***
Progiesmiais
yra žvaigždės ir
apuoko širdis žemiau jų
ir medžio viršūnė,
ir man to gana
***
Pasišokėjęs į gegutės
Širdį
***
Akys rado vaivorykštę,
rankos nieko neras
***
Liktie, erkėtas
karvelėli, nepanešantis
pats savęs
***
Praėję gyvenimai
balsingi, po kojomis
lig plėnies plonytėlės
suslėgti
***
Vieversingas baltas
spindulys jau
nusileis į kraują
***
Rankas paukščiai
turi susidėję glotniai
ant pečių,
nuodėgulio kibirkštaičių
paukščiai nelesa ir
tiek
***
Neilgalaikių gėlių žmogus
***
Ir dūzgė
tavasai alsavimas
tuščiam ąsoty
***
Rugiagėlė, žinia, neprisidės
prie žvirgždynėlio
duonos, bet visgi be
anos kad tik neįsiveistų
rūdligė aky
***
Samstau vandenį
supleišėjusioj laivėj,
regis rūdžiuotoj rankoj
peršinčioj esančia
negyva sulankstyta skardine
***
Aš esu nekošto pieno gėrėjas,
pagerdinėtojas
to prieš lietų vis paputojančio
su širdažolių sėklom
***
Pribuvęs tiek, kiek
įstrižai aštriausiuoju
parudusiu peiliu nuskainioti
gėlių koteliai
***
Papuošalais kaip
vabalais apsmaigstytas
apkarstytas, o apipintas
buvo moters kūnas
***
Susitiksim
susieisim gulbino širdy,
neprasilenksim
***
Tamsos kiaunės išgerdinėjo
trynius pilnaties
***
Iš visų juodsidabrių
vilčių- delne tiktai
kandžių sidabro
miltelyčiai
***
Anasai šventadienis
pažvelgdinėjo
žiūrėjo į mane
negyva elnio skruzdėlėta
akimi
***
Pravažiuodamas prašalaitis
užklausė, kieno tie šiaudai -
mūsų mūsų visi tie šiaudai,
tiktai saulės šiaudinė
spalva jau ne mūsų
***
Rože pasišviesk, jeigu
nelinkęs - pasišviesk
žaizdom pilnavidurėm
***
Kas dar su rožėm,
kas seniai po rožėm,
kieno rūgšties paėsdinėjama,
ne vien tik sielvarto
***
Prailgo man naktis
kaip šuns kaukimas,
raudona vėjuota
šviesa
ir patekėjusi
žmogaus akis
***
Siela vis vien tik laikinai
o Viešpaties šiam mėsgaliui
paskolinta, tai Viešpaties,
tai jo
***
Gryniausia sąžinė
pernakt karštai žydėjo
kiečiausiom
aštriausiom nuospaudom
ant plaštakų ir
papadžių
***
Kai mano smilkinio
vilnis į žemės gyslas
mėlynai nueis, tai gal
tada žiūrėsim,
kuo protingas geras,
kuo gudrus blogesnis,
o dar pakolei
kas
aš paukštį garbinu,
jo laiką trupantį
ir jo lėkimą
raibą viršugalvio
gylėj ir dar aukščiau
***
Ir gausi tiek,
kiek vanagas išsinešė
vandens nuo akmenų
rasotų,
gal vienas lašas ėmus,
gal pusantro
***
Skerstuvininkai
raudonais mėsgaliais jau
papuošdinėjo kėkšto
vėją
***
Vanagas įstrigdinėjo
į tarpuakį jo
lyg suompeilis,
į raibą atmintį įlėkdinėjo,
suglaudęs atsparnes
nelyginant akmuo
***
Mirtinas mano gyvenimas,
jo savastis, jo buveinė
pilna mirguliavimu
sidabruojančių prietemoj
akį kandžių
***
Ir meilės laikas
žydėjo prieš akis
žibėjo
žybtelėjo
ir mes gyvenam
jo žibėjimo lašu
lig vieškelio baigties,
irgi akių stulpelio
***
Ir paliktas, o paliktas,
ir ne daugiau
ir daugiau nieko
***
Tarp manęs ir
krintančios saulės
yra moteris ir
jos pirštai, jos
kūnas vaiskus
tarsi stinta žuvelė
***
Jau per labai
pailsęs laisvei
***
Iš vieškelio teliko
vien tik aukštielninka
pusinė ąžuolo pliauska
***
Ir paukštis dar
ne viskas,
ir akmuo,
o sauja žemių
viskas
***
Viltys
lūkesčiai kaukolės
kevale,
žemės kaukolės
kevale
***
Kalbėk paskutinius
žodžius, jau vieškelio
virpėjimas į
kraują eina
***
Brolyt,
kalbėkim šiaip arba
anaip, vis vien sunkoka
progiesmiais gyvent
tarp auksadančių,
o prokeiksmiais kad
ir ne išeitis
Kalanavičius, Antanas. Ne akmenys guli: eilėraščiai, laiškai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.