Accessibility Tools


klimaite gabrieleklimaite gabriele       Velnias imtų šitą tuščią šeštadienį su leisgyve keturių laipsnių šiluma. Nosis medėja, nieko nelieka, kaip lįsti į vieną iš "bobų kavinių", kur prie pyrago su želė rymo klimaksinės ledi ir pasidėjusios prieš save pirštines srebia kapučino. Taip ramu ir mieguista, deseksualizuota erdvė, kaip pasakytų koks sociologas, melancholiškos būtybės sušalusiomis rankomis, nieko negalvojančios apie savo represuotą agresyvumą ar sistemos prievartą kovoti už jaunystę. Jos visos- mano virtualios motinos, mano ateitis, būsimas nuosprendis. Savo penkiasdešimtmečius pučiančios per puodelio kraštą.
       Užsisakau raudonos arbatos, ją supila į indą su užrašu Herba absinthi. Kokia paskata auginti pelynus ir varyti absentą. Gal tikrai absento laikais kavinės turėjo biografijas, jose rinkdavosi visas kratinys ano meto garsenybių, vaikštančių be apsaugos ir neperšaunamų liemenių. Vyrai mušėsi lazdomis per katiliukus, moterys kilnojo daugiasluoksnius sijonus ir visi žinojo, kur ir kada. Nuolat sirgo, kasėsi, rėkė ir mylėjo tėvynę. Ką kaltinti? Šitus gabalus pyrago su vyšniomis, Valdorfo salotas po stiklu, radiją, rėkiantį apie "Kubuš" sultis, klientus, tuščią šeštadienį rymančius ties mikro staleliais? Smurtinę žmogaus prigimtį, pažangią ginekologiją? Už ką kaltinti, tiesą sakant. Už erzinančią moterų ramybę kavinėje? Štai, viena jau pasmaguriavo, nuvalgė lūpdažį ir išpūtus ląstą traukia į gatvę. Prie kito stalo prisėdo trijulė- apysenis vaikinas ir trys damos su auskarais. Jis geria brendį, jos žiaumoja tortą. Viena priekaištauja- taurelė brendžio kainuoja kaip pusė butelio. Verčiau nusipirktum parduotuvėj ir gertum namie. Vyras tik pamiksi, o kita moteriškė, turbūt šeimos draugė, jį gina. Šeimos draugės privalo būti vyrų pusėje. Kai negali gauti svetimo vyro, bent solidarizuojiesi su juo.
       Ruduo. Neduokdieve metas. Vonia tampa mauzoliejumi, virsti šilumamėge žuvimi, kas belieka. Alkoholis šildo tingiai, drėgmė kaip permanentinis makiažas skverbiasi po oda. Nusibodę kompaktai ir sofa priešais TV, nusibodęs santykių kūrimas, palaikymas ir konservavimas. Rudenį tampi nekonvertuojama valiuta. Nekiškit vaisių, dopamino ir pramogų- jei neprisikels Mačiūnas, niekas nepadės. Picos valgymas, kūniški kontaktai ir įdėmūs darbdavių žvilgsniai- šalta. Banalios tiesos apie vienatvę minioje, liūdesį vakarėlyje, tuštumą kažkam ant kelių, ilgesį virš bokalo ir neigimą po algos- banaliai amžinos.
       Seniau, kai buvome žali pirmakursiai, paklausiau: Sauliau, ar drugs'ai padės? Aš pro savo langą matau mišką, sluoksniais išsidėsčiusį horizonte ir man tada rodos, kad yra Kažkas Daugiau. Kaip Tarkovskio filme žmogus, kuris viską turi, bet kartoja- "no etovo malo".
       Nepadės,- tarė Saulius. Aš irgi matau tokį horizontą. Bet jie bent parodys medžių auras.
       Chernia. Aš pati savo auros kaip skafandro negaliu nusikratyt. Jei būčiau Armstrongas, pirmu judesiu Mėnulyje nusirengčiau ir Amerikos vėliava mosuodamas siųsčiau planetą, vyriausybę ir Šaltąjį karą dviem žodžiais. Paskui prašyčiausi namo, žiopčiodamas be deguonės, rėkčiau begarsėje erdvėje, niekas negirdėtų ir mano konvulsijas televizija komentuotų kaip technikos gedimą. Ir mamos sakytų vaikams - matai, kas dėdei atsitiko, ir tau taip bus, jei skrisi į Mėnulį (eisi iš namų) neklausęs.
       Rudenį pradėkime dūsaut pilnais plaučiais ir sakyt "tuoj numirsiu". Kažkur dainuoja senis, aštuonios valandos vakaro, naktis, pratrūkęs ruduo. Visuotinis tvanas, liūtis, vandenilio ir deguonis sąmokslas, skysčiai, limfa, ašaros, vandenynai, baseinai, išlydžiai ir prakaitas. Tegyvuoja skrandžio gleivės, hemodializė, fontanai ir kanalizacijos grotelės. Rodos, kad miršti. Pūlingas kamuolys veržiasi per šonkaulius. Sproginėja burbulai, nagai slysta nuo pirštų, atsiveria pilvas, išmušdama dantis srovė kliokia per krūtinę ant grindų. Krenta daiktai, lupasi sienos, rangosi puslapiai ir kažkas rėkia, prašydamas liautis. Negaliu liautis, tai neįmanoma, užsibaigsiu išvarvėjus. Negi ne? Negi ne, o šlapias Dieve? Durys nebeatlaiko spaudimo, oda pražysta naujais šaltiniais kaip gėlėmis. Pasikelia kiaušas ir atšokę plaukai nuvingiuoja gyvatėmis į dugną. Traška atsiskirdami sąnariai, išrieda akys, pliumpteli kaip apsiraizgę moliuskai į vandenį. Įmirkęs odos drabužis smunka nuo kūno, tįsta gyslos. Išstūmęs langus vanduo liejais į naktį, apsemia kitus kambarius, rūsius ir kaminus, bangos neša kėdes ir indai trindamiesi smulkėja. Neišeina, sako Dievas, sukišęs rankas į kosminio klozeto baką. Čia turi būti butelis, velnias, jei nerasiu, užtvindysiu žemę. Auštant liūtis rimsta ir paskutinis griaustinis kaip palaimingas atsiriaugėjimas sklinda iš dangaus.
       Surenkime bobų balių,- sako viena mergina kitai. Ruduo, ir neaišku, ko galima iš savęs reikalauti. Gerai, surenkime, paskambinkime merginoms. Reikalaukime pramogos iš šito sezono. Merginos atsineša baliaus amuniciją. Į sveikatą, merginos. Už vaikinus, kad jie būtų mums geri. Taip, valio. Merginos švenčia neaišku ką, progos ir nereikia, amžina proga, kad esi moteris ir kitkas jau nebūsi; juokauja, kalba nesąmones, vartosi ant sofos. Paskui aptarinėja, ką nusipirko, apžiūri naujas kelnaites, užsimauna jas ant džinsų, mėtosi, tempia ant galvos ir paslysta ant grindų. Ginčijasi dėl smulkmenų, prikaišioja viena kitai senas nuodėmes, kiekviena iš jų nekenčia būti bobų kompanijoje, tačiau būna. Man alergija, negaliu sulčių, neskiesk mano degtinės. Merginos, kaip įdomiai mes gyvenam. Ai, skauda. Baik! Ką jis tau sakė? Eik tu, kaip faina! Numetei šakutę. Šoka, stumia viena kitą į vonią ir keikiasi. Giriasi, kad išprotėjo, galynėjasi, kuri kurią užlauš ir kvailai rėkia. Mėgdžioja savo vaikinų judesius ir žagsi. Nu, bliamba, daugiau niekad su jumis nebaliavosiu, kiaulės. Kaip dabar atrodau? Nu ir kas? Tau kažkas skambina. Motina, ša. Kiek ji gauna? Vieną ir penkis? Blia, kaip jai, tai gerai. Gerai, kai žinai, ko nori. Tu nori per daug. Aš noriu per mažai. Aš noriu patikėti. Aš nebijau, bet nenoriu. Noriu daugiau skaityti, bet nėra laiko. O aš tingiu, laiko gana. Tik nesijuokit, bet kasdien aš bijau, kad jis mane paliks. Nu, neverk. Ateik pas mane. Aš negraži. Nu baik tu, ką kalbi. Aš negraži, ir tai faktas. Taip, bet tai kas? Ką, iš tikrųjų tu taip manai? Aš iš tikrųjų negraži? Tai yra gal tu ir ne gražuolė, bet simpatiška. Eik tu šikt, ką čia dabar...? Simpatiška... šūdas... tu tikra p...da. Bet tu pati taip pasakei. Aš gal ir pasakiau, bet tu!
       Merginos pavargsta, sutvarko taures. Vakarėlis baigiasi, klausimai dėl Artimųjų Rytų neišspręsti. Sumaišytas seksas, miestas, Sopranai, nuolaidos Nivea kremams, Id ir Superego, Kundera, tėvai, martinis, velvetas ir auskarai. Suvokta, kad labai pasiilgo, nemyli darbo, per mažai miega. Brangu, šalta, ateitis parodys. Dar ne rytas, o jau skauda galvą, labanakt, vieną dieną tu nusileisi, oi kaip nusileisi, bet tai ne greitai. Jei gali, leiskis lėtai. Merginų baliai forever.
       Neims velnias šeštadienio. Gal bus šilčiau, kai išeisi iš kavinės. Bet niekur nedings varvančios minutės. Gal po rudens ateis pavasaris, jei musės mutuoja, kodėl metų laikai negalėtų susimaišyti. Pabusi ryte nepamiršęs savo nuobodumo, nors niekada nepametei raktų, neskaudėjo skrandžio ir vakar sužinojai gerą naujieną.
       Mano tariamos motinos maišo cukrų. Girdžiu, kaip ryja, kosti, velkasi paltus. Purto šaltis po nuodingo merginų baliaus. Liūdna dėl kavinių be biografijų, bet visai nebaisu technologinės pažangos. Negaila patvinusio Dievo, nei bomžų, nei nevaisingo veržimosi į Kažką Daugiau. Gal truputį gaila, kad laipsniai tik keturi. Viskas yra proporcijos, tai kodėl toks neproporcingas šeštadienis, toks invalidas velnias ir taip mažai įpylė vandens. Velnias imtų pardavėją, aš nemėgstu čefyro. Bet neims.


       2005 m.