JAUNYSTĖ
Gal mūsų likimas kartoja
Jaunystę senų pranašų,
Nes viskas šiandieną, brangioji,
Į praeitį jau panašu.
Jau skleidžiasi liepžiedžiai, žydi
Jurginai, jau buvo, kas būna
Pražydęs, jau vasara lydi
Į rudenį auksą karūnai.
Ne mus vainikuos, tik idėją,
Tik įvaizdį – buvom jauni,
O medžių ošimas stiprėja,
Melodija sklinda paini.
Mes prieblandoj švenčiam,
Bučiuojam
Vaikystės prisiminimus.
O mus ten kažkas suskaičiuoja
Žaibais, jie panašūs į mus.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
TAU
Mūsų taurės pilnos, mūsų džiaugsmo pilnos!
Tai ne vynas liejas – krištolo sakai.
Iš prisiminimų sklinda gaidos kilnios –
Mūsų išgyventos mintys ir laikai.
Neieškok beprasmio žiedo regimybės.
Toliuose prabyla išminti takai.
Mums prisisapnavo užtakiai ramybės
Kaip rudens graudumas, kuriame likai
Lyg vestuvių nuotraukoj – graži, laiminga
Ar sugrįžus iš kelionės tolimos...
Mintyse kasdien erškėtrožė dar sninga
Po langais, nebesulaukiančiais mamos.
Keliam savo taurę, šypsomės ir geriam,
Ieškom savo paukščių rudenio garsuos.
Linksmas vėjas siaučia, liūdną rasą žeria,
Saulė daugianytė žemiškuos gaisuos.
Ko gi mums dar maža? Turim savo kraštą,
Turim savo žodį rytdienos kely...
Svaigulys praėjo, nešam savo naštą,
Klausomės, kaip skleidžias šiluma lopšy.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
SUBRENDIMAS
Nebesenstam, tik blaivėjam,
Sveikstam po visų ligų.
Niekur mes nenuskubėjom.
Buvo ilgu ir baugu.
Viską priėmėm kaip svarbų
Žingsnį vieškeliu šviesos
Ir supratom, kad ne darbas –
Net ieškojimas tiesos.
Kiek sugriovėm, kiek pražudėm
Amžinai neamžini...
Kur praėjom – dygo būdės,
Likom burlegoj vieni.
Ir dabar, po metų klodais,
Tomais gelstančių bylų,
Tu ištark save kaip žodį,
Kad tikėtų kaip melu.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
MELANCHOLIJA
Aš viską suprantu: ir gerą žinią,
Ir skaudų ilgesį rudens laukų,
Kai, drumzlinam rūke save pažinęs,
Nematomą šešėlį sutinku
Ir klausinėju, ir geidžiu atleisti
Jam nesamas kaltes, save smerkiu,
Galvodamas, kad aš galiu nuteisti
Bejėgį mūsų laiką už akių.
Ir noriu jo žingsnius išgirsti, tylą,
Kuria jisai kaip angelas pavirs,
Tiktai niūrus papievių rūkas kyla
Ir akyse gamtovaizdis pasvirs
Į saulės laidą, o ruduo, apakęs
Žiedais, nesužinos, ar aš esu.
Į rūką svyrančios beržyno šakos
Mane palieka vieną tarp visų.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
IRONIŠKAS EILĖRAŠTIS SAU
Toks nuovargis. Lėta mirtis.
Bejėgiškai nusvirę šakos.
Kažkas išduoda. Patirtis
Su ateitim paniurę šnekas.
Kartojas žodžiai ir veiksmai.
Riedėjimas nuo aukšto kalno.
Kadais žiūrėdavau linksmai
Į lemtį – linijas ant delno.
O kas supras ir išsklaidys
Kaip miglą, geliančią atolą,
Pragiedruliais skaudžias mintis,
Nusišypsos lengvai iš tolo...
Pamos ranka ar prisiglaus
Kaip netikėtas vėjo šuoras...
Kas patylės arba paklaus,
Dėl visko kaltindamas orą?
Toks nuovargis ir nežinia,
Bejėgiškas visų laukimas.
Garsai užplūsta kaip minia,
Širdies ironiškas plakimas.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
EILĖRAŠTIS SENAI KIRPYKLOS
REKLAMAI
Kirpykloj eilė
kaip madingoj kavinėj.
Savi, poilsiautojai.
Vietinio grožio
seni pavyzdžiai
nemadingoj vitrinoj.
Reklaminės galvos,
parudę
kaip ožio barzda.
O jie buvo,
jie buvo jauni dar,
gražiai garbiniavos plaukai,
ir žvilgėjo jų dantys,
dar buvo neklydę
ir girtis savom
pareigom negalėjo.
Dabar jie – išaugę,
provincijon kartais
atvyksta per iškilmes
ar jubiliejus.
Berniūkščiai,
pozavę kadaise reklamai
už trirublę dosnią,
o buvę herojai,
atsiunčiantys kartais
atvirlaiškį mamai
su metinėm šventėm
kukliai: tegyvuoja...
O buvę šaunuoliai,
prie visko pritikę,
kaip keičiasi mados,
ir pareigos keičias!
Tik musė taip pat
deda tašką ant plikės
ir skrenda,
kaip skrido –
saloniniais greičiais.
Vaikinai, savęs
atpažint jau negalit
reklaminėj nuotraukoj, –
bluko išbluko,
parudo veidai.
Pravažiuojant pro šalį...
Kirpėja paseno,
ji dėvi peruką
ir kantriai šukuoja,
ir kerpa, ir skuta
kitus ir nežino,
nemato, negirdi...
Po darbo sugrįžta
į tą patį vis butą
ir gydos lašeliais
tą pačią vis širdį.
O jums kas?
O jums kas?..
Miestelio trumpoj atminty
kaip reklamoj
išlikot tik buvusio
grožio kėlėjai –
statistai kasdieniškoj,
vietinėj scenoj.
Šukuosenos, mados
lemtingai praeina,
praeis ir reklaminis
jų pašaukimas.
Ir krenta pagraužtos
reklaminės kainos,
kai viskas taip skaudžiai
ir geliančiai mainos.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
DU EILĖRAŠČIAI SŪNUI
1
Įsiklausysi ir išgirsi,
įsižiūrėsi ir matysi.
Tiktai tikėdamas patirsi,
Tiktai svajodamas mąstysi.
Ir būsi jau garsu ar aidu.
Ramybė dings kaip meteoras.
Pakils su trupiniu pro veidą
Į palubę kuprotas voras.
Tarp sienų keturių tik langas,
Tik išeities gražus stebuklas.
Daiktai ir žodžiai ardo dangų
Kaip surūdijęs laiko pjūklas.
Ir įsimink – svajonės miršta
Kaip dovanos, karalių teisės.
Grėsmingas kasdienybės pirštas
Palies slapčiausią tavo vaisių.
Tik pareiga išlikti, būti
Tave vėl išveda į sceną.
Nors juokdariu pabūk, kamputy
Jis juokias iš pasaulio vienas.
2
Kai viskas atrasta ir pilka,
Užprogramuota tavo genuos,
Ir nuolankumas širdį tvilko –
Tegul žaizdre įkaista dienos,
Suglausk, supurtyk žemės tylą
Ir, savo išnarą sutrypęs,
Žiūrėk, kaip nuosprendžiai sudyla,
Lyg tie sapnų veidai dvilypiai.
Tiesa kaip kerštas pavojinga
Visiems, kurie ramybės geidžia.
Gyvybės įsčių gaivalinga
Jėga prabusdama vėl žeidžia
Neklystančius naujais košmarais
Ir šoka trypdama žiaurumą...
Virš mūsų sukasi radarai
Ir dar skaisčiau liepsnoja krūmas.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
SUGRĮŽIMO ELEGIJA
Kur mes išėję grįšime,
nesugrąžinami laikai,
neatpažįstami ir svetimi
daiktams, kurių mes nesukūrėme,
idėjoms, užauginusioms kitus,
relikvijų vergai iš seno
elementoriaus, lemenami
dar menančių ir išmintingų padarų
kelionėje. Mes ieškome vandens
matyto ir girdėto šuliny,
kurį be gailesčio užtemdė
kaip seną veidrodį laikai.
Dar guodžia pražydėjimų dvasia
su jaujos kvapo reginiais:
vėl nuogos iš pirties išbėga
į gaisro kliedesį per sniegą
iškilios moterys...
Negęstantis ugnies žydėjimas,
palydimas dejonių ir keiksmų.
Mes nebegrįžtame, tik tęsiam
kelionę mąstančių daiktų,
aklosios savo praeities.
Koks lėtas paukščio skrydis
virš melioruojamų laukų
ir išdidus gandrų kalenimas
birželio mėnesienoj...
Iš gegužinės grįžtančių balsai,
pakvipę liepžiedžiais, pelynais,
prasmenga buvusių namų akiduobėj.
Nauja naujų namų šviesa
koketiškai apnuogina kieme
sugrįžtančius relikvijų keliais.
Karčiauskas, Mykolas. Dienos – elegijos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.