centro, įsižeidę moralistai skaistuoliai nutarė šį nuvesti pas Principingą Prokurorą, kad žinotų kaip toliau elgtis.
– Mes tyčiojomės ir pasityčiojome, mes žeminome ir pažeminome, skriaudėme ir nuskriaudėme Nachmaną iš Centro, tačiau jis vis tiek neatsisako savo žalingų įpročių ir toliau mus vis kiršina savo lytiniu, – ėmė skustis moralistai skaistuoliai Principingam Prokurorui. – Antai tik pažiūrėkite, ką jis mums padarė, – ėmė demonstruoti savo ištinusias skriaudas.
– Ar tu esi tas garsusis Nachmanas iš Centro? – pasiteiravo Principingas Prokuroras. – Nejaugi tu tas iškilus auksaburnis, kuris vadina save CK karalystės numylėtiniu?
– Taip yra, kaip sakai, – atsakė Nachmanas iš Centro ir parodė jo žodžius patvirtinantį įrodymą.
– Aš čia nerandu jokios kaltės, – tarė Principingas Prokuroras itin įdėmiai apčiupinėjęs tai, ką Nachmanas iš Centro buvo ištraukęs iš po togos.
– Jis mus vis kursto ir kursto nusidėti, – toliau skundėsi Principiniam Prokurorui moralistai skaistuoliai. – Mes ilgiau nebeištversime, – guodėsi. – Tik pamatuokit, pasvėręs suprasite, koks jis ypatingas.
– Ypatingas? – nusistebėjo Principingas Prokuroras. – Tuomet veskite jį pas Ypatingųjų Bylų Tardytoją, šis žinos, ką ir kaip su juo padaryti.
Pas Ypatingųjų Bylų Tardytoją
Ypatingųjų Bylų Tardytojas, išvydęs Nachmaną iš Centro, labai apsidžiaugė, mat jau seniai norėjo išvysti, kokį vis dėlto lytinį saugo po toga šis tariamas CK karalystės numylėtinis. Ypatingųjų Bylų Tardytojas buvo daug girdėjęs apie tą didybę, todėl dabar tikėjosi asmeniškai ją pamatyti ir įvertinti.
Pasisodinęs ant kelių jis ėmė Nachmano iš Centro visaip klausinėti, prašė, maldavo, tačiau Nachmanas iš Centro užsispyrė ir nerodė.
Tuo tarpu moralistai skaistuoliai, apspitę Ypatingųjų Bylų Tardytoją, visaip skundė tylintį ir nerodantį Nachmaną iš Centro.
Tada Ypatingųjų Bylų Tardytojas neteko kantrybės, todėl su moralistais skaistuoliais jį keliolika kartų paniekino, o po to skausmingai išjuokė.
Ir tik paskui, kuo giliau sugrūdę dėvėtą baltą drabužį vidun, pasiuntė atgal Principingam Prokurorui – kaip užkimštą skaistybe popiečio dovaną.
Štai tą dieną Ypatingųjų Bylų Tardytojas ir Principingas Prokuroras tapo geriausiais (neišskiriamais) draugais, o seniai jau pykosi – dėl mažmožių.
Vėl pas Principingą Prokurorą
– Jūs atvedėte popiečio dovanai man užkimštą Nachmaną iš Centro, kaltindami, kad jis kursto nusidėti. Bet aš, priešpiet ketinęs patikrinti jį jūsų akyse, taip ir nepatyriau nuodėmės saldesio. Taip pat ir Yptingųjų Bylų Tardytojas, keliolika kartų jį paniekinęs, mat sugrąžino jį atgal, nors ir galėjo sau pasilikti. Turbūt ir kitiems jis nėra nieko nemalonaus padaręs, kad vertėtų Nachmaną iš Centro bausti. Aš jį dar kelis kartus patikrinsiu ir pažeminsiu, o po to paleisiu.
– Mirtis jam. Mirtis, – ėmė šaukti moralistai skaistuoliai. – Duok mums Kitokį.
Tas Kitoks buvo patekęs pas skaistuolius į kalėjimą už kažkokį pasninką ar susilaikymą. Tada, labai norėdamas kelis kartus patikrinti-pažeminti ir paleisti Nachmaną iš Centro, Principingas Prokuroras dar kartą kreipėsi į moralistus skaistuolius. Deja, jie nesiliovė šaukę.
– Į dujų kamerą jį. Į sieros rūgšties baseiną. Ant šakos. Į kartuves, – reikalavo įsiutę moralistai skaistuoliai.
Principingas Prokuroras trečią kartą pasisiūlė Nachmaną iš Centro porą kartelių patikrinti-pažeminti ir tada paleisti.
– Nejaugi neleisite man patirti nuodėmės saldesio, aš tik patikrinsiu-pažeminsiu ir paleisiu, – kone maldavo skaistuolių minios Principingas Prokuroras.
Deja, moralistai skaistuoliai, vis garsiau šaukdami, reikalavo kitaip nubausti Nachmaną iš Centro.
Pagaliau Principingas Prokuroras apsižliumbė, susitvardęs nusprendė pasitenkinti pats.
Po to patenkino ir moralistus skaistuolius.
Vėliau, norėdamas šiems atsidėkoti, Kitokį paleido iš kalėjimo, o Nachmaną iš Centro atidavė piktų moralistų skaistuolių valiai.
GAMTA NEPAKENČIA TUŠTUMOS
Staiga pilka būtis nušvito, sielą užliejo džiaugsmo bangelės. Dabar viskas pasaulyje Odetei rodėsi geistina, gražu, niekas nebeerzino, nevimdė. Net dulkės, tarakonai, kaktusas ir laukinė santvarka už lango, kurios visa širdimi taip ir nepamilo, atrodė nebe tokie svetimi. Odetė, o tai taip seniai pasitaikydavo, nuo pat ryto niūniavo optimistinę dainelę iš TSRS laikų gamybos animacinio filmo – visai pamiršo verkti.
Keista, kad net sustingęs Dušanskis, virtęs įspūdingu gipso liejiniu, tapo mielas, jaukus, artimesnis nei kada nors anksčiau.
Odetė niekaip šį rytmetį negalėjo atsispirti pagundai – šaudė akimis, kraipė klubus, vėliau įsidrąsino – vis glostė, braukė pirštų pagalvėlėmis kietą Aarono galvą, pasmakrę, pečius, juosmenį, lūpas... Mėgino net šnekinti monumentalų velionį, tačiau a. a. sutuoktinis Aaronas Dušanskis žvelgė su neslepiamu nepasitikėjimu ir užsispyręs tylėjo – rūstus, susikaupęs atrodė.
Skaudu, nes kaip tik dabar Odetė pajuto, jog išmušė lemiama akimirka – galima būtų pasipasakoti, išsiaiškinti, kodėl gyvenime atsitiko taip, o ne kitaip.
Ne, velniop tą Dušanskį, staiga susivokė svetimaujanti Odetė Raslan, ji lauks Hario, Hario Zamkės – jos vienintelio, jos išmelsto, jos išsvajotojo karalaičio su pelerina...
Kaip svaigu, koks džiaugsmas su juo būti, dabar galvojo senoji Raslan. Ir visai nesvarbu, kad guolyje jis vidutiniokas, juk tai tik antraeiliai dalykai, svarbiausia – širdžių kalba, sielų giminystė, dvasinė artuma.
Odetei kilo begalinis geismas pulti ant kelių, iškelti rankas ir dėkoti Viešpačiui, atsiuntusiam jai dovaną – Harį–Harį–Harį Zamkę. Ir išties, tiek kentėta, tiek išgyventa nusivylimų, tiek patirta pažeminimų, nuoskaudų – vertėjo, vertėjo laukti barzdotojo princo.
Į duris nedrąsiai paskambino: dzin.
Odetė paskubomis puolė šukuotis, paspjaudė į delnus, tada atmestinai palygino iškilmingo sario klostes.
– Kas ten? – pasiteiravo pro akelę išvydusi spuoguotų paauglių būrelį.
– Mes nuo mokytojo.
– Kokio dar mokytojo? Čia nėra, nebuvo ir nebus jokio mokytojo, – susierzino Odetė. – Eikit iš čia: gedulas.
– Mūsų mokytojo – mokytojo Zamkės.
– Ką?
– Mokytojas mus įpareigojo paimti skulptūrą.
– Kokią?
– Tą – paminklą aukoms atminti.
– Kokioms aukoms?
– Mūsų.
– Kur?
– Visur?
– O kur jis pats?
– Mokytojas prie pjedestalo sankryžoje užtruko, ten jau visi susirinko, net burmistras Stankovičius – su kalijų puokšte. Kranas netrukus atvažiuos, bus iškilmės.
Odetė Raslan nusiminė, visai kitaip įsivaizdavo šį rytmetį: nekantrus skambutis – ilgas ilgas, ji atveria duris, koketiškai aikteli, puola ant kaklo, kojomis apriečia Zamkės juosmenį; Zamkė herakliškai stiprus – neša ją į miegamąjį, susverdėja iš svaigulio, kai Odetė lyžteli jo akies voką; jie griūna į lovą, vartosi, kutenasi, pamiršę užverti duris, viską pamiršę: socializmą, Dušanskį, pokarį, sąstingį, kapitalizmą, nacionalistus, ledynmetį etc.
– Įeikit, – nesvetingai atvėrė duris Odetė.
– Batus nusiauti?
– Ten, salone, – parodė kelią gipsinio Aarono link. – Kūnas.
– Čia?
– Taip.
– Juk tai Dušanskis – mūsų pozuotojas, – pirštais ėmė rodyti nustebę paaugliai. – Kaip gyvas. Tikras Dušanskis, – neslėpė susižavėjimo mokytojo Zamkės kūriniu. – Tos pono Dušanskio akys, lūpos, žvilgsnis... Šedevras. Dušanskis. Monumentalus. Mūsų Dušanskis. Gyvas. Stovės dabar. Bus.
– Neškit, tik neškit jį greičiau iš čia, – stumtelėjo apstulbusį paauglį skulptūros link Raslan.
– Sunkus, – pritūpęs pirstelėjo ir paraudo susigėdęs paauglys.
– Judinkitės, aš neturiu laiko čia su jumis vozotis, – sukomandavo Odetė Raslan, dabar ji paauglių nekentė labiau už viską pasaulyje.
– Atsargiau, atsargiau, – jaudinosi neišmintingo veido mergaitė, kai jos draugai jau vilko už kojų gipsinį Aaroną į laiptinę. – Žiūrėk, skulptūra įskilo, ar čia kraujas(?)... Kraujas... Tikras?..
– Laikyk. Laikyk.
– Aš gi laikau.
– Už galvos.
– Gerai.
– Ranką, ranką žiūrėk.
– O ponas Haris nieko neprašė man perduoti? – pamiršusi savigarbą pasiteiravo išeinančių Odetė.
– Kas?
– Skulptorius Haris Zamkė – jūsų mokytojas.
– Jis labai užsiėmęs.
– Prie obelisko.
– Sankryžoje.
– Labai labai užsiėmęs.
– Ak taip, užsiėmęs... – užtrenkė duris Odetė Raslan. – Niekšas.
Užsiėmęs.
Padugnė. Užsiėmęs.
Niekšas. Užsiėmęs.
Visi jie niekšai, visi, širdo Odetė Raslan – dabar kandžiojo sau ranką... Niekšas Dušanskis, niekšas užsiėmęs Taibė, niekšas užsiėmęs Laila, niekšas užsiėmęs Zamkė, niekšas užsiėmęs Munas, niekšas užsiėmęs Artūras, niekšas užsiėmęs Geringas, niekšas užsiėmęs Alsheimeris, niekšas užsiėmęs Bazedovas, niekšas užsiėmęs korsetas, niekšas užsiėmęs Cezario pjūvis, niekšas užsiėmęs Buda, niekšas užsiėmęs Saliamonas, niekšas užsiėmęs abortas, niekšas užsiėmęs Parkinsonas, niekšas užsiėmęs Edisonas, niekšas užsiėmęs Krišna, niekšas užsiėmęs Dovydas, niekšas užsiėmęs Amperas, niekšas užsiėmęs Landau, niekšas užsiėmęs Žmogus su šautuvu, niekšas užsiėmęs Gulbių ežeras, niekšas užsiėmęs Voltas, niekšas užsiėmęs Linksmieji vyrukai, niekšas užsiėmęs Celsijus, niekšas užsiėmęs televizorius, niekšas užsiėmęs Leninas spalyje, niekšas užsiėmęs langas, niekšas užsiėmęs Šarvuotis Potiomkinas, niekšas užsiėmęs asmenybės kultas, niekšas užsiėmęs valgis, niekšas užsiėmęs Rusų muziejus, niekšas užsiėmęs Dieviškasis centras, niekšas užsiėmęs teiglich, niekšas užsiėmęs Ermitažas, niekšas užsiėmęs Kapitonas Grantas, niekšas užsiėmęs Baltijos kelias, niekšas užsiėmęs XX suvažiavimas, niekšas užsiėmęs Partijos klaidos, niekšas užsiėmęs Tiesa, niekšas užsiėmęs nekaltybė, niekšas užsiėmęs sekmadienis, niekšas užsiėmęs vidudienis, niekšas užsiėmęs gimimas, niekšas užsiėmęs Lietuvos Nepriklausomybės aktas, niekšas užsiėmęs Prisikėlimas, niekšas užsiėmęs Atgimimas, niekšas užsiėmęs Rojus, niekšas užsiėmęs Amžinasis gyvenimas, niekšas...
– Šiandien – visų mūsų lūkesčių išsipildymo diena, – pažadinęs grąžino realybėn Raslan optimistinis radijo reporterio balsas. – Tapybiškame sostinės skersgatvyje netrukus bus pristatytas paminklas visoms aukoms. Talentingas skulptorius Haris Zamkė, jau nuo seno garsėjantis novatoriškomis idėjomis, ir miesto tarybos deputatas architektas Artūras Žarmuchomedovas perspėja sukūrę išties įspūdingą kurinį, ne vieną dešimtmetį, šimtmetį, o gal net tūkstantmetį bylosiantį apie kančią, kurią teko patirti mūsų šalies žmonėms. Ta proga kalbiname paminklo-akcijos autorių poną Harį Zamkę. Kokios mintys, gerbiamas skulptoriau, kokie jausmai jus užplūsta netrukus pristatysiant monumentą? Ar kirbena?..
– Pakankamai kirbena. Ir išties, tai neeilinis įvykis šalies, kultūros, meno istorijoje, – eteryje ėmė mintyti skulptorius Zamkė. – Jau seniai aš, jautrus žmogus, nešiojau širdyje panašaus monumento-veiksmo idėją. Dabar nenoriu pasakoti, su kokiais techniniais ir kūrybiniais sunkumais teko susidurti, visko buvo: burmistro Stankovičiaus nepasitikėjimo ir pavydo, Taibės (mano draugo) trukdžių, Artūro Žarmuchomedovo (taip pat draugo) intrigų, ne paslaptis – kai kurie ideologai skeptiškai iki šiol vertina konceptualius mano kūrinius; visas pasaulis panašiai nusiteikęs mano idėjų atžvilgiu. Tačiau šiandien – šventė, neketinu skųstis Stankovičiumi, mokiniais, draugu Taibe ar draugu Artūru Žarmuchomedovu. Galbūt pabaigai norėčiau pasakyti viena: mes visi, draugai, nepriklausomai nuo etinių ir estetinių pažiūrų, esame verti šio paminklo. Ir dar, jei leidžia mums laikas eteryje, pridursiu: mūsų teisybė retai būna ypač juokinga, ji rimta, bet dažniausiai – niekinė. Ne paslaptis, kad rimti dalykai yra ir juokingi kartu – antraip intelektinė civilizacija bei įtampa seniai būtų ne tik paralyžiavusi mintį, bet ir sutraiškiusi patį žmogų – jos auką.
Odetė Raslan suprato, kad artimiausiu metu nesulauks Zamkės, išjungė radiją virtuvėje. Ilgiau nesvarstydama nesipuošė, spruko į miestą; greičiau tapybiško sostinės skersgatvio link – į visų aukų pagerbimo iškilmes (jubiliejines).
Nachmano iš Centro kelias
Prietaringi skaistuoliai, nutarę vėl pasityčioti iš Nachmano iš Centro, išdegino jam nugaroje didelę didelę penkiakampę žvaigždę. Taip papuošę vedžiojo nuogą gatvėmis ir visiems rodė; vieni žmonės smalsavo, kiti, nudelbę akis, vis dar kuklinosi. Bet buvo, tiesa, ir tokių, kurie aklai sekė paskui Nachmaną iš Centro ir verkė pasikūkčiodami, stenėjo bei aimanavo, jiems buvo negėda geisti CK karalystės numylėtinio.
– Iškrypėliai, dūsaukite verčiau ne dėl manęs, – ištaikęs progą kreipėsi Nachmanas iš Centro į jį lydinčius. – Verčiau geiskite savo sūnų, dukterų, brolių ar motinų. Pasitenkinsite vien kraujomaiša. Ir laimingi būsite, pagimdę ir žindantys savo pačių pabaisas.
– Nutilk, – sudraudė Nachmaną iš Centro moralistai skaistuoliai. – Užčiaupk jabalniką, – užsimojo nagaika.
– Aš kalbėsiu, neturiu ką prarasti, – atšovė jiems Nachmanas iš Centro. – Žmonės gerieji, visi dabar griūkite ant manęs, – pakvietė Nachmanas iš Centro paskui jį aklai sekusius, – siekite, spauskite, pridenkite kūnais mano skausmą – vėl alkstančią lytį. Ir tai padarykite dabar, nelaukite, kol ji nudžius.
Žmonės jau buvo bepuolantys ant Nachmano iš Centro, tačiau klastingi moralistai skaistuoliai patys užgriuvo jį.
Bausmė ir patyčios
Vargais negalais atvedę į vietą, kuri vadinosi Sankirta, skaistuoliai pastatė Nachmaną iš Centro ant keturių; greta jo tokia pat poza jau gerą savaitę stovėjo kiti du – vis laukė bausmės.
Moralistai skaistuoliai metė burtus, kuriam iš jų pirmam pradėti.
O žmonės stovėjo ir žiūrėjo, visų gerklėse – daug karčių gumulų. Tada patys jautriausi ėmė kalbėti:
– Kitiems taip ne kartą darydavo, dabar pats lai pajunta, ką tai reiškia.
– Tikri malonumai brangiai kainuoja.
– Todėl jie ir malonumai, nes brangiai kainuoja.
– Tai, ką gauni už dyką, niekada nebūna malonu.
– Tikra tiesa.
– Žiūrėk, žiūrėk, kaip jam gera dabar, – pirštais rodė į Nachmaną iš Centro žmonės, kai į jo išeinamąją stačiai iki galo susmigo giliasmigė ietis.
Gerasis keturpėsčias
Vienas iš keturpėsčių, stovintis Nachmano iš Centro dešinėje, matydamas kaip šiam vis giliau ir giliau grūda, ėmė jį įžeidinėti.
– Argi tu ne CK numylėtinis, padaryk, kad ir mums būtų panašiai gera. Juk tu, tiek visko pridirbęs, išties užsitarnavai šį malonumą. O mes, nieko nepadoraus nepadarę, nejaugi taip nieko Sankirtoje ir nebepatirsime.
Bet tada kitas keturpėsčias, kuris stovėjo Nachmano iš Centro kairėje, ėmė graudžiai kalbėti:
– Nachmanai iš Centro, paimk mane pirmą, kai ateis CK karalystė.
– Dar šiandien į tave įeisiu, – pažadėjo keturpėsčiam kairėje Nachmanas iš Centro.
– Dėkui tau, – nusiramino gerasis keturpėsčias.
Nachmano iš Centro mirtis
Buvo apie trečią valandą nakties, kai visoje šalyje prašvito, ir buvo šviesu iki šeštos valandos, Mėnulio šviesai išnykus. Tada prasivėrė CK karalystės Generalinio kabineto durys.
– Mano CK, – sušuko keturpėsčias Nachmanas iš Centro, – pas tave ateinu. – Ir su tais žodžiais numirė.
Vienas moralistas skaistuolis, pamatęs, kaip viskas įvyko, ėmė garbinti CK.
– Išties Nachmanas iš Centro buvo teisus, – kalbėjo jis ir nemokšiškai mėgino balsuoti.
O tada minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, taip pat balsavo, vis dar nenorėjo skirstytis.
Kaip stovėjo, taip ir liko stovėti šalia Nachmano iš Centro pažįstami ir draugai: draugas Čarnas, draugas Lyberis, draugas Taibesas, draugas Kazys Giedrys, draugas Bencikovičius, draugas Pelšė, draugas Duleckis, draugas Greifenbergeris, draugas Chruckis, draugas Zibertas, draugas Čeponis, draugas...
Laidotuvės
Ir štai atėjo vienas vyras su raudona berete, vardu Haris Krišna, nelabai geras, bet teisingas padaras. Jis, nors ir buvo pritaręs skaistuolių nuosprendžiui, širdies gilumoje jau seniai laukė CK karalystės, tačiau nuo vaikystės buvo labai drovus.
Taigi Haris Krišna pasiryžo, nugalėjęs drovumą nuėjo pas Principingą Prokurorą ir paprašė Nachmano iš Centro kūno. Principingas Prokuroras nebuvo prieš, mat ir pats simpatizavo tuo metu tarp draugų paplitusiai madai.
Haris Krišna pasitiesė keturpėsčią Nachmaną iš Centro, apuostė iš visų pusių. Vėliau išbučiavo, išlaižė, išpucino, paguodė. Tada persigalvojo; nusinešė į morgą, iškilmingai paguldė ant marmurinio stalo.
Draskė, plėšė, pjaustė, malė – vėl linksminosi iki išsekimo.
Vakarop draugai Pelšė, Chruckis, Duleckis bei kiti, atėję į morgą atpažinti kūno, buvo sutikti svetingai ir gardžiai pavaišinti. Tada visi čia pat išsituštino ir nusiramino, kad Nachmanas iš Centro išties jau nebegyvas.
Sugrįžę iš morgo, draugai ta proga miške išvarė daug daug samanės, čia pat ir puotavo: gėrė, prievartavo, keikėsi, mylėjosi, užmigdavo, prabusdavo, šlapinosi į kelnes, voliojosi, vėmė, mušėsi etc., beje, kaip to ir reikalavo Partijos Programos įstatymas.
RETAI ATSITINKA, KAD PAŠALINUS PRIEŽASTĮ, IŠNYKSTA IR PADARINYS
Sausakimšoje sankryžoje, kurios centre (burmistro Stankovičiaus ir gerbiamo Artūro Žarmuchamedovo pastangomis) ką tik iškilo granitinis obeliskas, nuo pat ryto tvyrojo rimtis, visų lūpos sučiauptos, veidai – sfinksų.
Išdžiūvusios ašaros, patirtų kančių vaiduokliai, rankose – vainikai, gėlės, žvakelės, nuskriaustųjų nuotraukos...
Dešimtmečius lauktoji akimirka: bokšto laikrodžiui išmušus vidudienį, Haris Zamkė santūriai truktelėjo rankenėlę – davė ženklą pradėti iškilmes-akciją – liepsnos liežuvis lyžtelėjo oro baliono ertmę, dar kartą, trečią, ketvirtą (ryžtingai), lopšį laikančios virvės įsitempė.
Akimirka – ir, rodės, virves laikantys architektas Artūras (miesto tarybos narys) bei Ovsiejus fon Taibė (eigulys-draugas) paniekins žemės trauką – pavojingai atsiplėš ir pakils drauge su balionu į dangų; ak, neduok Dieve, neduok Dieve, tokia nelaimė.
Lemiamu momentu vyrai metė iš rankų virves, vikriai sušoko į lopšį – išsilaisvinęs oro balionas šovė į viršų.
Iš pradžių greitai, vėliau vis lėčiau dūsaudamas kilo į debesis.
Kai balionas po savimi paliko aukščiausią sostinės statinį, nelauktai atsiplėšė nuo žemės ir šalia obelisko gulėjusi statula, drauge su oreiviais dabar dangun skrido ir prikabintas trosu Dušanskis – vertikalus pakaruoklis paminklas – originalaus monumento detalė.
Susirinkusiems į iškilmes pasivaideno, lyg gipsinis Dušanskis būtų jiems pamojęs – atsisveikinęs su gyvaisiais visam laikui, niekada nebegrįšiantis – pasisiuskit, žinokitės, neverti manęs šioje žemėje buvote. Panašiai pasidingojo ir Odetei, šiaip taip suspėjusiai į ceremoniją; moteris norėjo susigraudenti, tačiau jai nepavyko – labai Harį Zamkę vis dar mylėjo.
Netrukus oro balionas išnyko, nebebuvo matyti ir tariamai pamojusios statulos (Dušanskio) uodegos.
Žmonės, daugiausia – tremtiniai, ėmė niurnėti, kad ir vėl neatjausti, apgauti, laukę įspūdingesnio reginio, nejaugi tai viskas(?)... Nekantresni, tremtinių palikuonys, raukėsi, skirstėsi ir burnojo, kad anaiptol ne tokios akcijos iš talentingo menininko tikėjęsi, verkšleno vienas kitam, kad ir vėl valdžia švaisto Nepriklausomos Lietuvos Respublikos pinigus abejotiniems projektams, programoms – ne tokio monumento-veiksmo laukę.
Odetė Raslan taip pat nusivylė, visai prarado viltį tą dieną susitikti su Hariu Zamke – užsiėmęs betalentis niekšas – eis ir ji namo išsiraudoti: užsiėmęs niekšas, užsiėmęs niekšas Zamkė, užsiėmęs niekšas Zamkė...
Tačiau netrukus aukštybėse išpuoselėta viltis – danguje vėl pasirodė mažytis taškelis. Didėjo.
Iškilmingai orlaivis leidosi nuo debesų.
Kai ant baliono jau galima buvo įskaityti reklaminį užrašą „Ką mes tikime?“, visi suprato, kad tai dar ne pabaiga – oro balionas taikėsi tūpti į patį skersgatvio centrą.
Po kelių akimirkų, išprotėjusiam gandrui praskridus su naujagimiu, jau buvo girdėti, kaip vos įžiūrimi oreiviai vienas kitam negaili patarimų: mainą, vira, mainą, vira, vira...
Skulptūra-Dušanskis virš minios galvų siūbavo į kairę, į dešinę, leidosi, vėl trūkčiodamas kilo...
Nenuspėjami pavasarinio vėjo gūsiai visaip trukdė skulptūrą nuleisti ant obelisko viršūnės – sujungti į vientisą kompoziciją monumentą-veiksmą; toks buvo skulptoriaus Hario Zamkės sumanymas.
Užvertę galvas žmonės (dori tremtiniai ir jų (kartais) palikuonys) stebėjo, spjaudėsi nusivylę, kad ir vėl oreiviams nepavyko statulos-Dušanskio pasodinti ant obelisko smaigalio – žioplių žiopliai tie vietiniai oreiviai.
Ir štai tada, kai nejautriausiems iš minios ėmė slapta kirbenti, jog jie turbūt nėra, nebuvo ir niekada nebus verti net kuklesnio paminklo visoms aukoms, pasigirdo lauktas trakštelėjimas – skulptūra-Dušanskis pagaliau pasismeigė ant obelisko. Prašviesėjo.
Sklaidėsi nevilties debesys.
Lengviau atsiduso jautriausi žmonės. Jau galėjo šypsotis vienas kitam. Artimesni bučiavosi, tolimesni linkčiojo galvas – sveikino vienas kitą: sulaukė, tiek laiko praėjo – sulaukėme, džiaugėsi.
– Valio! Valio! – šaukė susigraudinusi žioplių minia.
Vis giliau granito smaigalys lindo į statulos išeinamąją; iš aukštybių snaigėmis pažiro bronzinės gipso skeveldros. Žmonės dabar stumdėsi, lenkėsi, rinko jas nuo grindinio – parsineš namo atminčiai, pasidės lentynose, saugos palikuonims už stiklo.
Odetė Raslan taip pat sugriebė bronzinės-baltos gabalėlį, labai mažą dangaus-vilties-atminties ašarėlę. Kai pakėlė, matė, kad skulptūra-Dušanskis jau tvirtai sėdi pamautas ant obelisko kuolo – nebenulips, nebevaikščios šia žeme, niekad nebenusileis nuo obelisko aptrupėjęs Aaronas Dušanskis – jos velionis vyras-kankinys.
Kai oreiviai įsitikino, jog monumentas-veiksmas visoms aukoms atminti pavyko, atsikabino nuo statulos-Dušanskio; nevaržomas jo svorio vėl šovė į dangų Hario Zamkės ir jo draugų pilotuojamas oro balionas – saulės, šviesos, vilčių vilties link dabar skrido trys vienuolės moterys...
Niekas iš žmonių nepasigedo, kodėl, kada ir kaip balionas su keistomis moterimis dingo, visi tuo metu susidvasinę ir giedodami klojo gėles, statė vainikus, degino žvakeles, klaupėsi, meldėsi uoliai.
Odetė Raslan taip pat norėjo pagerbti aukas, savo vyrą-kankinį. Deja, neturėjo net kukliausio žiedelio. Staiga prisiminė vis dar sauganti savyje taip mėgta Aarono teiglich – konditerijos šedevrą.
Pasikėlusi sarį panaršė smiliumi, atsargiai ištraukė už kraštelio, pabučiavo atsisveikindama – nebebus kam bekepti: iki, mažuli, iki.
Vėliau trupino – lesino teiglich prie obelisko vis gausiau suskrendančius balandžius – dešimtis, šimtus išbadėjusių...
– Gul-gul-gul, bul-bul-bul, guli-guli, buli-buli, gul-gul-gul, bul-bul-bul, – nesėkmingai viliojo teiglich trupiniais sostinės parazitus Odetė Raslan, kai tūkstantinis būrys pasisotinęs sutūpė ant Aarono Dušanskio galvos. Teiglich persilesę paukščiai burkavo, demonstratyviai šiko ant monumento veido, pečių, rankų, juosmens, kelių etc. – nerausdami dergė, naikino visą visų atminimą. – Nejaugi jie dar ir šalpinasi? – staiga pagalvojo Odetė. – Šlykštynės, – pasibjaurėjo pasauliu. – Bjaurybių bjaurybė, – galutiniai viskuo nusivylė senoji Odetė Raslan. – Niekšai, – suprato dar kartą esanti apgauta.
Nešvari vieta
Rytui brėkštant žmonės rinkosi pažiūrėti, kas beliko iš Nachmano iš Centro. Visi labai sutriko radę ne tai, ko tikėjosi.
Ėmė liūdėti, ilgėtis.
Bet staiga, žiūrėdami į nešvarią vietą, visi prisiminė Nachmano iš Centro pažada: „CK karalystės numylėtinis bus atiduodąs į teisuolių rankas, pasodintas ant kuolo. Bet jis iš bet ko prisikels, tikėkite, prisiekiu – prisikels Nachmanas iš Centro“
2002–2004
Kaunas–Vilnius–Pigašiai–Ahrenshoop
Kunčius, Herkus. Nepasigailėti Dušanskio: Romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2006.