Tęsinys. Skaityti pradžią.
XI
Žmogus raitydamasis sapnavo, kad rėkia persisvėręs pro liuką:
– Emanuele, aš čia!
Emanuelė stovi apačioje ir užsispyrusi žiopso. Dangų raižo pavojingi arai ir balandžiai, bet ji neužsičiaupia. Jos galvoje staiga susijungia skirtingos funkcijos ir ji tiesia rankutes:
– Aš irgi!
Žmogus įtraukia galvą ir klausiamai žvelgia į bendradarbį, lynais prisirišusį Gagariną.
– Ga ga, – atsako Gagarins.
– Emanuele, – rėkia žmogus pro liuką, – lipk čionai, ir mes skrisime aukštyn!.
(Vieta jūsų reklamai.)
Emanuelė užsičiaupia ir traukiasi atbula, jos akys virsta, tūkstančiai neatsigrožinčių kirtėjų pakerta jai kojas, ji grąžo negrįžtančias rankutes, rausiasi rankinuke, iš kurio žvelgia šukos, sunkūs šepečiai ir keistos rodyklės.
Jai drimba putos.
– Nia, – taria ji, – nia, nia, niakada!
Laivas sudreba.
– Poiecha-ali-i! – Gagarins bando šokinėti iš džiaugsmo, bet tik trūkčioja perbalęs.
– Mama mamoji, – nieko nežino žmogus.
Jis atsimerkia, atsikelia iš guolio ir pabunda. Paskui vaikšto po sandėliuką ir sako gražų eilėraštį:
Nagi, pasileidėle, tau dalią paskirsiu, <...>
Didžiu prakeiksmu aš prakeiksiu, <...>
Te girtuoklis apvems tavo suknią per šventę, <...>
Iš paskos tegul puodžius apdrėbs tave moliu, <...>
Sienų plyšiuos teįsiveisia dykrų pelėdos, <...>
Tebus dovanos skurdžios už įsčias atvertas, –
Nes skaisčiam tu apsimetei man už žmoną
Ir prieš skaistų mane panaudojai apgaulę!“ <...>
Iš dangaus netikėtai šūksnis suskambo:
„Kodėl, Enkidu... paleistuvę prakeikei,
Kuri <...> didingu drabužiu tave aprengė <...>.“
Ir nurimo širdis jo įtūžus,
Susitaikė įsiutusios kepenys.
“Nagi, pasileidėle, aš tau kitką paskirsiu <...>
Viešpačiai, karaliai, valdovai tegul tave myli <...>
Tegul duos tau stiklinių blizgučių, lazurito ir aukso <...>
Motiną septynių dėl tavęs tepames, savo žmoną!“
(„Apie viską regėjusį“ VII lentelė. Senovės rytų poezija. 1991 V., 136-138 p.)
XII
Pro vaistinės duris įslenka vidun vyras iškreiptu veidu. Vaistinė graži, dvelkianti išmanymu. Vaistinės prietemoje kažkada – seniai seniai – sužilę išminčiai svėrė vaistų krūveles ir pylė vienas į kitą.
Iš už prekystalio kyšo vaistininkas ir linguoja jam galva.
– Sakykite, – klausia vyras, – Gal turite gerų vaistų?
– Taip, turime, – taria vaistininkas, – štai vaistai nuo stabligės, štai nuo vidaus uždegimų.
– Taip? – netikėdamas klausia vyras.
– Tikrai, tikri vaistai ir, kas įdomu, populiarūs ne tik užsienyje, bet ir tarp mūsų ligonių.
Vyras patylėjo.
– Aš parašiau eilėraštį, – tarė jis, – tik paklausykit:
įsibėgėjęs dviratininkas terškė nuo kalno
rėžės į tvorą
byra dantys, o dviračiui – šakės
patvory galvą surietęs jis cypia ir daužo dviračio stebulę
žmonės laisto jį ašaromis
minia jam padeda šitaip:
permeta per tvorą – kur norėjai, ten mostu padėjom
tuoj šypsosi visi, išlakioja
už tvoros jis rėkia net išsižiodamas
saulė leidžias toli – ten, už horizonto
– Tai bent eilė-ėraštis, – tarė vaistininkas.
– Jis sukurtas pagal tobulo šiuolaikinio eilėraščio planą, kuris sudarytas iš: 1. sąlygos, 2. įvykio, 3. rezultato, 4. įvykio priežasties reakcijos, 5. aplinkos reakcijos, 6. atomazgos artėjimo, 7. atomazgos, 8. atmezgėjo reakcijos, 9. atmegztojo reakcijos, 10. peizažo. Kiekvienam punktui – po eilutę. Štai dar vienas:
sargas lingavo namelyje ir nuobodžiavo
ūmai dužo jo lango stiklai ir visos stiklinės
sargas šluostėsi veidą išpiltą, nusišypsojo
piktadaris ūmus kikeno už lango, girdėti
bitės dūzgė nakty, bet į vidų pas sargą nelindo
sargas tada atsistojo, priėjo prie šukių
griebęs šukes ir stiklines visas tuoj šveitė pro langą
šypsosi jis savo namelyje
šukės gi lekia už jojo ratuotų akių akiračio krašto
medžiai papildo idilę, lietuvos kelią
– Aš vadinu juos „Mongoloidais“. Trečioji dalis:
ant šaldytuvo guli blynai šiek tiek pastovėję
todėl katė juos ėmė knibinėti dantimis
imasi ėst tik kraštą vieno išlindusio
ėdė ir netgi čepsėjo
rūkydamas šeimininkas smogia katei į snukį
išsigandus ji traukiasi atbula atbula tarsi traktorius
tuoj ir nudrimba nuo šaldytuvo
šeimininkas taria, kad jai taip ir reikia,
katė pasvolioja ir jau jos čia tik kulnai
dabar šaldytuvas vienas su blynais
– Nereikia man tų jūsų vaistų, – po pauzės suburbėjo palenkęs galvą vyras. Jis kalbėjo su šypsena.
– Taip? – nesupratęs paklausė vaistininkas.
Vyras apsisuko ir išėjo.
Vaistininkas pastovėjo ir pažiūrėjo.
XIII
Fantomas padarė daug sunkių nusikaltimų visiems mums. Turėjo ir jam kada nors išmušti teismas.
Štai, štai – mes matome Fantomą kavinėje už kavos puodelio. Sėdi ir bjauriai šypsosi: rezga planus, kylančius jo įdaubtoje galvoje ir tobulėjančius. Šypsenos nematyti po juodu lietpalčiu.
Bet aure – du kriminalistai šnabždasi už lango:
– Imsime dabar.
– Tą juodą?.
– Jo.
Štai jie prieina prie Fantomo. Fantomas mosteli – taip gracingai, tarsi būtų baleto maestro! Apgaulingai, nes tokiu būdu jis trenkia kriminalistui į veidą.
Švilpteli dvi kulkos iš vamzdžio. Pavojingai arti praskrieja jos pro Fantomo smilkinius. Jis išvengė visų šių šūvių, bet dabar į jį artėja lemiamoji vilyčia. Ir štai ji įsminga jam į Širdį.
Iš Fantomo galvos pasipylė ratukai ir krumpliaratukai. Kairė ranka krito ant žemės ir sprogo. Dešinė ranka, su kriminalistu saujoje, braškėjo. Kriminalistas stebėjo, kaip genda šis gigantas. Kiekvienam milžinui kada nors ateina atgailos ir vilties valandos.
Fantomas pargriovė medį ir įsmuko į kanalizacijos šaltinį. Medžio vainikas neleido jam nugrimzti.
Tačiau, kai iš jo gniaužtų išslydo paskutinieji medžio lapeliai, srovė jį nunešė į Nemuną-tėvelį.
Nejaukią tylą sutrikdo suprakaitavusio kriminalisto žodžiai. Bet jis neišgirdo savo balso.
– Taip. – draugiškai šypsodamasis atsakė jo partneris, ir apkabinęs per pečius, švelniai pabučiavo. .
...Po savaitės, sklęsdamas virš Baltijos jūros, Gregorijus pamatė plaukiantį Fantomą. Jis dvelkė kažkuo labai pažįstamu. Gregorijus priartėjo ir įkvėpęs susiraukė: Fantomas trenkė kaip reikalas, sugniaužtu kumščiu ir griebė Gregorijų už apykaklės.
Nes tai dar nebuvo pabaiga.
XIV
Turistas prasimerkė ir prasirąžė. Pakėlė akis ir nieko neįžvelgė. Pasukiojo jas plėsdamas akiratį, bet vis tiek nieko nepamatė.
– Ho ėj, – riktelėjo jis užsienietiškai, – hoho ili chtan!?
Turistas norėjo atsistoti, bet rėžėsi į kažką galva. Kažkas sublerbė. Turistas sudejavo ir trenkė į kažką kumščiu. Kažkas sublerbė. Turistas suprato, kad miegojo sėdėdamas. Paskui pajuto, kad kairė ranka užlenkta už nugaros ir suspausta. Pasigirdo vandens teškėjimas, jis apčiuopė strypus. Kūnu perbėgo šiurpas ir jis taip trūktelėjo ranką, kad spąstai prasiskyrė, ant grindų nukrito ir sudužo kažkas sunkaus. Turistas pakratė pirštus, netyčia užkliudė jais smakrą, nuo ko metėsi į šoną, užkliuvo už durų rankenos, griebė tąsyti ją, tačiau durys nejudėjo, tarsi prakeiktos.
– O, no! – suriko jis ir pamatė viršuje simbolį: skaičius 220 ir fosforinę kaukolę su žaibu akyje.
Turistas visas drebėdamas grįžo, kur sėdėjęs, ir atsisėdo ten atsidusęs.
Susiėmęs galvą, bandė atsiminti, kaip čia pateko.
Begalvodamas pajuto, kad kėdė turi skylę – ir nemažą. Skylės gilumoje irgi buvo vanduo.
Tada neišlaikė jo nervai.
– Hė-avo hi u niaio! – suriko gan melodinga savo tautos kalba, daužydamas kumščiais sieną, – ihi ili lin čiozo-zori! – suriko daužydamas kumščiais kitą sieną, – ėngo, u, ėngo, hė-avo! – suriko spardydamas kėdę, kuri pasirodė pritvirtinta prie grindų ir keistai masyvi.
Ir staiga duryse pasigirdo metalinis krebždesys. Moteriškė su šluota griebėsi nosies. Turistas patraukė tiesiai prie savo lagaminų. Kaip ir nujautė, jie buvo tušti.
Kitą dieną vagystė viešbutyje „Lietuva“nuskardėjo per visą miestą.
XV
Niekas iš mūsų nežino, kokie yra erdvėlaikio paradoksai. Nežinojo to ir Gregorijus. Štai jį suko turboekvivalentiškas sūkurys. Štai jis tąsėsi nuo vidinio skausmo, spaudžiančio aortą. Štai jis ėjo smėlynu, ir kojos vilkosi iš paskos. Štai visas pasaulis apsiniaukęs tarsi pro sieną. Štai dvi erkės įsisiurbė jam į užpakalį.
Gregorijus atsitokėjo degtukų fabriko vidury. Jaunuolis drebančiu žandikauliu rankose laikė degtukus.
– Būk atsargus, vaikeli, – kalbėjo susiraukšlėjęs darbininkas, mokydamas jį naudotis degtukais. Apačioje burbuliavo įkaitusios sieros katilas.
– Tik neuždek aplinkos, – kalbėjo darbininkas, jaunuoliui braukant dėžutę.
Degtukas blykstelėjo, sieros katilas sprogo.
Gregorijus išlakstė į šalis, o lakstymą kompensavo vienmatiškumas.
Rūko degtukų fabrikas, vis nauji degtukai žiebėsi sandėliuose. Gregorijus didėjo vežamas ligoninės koridoriais, aplinkui spingsėjo tamsūs žiburiai, galvomis ėjo personalas. Jiems ant kaktos buvo užrašyta, kad čia psichinių ligų skyrius.
Taip Gregorijus ištrūko iš vienmatės erdvės ir sugrįžo čia, į mūsų pasaulį!
REKLAMA: Skambant baisiems garsams ir įtampą darančiai muzikai, tamsoje, į kambarį įslenka moteris. Iš už kampo į ją žiūri paslaptingas sutrikęs vyriškis. Moteris prislenka prie stalo ir paima gražią šeimyninę nuotrauką. Vyriškis sutrinka labiau. Staiga moteris, nežemiško šišo pagauta, plasnodama iš visų jėgų skvernais, trenkia išsišiepusi žemėn tą nuotrauką. Vyriškis greitai ir lyg vėjyje čiumpa savo chalatą bei dingsta naktyje, pargriaudamas netyčia butelį ODEKOLONO. Po viso to – ODEKOLONU išsimozojęs moters veidas stambiu planu ir prasižiojęs. (Iš to suprantame – jį vėl pamilo ji).
1991–1992; 2005; 2007
Ramūnas Jaras. Dzen dzen. Novelės, CD. - K.: Kitos knygos, 2008.