Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/pilnatieslinkm.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/images/stories/pilnatieslinkm.jpg


pilnatieslinkm.jpg


       Židinių griovėjas

       Kai mėnulis virsta panašiu į egiptiečių trumpai garbintą Saulės diską, kai jis savo svoriu slegia horizontą ir atrodo, kad tuojau kris ant žemės; kai jis švyti it branduolinis užtaisas; kai aplinkoje įsivyrauja totalinė tyla, pranašaujanti kažką negero; kai vyras pakelia kirvį prieš žmoną; kai sūnus beria motinai žiurkių nuodus; kai brolis netikėtai puola prievartauti seserį; kai praeivis šliūkšteli sieros rūgšties tirpalo vienuolei ant veido – pasidaro šiek tiek nejauku. Tai pilnatis. Tai Mėnulio pilnatis, skatinanti agresiją, žiaurumą, beprotybę.
       Kai psichiatrijos ligoninės pacientai tampa neramūs, o sanitarai virvėmis, seselės insulinu bando juos tramdyti, aš galvoju apie baimę. Apie paprastą, elementarią baimę, pasitinkančią kiekviename žingsnyje, persmelkiančią kūną, nuvilnijančią šiurpo pavidalu, apsistojančią galūnių lediniame šaltyje. Galvoju apie baimę – įgimtą, įsiūlytą ir kiekvieną dieną vis įkyriau diegiamą. Girdžiu žodžius: „Miriau 1876 spalio mėn. lygiai 12 – tą nakties valandą“. Kas taip pasakė? Neatsimenu. Tačiau daug tokių buvo – mirusių tais metais, tą dieną, tą valandą. Jie išsirikiuoja priešais mane ir gąsdina, gąsdina, gąsdina... „Pabučiuok mane, nusidėk bent vieną kartą!“ – viliojo mane Ispanijos gražuolė šokėja. „Gerai, aš tave pabučiuosiu, mylimoji, bet ant paties bedugnės krašto! Nori?“
       Baisu, nes ir ji nusižudė. Ji nusižudė! O aš regiu, kaip mūsų kūnai krenta bedugnėn, kaip jie išsiskiria. Girdžiu, kaip gerklė išrėkia desperatišką šūksnį, kuriame nebėra jokios vilties. Ir kūnai krenta, krenta aidint žodžiams: „Mirusiam duok gyvybę, moterie! Tik tada tu man brangi būsi“. Ji neišgirsta šių žodžių, nes jai baisu, gal net baisiau nei man šią akimirką, kai aš galvoju, kas mane labiausiai šiame pasaulyje gąsdina. Mirtis? Žinoma, ji baisi. Tačiau ar ne baisesnės akimirkos prieš ją? Ar ne baisesnė sekundė, kai lauki ir nieko padaryti negali, nes esi bejėgis? Po to viskas būna paprasta. Po to tariami žodžiai; „Nebegalima buvo padėti. Mes – bejėgiai. Galbūt taip ir geriau...“ Paprasta ir banalu, kaip ir paslysti ant banano žievės gatvėje ir užsimušti – prieš dvikovą dėl damos širdies, ką yra aprašęs Mrožekas pjesėje „Našlės“. Ne, tai nebaisu. Tai paprasta, kaip ir budeliui nukirsdinti auką ant ešafoto, stebint miestelėnams ir Rotušės tarnautojams.
       Kas gi baisu? Baisu būti vienam svetimuose namuose ir prieš užmiegant išgirsti vaiko verksmą gretimame kambaryje, žinant, kad, be tavęs, čia nieko negali būti. Baisu klausytis šio raudojimo, o dar baisiau įveikti save: pakilti iš lovos, įjungti šviesą ir eiti tikrinti. Tuomet neįmanoma nugalėti, nes valia paralyžiuota. Ją ištinka stabas, o kai vaiko verksnias po vidurnakčio nurimsta, neberandi net jėgų paklausti: haliucinacija? Žaidimas? Pokštas? Baisu.
       Baisu išgirsti durų skambutį, o žvilgtelėjus pro akį išvysti trejetą čigonių, apnuoginusių krūtis ir įkyriai reikalaujančių, kad įleistum vidun. Tuomet net nepastebi, kaip sučeksi spyna, atsiveria durys ir į tavo tvirtovę įeina paslaptingosios išeivės iš Indijos. Jos nieko nesako ir akimirksniu pasisėja buto kambariuose, naršo po spintas, smalsauja stalčiuose, varto mėgstamiausias knygas, matuojasi drabužius etc. O tu nieko padaryti negali, nes patiri šoką, nors tau ir trisdešimt.
       Baisu būti sodyboje ir naktį, dirstelėjus pro langą, išvysti pieva nueinančias mergaites baltais drabužiais. Jos eina lėtai ten, kur, tu žinai, nėra nė vieno namo, nė vieno žmogaus, o tik miškas, kuriame prieš savaitę eigulys aptiko neatpažintą savižudį. Jos eina miško link, susikibusios rankomis, o tau atrodo, lyg jos plauktų žemės paviršiumi. Jos baltaplaukės. Plaukai siekia jų juosmenis. Bandai įsivaizduoti jų angeliškus veidus, tačiau, o Dieve, jos atsisuka, žvilgsniai susitinka, ir tu išvysti, jog jos apsikrėtusios raupais.
       Baisu sėdėti kambaryje, skaityti viduramžių mistikus, vartyti karolingų laikotarpio meno albumą, rūkyti cigaretę, gerti kavą, pakelti akis ir pamatyti, kaip durų rankena nusileidžia, pakyla, nusileidžia, pakyla, nusileidžia... Jos girgždesys suskamba, nutyla, suspiegia, nurimsta... Impulsyviai pašoki, pribėgi prie durų, staigiai atidarai jas ir – nieko neišvysti. Apsidairai, nes nejauku eiti į koridorių – ne, nieko nėra, pasivaideno. Uždarai duris ir vėl įninki studijuoti monstrų atvaizdus, o po kurio laiko rankena nusileidžia, pakyla, nusileidžia, pakyla... Išgirsti kostelėjimą už durų. Vieną kartą, antrą, trečią. Rankena nuleista. Nebetikrini. Įsipili konjako ir metęs į šalį albumą sušunki: Fuck you! Vis tiek baisu. Dar baisiau nei prieš tai. Rankena pakyla. Ramu.
       Baisu įeiti į vonią – rytą, dieną, naktį. Visai nesvarbu, ką prieš tai veikei, ką galvojai, kiek išgėrei, su kuo buvai, apie ką kalbėjai. Tai nesvarbu, nes dar neatidarius vonios durų matai: vanduo liejasi per kraštus, tavo pėdos apsemtos, o vonioje nardo undinė – nuoga, atviromis akimis, iškreiptu veidu ir su mėlynėmis ant kaklo. Grįžti pasilinksminęs, geros nuotaikos, su partnere, kupina noro atsigaivinti. Surandi jai rankšluostį, parodai duris, o pats nueini į virtuvę užkaisti vandens. Klyksmas, spiegimas, isterija. Atbėgi į vonią, išvysti beprotišką niekada neateisiančios daugiau pas tave bičiulės veidą ir... kraujo klaną, kūno dalis: galva kriauklėje, sukryžiuotos rankos guli ant skalbiamosios mašinos, torsas, primenantis graikų skulptūrą, ant grindų. Bandai raminti gyvąją, deja, ji jau apalpo. Vonia baisi, kaip ir baisu atidaryti jos duris, įeiti ir kaktomuša susitikti su nepažįstamuoju, kuris vasarą vilki juodu lietpalčiu, o jo veidas išvagotas randais, kadaise buvusių spuogų krateriais ir pūliuojančia žaizda smilkinyje. Ne, geriau į vonią neiti. Joje tyko visas siaubo spektras, joje vyksta patys baisiausi ir žiauriausi nusikaltimai. Vonia baisi. Ji galbūt siaubingiausia ir košmariškiausia šių laikų patalpa. Nenoriu daugiau apie ją galvoti. Nenoriu.
       Baisu klausytis minimalistų muzikos naktį: retas varpo dūžis ir žingsniai. Balsas, prabylantis po kiekvieno šeštojo dūžio. Jis kimus, duslus ir konstatuojantis prancūziškai: „Iki pragaro jums liko šeši šimtai šešiasdešimt dūžių“. Baisu. Baisu skaityti šio kūrinio anotaciją, kurioje teigiama, jog varpas buvo išlietas senojoje Kinijoje, įmetus į jo ištirpdytą metalą meistro dukterį, panorusią Imperatoriui padaryti paslaugą.
       Baisu matyti naktį žvakės liepsnelę negyvenamame name, kuriame XIX amžiaus pradžioje susirinkdavo masonai. Baisu sutikti kelyje piligrimą, pasišviečiantį sau kelionę žibintuvėliu. Baisu su juo prasilenkti jaučiant, kad jis sustojo ir seka tave akimis, lyg ir norėtų tarti tau porą žodžių, užkalbinti nekaltu sakiniu: „Tu baisiai drąsus žmogus!“...
       Ir dar baisu sėdėti verandoje, kai už stiklo sodas, siaučia audra ir žaibuoja, kai žaibas apšviečia medžius ir tu, negalėdamas tuo patikėti, trumpą akimirką regi, kad vos už kelių metrų nuo tavęs ant šakos kabo pakaruoklis. Jis visas permirkęs, šlapias. Tu lauki kito žaibo, kad įsitikintum, jog tai ne miražas. O žaibo nėra. Minutę, dvi, tris – ištisą amžinybę. Sėdėdamas lauki dvejonėse, nes ir vėl baisu pakilti, atidaryti duris, nueiti prie obels ir įsitikinti, jog ir šį kartą klydai. Baisu, ypač kai pajunti prie ausies šilumą ir Herbačiausko kuždesį: „Taigi dėl to aš ir susigyvenau, susibroliavau su numirėliais, su nabašninkais... Mirtis juos visus išmaudė žemės ašarine-šaltinyje, ir jie man kvepėjo taip, kaip tau kvepia gėlės...“ Dieve, kaip baisu. Taip ir lieki sėdėti, nespėjęs sužinoti, teisus buvai ar klydai.
       O ryte tave randa. Kažkas konstatuoja, kažkas pamatuoja temperatūrą, kažkas apibrėžia kontūrą, kažką ištinka šokas. Ir vėl visa prasideda iš naujo, nes neprailgs tas laikas, kai Mėnulis virs panašus į Saulės diską.

 

 

       Kunčius, Herkus. Pilnaties linksmybės: Eseistinė proza. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



 

       Begalinis poreikis pasidalinti

 

 

                             Skiriu Henry'ui Mileriui

       Negaliu sakyti, kad turiu viltį. Neturiu net vilties miražo. Visa susigeria manyje ir visa manyje paskęsta. Telieku aš. Lieku aš vienas drauge su savosiomis erotinėmis vizijomis, kurios nuo vaikystės neleidžia atsikvėpti ir pasijusti galinčiu kažką pasakyti apie dabarties pasaulį. Šiose vizijose gyvenu, įžvelgdamas kiekviename reiškinyje, daikte tai, ką noriu pamatyti. Galbūt ne tik ką noriu, tačiau ką sugebu. Tik tiek ir tesugebu. Meluočiau, jei teigčiau, kad man negera. Atvirkščiai, labai gera, mat nemaitinu savęs iliuzijomis, tik vizijomis, kurios užpildo sielos kertes ir leidžia pajusti pilnatvę. Tą pilnatvę, kurios trokštu, kurioje noriu tarpti, gyventi, būti. Jos man pakanka. Ji visa apimanti, todėl ir tokia miela man.
       Štai prisimenu save šešiametį, gulintį pataluose ir svajojantį apie baleriną Rožę, kurios dar nemoku ir nežinau kaip geisti. Regiu Rožę, kuri, aukštakulniais bateliais puošina, bučiuojasi su butaforu Hariu kulisų prietemoje. Ji skęsta aistroje, neįtardama, kad regiu ir pavydžiu. Ji skleidžia garsus, kurių aš dar nesu girdėjęs. Ji tirpsta Hario glėbyje, kulisų prietemoje. Ji pasilenkusi, nes aukštakulniai bateliai ją paverčia gerokai aukštesne už meilės partnerį. Aš jaunas, todėl tegalintis svajoti, kad pakeliu ją ir iškeliu virš savęs. Man šešeri, o Rožė jau drėkstanti. Ji drėksta Hario glėbyje, o man telieka svajoti, kad ją iškeliu ir laikau viršum savęs. Ilgai laikau. Ilgai. Jai patinka būti mano, šešiamečio, gniaužtuose. Ji laiminga, būdama mano glėbyje. Deja. Deja, Rožė bučiuojasi su Hariu, kuris vėliau ją ves. Dar vėliau prasigėręs pames ir baigs savąsias dienas Tolimuosiuose Rytuose. Rožė išnyks iš mano gyvenimo. Ji išnyks, taip ir nepakelta mano rankomis, mano jėga. Rožė, pirmoji mano erotinė vizija. Mano pirmoji. Mano pirmoji ir nepasiekta. Mano neįgyta, mano neturėta, nesudrėkusi nuo šešiamečio žvilgsnio ir vilties. Ji, manoji Rožė, prastai šokusi, tačiau nepakartojamai geidulinga. Ji, Rožė, išeidavusi prakaituota iš baleto pamokų nusmauktomis vilnonėmis kojinėmis. Tai ji, pažadinusi pirmuosius geismus, dar neturėjusius išraiškos. Ji, nuostabiomis kojomis ir dar nuostabesne krūtine, kurią turi kiekviena prasta balerina. Ji buvo verta manosios vizijos. Ji buvo verta vaiko geismo. Dabar, praėjus daugel metų, galvoju, jog ji ir tebuvo sutverta tam, kad įžiebtų man geismą. Tokia buvo josios paskirtis šioje žemėje. Ne šokti, tačiau uždegti mane. Mane vieną. Ji, nenorėjusi ir neįtarusi, patenkino mane pirmąjį kartą. Ji padarė mane laimingą. Laimingą, kai gulėjau pataluose ir svajojau, kad galėčiau ją iškelti savosiomis rankomis. Mano Rožė. Prastai šokusi... Sutikta po daugel metų, ji man būtų tokia pat geidulinga ir artima. Tik, deja, jos kilnoti jau nenorėčiau Įtariu, jog atsiduotų neprašyta. Mus jungia iki šiolei metafizinis erotinis ryšys, kurio laikas nenugali. Taip, ji atsiduotų... Išvystu mane ir atsiduotų, norėdama vėl nors akimirką pavirsti ta, kuria buvo kadaise kulisuose, kai Hario ranka naršė jos tarpkojyje, kai ji avėjo aukštakulniais bateliais ir buvo man geismo simbolis. Ji atsiduotų, norėdama rauti manuosius plaukus, įsivaizduodama, jog priešais ją dar neprasigėręs lovelasas butaforas. Ji norėtų sugrįžti į praeitį. Norėtų. O aš ne. Niekada. Jai taip ir neteks drėkti manajame glėbyje. Neteks, Rože.
       Tu išdžiūvai. Tu išsunkei save ir tegali gyventi prisiminimuose, praeitimi, į kurią tau kartais taip norisi sugrįžti. Rože, balerina Rože. Šešiamečio svajone. Išdidžioji Rože, taip niekada ir neužkalbinusi manęs, nepasiteiravusi, ką apie tave manau.
       Iškėlęs tave savosiomis rankomis, pamečiau, palikau tave. O palikęs atsidaviau naujai aistrai – troškau gyventi visuomenėje, kurioje kiekviena sutikta moteris turėtų besąlygiškai man atsiduoti ir patenkinti seksualinius poreikius. Tuo metu jie nebuvo beribiai. Paprasčiausi. Tokie, kokių gali turėti šešiametis.
       Glamonėjau moterų kūnus mažomis vaiko plaštakomis, įsivaizduodamas, kad jie nuogi, o aš apsišarvavęs rūbais. Apsirengęs jaučiausi tvirtesnis, pranašesnis ir ne taip lengvai pažeidžiamas. Tada atsiradai tu, Vera. Tu, su kuria mes lįsdavome į kopas, norėdami pasislėpti nuo įkyrių mus globojusių žvilgsnių. Mes nirdavome į kopas, nusirengdavome ir grožedavomės vienas kito genitalijomis, stebėdamiesi, kokios jos nepanašios tarpusavyje. Tu visada provokuodavai mane pirmą apsinuoginti. Buvai trejetą metų vyresnė. O kai aš įvykdydavau tavo paliepimą, ilgai atsikalbinėdavai padaryti tą patį. Vis dėlto buvai dora ir nelaužydavai duoto žodžio. Po atsikalbinėjimų krisdavo ir tavosios kelnaitės. Aš pasilenkdavau, norėdamas geriau įsižiūrėti į tavąjį randą, tačiau negeidžiau tavęs, kaip kadaise norėjau Rožės. Tai buvo ne geismas, tai buvo tik jauno mokslininko žingeidumas. Jo man buvo maža, todėl aš vis prašydavau ir prašydavau pakartoti tyrimą. Mano prašymams tu neatsispirdavai, nors tau nebuvo įdomu, ką aš slepiu po savaisiais apdarais. Manojo nuogumo tau reikėjo tik kaip kompensacijos, kad taip ilgai aš nagrinėjau ką nešioji tarpukojyje. Man pavyko gerai išstudijuoti tavąją paslaptį, kuri vėliau ilgai buvo kitiems nepažini. Ir kai po dviejų dešimtmečių mes sutikome vienas kitą bare, kai tu pasiūlei susitikimo proga aplankyti tave namuose ir kai mes pakartojome vaikystės žaidimus, man nebuvo nieko naujo, nieko nežinomo, nieko nuostabaus ir nepakartojamo. Aš viską žinojau iš vaikystės, iš praeities. Man nebuvo šventės, nes niekada tavęs negeidžiau, vien domėjausi. Tu buvai jau vaikystėje pažinta, todėl kai po kelių dešimtmečių vėl išvydau tave nuogą ir atsidavusią, nepajutau pasitenkinimo. Aš tik patvirtinau sau tai, ką prieš daugel metų žinojau. Galima sakyti: pakartojau. Tai nebuvo nauja patirtis. Manau, kad ir tu nepajutai orgazmo. Jis liko mums nepasiekiamas. Todėl sakau, Vera, kad tave galima studijuoti, net dulkinti, tačiau niekada man nepavyktų tavęs mylėti. Mes vienas kitam taip ir likome bandomaisiais triušiais, iš kurių išgauta tarpusavio patirtis yra nieko verta. Tu tai supratai, paaiškinusi, jog neturi laiko bei noro gulėti su manimi lovoje ir svarstyti, kodėl mūsų lytinis aktas buvo toks mechaniškas. Tu nepriekaištingai judėjai... Tačiau tik judėjai... To buvo per maža, kad mes pasiektume kitą tarpusavio jungties pakopą. Dabar, kai tu jau penketą metų nematyta, nesutikta, aš pamaniau, jog tą kartą tau buvo įdomi vien mano genitalijos mutacija. Tik todėl pakvietei mane į namus atšvęsti netikėtą susitikimą. Tu, kaip ir aš, buvai mokslininkė Tai mus jungė. Tai mus ir išskyrė. Nieko baisaus. Dėl šios priežasties neverta sielotis.
       Skurdūs mano erotiniai išgyvenimai, nuotykiai Jie neverti ekranizacijų. Vis dėlto mielai prisimenu, negaliu pamiršti aktoriaus mėgėjo Alfuko, ant kurio kelių man teko užaugti. Jis mielai žaisdavo su manimi, jodinėdavo pasisodinęs. Mes šuoliuodavome drauge prerijomis, dykumomis... Jis buvo man labai draugiškas dosnus, dovanodavo keisčiausius dalykus ir bučiuodavo, bučiuodavo... Vis pasakodavo, kad praeitais metais pateko į svečius, kur buvo dvylika vyrų, ir visi nuogi. Alfukas mylėjo mane, o aš tuo metu svajojau apie Rožę. Jis man, aštuonmečiui, rašė ilgesingus laiškus iš Šiaurės, kur likimas jį buvo nubloškęs ilgiems trejiems metams į jūrų laivyną. Vėliau aš pastebėjau, jog jis prie širdies, užantyje kažką slepia. Ilgai prašyti nereikėjo ir jis man parodė, atskleidė paslaptį. Tai buvo brošiūra „Venerinės ligos“. Brošiūros tematika man nebuvo nauja. (Neseniai slapčia buvo įsigijęs knygelę „Abortas“, kurią su artimaisiais draugais studijuodavome mokyklos tualete.) Alfukui prisipažinau kai ką panašaus skaitęs. Ir tada jis atsiskleidė, pasakodamas, kad tokias knygeles jis taip pat skaito, tačiau nepatiria erekcijos. „Aš galiu skaityti, o man visai nieko. Man nestovi“, – taip jis tuomet išsireiškė. Aš žavėjausi juo, kad jis gali skaityti, o jam nestovi. Man tai buvo nesuvokiama: kaip gali nestovėti, jei skaitai tokią pikantišką literatūrą? Kaip? Lyg išgirdęs šiuos mano jaunus klausimus, Alfukas paaiškino, jog anksčiau ir jam būdavo panašiai kaip ir man dabar. Tačiau šiuo metu erekcija jis pasigirt negalįs. Buvau nustebintas, net šokiruotas. Alfukas man virto antžmogiu, jogu, fenomenu, galinčiu kontroliuoti savąjį organizmą. Visa tai buvo netikėta. Tiesa, tą kartą į pokalbį įsiterpė butaforas Haris, paaiškinęs, kad ši literatūra tai niekis, yra geresnių knygų, žurnalų. Štai jie tai sukelią erekciją. Aš pradėjau geisti panašios literatūros. Deja, namų bibliotekoje nieko geresnio už Voltaire'o „Kandidą“ ir Diderot „Vienuolę“ neradau.
       Vis dėlto esu dėkingas Alfukui, atvėrusiam man kelią į literatūrą, kuri iki šiol man būtina kaip deguonis. Ne vienam gi Jean-Jacques'o Rousseau „Išpažintis“ virto onanizmo elementoriumi. Ne vienam. Tačiau tai buvo šiek tiek vėliau. O tuo metu atsiradai tu, Kristina, turėjusi tris brolius, su kuriais susipažinau per katekizmo pamokas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios zakristijoje. Gal tu dabar neatsimeni, tačiau tai aš juos prikalbinau, prieš tai iškvotęs jūsų tarpusavio lytinio gyvenimo paslaptis, tau pasiūlyti orališkai pabendrauti. Tu spyriojaisi, bet vienąsyk, nutaikę progą, kai jūsų tėvų nebuvo namuose, mes įsmukome į didįjį buto kambarį ir įgyvendinome bendrą planą. Tu nelikai labai patenkinta. Sakei daugiau nesutiksianti, net papasakosianti tėvams ką mes su tavimi padarėme. Tačiau aš vėl, išgąsdintas, kreipiausi į brolius, ir jie tave perkalbėjo. Jie buvo auksaburniai ir visi jaunesni už mane. Tik tu buvai mano metų – mums buvo lyg ir devyneri (?). Ir tu sutikai vėl. Ar pameni, kai tau atsibodo gulėti po manimi, ir tu pasakei, kad dabar nori, jog aš būčiau moterimi? Ar pameni, kai pasikeitėme pozicijomis, ir aš gulėjau po jumis – jūsų nuogos šeimos prispaustas? Neprisimink, jei nenori. Tu dora: augini vaikus, turi šeimą. Tau nereikia šių prisiminimų. Tu gyveni dabartimi. Ar gera? Ar gera šeimoje, ar geriau buvo su broliais? Nesakyk jei nenori.
       Tu, Kristina, man priminei bičiulio viziją, svajonę, kurią jis pasidalino su manimi kai gulėjome vienas šalia kito ant kareivinių narų. Greta mūsų vyko azijatų lytinis aktas, o draugas prisipažino, kad svajoja apie katiną. Taip, katiną. Tokį katiną, kuris yra labai brangus kalėjimuose. Specialų katiną – bedantį. Jam išmušti dantys. (Tik specialistai juos moka išdaužyti neužmušdami gyvūno. Ir tada parduoda. Brangiai parduoda.) „Paimi tokį katiną, pražiodai, įkiši jam į nasrus genitaliją ir orališkai santykiauji. Ko daugiau norėti!“ – dalijosi mintimis sugulovas. „Užsinori, išsitrauki ir turi ko geidei...“, – porino lyg apie Rojų draugas. Geri katinai, nieko nepridursi. Kiek jų yra šioje žemėje? Kiek tų savininkų, sumokėjusių taip brangiai už priemonę fiziologiškai pasitenkinti? Daug, tikriausiai. Begalybė. Kiek žmonių, tiek ir katinų. Kiekvienam po bedantį katiną. Rojus... Tai ne masturbuotis tualetuose, baiminantis, kad bet kuriuo momentu būsi demaskuotas ir apšauktas seksualiai orientuotu ne į tą pusę. Žmonės sako, kad onanizmas skatina asmenybės egoizmą. Suprask, teikdamas malonumą sau atpranti jį perteikti kitam. O legenda sako visai ką kita. Pasak jos, kai nacionalistų partijos nariai užklupo Hermanną Gerringą besimasturbuojantį Reichstago išvietėje, pastarasis paaiškino, kad taip mylįs fiurerį, jog neįsivaizduojąs lytinio akto su kokia nors moterimi. Tokia legenda.
       Ne vienas man yra prisiekinėjęs, jog jei nori tikro malonumo – onanizuokis. Motyvuojama buvo tuo, kad tik pats geriausiai pažįsti visus savojo organizmo niuansus, poreikius, virpesius. Tai žinodamas, prisitaikai ir išgauni maksimalų pasitenkinimą. Pasak jų, niekas kitas tau negali to duoti, ką gali sau duoti pats. Čia yra dalis tiesos.
       Štai guli, masturbuojiesi... Kada nori nutrauki. Kai nori pratesi. Laisvė. Jokių įsipareigojimų, priekaištų.
       Ji turėjo išpažinti panašią ideologiją. Jos man niekada nepavyko išvysti. Ji buvo aistringa užuomarša. Užuomarša todėl, kad rytą laiptinėje, šalia laukujų durų, eidamas į mokyklą, aš aptikau dvi cilindrines baterijas, instaliuotas prezervatyvu. Jis skleidė makšties kvapą. Jis buvo kvapnus kaip pavasaris. Laikiau prezervatyvą su baterijomis rankose ir regėjau ją – ištraukiančią, paliekančią ir nueinančią savais keliais. Namo (?). Ji pamylėjo save. Pabuvo su savimi. Laiptinėje. Pamiršo joje priemonę, kurią atsinešė rankinėje. Ji niekada nesužinojo, kad prezervatyvas, pabuvojęs joje, mano buvo paslėptas Anri Periušo knygoje „Gogeno gyvenimas“. Jis iki šiol žymi tą knygos puslapį, nuo kurio prasideda Paulio Gauguino nuotykiai Taityje, kai jis jau serga antrąja sifilio stadija. Tai simboliška. Tai lyg perspėjimas.
       Nuo to laiko aš susidomėjau karpiais. Jų buvo gyvas velnias žuvies parduotuvių baseinuose. Pažįstama pardavėja man leisdavo atsinešti meškerę ir žvejoti parduotuvėje. Tačiau ne žūklė man rūpėjo. Kiti buvo kėslai. Mano bičiulio mama išpažino Rytų išmintį, todėl valgė vien žuvį. Ji pirkdavo karpius, o negalėdama atsispirti mūsų prašymams, leisdavo jiems dieną paplaukioti vonioje. Kai tik išeidavo į darbą, mes nuogi lįsdavome pakaitomis į šaltą vandenį vonioje, kur išgąsdinti karpiai lytėdavo mūsų rankas, pilvą, genitalijas, šlaunis. Jie blaškydavosi, negalėdami išsiveržti, ir tuo teikdavo mums didesnį malonumą. Dažniausiai karpių būdavo du ar net trys. Vonioje vietos nedaug. Ir jie nori nenori lietėsi su mūsų kūnais, palikdami glitnius pėdsakus ir jų sukeltą švelnų kūno virpulį. Mes šaldavome vandenyje, tačiau karpių trauka buvo stipresnė nei vandens šaltis. Būdavo gera. Aš priremdavau karpį nuogu pečiu, pasikišdavau jį po nugara ar įsprausdavau tarp šlaunų. O jis bandydavo pasprukti, išsilaisvinti iš jį slegiančio kūno. Jis judėdavo, liesdavosi, daužydavosi, nesuprasdamas, kad mane seksualiai auklėja. Kiek būta tokių karpių–mokytojų (?). Tiesa, mano flirto su karpiais partneris, vėliau taip pat įtikėjęs Rytų išmintimi, dabar medituoja Mongolijos budistų vienuolyne, tapęs vienuoliu. Jis, įtariu, niekada neprisipažins turėjęs lytimų santykių su žuvimis. Karpiai nebyliai. Be to, jie seniausiai suvirškinti ir defekuoti orientalistinės motinos. Kita vertus, jų negina įstatymai, ir jie niekada negalės pasiskųsti, kad buvo prievartaujami mažamečių. Tokia jau mane lytėjusių karpių dalia. Visi jie buvo pasmerkti.
       Vis dėlto mano aistra karpiams netrukus prigeso. Aš susidomėjau beždžionėmis. Kauno zoologijos sode buvo patinas, į kurį ateidavo paspoksoti kiekvienas save gerbiantis bendraamžis. Patinas buvo šimpanzė. Jis leido dienas vienų vienas Kauno zoologijos sodo narve ir linksmino į jį žiūrinčius. O linksmintis buvo dėl ko: patinas buvo garsus kaip Afrikos erotomanas. Jis buvo didelis ir su tokia pat didybe masturbavosi narve. Mano bendraamžiai samprotavo, jog, patekusi į jo narvą, moteris būtų išpista. Taip ir sakydavo mano bendraklasiai kartu su manimi: „Ši beždžionė ją išpistų, o po to ji mirtų“. (Suprask: moteris.) Tuo metu mes tik taip supratome lytinio akto baigtį. (Kaip lašišos, kurios kartą pasimylėjusios miršta.) Lygiai taip pat manėme ir apie šią beždžionę. Ji buvo masturbatorė – filosofė. Nusmaukusi genitalijos odą ji susimąstydavo ir ilgai žiūrėdavo į tai, ką padariusi. Mums būdavo juokinga. Tačiau aš slapta žavėjausi šiuo gyvūnu, kuris taip atvirai galėjo išreikšti savo erotines fantazijas. Jis buvo tikras erotomanas. Kada beužeitum į zoologijos sodą, aptikdavai jį besimasturbuojantį ir liūdintį. Šis patinas man patiko, nors daugelis sakė, jog jį reiktų užmušti. Žmonės nemėgsta tų, kuriuose įžvelgia save.
       Vladimiras Nabokovas susidomėjo drugeliais, o aš susidomėjau beždžionėmis. Ilgai man teko kalbinti tėvus, kad nupirktų beždžionę patelę. Jie išsisukinėjo sakydami, jog papūga būtų geriau. Man nepatiko besikeikiančios papūgos, kurios nėra tokios tobulos, kad galėtų teikti peno erotinei vaizduotei. Papūgoms buvau abejingas. Beždžionės troškau. Pagaliau vienąkart vakare, kai jau buvau beužmiegąs, tėvai man įmetė į lovą šimpanzę patelę. Ji buvo tobula. Aš užmigau su ja mūsų bendrame guolyje. Deja, tąnakt ji buvo abejinga man. (Gal kastruota?) Ne vieną dieną teko ją dirginti, kol pagaliau ji atsidavė man. Atsidavė su aistra. Atsidavė su polėkiu, vaizduote. Atsidavė su beprotybe, kurios išsigandau. Ji užšoko ant mano jaunatviško falo ir nenorėjo paleisti. Ji geidė, kad ją apvaisinčiau savo vaikiška sperma. Spermos manyje dar tuo metu nebuvo. Organizmas kovojo, tačiau gyvybės syvų jis negamino. Ir aš pabūgau. Aš pabūgau kaip vaikas, kuris bijo gyvulio įniršio. Nors pats buvau ją išmokęs, išsigandau beždžionės geismo. Išsigandau mane įsimylėjusios beždžionės. Ji pakibo ant mano vaikiškos sustangrėjusios genitalijos, apsikabinusi manąjį kaklą rankomis, ir nepajuto to, ką privalėjo pajusti. Išsigandau ir pasidaviau jai abejingas. Beždžionė Lulu (taip ją pakrikštijo tėvai) nespėjo manimi nusivilti. Tą kartą vis dėlto pirmąsyk išsiliejo manoji sperma. Išsiliejo į ją – beždžionę Lulu. Šimpanzę. Mano pirmąjį seksualinį objektą. Ji buvo mano pirmoji. Ne Rožė, ne Vera, ne kitos, apie kurias svajojau. Ji – beždžionė Lulu. Lulu, pirkta iš jūreivių uostamiestyje. Ji – Lulu, į kurią įtekėjo mano pirmosios gyvybės upelis. Joje jis ir liko.
       Buvo žiema. Jos plaukuotas kūnas šildė mano vaikišką krūtinę. Buvau su ja – beždžione šimpanze Lulu iš Afrikos. Ji buvo apvaisinta. Tuo metu aš tikėjau, jog ji pastojo. Išsigandau. Išsigandau jos nėštumo. Išsigandau tėvų, kurie galėjo demaskuoti mane. Išsigandau aistros, kuri mane valdė nuo šešerių metų. Visko išsigandau. O labiausiai jos – beždžionės Lulu – sužadėtinės. Išsigandau jos, su kuria mums būtų tekę auginti mūsų meilės vaisių. Neandartalietį (?). Pitekantropą (?). Tuo laiku netikėjau, kad galėtų gimti Homo Sapiens. Buvau aklas. Netikėjau. Kvailas buvau, nes jaunas – aštuonmetis. Bijojau tėvų, kurių marčia būtų tapusi beždžionė Lulu. Aš išsigandau būsimos atsakomybės. (Jos bijau iki šiol.) Išsigandau padarinių. Išsigandau gyvenimo. Visko išsigandau. Ir išdaviau ją. Pasmerkiau. Išviliojau į balkoną, kur siautė aštuntojo dešimtmečio pradžios žiemos šalčiai. Išviliojau ir palikau ją ten – penktojo aukšto balkone. Ji beldėsi, norėjo grįžti, geidė vėl tarpti manajame vaiko glėbyje, tačiau jos maldai aš buvau aklas ir kurčias.
       Kai tėvai grįžo namo, Lulu kūnas gulėjo prie mūsų balkono durų, o aš „stebėjausi“, kaip ji sugebėjo išsmukti pro uždarytas duris. Tėvai taip pat stebėjosi neįtardami, jog ką tik mes buvome vienas kūnas ir siela. Jie netikėjo, kad šis kūnas slepia mūsų bendros giminės tąsą, kurios niekada nebebus. Ji liko Lulu – beždžionėje, kurią aš pasmerkiau myriop. Man gaila jos. Man gaila jos, mylėjusios, tačiau nemylimos. Visko man gaila šiame pasaulyje, kuriame tiek daug neteisybės. Jame viena neteisybė. Aš nemyliu šio pasaulio. Nieko nemyliu. Visų pirma, jo. Pasaulio. Man tik gaila beždžionės Lulu, kuri sušalo penktojo aukšto balkone. Man gaila jos, kurią aš pakasiau po ąžuoliuku, kurį visada kaitroje laistydavau tikėdamas, jog iš jo išaugs didelis medis. šis medis nudžiūvo. Jis nudžiūvo ir neliko ženklo, žyminčio, jog čia guli manosios beždžionėlės Lulu kūnas. O gi ji galėjo būti visam gyvenimui manąja moterimi. Vienintele.
       Man gaila tavęs, Lulu. Gaila. Nuoširdžiai gaila. Po tavęs išbandytos šunų kalės nebuvo nė nago juodymo vertos. Kaip ir ta, paskutinė, su kuria, kaip ir su karpiais, bandžiau maudytis vonioje. Ji spruko, nesusižavėjusi manaisiais erotiniais pasiūlymais. Ji spruko, tačiau taip nesėkmingai, jog prigėrė. O tėvams aš paaiškinau, kad užduso. Nei iš šio, nei iš to. Užduso ir tiek. Tos kalės vardas buvo Beta. Tuo metu jai buvo dveji. Aukso amžius. Ji užduso jauna ir nepatyrusi, kas tai yra seksualinis pasitenkinimas. Kiek žmonių miršta, nesuartėję vienas su kitu! Kiek jų žūsta, nepatyrę autentiško orgazmo! Kiek jų dingsta, neišsiliejus spermai! Baisu!
       Man baugu pagalvoti apie tuos, kurie miršta ne tik neturėję moters, bet ir elementariausio asilo. Man gaila jų. Man visų gaila. Užuojauta. Viena aišku, šioje šalyje, kurioje man buvo lemta gimti, bet ne gyventi, labai sunku būti padoriu erotomanu. Tai neįmanoma. Tai utopija. Man gaila tavęs, beždžionėle Lulu, kalyte Beta...
       Ir štai tada sutikau pramoginių šokių pamokoje Kariną. Ji buvo mano partnerė. Žinoma, jaunesnė. Jai drėko rankų delnai, kai mes mokėmės šokti rumbą. Karina skleidė vandenis. Ji buvo iš vandens kilusi. Ji buvo vandenė. Ji buvo žuvis. Ji buvo karpis. Ji buvo beždžionėlė Lulu. Ji buvo viskas. Ji, dieve, kuo tik ji nebuvo... Aš, devynmetis, lydėdavau ją į namus pušų giraite, kur vakarais rinkdavosi alkoholikai, degeneratai ir ekshibicionistai, kurie atlaidžiai stebėdavo, kaip mano genitalija lytėdavo jos akių vokus, vyzdžius, lėliukes. Jie nedrįsdavo manęs stabdyti, mokinti, nes aš jiems galėjau pateikti keletą didžių pamokų. Mano vaizduotė buvo platesnė. Ir jie tai vertino. Jie mane gerbė. Todėl ir laukdavo antradienių ir ketvirtadienių, kai mes su Karina grįždavome iš rumbos pamokų. Galop ji išvažiavo į Izraelį. Baigėsi mūsų šokiai. Baigėsi mūsų pasivaikščiojimai. Visa baigėsi. Tik žydų valstybė amžina. Kur tu, Karina? Gazos sektoriuje? Jeruzalėje? Kur, rumbos deive, manojo falo palytėtais vokais? Kur? Man nereikia tavęs. Man nieko nereikia. Aš norėjau tik prisiminti tave. Ir prisiminiau. To pakanka.
       Nepraėjus nė pusmečiui, kai išsiskyriau su Karina, aplankiau su gėlių puokšte Jus, madam Berta. Jūs tuomet buvote ką tik išsiskyrusi su savo antruoju vyru. Trečiojo vieta buvo laisva. Ir ją jūs suteikėte trumpai man. Man, dešimtmečiui, kuris atėjo įteikti Jums pavasarinių gėlių puokštę. Kai atvėrėte duris ir išvydote mane, nenustebote, tik pakvietėte užeiti. Vėliau girdėte kava, vaišinote cigaretėmis ir sakėte, jog likerio taurė man nepakenktų. Ji ir nepakenkė, nors aš apgirtau, apsvaigau. Ne nuo alkoholio, ne nuo tabako. Nuo Jūsų apsvaigau, madam Berta. Tik nuo Jūsų. Jūs buvote ką tik išsimaudžiusi vonioje, chalatėlis nuostabiai jums derėjo ir lyg netyčia man atskleisdavo nuogo kūno. Gurkšnojau likerį ir vis laukiau, kada Jūs vėl praskleisite „atsitiktinai“ savąjį apdarą, už kurio slėpėsi tai, ką vėliau teko pažinti, įsisavinti, suvokti. Aš paprašiau dar likerio ir įsidrąsinau. Tai nebuvo Jums netikėta. Jūs viską žinojote iš anksto, kai tik išvydote mane su gėlėmis tarpduryje. Kiek Jums tuomet buvo metų? Keturiasdešimt? Penkiasdešimt? Nesvarbu. Juokingai nesvarbu. Pamenu, ką Jūs pasakėte tą pirmąjį kartą, kai parverstas ant lovos, bandžiau Jums įgrūsti savąjį neūžaugą. Jūs tada tarėte: „Ech tu, mažas išdykėli“ – ir savąja ranka padėjote įgyvendinti tai, ko be Jūsų pagalbos man nebūtų pavykę pasiekti. Man tai buvo nauja. Man tai buvo netikėta, nes dar nepažįstama. Aš buvau pirmą kartą gyvenime girtas ir patenkintas. Aš baikščiai šypsojausi, tačiau buvau laimingas. O Jūs juokėtės savo arklišku juoku, o po to išgrūdote mane į spektaklį, kurio visai nenorėjau žiūrėti. Jūs prisiekinėjote, kad man bus labai įdomu. Nebuvo įdomu. Paaiškinote, jog laukiate svečių ir išgrūdote mane lauk pažadėjusi kada nors pasikviesti. Kvietimo nesulaukiau, nes kitąsyk, kai aplankiau Jus, Jūsų respektabilaus buto koridoriais jau vaikštinėjo jaunuolis – trečias Jūsų vyras. Pavydėjau jam. Nekenčiau jo. Svajojau jį nužudyti. Daug kartų jį žudžiau savo vaizduotėje. Žiaunai žudžiau. Taip mes išsiskyrėme. Visam laikui išsiskyrėme.
       Dabar ir Jūsų nebėra, o aš net nežinau, kur Jūsų kapas, ant kurio galėčiau padėti pavasarinių gėlių puokštę. Aš gedžiu Jūsų, madam Berta. Gedžiu, moterie mokytoja. Gedžiu ir vėl kaip dešimtmetis geidžiu. Patikote man. Madam. Berta. Gražus buvo Jūsų vardas... Kaip ir nuotykiai, apie kuriuos man dar spėjote papasakoti, kai būdama maža mergaitė šlepetės nuo karo baisumų... Paryžiuje...
       Kitą vasarą, praradusį Jus, madam Berta, pajūryje mane pasigrobė hipiai, ambicingai planavę sukti filmą apie laisvą gyvenimą nelaisvoje visuomenėje. Buvau jiems reikalingas. Jie norėjo mane išmokyti vaidinti. Naivuoliai: du vyrai ir mergina. Nepamenu jų vardų. Atsimenu tik ilgus baltus merginos plaukus ir operatoriaus savaitės senumo barzdą. Jie šalindavosi žmonių, net retkarčiais manęs. Jie slėpdavosi vėl tose pačiose kopose ir mylėdavosi trise. Buvau vėl baikštus, todėl nedrįsdavau prisidėti, nors ir kaip skatino režisierius paliesti nuogą aktorės krūtinę filmuojant mėgėjiška kamera. Filmas jiems nepavyko. O merginą sutikau kitais metais rudenį mieste – stumiančią vežimėlį su bambliu. Tai nebuvo mano. Tai buvo filmo produktas. Atsitiktinis? Planuotas? Nesvarbu. Tai jų reikalas. Jie dingo iš mano gyvenimo visi drauge, nesuteikę nei malonumo, nei ryškesnio išgyvenimo. O galėjo... Dabar tenka laukti senatvės – antrosios vaikystės, kuri galbūt vėl atvers kažką netikėta. Laukiu to laiko su erekcija. Nes tik erekcija (ne orgazmas!) yra meilė. Tik ji.
       Mano aukso amžius praėjo, palikęs tik menkus patyrimo trupinius atmintyje. Jis praėjo ir kartais vis tik primena, kad pasaulis, kuriame dabar gyvenu, yra pilkas ir nevertas nerūpestingos vaikystės patirties.

 

 

       Kunčius, Herkus. Pilnaties linksmybės: Eseistinė proza. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



 

       Gedėtojo polonezas

       – Ar pats buvai labai artimas velioniui? – klausia jis manęs žiauodamas silkę, aplink šurmuliuojant giminėms.
       Aš vos neparingstu, tačiau greitai atgaunu pusiausvyrą.
       Nemėgstu nediskretiškų klausimų. Ir būk tu man toks akiplėša!
       Kaip duočiau dabar jam. Į tarpuragį. Per momenėlį. Kaip spirčiau... Į kiaušinius. Sužlugdyčiau visą tą jų gedulingą vakarienę. Tačiau susivaldau. Nusiraminu. Užgniaužiu, taip sakant, pyktį savyje. (Nors tai ir nesveika. Labai net nesveika. Ypač dvylikapirštei. Prostatai, žinoma, taip pat.) Aš privalau save tausoti.
       „Ar artimas?“ – ir išdrįsk to klausti manęs. Manęs, kuris džiaugsmo ir liūdesio valandą – visada su žmonija. Visada su ja – brangiąja. Ji – mano gyvenimas, mano viltis, mano paguoda. Ją vieną turiu. Tik ją – žmoniją.
       – Kilnus žmogus buvo, – neatstoja jis nuo manęs ir pradeda karštą patiekalą, kuris, beje, šiandien yra vėsokas. Virtuvė čia visada prasta. Paskutinį kartą svogūnai buvo prasmirdę, vakardienos.
       – Taip, o kilnumo tai jam niekada netrūko, – pritariu tam plikšiui iš dešinės, kad tik atstotų nuo manęs, ir išlenkiu taurelę be artimųjų raginimo. Turiu ir savimi kada nors pasirūpinti.
       Visi man čia ir visur vienodai kilnūs. Visi jie man vienodai artimi, mieli, nepakeičiami ir savotiškai nepakartojami. Taip jau man likimas lėmė, po tokia žvaigžde laiminga gimiau. Nenuostabu. Vieni gimsta baltais marškinėliais, o aš – gedulo. Juos iki šiol kaip prisiminimą saugau. Kolboje. Brangūs jie man. Juodi. Tragiški.
       Aš čia kaip žuvelė akvariume. Man gerai, ir aš nesiskundžiu. Kasdien turiu po dvylika – penkiolika pasiūlymų. Yra iš ko rinktis. Dažniausiai ateinu tada, kai lieka tik artimieji ir giminės. Atsistoju prie karsto dangčio. Prilaikau jį ranka. Lūkuriuoju. Ir kai išvystu, kad jau atsisveikinimo sumaištis, puolu prie velionio. Ir kad bučiuoju, purtau jį, bučiuoju, purtau, bučiuoju. Raudu, kūkčioju ir bučiuoju. Jie, žinoma, iš pradžių sutrinka. Kartais tai trunka ilgiau, kartais trumpiau. Vėliau jie tempia mane, siekia atplėšti, tačiau aš pasibranginu ir nepasiduodu. Mano sužadėtinė tuo metu portretą nuo sienos kabina. Tai jos silpnybė. Jai neduok pakalbėti, duok portretą. Nepaleidžia jo iš rankų. Šiaip tai aš dosnus esu. Leidžiu ir jiems. Tačiau nuo karsto per toli nesitraukiu. Tokie nedrąsūs jie tada būna. Dažniausiai net neverkia. O kas man!
       Aš nepasididžiuoju – kartais, kai būna gera nuotaika, ir per naktį prie velionio pabudžiu. Pasėdžiu. Su kitais aptariu karsto ornamentiką. Žvakių dagtis apkarpau. Kūną prižiūriu. Vis geriau, negu namuose sėdėti. O mano sužadėtinė – maniakė. Ji naktimis iš gedulo juostų tautinius rūbus sau siuva. Negana jai vis. Jau tuziną turi. Nežino, iš ko ir rinktis, o vis siuva ir siuva. Sako, vestuvėms. Ji darbšti, o jos išmonė ribų neturi. Ji žada surengti sukurtų modelių parodą.
       Kapinėse, būna, ant karsto krintu, į duobę leisti neleidžiu. šaukiu, kad netikiu, jog taip atsitiko. Dažniausiai jiems pasidaro nepatogu. Ir vis dėlto dabar tokie nejautrūs visi. Kartą stovėjo prie duobės it baslį prariję – teko į duobę šokti, paskui karstą. Taip taip. Nespėjo suturėti. Guliu duobėje ant karsto ir galvoju: ar atsiras nors vienas, nors vienintelis, kuris puls ir iškels. Atsirado. O kunigas kaip stovėjo, taip ir liko stovėti. Ne tie, ne tie žmonės į seminariją eina. Todėl ir vyskupai tokie beširdžiai. Tik turtas jiems galvoj. Šlovė ir turtas.
       Kartais prie kapo ir kuklią kalbelę pasakau. Nedaugiažodžiauju. Tik primenu visiems, koks velionis šaunus buvo, iš kur stiprybės, išminties sėmėsi. Susigraudina visi. Verkia. Ir gerai. Tokiems reikia priminti. Tegu nemano, kad gyvena be nuodėmės. Sužadėtinė mano tuo metu gėles renka. Ji neabejinga grožiui. Mūsų namai visada pilni gėlių. O kur gėlės, ten ir gera nuotaika. Mūsų vestuvėse bus daug daug gėlių. Vazonėlius taip pat iš kapinių skolinamės. Sužadėtinė jais per daug nesižavi, tačiau kai aš pasiūlau surasti geresnių, tyli. Stovi užčiaupta burna, nes supranta: aš teisus. Net nežinau, ką ji būtų be manęs dariusi. Kai sutikau ją, išmaldos stotyse prašinėjo. O dabar. O dabar – tikra ledi! Vien tų tautinių rūbų kiek turi! Yra prisižadėjusi ir man pasiūt. (Kai tik kokios didingesnės laidotuvės pasitaikys.) Aš atsimenu. Viską aš atsimenu.
       Gedulingų pietų, vakarienių, pusryčių taip pat nepraleidžiu. Atsisėdu šalia artimųjų ir atsiduodu likimo valiai. Niekada mano laiminga žvaigždė manęs neišduoda. Štai ir dabar, visi sėdi, ryja, ir kad nors bent vieną gerą žodį apie velionį pasakytų. Teks ir vėl man – svetimam, nepažįstamam, pašaliniam. Kokie tie žmonės bejausmiai! Ir vis tiek – myliu aš žmoniją.
       – Norėčiau paprašyti minutėlę tylos! Tylos. Su velioniu Michailu Aleksandrovičiumi... Atleiskite, Aleksandru Michailovičiumi mus siejo artima... Net labai labai artima... ir... Aš, taip sakant... Atleiskite, žodžiai gerklėje stringa. Kažkoks gumulas. Išgerkim!..
       – Išneškite apalpusį į orą, – išgirstu plikšio balsą ir dar kartą įsitikinu, jog ne visi gyvieji yra niekšai. Yra dar žmonių.

       Kunčius, Herkus. Pilnaties linksmybės: Eseistinė proza. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.