TRYLIKTASIS: nelaimingo numerio ir nelaimingo turinio
Tad ką aš išaiškinau? Yra nelaimės – štai
ką išaiškinau. Yra nelaimių šaltinis – štai
ką išaiškinau. Yra būdas nutraukti nelaimes
– štai ką išaiškinau. Yra kelias į nelaimių
nutraukimą – štai ką išaiškinau.
Neišsipildo sapnai, lankantys ligonius,
liūdinčiuosius, žiauriuosius, įsimylėjėlius ir girtus
Didysis Li iškart pasakė, kas yra svarbiausia:
– Reikia laužyti taisykles. Reikia atsisakyti iškart visų įpročių. Žmonės įprato gyventi išvien neteisingai, o paskui tikisi, pamainę kokį vieną neteisingą dalyką, pasiekti laimės.
Didysis Li tvirtai pasakė:
– Klaidingas mąstymas teigia, kad laimė nėra būklė, o tik siekiamybė. Kad laimė galima tik kažkur ir kažkada, bet jokiu būdu ne čia ir ne dabar. Klaidingą mąstymą diktuoja blogi žmonės. Jų tikslas – nuslėpti nuo žmonių laimę, kuri visuomet yra dabar ir čia, tik reikia ją rasti ir atpažinti.
Didysis Li sviedė man į veidą dvokiantį skudurą ir paklausė:
– Ar supratai?
Vos pabandžiau praverti burną, Didysis Li ėmė mušti mane tuo skuduru per veidą.
– Blogai! Blogai! – kartojo, – Tu bandai samprotauti, o turi būti laimingas. Samprotaujantys nebūna laimingi.
Didysis Li parodė man medį mano kieme.
– Ar anksčiau jį matei?
– Ne, – dorai prisipažinau. – Aš jo nepastebėdavau,.
– Tu nieko nepastebėdavai, – liūdnai tarė Didysis Li. Klaidingas mąstymas buvo tave apakinęs.
Tąsyk mudu parėjom iš ,,Žarijos“ baro pas mane. Mano nuostabai, Virginija jau buvo grįžusi, Didysis Li lipšniai paspaudė jai ranką. Nejučia pamaniau, kad jis pernelyg ilgai laiko ją savojoje, o Virginija pernelyg švelniai žvelgia jam tiesiai į akis. Gan greit sužinojau, kad jie jau seniai ir pažįstami, ir netgi kur kas daugiau. Sužinojau, kur ji dingdavo mano ilgais alkoholiniais vakarais.
– Li padėjo man bent šį tą suprasti, – nuoširdžiai paaiškino Virginija. – Pati aš jau nieko nebesupratau. Greta tu: suniukęs, beviltiškas, ieškąs kažko – nežinia ko. Iš kito šono – motina, nebylus šešėlis, atiduodąs tau viską, bet nieko negalįs iš tiesų duoti. Tėvas su savo mafijoziniais užmojais ir globaline savimyla, su pasimėgavimu besigiriąs kokiomis niekšybėmis. Tarnyba su visom rietenom, barniais dėl etatų, algų ir butų. Vos mane paskyrė grupės vedėja – sprogimas: tėvelio ranka, tėvelio ranka! Aš nieko nebesupratau, vien saujom rijau tabletes. O baisiausia, kad, kai žmogui neapsakomai sunku, jis lieka vienui vienas. Vienui vienas! Li įrodė man, kad gali būti kitaip.
– Tai, ką klaidingas mąstymas vadina gyvenimu, tėra fikcija, – aiškino Didysis Li. – Kalbėsiu tiesiai: ministras beveik visada nelaimingas, o valkata Fabijoniškių sąvartyne gali būti laimingas. Stinga pinigų – ir tu jau nelaimingas. Pažemino arba nepaaukštino – ir tu jau nelaimingas. Kur žiūrit, ką darot, žmonės? Reikia laužyt tas taisykles, reikia joms nepaklusti, nors dėlei to tektų nepaklusti sau pačiam.
– Nepaklusk sau – mokė Didysis Li, – nepaklusk pirmai savo minčiai, antrai savo minčiai, trečiai savo minčiai. O paskui giliai įkvėpk oro ir paklusk pačiam pirmajam impulsui. Jei kitas žmogus, tavo didysis brolis, priims tavo impulsą – tatai laimė jums abiem. O jeigu nepriims – visuomet kaltink save, ne kitą, o tik save.
Paskui buvo šnekama, kad susirinkę mes išvien girtaudavom. Tai melas. Išgerdavo tik tie, kurie konkrečiai tuo metu kaip tik to norėdavo. Buvo griežtai uždrausta siūlyti kitam taurelę, juo labiau įkalbinėti. Buvo griežtai uždrausta provokuoti kitus: išgerkit į mano sveikatą, šiandien man šventė. Li ir čia mokė laužyti klaidingas taisykles: išgerti ieškoma progos, vadinas, gerti galima lik be jokios progos; šventės atskiedžiamos alkoholiu, vadinas, švęsti galima tik blaiviai.
Mes rinkdavomės kone kasdien, kaskart kitoje vietoje, kitame bute, dažnai ir gamtoje. Li kalbėdavo tyliai, bet labai raiškiai. Jo balsas buvo lygus kaip vandens tekėjimas, kaip švelnus vėjo dvelkimas. Jis nieko neįtikinėjo, galėjai ir neklausyti, ką jis šneka – dažnai ir neklausydavom, nes svarbiausius dalykus jis pasakydavo tik akis į akį.
Paskui buvo šnekama ir rašoma, kad Li buvo neišvaizdus ir apykvailis tipelis, kad tiesiog nesuprantama, kaip suaugę, išsilavinę žmonės galėjo apie jį susiburti. Jeigu tai būtų tiesa – šitai tikrai būtų nesuprantama. Bet Li buvo ne toks, visiems iškart krisdavo į akį – kaip ir man, pirmąsyk pamačius jį „Žarijos“ bare. Jo žvilgsnis turėjo magnetinės galios, kuriai nepajėgdavai atsispirti. Jo šnekos buvo lėtos ir ramios, kartais daugsyk kartodavo tą patį, o paskui leisdavo tau ramiai viską pergalvoti, patikėti arba prieštarauti.
Jis niekam neįsakinėjo. Jis nieko nevertė juo tikėti, mes patikėjom juo patys, sava valia. Jis pasiūlė mums bendrą kvėpavimą, atvėrė mums akis: to bendro kvėpavimo visai nereikėjo sukurti ar išrasti, jis seniai egzistavo, reikėjo tik įtaikyti į jo ritmą. Jis akivaizdžiai parodė, kad mes (bent jau aš) gyvenam apsikarstę dujokaukėmis ir respiratoriais, sakytumei, tyčia vengiame įkvėpti pilna krūtine, tyčia apsipurškiam dvokiais chemikalais, kad negalėtume giliai kvėpuoti.
Kada jis pirmąkart, nieko neįspėjęs, nusirengė nuogutėlis, visi buvo priblokšti, o kelios merginos net pabėgo iš mūsų sueigos. Li nieko neaiškino, tik nusišypsojo ir nuėjo apsirengti. Kai jis nusirengė antrą, trečią, penktą sykį, niekui nieko neaiškindamas, mes ėmėm pamaži nutuokti, ką, nori tuo išreikšti. Tačiau niekaip negalėjom įveikti keisto barjero. Li nieko ir neskubino. Lūžis įvyko tvankią darganotą dieną, kai Laima, papurčiusi savo žavingas garbanas, irgi nusirengė nuoga. Didysis Li ūmai paniuro, priėjo prie jos ir simboliškai sušėrė jai per veidą.
– Tu meluoji! – pasakė veikiau liūdnai negu piktai. – Tu apsinuoginai todėl, kad norėjai parodyti savo gražų kūną. Tu norėjai sužavėti ir patraukti. Aš nebegaliu būti nuogas. Tu sužadinai man gėdą.
Po to įvykio keistasis barjeras ūmai griuvo. Kiekvienas mūsų galėjo ramiausiai nusirengti visų akivaizdoje – jeigu jam to norėjosi. O galėjo sėdėti prie atkampaus ežerėlio, nuogalių draugijoje, vienui vienas apsirengęs – jeigu jam to norėjosi.
Tikrai nelengvai įveikėm gėdos jausmą, man net pasidarė gaila savęs pagalvojus, koks esu apsimelavęs ir veidmainiškas. Juk aš, kaip ir visi, vengiau savo nuogybės ne iš kokio dorovės jausmo, o vien todėl, kad bijojau pasirodyti menkas, negražus ar suvis defektyvus. Bijojau pasirodyti toks, koks esu. Bijojau būti pats savimi.
Tokia buvo pirma svarbesnioji Li pamoka, labai panaši į tavąsias pamokas – tik visai kitokios formos. Jau tada suvokiau, kodėl Didysis Li turi tiek pasekėjų, kodėl jo pamokos tokios suprantamos. Jos buvo begal realios, tiesiog apčiuopiamos. Tavosios pamokos visad buvo grynai intelektualios, pernelyg abstrakčios.
– Tave nuo mažumės moko užimti kuo aukštesnę vietą struktūroje, – skelbė Didysis Li. – Tave vertina pagal vietą toje struktūroje. Bet juk ne tu ją sugalvojai. Dar daugiau – tavęs nė neatsiklausė, tą struktūrą pramanydami. Negana to – tau griežtai draudžia ją keisti. Tik suabejok tos struktūros protingumu – ir atsidursi beprotnamyje. Aš nekviečiu jos laužyti, tai ne mūsų jėgoms. Tegalime spjauti į struktūrą, išsilaisvinti iš jos. Tegalime atsipalaiduoti, ištrūkti iš jos pančių.
Li atskleidė man spalvas. Ligtol nematydavau, kad pasaulis yra toks spalvingas. Mūsų bendrijoje visi, kaip ir aš, patyrė spalvų gausą, jų skonį, vėsą ar šilumą, net garsą. Aš, paikuolis, visąlaik maniau, kad spalva tėra spalva, nė neįtariau, kad kiekviena spalva skamba savu tonu, lytint yra šiurkštesnė ar švelnesnė, ragaujant tampa sūri ar rūgšti.
Li dovanojo man kvapus. Ligtol nė neįtariau, kad pasaulyje yra tiek aromatų. Mūsų bendrijoje visi, kaip ir aš, patyrė tą kvapų gausą, jų atspalvius, svorį ir muziką. Net mano sapnai ėmė kvepėti.
Li dovanojo kvapus net vargšui Linukui, be paliovos rūkančiam ir šniurkščiojančiam savo alergiška nosim. Linukas niekad gyvenime nejuto kvapų. Jam nekvepėjo gėlės, jis valgė bekvapį maistą ir mylėjo bekvapes moteris. Li dovanojo jam ištisą naują pasaulį. Tatai nebuvo lengva. Net Li negalėjo tiesiog mostelėti burtų lazdele ir užkerėti Linuką. Jis vargo ilgai, po kiekvieno seanso būdavo išbalęs, visas virpėdavo iš silpnumo, bet po dienos kitos vėl sėsdavo su Linuku į kampą ir atkakliai, kantriai kankinosi. Iš pradžių Linuko sloga tik truputį atslūgo, paskui ėmė jau spėriai nykti, galiausiai dingo. Iš pradžių mes net išsigandom, nes Linukas ėmė šėlti. Jis negalėjo išsyk priimti ūmai jam atsivėrusio naujo pasaulio, kvapai neleisdavo jam užmigti, jis negalėdavo susikaupti, vien šnopuodamas uosdavo, be galo uosdavo. Bet pamaži viskas įėjo į vėžes. Kada imdavo užuosti itin stipriai, Linukas užsimerkdavo ir pradėdavo dėstyti iš kvapų melodijas, jis girdėdavo kvapus ypač aiškiai, galėdavo bemat paniūniuoti kokio kambario kvapą, kurį kiti vos teįklausydavo. Jis ne tik atgavo tai, kas iš jo buvo atimta, pasaulis sakytumei atidavė jam skolą už visus bekvapius metus, iškart suteikęs dvigubą, trigubą, dešimtgubą uoslę. Tačiau ne pats atidavė – vien. Didžiojo Li priverstas.
Li mokėjo pamainyti žmogaus pasaulį, aukodamas tam savo gyvybines jėgas. Jis tarsi sunkdavo iš savęs vitalinius syvus ir maitindavo jais kitus. Jis darė kažką iš esmės atvirkščią Uošviui: ne slogino žmones fantasmagoriškomis sporomis, o gydė savimi kitus.
Dabar man pačiam keista, kad taip žaibiškai ir beatodairiškai atsidaviau Didžiojo Li mokymui. Nė nepasiteiravau, kas jis toks, kodėl apsistojo kaip tik Vilniuje. Nė nesiaiškinau, iš kur ir kaip Virginija jį ištraukė. Man šitai nebuvo įdomu. Net nepykdavau, kai Virginija šnekėdavosi su juo korėjietiškai. Galbūt jis mane pakerėjo, užhipnotizavo savo magnetizuojančiomis akimis. Jo žvilgsnis tikrai buvo magiškas, ganėdavo jam ilgiau pažiūrėti, tarkim, į tavo plaštaką, ir plaštaka ūmai užtirpdavo, ją imdavo badyti mažytės neregimos adatikės. Jau nekalbu apie tai, kad galėjo matyti žmogaus aurą ir gydyti savo biosrovėmis ligas.
Didysis Li tikrai buvo stebukladarys – juo baisiau, kad pavirto tuo, kuo vėliau pavirto.
Jis dovanojo mums pasaulį, skirtingą nuo kitų žmonių pasaulio, tačiau bendrą mums visiems. Ėmiau gyventi lygia greta dviejuose pasauliuose. Pirmasis pasaulis buvo senas ir sukriošęs. Jame keldavausi rytą ir išeidavau į savo sumautą technikumą. Šiame pasaulyje buvau žlugęs. Naivūs ir didingi mano siekiai jame nepasiteisino, panoręs būti pranašu, kone Prometėju, virtau pilka menkystėle, dvasiniu onanistu. Šiame pasaulyje manęs niekas nedomino – išskyrus knygas. Tą pasaulį reikėjo atkentėti, išvargti, kad galiausiai kuo greičiau panirtum į visai kitokį.
Antrasis pasaulis buvo naujutėlaitis, viliojantis ir paslaptingas. Į jį įžengdavau atsargiai, šiukštu neskubėdamas, jame buvau reikalingas. Jame svarbi buvo mano dvasia – tokia, kokia ji yra. Jame buvo svarbi kiekvieno dvasia, kokia ji bebūtų. Mūsų bendriją sudarė labai skirtingi žmonės, pirmajame pasaulyje mes niekad nebūtume susidūrę, juo labiau taip sutapę. Pirmajame pasaulyje tebuvom nuograužos, aplinkybių bei piktų žmonių apkramtytos ir išspjautos. Antrajame pasaulyje buvome tvirta bendrija, patyrusi nenumaldomą, gaivinantį bendrą kvėpavimą. Pirmajame pasaulyje vyravo iškreipta dorovė bei fantazminis marazmas. Antrajame karaliavo meilė ir tarpusavio susiklausymas. Pirmajame turėjai ką nors trypti ir niokoti – žmones, moralę ar idealus – idant pasiektum tam pasauly vertinamų dalykų. Antrajame galėjai jaustis saugus, čia nereikėjo nieko trypti.
Turbūt manyje tebetvinkčiojo fiziko gyslelė, neatsisakiau logikos, mėgau dėlioti viską simetriškai ir racionaliai. Many tūnojo keturi vertintojai: vienas vertino pirmąjį pasaulį iš pirmojo pozicijų, kitas antrąjį iš antrojo. Dar vienas vertino pirmąjį pasaulį iš antrojo pozicijų, o ketvirtasis – antrąjį iš pirmojo. Tas ketvirtasis mane smarkokai neramino. Jisai vadino mūsų šventą bendriją nelemta sekta, nenaudinga ir net pavojinga visuomenei. Jis buvo it koks mažytis Uošvis, debiliškas uošviukas, vis kartodavo savo grėsmingą maldelę: mums tokia sekta pavojinga, ji moko žmones paklusti ne mums, o kažkam kitam, tatai yra neleistina, mes turim tą sektą sunaikinti.
Aš pirmasis kreipiausi į Li, papasakojau jam apie tą ketvirtąjį.
– Mus taip ir vertins, – įspėjau jį. – Mes esam labai darni bendrija, tačiau tik tarpusavyje. Mes nemokėtume apsiginti, jeigu mus užpultų. Mes turim tik vidinį saugumo jausmą, bet visai nesisaugom išorės priešų.
Li tik palingavo galva, jis pats apie šitai buvo daug galvojęs.
– Tu teisus, Leo, – atsakė man jis. – Su išore, apnuodyta klastingo mąstymo, turim santykiauti pagal jos taisykles, ne pagal mūsiškes. Mes nemėgdžiosim Mahatmos, neskelbsim nesipriešinimo blogiui, nes mūsų per maža. Mes negalim siųsti prieš šautuvų vamzdžius dešimčių ar šimtų tūkstančių, kaip darė jis. Mūsų kumštis turi būti geležinis, bet nukreiptas tik į išorę.
Iškart supratau, apie ką jis šneka, gerai prisiminiau jo šiurpulingą baletą, kurį sušoko mūsų pavartėje, kai mudu pirmąsyk susitikome. Li atidžiai pažvelgė man į akis ir nusišypsojo:
– Nesijaudink, tau neteks mokytis tejkvando. Tam yra specialūs žmonės.
Tuomet man šitai atrodė natūralu ir būtina, juk aš pats panorau apsaugos. Tuomet man nepasirodė, kad čia kažkas ne taip. Apie mus ėmė šmirinėti karatistai ar kunfuistai, jie buvo nebylūs kaip šmėklos, tačiau suteikė ramybę ir saugumo jausmą, kurio visą gyvenimą taip troškau. Tekdavo tik sumesti jiems šiek tiek pinigų.
Pinigai labiausiai mus slogino. Be jų niekaip nevaliojom apsieiti. Negalėjom visai atsiriboti nuo pirmojo pasaulio. Tai buvo skausminga, bet neišvengiama.
Vis rečiau beprisimindavau savuosius dvasinius kalnus, stengdavausi prisiminti, bet niekaip neišvysdavau jų vidiniu regėjimu. Juos gaubė svaigus rūkas, jame ištirpo šlaitų kontūrai, uolos ir skardžiai, nebežinojau, ar kur nors bekopiu, ar tik vaikštau po ūkanotą slėnį, o kalnus prasimanau. Man tas ir nebuvo svarbu. Rami palaima sūpavo ir migdė mane, alsavau išsvajoto bendro kvėpavimo ritmu ir nieko geresnio negalėjau trokšti. Aplinkui mane buvo žmonės, kuriuos mylėjau, man rūpėjo jų reikalai, o jiems manieji. Tik rytais vis tekdavo keltis ir išeiti į vangią ekskursiją po pirmąjį pasaulį: technikumas, paskaitos, nieko apie nieką nesuprantantys kolegos.
Nors ne visi bendradarbiai buvo tokie. Jau anksčiau buvau įsidėmėjęs Birutę. Ji buvo didžiaakė, sunokusių javų spalvos plaukais. Ji buvo aukšta, kone lygi su manim, gal vien todėl truputį nelaiminga: retas vyriškis ryždavosi ją merginti. Technikume toks buvau vienintelis, nors ir man buvo kiek nejauku: įpratau, kad moterų galvutės esti kažkur ties mano smakru. Birutė žvelgdavo man į akis tiesiai, nė kiek nepakeldama galvos. Jos akys buvo didelės, rudos, šiek tiek rasotos. Ji kvepėjo rugpjūčio pievos kaitra. Panorau ir ją pasikviesti pas mus. Mano slaptasis pasaulis darė įtakos ir mano kasdienybei: magėjo pasivadinti į mūsų bendriją kiekvieną malonesnį žmogų. Vos kieno gerą veidą apgaubdavo rūpesčio ūkana, iškart norėdavau tokiam padėti. O pagelbėt galėjau tik vienaip: įvesdamas į jo pasaulį Didįjį Li. Birutė įžengė pas mus begal paprastai, josios rudos spalvos akys nė kiek nenustebo, išvydusios mūsų margą bendriją: vieni nuogi, kiti apsirengę, vieni siurbia kokteilį, kiti piešia kaži ką dideliuose lapuose, nors visai nemoka piešti, dar kiti tiesiog rymo užsimerkę, tarpais įkvepia oro ir bando jį paskanauti.
– Dieve, kaip viskas paprasta, – iškart pasakė ji. – Aš net būdoma viena nemoku taip atsipalaiduoti.
Birutė buvo paskutinioji, kuriai Didysis Li dar leido pas mus įžengti.
– Mes einam visi sykiu, o kartu nešamės savo pasaulį, – mokė Didysis Li. – Mes nuėjom toli, kaskart sunkiau net laikinai sugrįžti į klaidingo mąstymo pasaulį. O to pasaulio žmonėms suvis nebeįmanoma įžengti į mūsiškį. Pamatę mus, jie išsigąstų ir supyktų. Jie mus sutryptų – iš baimės ir pavydo. Klaidingas mąstymas skatina nepakantumą.
Tarpais man būdavo nejauku, kad mes tokie atsiskyrę, kad mūsų bendras kvėpavimas teįmanomas tokioje mažoje bendrijoje. Mūsų susirinko vos pora tuzinų, ne visus artimiau pažinojau, didžiumos temačiau antrąjį gyvenimą, nebuvau nė girdėjęs apie pirmąjį, o ir nenorėjau girdėti. Ir taip žinojau, kas visus mus čia atvijo.
Visi mes buvom savo amžiaus kūdikiai, visi mes buvom kaip dvyniai – nors ir skirtingų siekių, skirtingo proto, skirtingos dvasios. Visus mus vienijo didžiojo tikėjimo netektis. Mes kitados tikėjom ar bent labai labai norėjom tikėti, tačiau pasaulis tą mūsų tikėjimą prapuldė. Niekad netikėję ir nenorėję tikėti mūsų bendrijoje nepritapdavo. Jiems buvo gera gyventi ir pirmajame pasaulyje. Niekuo netikint gyventi labai lengva, nors ir nyku. Tačiau nykulį galima pravaikyti, užpilti svaigalais, šiaip ne taip iškęsti ligi mirties. Kur kas blogiau, kai tą nykulį dar apgaubia netekties jausmas. Tuomet begali išgelbėti Didysis Li.
Visi mes buvom nuvytusios gėlės. Vieni per daug norėjom, kiti per mažai galėjom. Vieni iš principo nesutikom laikytis klaidingojo mąstymo taisyklių, kiti bandėm jų laikytis, tik neleido prigimtis. Visi mes buvom patyrę Didžiąją Dievo Neteisybę.
– Nėra Didžiosios Dievo Neteisybės, – kantriai mokė mane Didysis Li. – Dievas nėra nei teisus, nei neteisus. Žmogus nėra nei geras, nei blogas, nei menkas, nei didis. Žmogus yra toks, koks yra, ir turi tuo didžiuotis. Tu kremtiesi, kad neradai vietos klaidingo mąstymo pasaulyje. Tai paika. Juk neini kartis dėl to, kad nemoki žaisti šachmatais, o kiti moka. Kodėl tat kremtiesi, kad nemokėjai žaisti klaidingojo mąstymo šachmatais? Kodėl tat kaltini vargšą Dievą? Pasaulyje yra ne vien šachmatai – dabar pats tą matai, pats tą jauti, pats tą užuodi. Nėra jokios Didžiosios Dievo Neteisybės. Esi tik tu, ir esi teisingas.
Tąsyk man pirmąsyk – trumpam trumpam – šmėkštelėjo mintis, kad antrasis mano gyvenimo mokytojas kategoriškai prieštarauja pirmajam. Nenorėjau prarasti nė vieno, nors jųdviejų mintys buvo nesuderinamos.
Didžioji Laimos Dievo Neteisybė buvo josios grožis. Jau keturiolikos ar penkiolikos metų ji pajuto, kad yra itin graži. Iš pradžių, kaip kiekviena gražuolė, labai tuo didžiavosi, bet paskui – kaip reta gražuolė – panoro, kad ją vertintų anaiptol ne už grožį. Laimai kėlė šleikštulį visos profesionalių gražuolių karjeros atmainos: nuo kino aktorės, absoliučiai nemokančios vaidinti, ligi kokios garsenybės žmonos – nekalbant jau apie seniausiąją pasaulio profesiją. Ji norėjo, kad ją vertintų ne už grožį, o už jos dvasią, kad gerbtų jos asmenybę, o ne laikytų gyva lėle. Ji nė pati nesuprato, kas įmontavo jai į smegenis tokį norą. Ji bandė rašyti eilėraščius, bandė tapti garsia psichologe, bet kiekvienąsyk su siaubu patirdavo, kad visi jos pasiekimai niekingi, kad svarbiausia yra jos grožis. Vyrai dėl jos ėjo iš galvos, o Laima visus varė šalin, kol atsirado vienas gudruolis, perpratęs jos paslaptį. Su juo ir būtų laimingai gyvenusi, deja, gudruolis pasirodė esąs ne toks jau gudrus: menkučio barnio metu perpykęs išklojo žmonai, kad ją apgavo, kad pagarbą jos dvasiai ir talentams tik suvaidino. Laima skundėsi, kad po skyrybų visai rimtai ketino nusideginti veidą sieros rūgštim, ačiū Dievui, laiku sutiko Didįjį Li. Žinoma, Laimos atvejis buvo specifiškas: ji turėjo Dievo dovaną, tačiau ne tokią, kokios geidė. Ji verkdama, raudodama man aiškino, kad sutiktų būti šluba, šleiva, kuprota, tačiau garsi dailininkė ar poetė, ar nors mokslininkė. Aišku, ji nejučia melavo, bet ne iš piktos valios – tiesiog neįtarė, ką čionai reiškia gyventi luošam.
Aš ją švelniai mylėjau – kaip meno kūrinį. Jos kūnas toks ir buvo – švelnus, šiltas meno kūrinys. Kartais paprašydavau ją nusirengti nuogą – vien pasigėrėti. Tikrai. Aš ja vien gėrėdavausi. Mūsų bendrijoje šitai buvo įmanoma, mes sulaužėme klaidingas taisykles: vyras galėjo gėrėtis nuoga gražuole, ir niekam nė į galvą neateidavo nustebti ar pasišaipyti, kad tuoj pat nepuola jos doroti. Laimos kūnas buvo meno kūrinys, pulti jį doroti būtų buvę iškrypėliška. Su ja buvo galima mylėtis tik patamsyje, neregint jos kūno.
Kur kas įprastesnė, nors ir liūdnesnė, buvo be paliovos rūkančio Linuko istorija. Jis pasidavė nenugalimai smurto baimei, niekino save už tai, bet nieko negalėjo paveikti. Baimė buvo už jį stipresnė. Tą jis pirmąsyk pajuto tarnaudamas armijoje. Jų kuopos senbuviai jį ne itin kamavo, nemušė ir nekankino, tačiau vieną menkystės egzaminą jam vis dėlto teko išlaikyti. Paprastą, tačiau nedviprasmišką. Vėlyvą rudenį, kai po naktinio žygio visa kuopa slogavo ir kosėjo, seniai kreivai šypsodamiesi pakvietė jį į seržantų kambarį. Kambaryje stovėjo didelis poliruotas stalas. Seniai buvo jį visą apspjaudę baltais, geltonais, žaliais skrepliais, o Linukui pasiūlė viską nuvalyti ir išblizginti – bet tik pirščiukais, pirščiukais! Jam negrasino, niekuo nebaugino, tiesiog liepė nuvalyti stalą, ir tiek. Linukas sakėsi paskui šimtąsyk tą savo valymą sapnavęs, tūkstantįsyk save prakeikęs. Tačiau stalą labai gražiai nuvalė, dar ir įsiteikiamai juokaudamas.
Ta istorija, kurią kitas būtų kuo greičiau pamiršęs, jį kamavo visą gyvenimą. Linukas tapo žurnalistu. Rašė aštrius, bebaimius, demaskuojančius straipsnius – suprantama, kiek tai anuomet buvo įmanoma. Jis buvo ujamas, skriaudžiamas, amžiais stokojo pinigų, vaikščiojo pusalkanis, bet nepasidavė. Vos jo ryžtas apsilpdavo, prisimindavo tą armietišką istoriją ir vėl įgaudavo jėgų. Jis pranoko pats save, galiausiai užkliudė ne bet ką, o pačią Kauno mafiją. Užkliudė, matyt, skaudokai: jam grasino telefonu, laiškais, dusyk primušė gatvėje, padegė jo viengungišką kambarėlį. Simpatiškas, išmintingas prokuroras netgi paskyrė jam apsaugą. Tuomet Linukui ėmė siūlyti pinigus, kas savaitė pridėdami prie sumos po dešimtį tūkstančių. Linukas viską atlaikė, sakėsi net pradėjęs vėl gerbti save, tačiau vieną gražią dieną jį išsikvietė tasai simpatiškas, išmintingas prokuroras. Pirmiausia, pribloškė Linuką abejingai prisipažinęs, kad priklauso mafijai. O paskui ėmė kruopščiai, ryškiai tapyti jam kalėjimo ir lagerio buitį. Su smulkmenomis, su juodu humoru. Galiausiai pranešė, kad duoda Linukui tris savaites pamąstyti, o jei sis nesiliaus –po tų trijų savaičių bus pasodintas.
Linukas ne tik metė visus savo tyrimus, per tas tris savaites jis persikraustė iš Kauno į Vilnių. Jis liko sveikutėlis, vaikštinėjo laisvas, niekas nebegrasino jam nei telefonu, nei laiškais. Nežinomi geradariai net įmetė jam į pašto dėžutę krūvą pinigų – lygiai pusę sumos, kuri buvo žadėta. Matyt, jų akyse jis sumenko lygiai perpus. Savo akyse Linukas sumenko ligi nulio, tapo tuščia vieta. Rituališkai sudegino tuos pinigus, tačiau tai negelbėjo. Linukas nebegalėjo savęs gerbti. Milijonai žmonių puikiausiai gyvena, net klesti, neturėdami jokios savigarbos. Linukas be jos gyventi negalėjo. Jis ir negyveno, jis egzistavo ar vegetavo, kol sutiko Didįjį Li.
Mylėjau Linuką švelnia meile, kaip jaunėlį broliuką. Aš jį supratau – pats beviltiškai bijojau fizinio smurto. Bijojau ligi pat mirties.
Tarp mūsų dar buvo Rimvydas, negalėjęs atitokti po to, kai lėtai, kankindamasi mirė jo trisdešimtmetė žmona. Buvo Stasys, iš pradžių bandęs tapti rašytoju, paskui siaubingai kalęs pinigą, paskui virtęs lovelasu, o galiausiai spjovęs į viską pasaulyje, išskyrus Didįjį Li. Buvo senmergė Margarita, klaikiai išsidažiusi neregėtai tyros sielos moterėlė, kuri tenorėjo mus visus globoti. Buvo trys profesionalios muzikantės, kurios vienu balsu tvirtino, kad mūsų bendrija yra arčiau muzikos nei bet kas kita pasaulyje. Didžiumos mūsų bendrijos narių istorijų nežinojau, tačiau visų akyse regėjau tą patį ženklą, nevilties, pralaimėjimo ir dvasinio alkio žymę. Regėjau ją ir žvelgdamas į veidrodį. Visi mes buvome savo amžiaus kūdikiai. Pirmasis pasaulis visus mus apspjovė baltais, geltonais, žaliais skrepliais ir pašaipiai išsiviepė. Jame pavienis žmogus buvo tuščia vieta, blogiau nei tuščia vieta – iš tokios bent jau nieko nereikalaujama.
Antrajame pasaulyje visi mes buvome artimi, visi buvome svarbūs, kiekvienas žinojo, kad be jo sustos to pasaulio ratas.
– Be kiekvieno iš jūsų pasaulio ratas sustotų, – mokė Didysis Li. – Kiekvienas žmogus yra būtinas, kiekvienas yra pats svarbiausias. Klaidingas mąstymas neretai verčia gailėtis, kad esi niekam vertas, menkas, nereikalingas. Klaidingas mąstymas meluoja. Kiekvienas žmogus yra vertingas, didis, būtinas. Jo reikia visiems. Jis turi dalytis su kitais savo turtą, sveikatą, patį save.
Li visus teiginius patvirtindavo savo gyvu pavyzdžiu. Jis tikrai negailėjo mums savo sveikatos: jo ekstrasensinės pastangos visiškai jį išsekindavo. Tačiau vis vien padėdavo kiekvienam, kuriam reikdavo pagalbos.
Tuo jis taipgi skyrėsi nuo tavęs. Tu visad mokei abstrakčiai, dažnai, netaikydamas savo pamokymų sau pačiam.
Ar bent pameni, ko mane mokei? Kartais man rodosi, kad tiesiog žinojai galybę protingų dalykų, bet nė pats jais netikėjai.
Gal mūsų pasaulyje visi mokytojai tegali mokyti to, kuo patys netiki?
Tais metais man buvo lengva ir gera gyventi. Sunkoka būdavo tik kasdien bendrauti su pirmuoju pasauliu. Visus bendrijos narius vis smarkiau traukė į kokį madagaskarą, o dar geriau – į suvis negyvenamą salą.
Mes ėmėm visai nebepritapti prie kasdienio pasaulio, mes vis dažniau iš jo iškrisdavom. Tatai mane neramino. Tatai neramino ir Didįjį Li.
– Žinoma, galima steigti kokias komunas ar kibucus, – atsainokai samprotavo jis, – tačiau tai ne mano stilius. Pernelyg paprasta pabėgti. Reikia dauginti tokias kuopeles kaip tik čia – miestuose, spūstyje. Reikia steigti rojaus filialus pragaro vidury. Žinoma, būtina šiek tiek išsikrauti, atsipalaiduoti. Suorganizuosim ir šitai.
Tu mane kitados mokei, kad vidinius žmogaus ar žmonių bendrijos kitimus pirmiausia išduoda kalba. Tereikia kruopščiai sekti, kokie nauji žodžiai, išsireiškimai, gramatinės konstrukcijos, palyginimai atsiranda kalboje, ir bemat sumesi, kaip pakito žmonių galvosena ar kokie yra naujos valdžios užmojai. Su pasimėgavimu nagrinėjai klasikinį biurokratinės naujakalbės pavyzdį. Tuomet man šitai darė įspūdį, keletą savaičių sekiau visų pažįstamų kalbą ir džiugiai dariau išvadas – net pernelyg plačias.
Turėjau, privalėjau pastebėti, kaip pamaži kinta Didžiojo Li kalbėjimas. Jis pradėjo vis daugiau važinėti po kitus Sąjungos miestus, nors savo veiklos centru tebelaikė Vilnių. Iš kiekvienos išvykos parsiveždavo vis naujų žodžių, naujų palyginimų, nauju frazių. Jo kalboje atsirado kaži kokių pusiau kariškų, pusiau didikiškų išsireiškimų. Privalėjau šitai pastebėti, tačiau rasi buvau apakintas. Pernelyg ilgai ieškojau prasmės, pernelyg sunkiai ją užsitarnavau, kad būčiau galėjęs ramiai analizuoti ir abejoti. Pernelyg sunkiai įtaikiau į bendrąjį kvėpavimą, nepajėgiau atsiriboti pats nuo savęs ir pažvelgti į viską iš šalies. Kurį laiką man buvo taip gera, kad visai apakau. O paskui ne už ką nebenorėjau praregėti.
Taip jau sutvertas žmogus. Savisaugos jausmas neleidžia jam praregėti, verčia apsigauti, matyti rojaus atšvaitus ten, kur jų seniai seniai nebėra.
O Didysis Li smarkokai pakito, jis vis mažėjo ir mažėjo. Dabar gerai šitai suprantu. Daug ką savo gyvenime supratau po laiko. Kartais man atrodo, kad viską savo gyvenime supratau po laiko. Aš vis nepastebėdavau kuo ryškiausių įspėjančių ženklų.
– Žmogus turi atsisakyti nuosavybės jausmo, – mokė Didysis Li. – Neleistina jausti, kad tavo daiktai priklauso tik tau, tavo žmona priklauso tik tau, tavo kūnas priklauso tik tau vienam. Viskuo viskuo reikia dosniai dalytis. Antraip liksi vienas – lygiai kaip klaidingojo mąstymo pasaulyje. Tik negalima manyti, kad tavo dosnumas yra koks mokestis ar duoklė. Kol taip manai – niekuo nesidalyk. Tik kai pajusi, kad viskuo viskuo dalytis tau natūralu kaip alsuoti – žinok, kad įžengei į laisvės karaliją.
Vėliau buvo šnekama, kad mūsų bendrija išvien ištvirkavo bei iškrypėliavo, užsiėmė vos ne sodomija. Visa tai plepalai ir paskalos. Mūsiškės atsipalaidavimo stovyklos išties vykdavo, bet jos man menkai teįsidėmėjo. Jose mes iš esmės buvome tokie pat kaip ir Vilniuje, tik nebereikėjo kasdien išvykti į pirmąjį, kasdieninį pasaulį. Tik tiek. Per tas dvi savaites mes išgyvendavom tiek laisvės ir natūralumo, kiek Vilniuje pavykdavo sukaupti per kokį pusmetį. Li įstengė nudraskyti nuo mūsų beveik visus šarvus. Aš pats esu sėdėjęs samanų patale ir žiūrėjęs, kaip prie manęs gražiai, natūraliai mylisi apsvaigusi nuo laisvės pora. Šitai išties pasitaikydavo. Bet tai nebuvo taisyklė ar mūsų tikslas. Juo labiau tatai nebuvo ištvirkavimas, kaip jį supranta dauguma. Mes nepriklausėm tai daugumai, mūsų galvose išvis nebuvo tokios sąvokos. Mes sava valia atsisakėm daugybės sąlygiškumų. Net pamatęs Virginiją kieno nors glėby, nebūčiau pajutęs nei pavydo, nei nuoskaudos, netgi jausmo, kad šitai yra nedora ar neleistina. Ji buvo lygiai tiek pat mano, kiek ir visų kitų bendrijos narių. Ji mylėjo mane lygiai tiek pat, kiek ir visus kitus bendrijos narius. Toji bendra meilė anaiptol neprivalėjo reikštis kūniškai, bet jeigu kaip tik taip pasireikštų – tas būtų natūralu. Jeigu pajustum dėl to gėdą, nuoskaudą ar pyktį – paprasčiausiai būtų reikėję palikti bendriją. Tačiau nė vienas bendrijos narys nepatyrė tokių jausmų. Mes tikrai buvom nuėję toli. Mes labai tuo didžiavomės. Tikrai pajutom, kad nėra savaime bjaurių dalykų, kad juos subjaurina tik žmonių požiūris ir vertinimas. Gyvenimas tai, deja, dar sykį patvirtino; apie antrąją mūsų stovyklą sužinojo kaži kokie neaiškūs tipai, jie atgriuvo pas mus dviem automobiliais, su gan aiškiais kėslais. Jų veidai buvo iškreipti gašlumo ir savo galios pajautimo. Tada pirmąsyk pamačiau, kokie reikalingi mums buvo karatistai ir kunfuistai. Jie pagaliau atliko savo paskirtį. Stovykla buvo beviltiškai sugadinta, kiekvieno mūsų viduje paliko šleikštulys ir kartėlis – bet argi mes buvom dėl to kalti? Ar mes buvom kalti, kad mūsų natūralus egzistavimas tiems atėjūnams kėlė šlykščias mintis? Manau, kad tik tokie ir panašūs į juos paskleidė apie mus nešvankių gandų. Prisiekiu – mes niekad nedarėm nieko nešvankaus, mes darėme tik tai, kas gražu, tyra ir natūralu.
Dabar beviltiškai spėlioju, kas būtų dėjęsi toliau, jei nebūtų paplitę paskalos ir gandai apie mus. Ar būtume pajėgą išlaikyti savo bendrą kvėpavimą? Ar Didysis Li būtų tapęs tuo, kuo tapo? Ar gal būtume išlaikę savo bendrą kvėpavimą ir be jo, pavarę jį šalin?
Po tų stovyklų vėl grįždavom į pirmąjį pasaulį ir vargdavom nuo ryto ligi vakaro. Būtent taip – nes vakare skubėdavom į bendriją. Žinau, kad negebėsiu tau apsakyti bendrijos jausmo, bendro kvėpavimo jausmo, bet pabandysiu. Manau, jog jis veikė kaip narkotikai.
Pakakdavo praverti sueigos buto duris, išvysti pažįstamus veidus, išgirsti pažįstamus balsus – ir pamaži apimdavo palaima. Pirmiausia apimdavo kojų pirštus, paskui kulkšnis ir kelius. Tikrai tikrai, toks buvo pojūtis: rodės, lėtai brendi į palaimos vandenis, kol visas į juos panyri. Kartais pačiam atsipalaiduoti nepavykdavo, būdavai pernelyg pavargęs ar suirzęs. Tuomet tekdavo šauktis Didžiojo Li pagalbos. Tačiau būtinai panirdavai į palaimą. Vien to eidavai į bendriją ir niekad nenusivildavai. Galėjai mokėti už tai didžiausius pinigus. Dievaž, tai buvo lyg narkotikai.
Tačiau visi narkotikai sukelia klaikų abstinencijos sindromą. Pasaulyje niekas neduodama veltui. Už viską tenka mokėti. Pakakdavo trumpam palikti bendriją – ir tave užgriūdavo šiurpi sumaištis.
Aš susipainiojau, visiškai susipainiojau, Tomai. Nieko nebeatsirenku, neįstengiu vertinti, manyje viskas viskas susimaišė. Nepajutau, kada Didysis Li suniekšėjo. Nepajutau, kada pamilau Birutę. Net nepastebėjau, kaip iš mano gyvenimo dingo sūnus, didžiagalvis atlėpausis Levukas.
Turbūt tik pamatęs, kad Levukas (jis jau senokai gyveno pas uošvę) veik nesidžiaugia, kai jį aplankau, veik neranda ko manęs paklausti, apie ką su manim šnekėti, pirmąsyk po tų apsalusių metų pasijutau klaikiai. Mane apniko abstinencijos sindromas.
Didžiojo Li mokyme nebuvo vietos vaikams. Jo sukurtas pasaulis galėjo tik stovėti vienoje vietoje, tvyroti salsvoje migloje. Mūsų bendrija galėjo vien tarpti savyje, mėgautis savim, bet negalėjo nieko daugiau pagimdyti. Bepigu šitaip postringauti dabar, bepigu jaustis visažiniam, o tuomet aš tiesiog išsigandau, pasijutau kažko labai svarbaus netekęs. Žiūrėjau į didelę Levuko galvą, kaltinančias akis, bandžiau jam visaip įsiteikti, o jis sėdėjo ant sofos rūstaus dievuko poza ir nenorėjo man atleisti. Dar labiau mane pribloškė tai, kad net Uošvis nelauktai pasirodė esąs žmogiškesnis už mane.
– Visai pametei sūnų, – atsiduso įžengęs į kambarį. – Ir kam jis tau reikalingas? Dieve mano, jeigu aš turėčiau sūnų...
Tąsyk pasprukau iš Uošvio namų, nesileidau į šnekas, tačiau širdy liko pasėta nerimo sėkla. Susivokiau ir vėl kažką darąs ne taip. Bandžiau svarstyti, nerišliai samprotauti, bet mano galvoje viskas buvo galutinai susimaišę. Nebežinojau, kurlink sukti, nesumaniau, kur man eiti.
Ir nuėjau pas tave, nuėjau kamuojamas to abstinencijos sindromo.
Visąlaik žinojau, kur tu gyveni, bent keliasdešimt sykių buvau trypinėjęs prie tavo namų, bet taip ir neįžengęs net pro laukujės duris. Tąsyk būčiau įžengęs, būčiau pakilęs laiptais, narsiai paspaudęs skambuti. Būčiau tau viską papasakojęs, būčiau paklausęs patarimo...
Labai lengva samprotauti apie nebūtus dalykus. Sutikau tave pareinanti namo. Žengei niūrokas ir piktas, pasisveikinai vos vos palenkdamas galvą, pažvelgei į mane tokiomis abejingomis, tokiomis bereikšmėmis akimis, kad sustingau vietoje. Tu ne tik nenudžiugai, nesusidomėjai, tavo akyse neblykstelėjo nė menkiausia jausmo ar minties kibirkštėlė. Pažvelgei į mane kaip į tuščią vietą ir tą pat mirksnį pamiršai.
Tą pavakarę tu mane nužudei.
Buvai vienintelis žmogus, galėjęs atpratinti mane nuo nelemtųjų dvasinių narkotikų. Tačiau tu mane atstūmei. Aš prasikankinau dar dieną ar dvi, o paskui... Ką gali daryti narkomanas? Vėl nuskubėjau į bendriją, vėl pajutau, kaip mane pamaži apima palaima: nuo kojų pirštų – ir aukštyn, aukštyn, aukštyn...
Sūnus manęs taip ir neišgelbėjo. Tų klaikių dvasios narkotikų poveikis buvo pernelyg stiprus ir gniuždantis. Tik vieną mirksnį buvau besusivokiąs. Paskui viskas iškart vėl paniro į miglas, nes mane aplankė mano košmariška meilė.
Aš palikau savo sūnų vieną prieš visą pasaulį. Istorija kartojasi: ar irgi turėjau viską pažinti pats. Džiūgavau, kada jis gimė, planavau jam stebuklingą ateiti, stengiausi sukurti jam pasaulį, kuriame verta gyventi, o galiausiai pamečiau jį tarsi kokį besielį daiktą.
Tai galbūt didžiausia mano gyvenimo kaltė.
Man išvis nereikėjo turėti vaikų. Nevykėliams ir pasmerktiesiems nevalia dauginti pasaulyje savo atvaizdo.
Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.