Ramūnas Kasparavičius (g. 1948) – poetas ir prozininkas, savito lietuviško postmodernizmo kūrėjas, neapdovanotas jokia oficialia premija. 1967–1972 m. studijavo VU lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoju, įvairiose redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Ramios saulės metai“ (1983), „Laimingiausias rugsėjis“ (1986), „Laukas arklys“ (1990), romanus „Keturių sesučių darželis“ ir „Lietuvių Laimos teismas“ (išleista viena knyga, 1998), romaną kartu su novelėmis „Visų gražiausia“ (2006). Iš prancūzų k. išvertė ir periodikoje paskelbė Raymondo Queneau poezijos. R. Kasparavičius tekstai yra dekonstrukcinio pobūdžio, rašytojas sumaniai derina istorijos, mistikos ir tikrovės faktus, folklorinius motyvus ir lietuvišką mitologiją. Autoriaus poezijoje gamtos ir kaimo vaizdai persmelkti kultūrą pažinusio subjekto patirtimi ir skepsiu, konkreti detalė dera su abstrakcija, tradicinė forma su netikėtais sąskambiais, kalambūrais, o retas žodis ar šnekamosios kalbos frazė vartojama kaip puošybinis elementas. Autoriaus romanus galima laikyti epo parodija. Legendinius ir dabarties laikus jungiantys veikėjai yra žemiški ir kartu mitiniai kultūros herojai, vaizduojami istoriniame, buitiniame pasakojimo lygmenyje. Dominuoja dzūkų trakiškių šneka su litvakiškomis, lenkiškomis, gudiškomis, rusiškomis inkrustacijomis. Pasak literatūros kritikės Loretos Mačianskaitės, „Ramūno Kasparavičiaus proza užima tik jai vienai priklausančią vietą lietuvių literatūroje. Kokia tai vieta, kol kas sunku pasakyti.“